Lūžtančios komforto zonos.

Kaip greitai bėga laikas. Net nepastebi kaip diena vejasi dieną. Nors iš tikro čia, ICU, paskutinę savaitę jis labai sustojo. Kadangi treniruotės šiuo metu nevyksta, mano gyvenimas susideda iš labai daug mokslo, labai daug maisto, arbatos ir miego. Visą savaitę sėdžiu ICU miestelyje. (neskaitant S.S.S.,Starbucks studying session, su draugais). Mintys pasidarė sunkesnės (tikriausiai kalta baimė sustoti), nuotaika labiau priminė lietuvišką rudenį.

Tačiau kaip visada – visas gyvenimas juda kalniukais. Ir kai atrodo, kad reikalai krypsta žemyn ir mintys per daug blokuojamos baimes ir kitų negatyvų, reikia tik palaukti. Šiandien buvo tas ilgai lauktas vakaras, kuris pakėlė mano nuotaiką, motyvaciją ir sulaužė dar vieną komforto zoną ir ilgai užsibuvusį bloką mano galvoje. Šiandien vyko Smooth steppers šokių kovos. Sugalvojau padaryti mokymosi pertraukėlę ir pažiūrėti, ką jie iš tikro sugeba. Apsirengiau kaip gera, miela mergaitė: su megztuku, džinsais ir akinukais. Kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis žiūrovas. Ir tai buvo nuostabus reginys. Tokia sava, pažįstama kultūra. Toks jaukus jausmas, kai visi palaiko vieni kitus, mėgaujasi šokiu ir kitų sugebėjimais. Mano komanda bandė mane įtikinti dalyvauti. Liepiau jiems pamiršti tai. Ne todėl, kad būčiau nenorėjusi, dėl to kad, kaip visada mano mažam gyvenime: širdis šaukia „taip“, tačiau protas, užsidėjęs tą baimės ir abejonių šydą rėkia „ne“. Taip ir praleidau pirmą partiją: žiūrėdama, mėgaudamasi, pati gaudydama visus garsus ir su mažu pavydo prieskoniu organizme.

Tačiau po pirmos partijos atėjo antra, į kurią susirinko krūva naujų, iš naujo įkvėptų, šokėjų. Kovos vyko „du prieš du“ principu, kai poros išrenkamos burtų keliu. Net ir tokiai matematikei kaip aš suprantama, kad reikalingas lyginis žmonių skaičius. Po naujos registracijos – jo nebuvo. Trūko vieno. Kažkam iš auditorijos reikėjo dalyvauti. Visi treneriai pradėjo įkalbinėti savo mokinius, kurie, susigūžę į kamuoliuką ir paskendę savo komforto zonose rėkė „ne ne ne“. O aš sau ramiai sėdėjau ir puikiai supratau, kaip jie dabar jaučiasi ir kokia baisiai nemaloni kova verda jų viduje. Ir kaip jie tyliai gailėsis po to, kai visgi pasiliks sėdėti. Tačiau labai (ne)lauktai ir netikėtai, vienas iš trenerių (su kuriuo esu kalbėjusi per SmSt vakarėlį vieną kartą ir gal 5 min) atsisuko į mane ir pasakė: ji gali šokti. Mano vidinės kovos užvirė tą pačią sekundę. Tačiau mano visi „ne ne ne“ buvo labai greitai nutraukti stipriu rankos truktelėjimu. Tas pats treneris, tiesiogine žodžio prasme, ištempė mane iš krūvos rėkiančių ir įkalbinėjančių mano komandos draugų. „Juk pati žinai, kad nori“ pasakė. Žinojau. Norėjau. Ir buvau labai dėkinga už tą spyrį į užpakalį (tiksliau rankos truktelėjimą). Kita smagi dalis viso šio smagaus reikalo: burtų keliu patekau į porą su klubo prezidentu. 😀 (blondinėm tikrai, būna, sekasi) Ir… Tai buvo tiesiog nerealu. Niekam nežinoma, šviesiaplaukė tarptautinė studentė, su akinukais ir baltais marškinukais atrodė tikrai ne itin konkurencinga asmenybė. Tačiau, kas su manim šoko, žino mano „resting bitch“ veidą šokant. Nežinau kaip atrodžiau, kaip visada, manau, buvo galima šimtą kartų geriau. Tačiau gavau dėmesį, kurio labai reikėjo, norint tam klube turėt vardą. Nes jie yra elitas. Ta komanda, kurie visada kartu. Už ką labiausiai gerbiu – tvirta šeima. Visi patyrę tokią situaciją žino, kad įeiti į tokį stiprų ratą ir dar turėti šiokią tokią pagarbą – nėra labai paprasta. Tikiuosi nusipelniau pasisveikinimo valgykloje ir universitete.

Kiek daug maži dalykai gali stipriai daryti įtaką tavo mažam pasauliui. Kaip vienas atsitiktinis pokalbis gali tau padėti pasiekti kažką, tokio kitiems nesuprantamo, bet tau tokio savo, ateityje. Tai skamba kaip visiškas niekis tiems, kas niekada negalvojo apie savo komforto zonas ir vidinius blokus, tačiau tiems, kuriems pažįstama baimė, peržengti tą ribą tarp saugumo ir didesnės laimės, supras, kad man, kaip asmenybei, tai buvo didžiulis pasiekimas. Iš naujo mane auginantis.  Ir iš naujo įkvepiantis.

2015 m. lapkričio 6 d.