(Ne)sėkmės istorijos

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, Uncategorized

dangus vis tiek tas patsDažnai mes suteikiame savo abejonėmis savimi kitų asmenų formą. Kaltiname juos, kad mūsų nepalaiko, kažkada, kažkurio ir kažkokio pokalbio metu pasakė, jog mumis netiki arba iš vis nepasakė nieko – juk užtenka ir tylos, kurią mes transliuotume per savo baimės prizmę, paversdami nuodingais argumentais, kodėl mums kažkas nepavyks.

Mes būname akli kačiukai, kalbėdami apie savo svajonių realizavimą, nepastebėdami palaikančių žvilgsnių, moralinės paramos ir nuo vaikystės jaučiamo padrąsinimo. Tačiau atlapaširdiškai puolame prie tų, kurie savo žodžiais mus maitoja negailestingai. Iš kur toks polinkis į mazochizmą? Ar tai socialinio rato įtaka, ar tėvų klaidos, padarytos vaikystėje, neapdairiai pasakius frazę, pasėjusią tą toksišką abejonę savimi? Štai ir vėl, esminė klaida, ieškoti kaltų ir išorės priežasčių, o nesikoncentruoti į esminį problemų šaltinį – save.

Aš mėgstu skaityti sėkmės istorijas. Man patinka knygos, kuriose pasakojama apie žymių žmonių vaikystę, paauglystę bei jų kelią link to nuostabaus kūrinio, kurį matome dabar. Tačiau šiose istorijose neieškau patarimų, kaip tapti sėkmingu ar žymiu žmogumi. Aš ieškau paguodos tuose segmentuose, kuriuose tie, iš pažiūros, stiprūs ir už savo pasaulį kovojantys žmonės, skęsta abejonėse ir ieško būdų, kaip save iš šio liūno ištraukti. Dažnai visai puikiai pavyksta rasti tą trapų paguodos siūlą kitų gyvenimuose, tačiau labai greitai ramybės bangą keičia nerimas ir nusivylimas – juk čia visai ne mano istorija.

Negavusi reikiamos informacijos knygose, aš jos ieškau žmonėse. Ir, nemalonu tai pripažinti, dažnai randu paguodą jų pačių nepasitikėjime savimi. Juk daug smagiau žinoti, jog tu ne vienas jautiesi mažas, kai visi aplink, atrodo, dideli. Pasirodo, visi mes suasmeniname abejones. Nors vienintelis šaltinis, kuriame reikėtų ieškoti informacijos – esi pats tu. Ir kai pats save palaikysi už rankos, lipant laiptais svajonės link, nebereikės slėptis nuo kitų žmonių abejonių arba ieškoti paguodos jų sėkmės ir nesėkmes istorijose.

2019 m. spalio 9 d.

Netyčia užklydusios idėjos

atostogos, dienorastis, ideas, idejos, inspiration, japan, japonija, kelione, Keliones, nuovargis, realybe, Uncategorized

Aš niekada nekuriu sau naujametinių pažadų. Man nereikia oficialios pradžios įformintos laiko. Dažniausiai užtenka netikėto įkvėpimo ir netyčia užklydusios idėjos. Tačiau taip jau nutiko, kad mano49913092_861929700806347_8490765863014629376_n nauji metai prasidėjo nauju vidinės energijos gūsiu, o tai jau galima pavadinti oficialia pradžia. Noru pažinti pasaulį, būti jam draugiškesne ir naudingesne. Būti geresne savo pačios versija. Ne, ne charakterio prasme ir nebendraujant su aplinkiniais. Nors gal, iš dalies, ir šioje srityje. Surasti balansą tarp kūno, proto ir sielos. Daugiau skaityti. Keliauti ir keliaujant labiau priimti ir neteisti. Susidraugauti su gamta. Domėtis daugiau sričių nepaviršutiniškai, o kokybiškai. Kokybiškai ilsėtis. Žiūrėti naudingus filmus. Mokytis iš širdies, o ne dėl pažymio ar kreditų skaičiaus. Nuoširdžiai domėtis aplinkiniais, kuriant kokybiškus ryšius. Lyginti save tik su savimi. Konkuruoti irgi tik su tuo pačiu žmogumi. Nešiotis mažiau skaudžių prisiminimų mintyse. Tačiau dar nežinau, ar už juos atleisti. Mylėti gyvūnus, bet ne tik tuos išlepusius naminius, bet prisidėti prie tikrai nuskriaustų geresnio gyvenimo. Žiūrėti į pasaulį kaip į galimybių visumą, o ne priešą, kuris bando atsiųsti vis daugiau iššūkių.

Nešiojausi šias neaiškias idėjas galvoje visą mėnesį, tačiau greitas atostogų tempas neleido suvokti jų sistemingai. O mano atostogos prasidėjo kalnuose. Tiksliau Kalėdų atmosfera buvo išpūsta vėjo ir smilgų kedenimo garso. Iš karto buvo aišku – jog eilinių lietuviškų žiemos atostogų čia nebus nei kvapo. Supratau, jog savo aplinkoje sukaupiau gausybę malonių ir mielų žmonių. Nebeturiu galimybės būti vieniša. Žinoma, atrodo, jog gyvenant bendrabutyje vienišas jaustis ir nelabai gali, tačiau žmonės ir artumas ne visada žengia koja kojon. Aš vėl iš naujo suradau savo Japoniją ir jo apylinkes. Pasirodo, jos spalvos labai priklauso nuo kompanijos, su kuria keliauji. Mano Japonija prieš dvejus metus buvo nuspalvinta vidinio pažinimo. Ši (kaip buvo ir šios atostogos) yra nuspalvinta skirtingomis asmenybėmis.

Aš labai džiaugiuosi, jog metų pradžia jau yra papuošta kultūriniu šoku. Bankoko ypatumai leido suprati, jog teigti, kad mėgsti keliauti ir pažinti, nepažinus mažiau išsivysčiusių šalių, yra labai netikslu. Vos tik atvykus, pirmieji įspūdžiai privertė galvoti, jog Pietryčių Azijos pažinimas yra tikrai ne man. Tačiau praėjus šiek tiek laiko (ir atsidūrus pastovioje gyvenamojoje vietoje, kai kiekvieną rytą nereikia pakuoti lagamino) iššūkių ir nuotykių alkis bei idiliškas keliautojo portretas vėl skatina ieškoti naujos pažinimo galimybės.

Man atrodo, jog po ilgo laiko tarpo aš vėl noriu semti atradimus rieškutėmis. Neštis jų siūlomas patirtis su savimi ir dalintis jų sukurtomis gražiausiomis istorijomis. Nežinau, ar ši idėja, draugauti su pasauliu, ilgalaikė. Galbūt ji laikina ir rytoj, poryt, o gal po mėnesio aš nuspręsiu pasiduoti. Tačiau jeigu taip nutiks, tikiuosi tie malonūs ir mieli žmonės vėl mane įkvėps kultūriniams šokams. O gal šį kartą užteks ir naujų netyčia užklydusių idėjų.

2019 m. sausio 21 d.

Šita mano Japonija

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, japan, japonija, Uncategorized

43225759_385311038674412_1683186971653963776_nIr šį kartą aš Japoniją semiu pilnomis rieškutėmis. Pasiimu ją kitokią ir su niekuo nesidalinu. Kaip mažas vaikas, saugau svarbią paslaptį, nors, dažniausiai ji svarbi tik sau pačiam. Šita Japonija, kuria džiaugiuosi dabar, labai panaši į mano kasdienį emocinį pasaulį, kuriame (ir kurioje) siaučia taifūnai (nuo mano atvykimo jau turėjome du. Artėja dar vienas), lengvi žemės drebėjimai, liūtys ir vėjai, po kurių, lyg pilko dangaus niekada nebūtų buvę, ateina saulėta, tyro oro kupina diena.

Šitoje Japonijoje aš dažniau nei visada sau užduodu klausima „o kam man visa tai?“. Pradėjus gilintis į politinę ekonomiką ir ją besimokant randant visai daug džiaugsmo, baugščiai ateina mintis – ar tai kada nors man bus naudinga. Ar pasieksiu tą išslavinimo lygį, kai galėsiu sau priklijuoti etiketę „protinga“. Kol kas sau priskiriu tik vienintelę etiketę: „kažkaip kitaip mąstanti ir sąmoningai atsiribojusi“. Galvojau, kad nėra labai normalu labiau mėgti keliauti vienai negu su žmonėmis. Tačiau kaip prieš porą dienų išgirdau iš vieno protingo žmogaus: „suprantama. Pajutus ta galią nuo nieko ir niekam nepriklausyti, sunku grįžti į socialines ribas“. Mano socialinės ribos šį kartą Japonijoje apsiriboja keliais vardais. Žmonėmis, su kuriais galima visą dieną skųstis užsieniečiais (žinau, pakankamai paradoksalu, tačiau aš esu tikrai labiau „japoniška“ negu 90proc. čia esančių kitų atvykėlių ;D), pasakoti kodėl myli knygas, kodėl yra smagu mokytis (ne aš viena, pasirodo, visus užduotus skaitinius pabaigiu iki paskutinio žodžio) ir kaip nuostabu pažinti savo Japoniją.

Aš suprantu, kad tikriausiai tai yra mano paskutiniai metai, kai sėdžiu paskaitose. Kai nagrinėju teorijas, skirtingus atvejus ir skirtingas perspektyvas. Per visus šiuos metus savo studijose išmokau vieną pagrindinį dalyką – nėra vieno teisingo atsakymo. Visada diskusijoje yra kintamasis, priklausantis nuo aplinkybių ir skirtingų požiūrio taškų. Šitoje Japonijoje mums pastoviai kartoja, jog geriausia mūsų investicija į save yra mūsų išsilavinimas. Mus bando tuo įtikinti su tokia didele ir nenugalima aistra, kad dažnai pradedi didžiuotis tuo, kur esi ir kokius sprendimus gyvenime priimi. Aišku, dažniausiai šias emocijas seka nežinomybės baimė, o nežinomybė mano gyvenime (tikriausiai, kaip ir daugumos visų) įgauna pagreitį.

Šitoje Japonijoje vėl iš naujo pergalvoju sąvokas „toli“, „laisvė“ ir „brangu“. Daugiausia paskaitose sutinkant amerikietišką požiūrį (iš 333 užsienio studentų 233 yra amerikiečiai) – aiškiai matosi, kaip skirtingai mes suprantam pasaulį. Didžiajai daliai jų – Japonija yra maža ir „viskas ranka pasiekiama“. Man Japonija yra sunkiai pamatuojama, kupina mažų paslėptų kampelių, detalių ir užburiančių vaizdų, iki kurių nusigauti kartais būna iššūkis. Jiems viskas čia yra pigu. Man, pamačius daržovių kainas – pasidaro juokinga. Pradedant diskutuoti dauguma temų, jie (dažniausiai) mato juodą ir baltą. Ir dažniausiai ta „balta“ būna jų pačių šalis. Jų „laisvė rinktis“ ir „gyventi taip kaip nori“. Aš dažniausiai matau pilką. Kurios atspalvis, sodrumas ir ryškumas skiriasi nuo labai daug aplinkybių. Aš negaliu pakęsti frazės „Japonija yra tokia…“ arba „japonai mąsto būtent taip“. Japonija yra visokia! Gyvenimas Tokijuje spinduliavo absoliučiai kitokią aurą negu gyvenimas Osakoje. Tikriausiai gyvenimas Hirošimoje arba Hokaide atvertų dar naują požiūrį į tai, „kokie japonai yra“.

Nesuprask manęs klaidingai, labai įdomu išgirsti ir kitą požiūrio tašką. Įnešti į pilką paletę dar vieną atspalvį. Tačiau taip pat yra labai įdomu su tuo požiūriu nesutikti. Viduje rėkti „tikrai ne“, bet ramiai, taip sakant „susiturėjus“ pradėti mandagią diskusiją. O padiskutavus, susiplanuoti naują savaitgalio kelionę ir dar kartą pasemti SAVO, labai kitokią ir visapusišką, Japoniją pilnomis rieškutėmis.

2018 m. spalio 4 d.

Laiko juostos ir bailūs žmonės

Uncategorized

40057731_2281417138541661_2436260021869215744_nJau beveik tapo įprasta, jog mano ilgosios kelionės prasideda nuo vaiko verkimo. Mažus vaikus gąsdina lėktuvo variklio ūžimas ir užgulusios ausys, o mane – nežinomybė. Ar galima turėti namus keliose vietose? Jausti ramybę čia ir dabar, mažuose dalykuose ir prisiminimuose tačiau norėti apkabinti visą pasaulį vienu metu. Išsižadėti savo svajonių, tuo pačiu suprantant, kad visgi vieną iš jų išgyveni dabar. Ar gali vienas žmogus tapti vieta, kuriai priklausai? Ar visgi geriau rinktis sąlyginę vienatvę ir intriguojantį pažinimą?

Šį kart viskas tas pats, tačiau viskas kitaip. Pirmą kartą keliaujant į Japoniją aš labai nuoširdžiai norėjau pabėgti. Pabėgti nuo rutinos, savos, jau iki skausmo pažįstamos, aplinkos, tų pačių mažiausių ir banaliausių detalių. Palikti miestą, kuriame nebėra nepažintų vietų. Žmones, kurie, arba išliks draugais netgi ir po ilgo laiko ir tolimo atstumo, arba taip ir liks gražiais prisiminimais, pamokom ir patirtim. Šį kart mano noras bėgti – sustojęs. Man nebereikia naujo kvėpavimo, naujų puslapių gyvenime. Gražūs ir dabartiniai. Man nebereikia ieškoti vietos, kur priklausau, nes, pasikeitus filosofijai, aš supratau, kad visai nebūtina jos surasti, norint jausti ramybę. Užtenka namus rasti žmonėse. Aš skrendu į Japoniją sąmoningai suprasdama savo tikslus, užduotis ir poreikius, tačiau su baime nepritapti, išsigąsti ir nesuprasti, juk per didelis dalykų išfilosofavimas visada buvo mano savybė. Aš bijau nespėti visko padaryti tinkamai, kokybiškai ir taip, kad būtų verta didžiuotis. Su tiek vidinių baimių aš eilinį kartą pasineriu į melancholiją ir, plėšant laiko juostas vieną po kitos bei išgyvenant antrą trumpiausią naktį savo gyvenime, prisimenu dalykus, kurie maloniai kutena širdį.

Kad ir kaip mylėčiau ankstyvą rudenį, vasaros pabaiga man visada kelia liūdesį. Tie paskutiniai gaivūs vakarai, pilni krentančių žvaigždžių, priverčia reflektuoti apie prabėgusias nerūpestingas akimirkas. Gera buvo vasara. Nors bėgau per ją besiversdama kūliais ir per daug negalvodama, ji manęs nenubaudė nei per kraštus besiveržiančiomis dramomis nei giliais praradimais. Buvo visko. Didelių Europos miestų, jaukių kavinukių ir kalnų, ežerų ir architektūrų. Daug šiurpuliuko, bėgančio per kūną. Ir dažnai jį sukeldavo visai ne tie, kam derėtų jį sukurti. Buvo baimių. Dėl padarytų ir daromų klaidų, tačiau gal ir visai ne dėl to. Teko daug dvejoti, nuslėpti, nutylėti, o po to, visai netikėtai, ir nevaldomai prisipažinti. Pripažinti meilę gyvenimui ir meilę klajonėms. Pasiklysti. Ne, ne tuose jaukiuose kalnuose. Savo viduje. Bijoti savęs. Didžiuotis savimi. Žygiuoti kalnų takeliais, kai jau nebegalima. Plaukioti ežere, kur tai daryti draudžiama. Pažinti naktinius miestus, o tuo pačiu ir save. Pažinti žmones, kuriuos, atrodo, pažįsti jau taip seniai.

Ir tikrai, gera buvo vasara. Paskatino svarstyti apie savo vertybes ir šiek tiek dėl jų sunerimti. Suprasti savo valios silpnybę ir puikybės mastus. Džiaugtis visais žmonėmis, kurie buvo šalia. Visi kitaip. Bet visi prasmingai.

2018 m. rugpjūčio 23 d.

26.

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, mintys, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

2016 rugsėjo 26 d.

Aš prisimenu vėsius rudens rytus Kiote. Kai lengvas rūkas apkabindavo lenktus siaurų gatvių stogus. Aš prisimenu, kai keliaudavom ir keldavomės anksti, tos gatvės vis dar būdavo tuščios ir tylios. Ir, tik pradėjus gerti rytinę kavą, jos prisipildydavo žmonių. Gerdama rytinę kavą namie, aš prisimenu mažas detales. Ir kiekviena jų viduje kažką atidaro. Tuščią, nepripildytą ertmę, į kurią turėčiau sudėti teigiamas emocijas, kitu atveju pradės skaudėti. Aš prisimenu skersvėjus šventyklose, kurios, iš pažiūros panašios, tačiau pasakoja skirtingas istorijas. Tuos medinius kioskelius, kuriuose vietiniai verslininkai pardavinėja tradicinį maistą. Atiduočiau daug, už galimybę vėl pajusti dango skonį. Aš prisimenu, kaip Kiote jautiesi apkabintas kalnų. Kaip gali lengviau kvėpuoti, nusimetęs Tokijo naštą nuo pečių. Prisiminimai, kaip filmo ištraukos, maži fragmentai prabėga galvoje. Sunku atskirti juos nuo realybės.

Kiekvieno mėnesio 26 dieną aš pasižiūriu į kalendorių ir prisimenu, kiek seniau tai reikšdavo. Taip skaičiuodavau prabėgusius mėnesius Japonijoje. Kiekvieno mėnesio 26 diena buvo vis nauja sukantis to, ką man teko patirti. Kiekvieną mėnesį vis naujas gimtadienis. Dabar kažkas sustabdė mano laiką. Nors šiandien 26 diena – nejaučiu, kad paaugau. Gyvenimas čia vystosi savaip lėtai, nepateigdamas nei didelių iššūkių, nei nuotykių, nei išbandymų. Negaliu skųstis – ramybė tikrai nėra blogiausia, kas gali nutikti žmogui, tačiau būtent 26 dieną, dviejų pasaulių, kuriuose teko/tenka gyventi kontrastai labiausiai jaučiasi.

Aš prisimenu, kai pradėjus vėsti orui, mano draugai sulindo į arbatos puodelius ir didelius šalikus, besiskųsdami sušalusiais pirštais ir nosimis. O man tas ruduo buvo toks pilnas gyvybės ir vidinės šilumos, jog niekaip negalėjau pajusti jų juntamo šalčio. Kiekvienas ilgas pasivažinėjimas traukiniu ir kiekviena naujai atrasta vieta pažadindavo vis naujas mintis, kurios leido mylėti rudenį ir gyvenimą taip stipriai ir nuoširdžiai.

Įdomu, ar visą gyvenimą nuo dabar, mano mažas organizmas bus kaip laikrodžio švytuoklė: blaškysis tarp dviejų pusių, nerasdamas sau vietos. Visi tie, kas kalbėjo apie depresiją grįžus, pamiršo paminėti, jog ji užklumpa ne iš karto. Ji palaukia, kai nebūsi pasiruošęs, kai pamirši, jog kadanors reikės su ja kovoti. Tačiau laikyti apkabinus prisiminimus – nėra pats geriausias receptas judėti pirmyn. Todėl šį rudenį, su dideliu šaliku ir arbatos puodeliu, kursiu 26 dienai naujas priežastis švęsti.

Lūžtančios komforto zonos.

diary, dienorastis, japan, japonija, Uncategorized

Kaip greitai bėga laikas. Net nepastebi kaip diena vejasi dieną. Nors iš tikro čia, ICU, paskutinę savaitę jis labai sustojo. Kadangi treniruotės šiuo metu nevyksta, mano gyvenimas susideda iš labai daug mokslo, labai daug maisto, arbatos ir miego. Visą savaitę sėdžiu ICU miestelyje. (neskaitant S.S.S.,Starbucks studying session, su draugais). Mintys pasidarė sunkesnės (tikriausiai kalta baimė sustoti), nuotaika labiau priminė lietuvišką rudenį.

Tačiau kaip visada – visas gyvenimas juda kalniukais. Ir kai atrodo, kad reikalai krypsta žemyn ir mintys per daug blokuojamos baimes ir kitų negatyvų, reikia tik palaukti. Šiandien buvo tas ilgai lauktas vakaras, kuris pakėlė mano nuotaiką, motyvaciją ir sulaužė dar vieną komforto zoną ir ilgai užsibuvusį bloką mano galvoje. Šiandien vyko Smooth steppers šokių kovos. Sugalvojau padaryti mokymosi pertraukėlę ir pažiūrėti, ką jie iš tikro sugeba. Apsirengiau kaip gera, miela mergaitė: su megztuku, džinsais ir akinukais. Kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis žiūrovas. Ir tai buvo nuostabus reginys. Tokia sava, pažįstama kultūra. Toks jaukus jausmas, kai visi palaiko vieni kitus, mėgaujasi šokiu ir kitų sugebėjimais. Mano komanda bandė mane įtikinti dalyvauti. Liepiau jiems pamiršti tai. Ne todėl, kad būčiau nenorėjusi, dėl to kad, kaip visada mano mažam gyvenime: širdis šaukia „taip“, tačiau protas, užsidėjęs tą baimės ir abejonių šydą rėkia „ne“. Taip ir praleidau pirmą partiją: žiūrėdama, mėgaudamasi, pati gaudydama visus garsus ir su mažu pavydo prieskoniu organizme.

Tačiau po pirmos partijos atėjo antra, į kurią susirinko krūva naujų, iš naujo įkvėptų, šokėjų. Kovos vyko „du prieš du“ principu, kai poros išrenkamos burtų keliu. Net ir tokiai matematikei kaip aš suprantama, kad reikalingas lyginis žmonių skaičius. Po naujos registracijos – jo nebuvo. Trūko vieno. Kažkam iš auditorijos reikėjo dalyvauti. Visi treneriai pradėjo įkalbinėti savo mokinius, kurie, susigūžę į kamuoliuką ir paskendę savo komforto zonose rėkė „ne ne ne“. O aš sau ramiai sėdėjau ir puikiai supratau, kaip jie dabar jaučiasi ir kokia baisiai nemaloni kova verda jų viduje. Ir kaip jie tyliai gailėsis po to, kai visgi pasiliks sėdėti. Tačiau labai (ne)lauktai ir netikėtai, vienas iš trenerių (su kuriuo esu kalbėjusi per SmSt vakarėlį vieną kartą ir gal 5 min) atsisuko į mane ir pasakė: ji gali šokti. Mano vidinės kovos užvirė tą pačią sekundę. Tačiau mano visi „ne ne ne“ buvo labai greitai nutraukti stipriu rankos truktelėjimu. Tas pats treneris, tiesiogine žodžio prasme, ištempė mane iš krūvos rėkiančių ir įkalbinėjančių mano komandos draugų. „Juk pati žinai, kad nori“ pasakė. Žinojau. Norėjau. Ir buvau labai dėkinga už tą spyrį į užpakalį (tiksliau rankos truktelėjimą). Kita smagi dalis viso šio smagaus reikalo: burtų keliu patekau į porą su klubo prezidentu. 😀 (blondinėm tikrai, būna, sekasi) Ir… Tai buvo tiesiog nerealu. Niekam nežinoma, šviesiaplaukė tarptautinė studentė, su akinukais ir baltais marškinukais atrodė tikrai ne itin konkurencinga asmenybė. Tačiau, kas su manim šoko, žino mano „resting bitch“ veidą šokant. Nežinau kaip atrodžiau, kaip visada, manau, buvo galima šimtą kartų geriau. Tačiau gavau dėmesį, kurio labai reikėjo, norint tam klube turėt vardą. Nes jie yra elitas. Ta komanda, kurie visada kartu. Už ką labiausiai gerbiu – tvirta šeima. Visi patyrę tokią situaciją žino, kad įeiti į tokį stiprų ratą ir dar turėti šiokią tokią pagarbą – nėra labai paprasta. Tikiuosi nusipelniau pasisveikinimo valgykloje ir universitete.

Kiek daug maži dalykai gali stipriai daryti įtaką tavo mažam pasauliui. Kaip vienas atsitiktinis pokalbis gali tau padėti pasiekti kažką, tokio kitiems nesuprantamo, bet tau tokio savo, ateityje. Tai skamba kaip visiškas niekis tiems, kas niekada negalvojo apie savo komforto zonas ir vidinius blokus, tačiau tiems, kuriems pažįstama baimė, peržengti tą ribą tarp saugumo ir didesnės laimės, supras, kad man, kaip asmenybei, tai buvo didžiulis pasiekimas. Iš naujo mane auginantis.  Ir iš naujo įkvepiantis.

2015 m. lapkričio 6 d.

Kiti miestai. Tie patys žmonės.

diary, dienorastis, japan, japonija, Uncategorized

2015 m. spalio 18 d.

Puikaus savaitgalio receptras: Yokohama – antras pagal dydį Japonijos miestas (3,6mln gyventojų), visai notoli Tokijo (~1val kelio su keliais traukiniais), dviratis, kuris (ačiū Dievui) yra pajėgus įveikti šiek tiek didesnį atstumą negu iki artimiausios maisto parduotuvės, draugė, kuri japoniškai kalba ir supranta tiek pat kiek aš (vadinasi nei kalba, nei supranta), susitarimas klausti kelio ar traukinių linijos, užsisakyti maistą tik japoniškai, žemėlapis japonų kalba, piniginė (su skausmingai greit mažėjančia stipendija) ir kavos puodelis. To pilnai pakanka, kad tradicinis pabėgimas iš studentų miestelio virstų puikia diena.

Šiek tiek bijojau važiuoti į kitą miestą su drauge, kuri nuolat visur pasiklysta ir nekalba japoniškai. Tačiau šis mažytis asmeninis nuotykis po kelių minučių tapo labai žavia pramoga. Pasirodo, mūsų orientacija ne tokia jau siaubinga ir žemėlapis rankoj gali būti ne tik vėduoklė. Smagu keliauti su optimizmo pasikrovusiu žmogumi. Tikriausiai mano prioritetų sąraše, skirtame Japonijai, vienas svarbiausių tikslų buvo sutikti žmones, kurių asmenybė įkvėptų nesustoti: keliauti, mokytis, siekti daugiau negu turi, svajoti ir pažinti. Su kuriais būtų smagu leisti laiką ir būti savimi: iki ašarų juoktis iš visai nereikšmingų dalykų, šnekėti apie viską, turėti skirtingas nuomones ir diskutuoti. Tikėjausi, kad galbūt, tai bus japonai. Tačiau kol kas tai lyg uždara teritorija, kuri (tikiuosi tik kol kas), atrodo, kad ir liks užrakinta. Todėl tikrai labai smagu keliauti su australe. Kaip išsiaiškinom kelionės metu: puse proto + puse proto = visas pilnas komplektas.

Yokohama iš ties simpatiškas miestas. Toks japoniškas, tačiau visai nepanašus į Tokiją. Jaukesnis. Šiltesnis. Laimėjom labai puikų ir saulėtą orą grožėtis vaizdu. Pirmas kelionės tikslas – Ramen muziejus. Vienas įdomesnių mano matytų muziejų. (Nežinantiems, kas yra Ramen – google.lt tikrai atsakys į šį klausimą). Visa muziejaus teritorija įkurta pokario stiliumi. Tai lyg mažas, senovinis miestelis, su siauromis gatvėmis, mažyčiais (tikrai. Siaubingai mažais) namukais, senomis telefono būdelėmis ir tradicinėmis pokario ramen ir saldainių parduotuvėmis. Cigarečių kvapas (Japonijoje draudžiama rūkyti viešose erdvėse lauke, tačiau baruose ir kavinėse – pirmyn) ir senovinė muzika priminė istorijos pamokas ir filmus apie Antrą pasaulinį karą ir didžiules pasekmes po jo. Deja, Ramen paragauti toje vietoje nepavyko. Reikėjo rinktis: arba 1-2 val laukimas eilėje ir vos ne dvigubai brangesnis Ramen patiekalas, negu įprastose parduotuvėse, arba rami pažintis su simpatišku miestu. Pasirinkusios miestą pajudėjom kitos populiarios vietos – Yokohama China Town – link.

Šis kinų rajonas – Made with Square InstaPicdidžiausias Japonijoje. Iš kart gali pajausti kultūrinį skirtumą – spalvų, kvapų ir krautuvių jūra praryja nedvejodama. Šventyklų pompastika – nesulyginama su japonų minimalizmu. Negaliu sakyti, kad tai buvo labai žavinti patirtis, tačiau neabejotinai paliko įspūdį. Pagalvojus
apie Kiniją ir jos kultūrą, visada įsivaizduodavau daug spalvų ir chaosą. Šis požiūris vis dar nepasikeitė.

Made with Square InstaPic

Kelionės pabaigai pasilikom malonų pasivaikščiojimą uoste ir Minato Mirai – nedidelį pramogų parką, kuris turi diiiiidelį ir labai viliojantį apžvalgos ratą.
Kainuoja nemažą pinigėlį, tačiau… juk bent vieną kartą verta..? 🙂 Mažas aukščio baimės prieskonis ir nerealus, naktinio miesto vaizdas – dar vienas būdas pradėti kvėpuoti giliau ir suprasti, dėl ko verta jaustis gyvam ir laimingam.

Mūsų mažos kelionės aplink Tokiją įgauną pagreitį. Manau po truputį pasąmonė pradeda suprasti, ką reiškia gyventi Japonijoje. Suvokti, ką reiškia būti kitame pasaulio krašte, mėnulyje ar Narnijoje (iš dalies, visi epitetai labai teisingi). Bijau tik vieno dalyko: kelionių apetitas su laiku tik didėja ir galvoje sukasi daugybė minčių, kur bėgti toliau.

三鷹で紛れる

japan, japonija, kelione, Keliones, Uncategorized

 IMG_20150905_151713Aš visada bijojau pasiklysti. O gal tiesiog man baisu nežinoti. Tačiau kartais reikia eiti, kur veda akys, nes tik tada iš tikro randi, ko ilgai ieškojai. Šiandien aš nusprendžiau pasiklysti. Na, ne specialiai, tiesiog taip būna, kai sugalvoji susirasti kokį nors įdomesnį objektą Japonijoje ir neturi tos vietos žemėlapio, GPS arba interneto. Šiandien nusprendžiau skirti laiką sau ir Japonijai. Pažiūrėti į ją tik iš savo perspektyvos, pati užkalbinti žmones, pati sugalvoti, ko noriu valgyti, pati važiuoti ir… surasti. Taigi keliavau iki Jindaiji šventyklos. Tai antra pagal senumą (pirmoji Sensoji Asakusoje) Budistinė Tendai šventyla Japonijoje, ne taip jau toli nuo ICU. Pora autobusų – ir tu jau vietoje. Tačiau aš sugalvojau pataupyti pinigus ir iki antrojo autobuso nueiti pėščiomis.

Pusę kelio nueiti buvo gana paprasta – mano kelrode žvaigžde tapo japoniškas greito maisto restoranas ir Mitakos centrinis paštas, tačiau antrosios stotelės man nepavyko rasti. Nusprendžiau dar kartą patikrinti vietinių žmonių paslaugumą ir paklausti kelio vienos, labai maloniai atrodančios moteriškės. Mano džiugesiui, japonų kultūra eilinį kartą manęs nenuvylė ir malonioji moterytė nusprendė mane palydėti iki reikiamos vietos (nors prieš tai ėjo į visai kitą pusę), dar paskambino draugei pasitikslinti kelio ir, visą mūsų trumpą pasivaikščiojimą kartu, klausinėjo manęs įvairių dalykų paprasta, net man suprantama japonų kalba ir maloniai linksėjo man pamirštant žodžius ar sumaišant linksnio dalelytes. Įsėdus į autobusą, dar pamojavo ir paprašė vairuotojo, kad parodų man, kur išlipti. Nenoriu būti pesimiste, bet ar Lietuvoje įmanoma tokia situacija, gerumas ir paslaugumas?

Iš pradžių aplankiau Jindaiji botanikos sodą, kuris (visai ne naujiena) – be proto didelis ir klaidus. Po ilgo vaikščiojimo tiesiog atsėdau ant suoliuko, stebėjau parkIMG_20150905_172237e žaidžiančias ir iškylaujančias šeimas, skaičiau knygą ir tuo metu žinojau, kad net neįsivaizduoju, kaip ir kada grįšiu namo, kurioje žemėlapio vietoje esu ir kaip rasti kelią iki autobuso. Tačiau dar niekada nebuvau tokia rami. Kai nežinai, kur esi, jautiesi čia ir dabar. Ir stebėti tave supančius dalykus yra pats geriausias būdas stebėti save.

Pasiekus Jindaiji šventyklą aplankė dar vienas jausmas. Išskirtinumo. Kad ir kokioj vietoj bebūčiau, autobuse, parke ar restorane, IMG_20150905_172256sunku surasti dar bent vieną šviesiaplaukį. Aš tarsi vaikštantis švyturys. Žmonės (ypač Mitakoj, kur nedaug turistų) palydi mane keistais žvilgsniais. Jie stengiasi nusukti akis, nes spoksoti į kitą – nemandagu, tačiau argi ne įdomiai atrodo šviesiaplaukė mergaitė, apsupta japoniškos gamtos ir skaitanti knygą?IMG_20150905_172334

Šiandien mano Japonija buvo kitokia. Tokia klaidi ir sava. Be jokių angliškų pokalbių, bandymų tinkamai pristatyti save, be didelių miestų, dangoraižių ir amerikietiška kultūra pulsuojančio universiteto. Šiandien buvom tik aš ir ji. Na, ir dar mano užrašų knygutė.

2015 m. rugsėjo 5 d.