NĖRA MANĘS VAKAR IR MANĘS RYTOJ

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, inspiration, tinklarastis, Uncategorized

Kiekvienais metais, dieną prieš arba dieną po naujų metų šventės, aš parašau laišką sau metams į priekį. Visada rašau pirmu asmeniu, lyg bendraučiau su drauge ir pasakočiau jai ką per metus laiko išmokau, sužinojau, kaip užaugau ir kiek pažadų įvykdžiau. Aptariu visas meilės dramas, pasiekimus ir keliones bei parašau pačią aktualiausią citatą iš perskaitytų knygų, palinkėjimą ateinantiems metams ir pagrindinius lūkesčius, kuo norėčiau, kad ta kita „aš“ taptų.

Kadangi beveik visi laiško žodžiai ir linkėjimai per metus pasimiršta, atvertus laišką po metų atrodo, jog laišką gavai nuo kito žmogaus. Tik rašymo stilius labai panašus į skaitytojos. Malonus jausmas apima skaitant lūkesčius, kuriuos visiškai nesąmoningai pavyko išpildyti, bei gyvenimo pasirinkimo vingius, kurie prieš metus atrodė tik kaip trapūs ateities muilo burbulai. Kiekvienas tas laiškas (o jų susikaupė visai nemažai) įkūnija visai kitokią asmenybę, kuri, tikriausiai, jau tik maža dalimi yra „aš“.

Voldemortas savo sielą išdalino į horokrusus (jeigu nesuprantate, apie ką aš kalbu, man labai gaila jūsų vaikystės), o aš savo asmenybės užkampius saugoti patikėjau laiškams. Dažnai tenka skaityti ar klausyti sėkmingų žmonių istorijų ir patarimų, jog norint pasiekti savo tikslų ar bent jau suprasti kokie jie yra, pirmiausia reikia juos užrašyti. Nemanau, jog šių mano laiškų tikslas yra išpildyti gyvenimo siekius ir nemanau, jog juos naudoju kaip terapiją „ateities sau“. Rašyti laišką apie (trumpą) metų trukmės laikotarpį – tai tarsi būdas viską kas buvo ir viską kas bus suvesti į vieną akimirką, išgyventi jos grožį ir sugerti visų svajonių, lūkesčių ir prisiminimų energiją į vieną tašką „dabar“ ir lygiai po vienerių metų išgyventi jį dar kartą.

Čia laiško sau aš nerašysiu. Jį sukursiu senamadiškai – popieriaus, tušinuko ir voko pagalba, ant kurio išraitysiu kokią nors sąmojingą frazę, kuri daugumai, tikriausiai, skambėtų lėkštai, o man kitais metais primins kokia naiviai išmintinga aš maniau esanti. Tačiau vieną banalią mintį aš paliksiu ir čia. Jog nėra manęs vakar ir manęs rytoj. Buvo ir bus tik laiškai, o aš ir jūs esame tik dabar. Todėl, kad ir kaip svarbu realizuoti savo užrašytus tikslus, svarbiausias gyvenimo tarpsnis yra ir visada bus dabar. Ir, tikriausiai, mums visiems šią banalią frazę reikėtų nuoširdžiai suvokti. Ne, negyventi, „lyg būtų likusi viena diena“ (baisus posakis), o džiaugtis ir priimti visas metų pamokas, skaudulius ir džiaugsmus, bei jų pagalba ne atsakyti į klausimą „kas aš esu“, o paprasčiausiai pasidžiaugti būsena „aš esu“.

2019 m. gruodžio 30 d.

Netyčia užklydusios idėjos

atostogos, dienorastis, ideas, idejos, inspiration, japan, japonija, kelione, Keliones, nuovargis, realybe, Uncategorized

Aš niekada nekuriu sau naujametinių pažadų. Man nereikia oficialios pradžios įformintos laiko. Dažniausiai užtenka netikėto įkvėpimo ir netyčia užklydusios idėjos. Tačiau taip jau nutiko, kad mano49913092_861929700806347_8490765863014629376_n nauji metai prasidėjo nauju vidinės energijos gūsiu, o tai jau galima pavadinti oficialia pradžia. Noru pažinti pasaulį, būti jam draugiškesne ir naudingesne. Būti geresne savo pačios versija. Ne, ne charakterio prasme ir nebendraujant su aplinkiniais. Nors gal, iš dalies, ir šioje srityje. Surasti balansą tarp kūno, proto ir sielos. Daugiau skaityti. Keliauti ir keliaujant labiau priimti ir neteisti. Susidraugauti su gamta. Domėtis daugiau sričių nepaviršutiniškai, o kokybiškai. Kokybiškai ilsėtis. Žiūrėti naudingus filmus. Mokytis iš širdies, o ne dėl pažymio ar kreditų skaičiaus. Nuoširdžiai domėtis aplinkiniais, kuriant kokybiškus ryšius. Lyginti save tik su savimi. Konkuruoti irgi tik su tuo pačiu žmogumi. Nešiotis mažiau skaudžių prisiminimų mintyse. Tačiau dar nežinau, ar už juos atleisti. Mylėti gyvūnus, bet ne tik tuos išlepusius naminius, bet prisidėti prie tikrai nuskriaustų geresnio gyvenimo. Žiūrėti į pasaulį kaip į galimybių visumą, o ne priešą, kuris bando atsiųsti vis daugiau iššūkių.

Nešiojausi šias neaiškias idėjas galvoje visą mėnesį, tačiau greitas atostogų tempas neleido suvokti jų sistemingai. O mano atostogos prasidėjo kalnuose. Tiksliau Kalėdų atmosfera buvo išpūsta vėjo ir smilgų kedenimo garso. Iš karto buvo aišku – jog eilinių lietuviškų žiemos atostogų čia nebus nei kvapo. Supratau, jog savo aplinkoje sukaupiau gausybę malonių ir mielų žmonių. Nebeturiu galimybės būti vieniša. Žinoma, atrodo, jog gyvenant bendrabutyje vienišas jaustis ir nelabai gali, tačiau žmonės ir artumas ne visada žengia koja kojon. Aš vėl iš naujo suradau savo Japoniją ir jo apylinkes. Pasirodo, jos spalvos labai priklauso nuo kompanijos, su kuria keliauji. Mano Japonija prieš dvejus metus buvo nuspalvinta vidinio pažinimo. Ši (kaip buvo ir šios atostogos) yra nuspalvinta skirtingomis asmenybėmis.

Aš labai džiaugiuosi, jog metų pradžia jau yra papuošta kultūriniu šoku. Bankoko ypatumai leido suprati, jog teigti, kad mėgsti keliauti ir pažinti, nepažinus mažiau išsivysčiusių šalių, yra labai netikslu. Vos tik atvykus, pirmieji įspūdžiai privertė galvoti, jog Pietryčių Azijos pažinimas yra tikrai ne man. Tačiau praėjus šiek tiek laiko (ir atsidūrus pastovioje gyvenamojoje vietoje, kai kiekvieną rytą nereikia pakuoti lagamino) iššūkių ir nuotykių alkis bei idiliškas keliautojo portretas vėl skatina ieškoti naujos pažinimo galimybės.

Man atrodo, jog po ilgo laiko tarpo aš vėl noriu semti atradimus rieškutėmis. Neštis jų siūlomas patirtis su savimi ir dalintis jų sukurtomis gražiausiomis istorijomis. Nežinau, ar ši idėja, draugauti su pasauliu, ilgalaikė. Galbūt ji laikina ir rytoj, poryt, o gal po mėnesio aš nuspręsiu pasiduoti. Tačiau jeigu taip nutiks, tikiuosi tie malonūs ir mieli žmonės vėl mane įkvėps kultūriniams šokams. O gal šį kartą užteks ir naujų netyčia užklydusių idėjų.

2019 m. sausio 21 d.

Meilei visada reikia šiek tiek dramos

Hokaidas, japan, japonija, love, meile, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

IMG_20181026_214117_522Labai ilgai laukiau, kol mintys pačios subyrės į vientisą tekstą apie Hokaidą. Juk kiekviena kelionė praturtina savaip. Naujais įspūdžiais, žmonėmis, kvapą gniaužiančiomis vietom arba neįprastu maistu. Kiekviena kelionė „kitur“ yra ir gilesnė kelionė į save, taip? Ne visada. Iš šios kelionės tikėjausi atrasti dar vieną Japonijos pusę. Kuri nebūtų tokia kaip Kanto (Tokijo regionas) ir Kansai (Osakos regionas, kuriame aš dabar). Tokią ją tikriausiai ir radau. Vietą, kurioje jautiesi vienintele „šviesia galva“, kurioje sulauki dar daugiau dėmesio, nes esi „kitoks“. Japoniją, kurioje transporto sistema ne tokia jau ir tobula: Sappore susisiekimas traukiniais tikrai puikus, tačiau aplink jį – tik autobusai, kurie, dažniausiai, brangūs ir važiuoja keletą kartų per dieną. Ar Hokaide galime pajusti ainu kultūrą (tiems, kam įdomu plačiau, ką ši sąvokia reiškia – google.lt tikrai suteiks daug informacijos)? Taip, jeigu kultūra galima vadinti centrinėje stotyje ant sienos kabančius kelis paveikslus, porą skulptūrų, „sušvelnintą“ istoriją perteikiantį muziejų ir puikiai įruoštus ainu vietinės kultūros centrus/kaimelius, su vos pora žmonių ir sudėtingu susisiekimu.

Hokaidas mus pasitiko Europietišku rudeniu. Nukritusiais lapais ir tuo maloniu šalčio ir lietaus kvapu (šiuo metu ten, kur gyvenu, +20 laipsnių). Džiaugiausi prisiminus savo „europietišką“ orą. Tačiau greitai tas oras pradėjo rodyti savo charakterį, kurio nuotaikos (kaip ir mano dažniai), keitėsi kas 30min. Vieta, kuri tapo šios kelionės didžiausiu atradimu ir iš kurios išvykti taip ir nenorėjome – Kamui kyšulys. Išvertus iš ainu kalbos „kamui“ (kaip ir japonų „kami“) reiškia „dievas, dvasia, dievybė“. Būtent gaivią ir švarią „dvasią“ ten ir pajutome. Kelionė prasidėjo kaip ir didžioji dalis nuostabių žygių – į niekur. Išlipusios iš traukinio sužinojome, kad mūsų suplanuoto autobuso nėra (vėlgi nuostabi transporto sistema už Sapporo ribų), o vienintelis važiuojantis į tą pusę autobusas yra daug brangesnis negu planavome ir jo paskutinė stotelė nutolusi valanda kelio pėsčiomis nuo mums reikiamos vietos. Turėjome lygiai 5min nuspręsti, ar važiuojame, kadangi tai buvo paskutinis autobusas tą dieną. Po trumpų bet įtemptų dvejonių nusprendėme išbandyti savo sėkmę. Nespėjome nusipirkti vandens ar užkandžių. Turėjome viena kitą, žemėlapį japonų kalba, ausinukus, jūros vaizdą beveik visą kelią ir (ačiū Dievui) pakrautus telefonus. Šiek tiek neramino informacijos centre dirbusi moteriškė, kuri labai skeptiškai žiūrėjo į mūsų pasirinkimą eiti valandą kelio „į viršų“. Atvykus į vietą supratome, kad valanda kelio „į viršų“ yra ėjimas paprastu keliu (vėlgi, dalį jo prie jūros), tada veda į lengvą įkalnę. Saulėtą dieną. +26. Palei rudenėjantį mišką. Išvada – jokio didelio iššūkio. Tik malonus laikas gamtoje. Štai tokia yra ta viena Japonijos pusė ir jos gyventojai. Be patogumų, kurie nuveda tiesiai iš taško A į tašką B, be aiškios sistemos ir organizuotumo – neverta vargintis.

Mano ir Japonijos santykiai tapo komplikuoti. Bet juk didelės meilės istorijos visada turi kažkiek dramos. Labiausiai mane pradėjo erzinti žmonės. Jų lėtumas (ir kiekis), nereikšmingų taisyklių primetimas ir didelių problemų ignoravimas. Mano tolimos kelionės sulėtėjo. Užrašai irgi pasidarė trumpesni. Ar tikrai smagu pažinti šalį iki tos akimirkos, kai, visgi, myli, bet matai ir pilkas jos puses? Ar smagiau būtų pasilikti tam vadinamam „medaus mėnesyje“ ir visam pasauliui rėkti, kokia Japonija yra nuostabi. Kaip D. Rams teigia „išgryninkite iki esmės, tačiau pasilikite poeziją“. Tikriausiai poezijos aš ir pasigendu. Tikriausiai man ir mano Japonijai reikia vėl susitikti dviese. Surasti vietą be turistų ir be daug vietinių žmonių. Kur galėčiau prisiliesti prie gamtos, įkvėpti gryno oro ir, atsivertus knygą, susikoncentruoti į žodžius, o ne į žmonių šurmulį. Tada grįš ir poezija. Ir nenugalima bei besąlygiška meilė.

2018 m. lapkričio 19 d.

Į niekur. Arba į labai seniai svajotas vietas.

dienorastis, japonija, kelione, religija, traukiniai, Uncategorized

44028837_2279497178729096_5887385399482908672_nPaskutinį savo savaitgalį praleidau Hirakatoje. Ne visiškai bendrabutyje, bet aplink. Daugiausia su knygomis ir artimiausiais čia man esančiais žmonėmis. Daugiau negu savaitę laiko neleidau sau pakeliauti ir pasidžiaugti Japonija. Rezultatas: nuvažiavo stogas. Egzistenciniai gyvenimo klausimai pradėjo veržtis iš vidaus į paviršių, skverbtis pro odą ir, kaip visada, buvo neatsakomi. Pradėjo erzinti kiekvieno žmogaus požiūris ir patarimai. Pradėjo erzinti kiekviena mintis pavadinimu „kas bus“, kuri yra be proto miglota ir visiškai neaiški. Dauguma žmonių neturi savo gyvenime nubrėžto kelio. Jie apipina save abejonėmis, baimėmis, nepasitikėjimu savimi ir kitais, taip bėgdami nuo savo potencialo. O man atrodo, kad aš išsikvėpiau su savo „potencialu“. Kas iš tų gerų pažymių be gerų pažymių gyvenimo patirtyje? Kas iš to užsispyrimo be užsispyrimo išeiti į pasauly aukštai iškelta galva ir su stipria saviverte kišenėj?

Kol kas vienintelis man žinomas būdas pabėgti nuo šitų dramatiškų ir perdėtų klausimų sau – traukinio bilietas. Į niekur. Arba į labai seniai svajotas vietas. Į visai netyčia užtiktus kampelius. Arba gerai suplanuotas išvykas. Kartais visai nesvaru kelionės tikslas Nes vien tik sėdėjimas japoniškame traukinyje – sukelia didelį laimės gūsį.

Šiandien aš (mes) prie Biva ežero. Į didžiausią Japonijos kalną jau užlipau. Nusprendžiau, kad pats metas pamatyti ir didžiausią ežerą. Išsirinkome turistų mažai lankomą mažą zen šventyklą Ukimida, kuri tapo vieta, iš kurios išeiti taip ir nebenorėjome. Religija (ypatingai krikščionybė) mano gyvenime turi labai nedaug reikšmės. Man patinka šventyklos ir joje tvyranti ramybė, tačiau mano dažniausiai matomos būna labai turistinės ir prikimštos chaoso. Aš tikiu tokiais dalykais, kaip karma ir reinkarnacija, ko tikriausiai dažnam lietuviui net nereikėtų minėti, nes dažna mintis atėjusi į galvą „šita praplautom smegenim“. Tačiau tikėti į „kažką, kuris yra kažkur“ mano ciniškam mąstymui visada buvo panašu į meistriškai išvystytą kontrolės formą. Tokiose vietose kaip Ukimida – religija turi kitą prasmę. Ji beveik tampa „ramybės“ sinonimu. Jeigu kažkur ir gyvena Dievas ar Dievai, kažkokios nežemiškos jėgos – jos gyvena čia. Žiūri į mirgančią ežero mėlyną, apkabintą kalnų ir švelniai jaučia vėją plaukuos. Ir jeigu atrodo, kad kažkas kitas, Dievas ar Dievai, gali padaryti tave laimingu, tai tik tokiose vietose  pradedu tuo nuoširdžiai tikėti. O gal, iš tikro, nei Dievas nei Dievai tavęs padaryti laimingu negali. Tiesiog užtenka tau pačiam priimti vieną sprendimą –  nusipirkti traukinio bilietą.

2018 m. spalio 13 d.

Šita mano Japonija

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, japan, japonija, Uncategorized

43225759_385311038674412_1683186971653963776_nIr šį kartą aš Japoniją semiu pilnomis rieškutėmis. Pasiimu ją kitokią ir su niekuo nesidalinu. Kaip mažas vaikas, saugau svarbią paslaptį, nors, dažniausiai ji svarbi tik sau pačiam. Šita Japonija, kuria džiaugiuosi dabar, labai panaši į mano kasdienį emocinį pasaulį, kuriame (ir kurioje) siaučia taifūnai (nuo mano atvykimo jau turėjome du. Artėja dar vienas), lengvi žemės drebėjimai, liūtys ir vėjai, po kurių, lyg pilko dangaus niekada nebūtų buvę, ateina saulėta, tyro oro kupina diena.

Šitoje Japonijoje aš dažniau nei visada sau užduodu klausima „o kam man visa tai?“. Pradėjus gilintis į politinę ekonomiką ir ją besimokant randant visai daug džiaugsmo, baugščiai ateina mintis – ar tai kada nors man bus naudinga. Ar pasieksiu tą išslavinimo lygį, kai galėsiu sau priklijuoti etiketę „protinga“. Kol kas sau priskiriu tik vienintelę etiketę: „kažkaip kitaip mąstanti ir sąmoningai atsiribojusi“. Galvojau, kad nėra labai normalu labiau mėgti keliauti vienai negu su žmonėmis. Tačiau kaip prieš porą dienų išgirdau iš vieno protingo žmogaus: „suprantama. Pajutus ta galią nuo nieko ir niekam nepriklausyti, sunku grįžti į socialines ribas“. Mano socialinės ribos šį kartą Japonijoje apsiriboja keliais vardais. Žmonėmis, su kuriais galima visą dieną skųstis užsieniečiais (žinau, pakankamai paradoksalu, tačiau aš esu tikrai labiau „japoniška“ negu 90proc. čia esančių kitų atvykėlių ;D), pasakoti kodėl myli knygas, kodėl yra smagu mokytis (ne aš viena, pasirodo, visus užduotus skaitinius pabaigiu iki paskutinio žodžio) ir kaip nuostabu pažinti savo Japoniją.

Aš suprantu, kad tikriausiai tai yra mano paskutiniai metai, kai sėdžiu paskaitose. Kai nagrinėju teorijas, skirtingus atvejus ir skirtingas perspektyvas. Per visus šiuos metus savo studijose išmokau vieną pagrindinį dalyką – nėra vieno teisingo atsakymo. Visada diskusijoje yra kintamasis, priklausantis nuo aplinkybių ir skirtingų požiūrio taškų. Šitoje Japonijoje mums pastoviai kartoja, jog geriausia mūsų investicija į save yra mūsų išsilavinimas. Mus bando tuo įtikinti su tokia didele ir nenugalima aistra, kad dažnai pradedi didžiuotis tuo, kur esi ir kokius sprendimus gyvenime priimi. Aišku, dažniausiai šias emocijas seka nežinomybės baimė, o nežinomybė mano gyvenime (tikriausiai, kaip ir daugumos visų) įgauna pagreitį.

Šitoje Japonijoje vėl iš naujo pergalvoju sąvokas „toli“, „laisvė“ ir „brangu“. Daugiausia paskaitose sutinkant amerikietišką požiūrį (iš 333 užsienio studentų 233 yra amerikiečiai) – aiškiai matosi, kaip skirtingai mes suprantam pasaulį. Didžiajai daliai jų – Japonija yra maža ir „viskas ranka pasiekiama“. Man Japonija yra sunkiai pamatuojama, kupina mažų paslėptų kampelių, detalių ir užburiančių vaizdų, iki kurių nusigauti kartais būna iššūkis. Jiems viskas čia yra pigu. Man, pamačius daržovių kainas – pasidaro juokinga. Pradedant diskutuoti dauguma temų, jie (dažniausiai) mato juodą ir baltą. Ir dažniausiai ta „balta“ būna jų pačių šalis. Jų „laisvė rinktis“ ir „gyventi taip kaip nori“. Aš dažniausiai matau pilką. Kurios atspalvis, sodrumas ir ryškumas skiriasi nuo labai daug aplinkybių. Aš negaliu pakęsti frazės „Japonija yra tokia…“ arba „japonai mąsto būtent taip“. Japonija yra visokia! Gyvenimas Tokijuje spinduliavo absoliučiai kitokią aurą negu gyvenimas Osakoje. Tikriausiai gyvenimas Hirošimoje arba Hokaide atvertų dar naują požiūrį į tai, „kokie japonai yra“.

Nesuprask manęs klaidingai, labai įdomu išgirsti ir kitą požiūrio tašką. Įnešti į pilką paletę dar vieną atspalvį. Tačiau taip pat yra labai įdomu su tuo požiūriu nesutikti. Viduje rėkti „tikrai ne“, bet ramiai, taip sakant „susiturėjus“ pradėti mandagią diskusiją. O padiskutavus, susiplanuoti naują savaitgalio kelionę ir dar kartą pasemti SAVO, labai kitokią ir visapusišką, Japoniją pilnomis rieškutėmis.

2018 m. spalio 4 d.

O man patinka taip

diary, dienorastis, japan, japonija, Uncategorized

40279723_223505011847858_1454382965600550912_nJeigu kada nors galvojot, kad tarptautiniai studentai nieko neveikia pirmą savaitę prieš studijas atvykę į naują šalį, tai žinokit – veikia net labai. Japonijos biurokratijos lygį būtų galima įvardinti kaip „paskendę tarp dokumentų“. Nebuvo laisvos minutės prisėsti su arbatos puodeliu ir pareflektuoti, kaip gyvenimas vystosi dabar. Vienintelis aiškus dalykas – viduje ramiau, bet viskas kitaip. Pirmą savaitę atvykus į ICU (universitetą, kuriame buvau prieš dvejus metus), akyse kaupėsi ašaros. Kodėl? Kultūrinis šokas? Baimė būti vienam? Baimė nepritapti? Nežinau. Dabar jaučiuosi vyresnės (senesnė 😀 ) negu dauguma čia esančių. Man neberūpi susirasti kuo daugiau draugų pačioje pradžioje, nes tikiu, kad tie tikrieji atsiras savaime (nors šiame procese tenka dalyvauti labai natūraliai. Žmonės čia plūsta iš visų pusių). Man nereikia eiti švęsti kiekvieną vakarą į barą, nes visi vakarėliai bus daug malonesni tikrajam vargui prasidėjus. Aš nenoriu keliauti į miestą su dvidešimt žmonių, nes gražiausia šalis ir jaukiausias pažinimas man ateina būnant mažoje grupėje arba vienai. Man nereikia prisikrauti pilnų krepšių nereikalingo šlamšto parduotuvėse, nes tikiu, kad krūva daiktų nesuteikia tiek daug jaukumo, kaip minimalistinis, apgalvotas kampelis.

Aš pradedu vėl iš naujo matyti, kaip mes visi skiriamės ir kad „Europietiška kultūra“ neegzistuoja kaip vienas nedalomas vienetas. Visų mūsų mentalitetai radikaliai skiriasi. Mane žavi įvairūs akcentai. Žmonės, turintys skirtingų tautybių tėvus. Mergina, kuri gyvena Šiaurės Europoje, tačiau jos mama iš Pietų Amerikos ir ji turi be proto mielą ispanišką tarmę. Vaikinas, kuris užaugo toje pačioje Pietų Amerikoje ir jam draugas sakė, jog Lietuvos merginos yra modeliai, kurie to nežino.

Man patinka nesistengti patikti žmonėms. Ir man patinka žmonės, kurie nesistengia visiems patikti. Kurie eina savo keliu, bendrauja su visais maloniai, bet neperspaudžia dirbtinės šypsenos, besistengdami prisijaukinti kuo daugiau žmonių. Pradžia naujame universitete gali būti sudėtinga ir bauginanti, tačiau būrys žmonių neužpildys tuštumos. Užpildys tie keli, visai netikėtai surasti. Užpildys netikėti pokalbiai mieste, kai prie tavęs, sukaupęs visą drąsą, prieis japoniukas su šypsena ir paklaus iš kur esi, ir žodis „Lietuva“ atvers kelius į naują pažintį. Užpildyti tuštumą gali padėti jūra ir kalnai. Arbatos puodelis, išgertas po 4 valandų ėjimo mišku. Dango (jap. 団子) skanėstas, kuriuo mėgaujiesi vaikščiodamas senom Kioto gatvėm. Arba Fušimi Inari oranžinė vartų spalva, gražiai apšviesta saulės.

Aš nežinau ar pasirinkti tokį pažinimo modelį yra teisinga. Ar vertėtų nerti į gyvenimą šitoje nepažintoje terpėje pametus galvą ir sakant visoms galimybėms „taip“. Ar iš tikro kažkada pasirodys tuštuma. O gal vidinė ramybė ims viršų žinant, kad viskas bet kokiu atveju bus gerai. Aš iš naujo įsimyliu Japoniją ir ji man skleidžiasi gražiausiomis spalvomis. Bent jau kol kas. O gal tada ir jokie pažinimo modeliai nebėra taip svarbu… (?)

2018 m. rugpjūčio 28 d.

P. Korėja. Tarp XXI a. karų ir XXI a. pop kultūros.

atostogos, diary, dienorastis, international, kelione, Keliones, korea, lektuvas, realybe, seulas, Uncategorized

2016 m. gegužės 02 – 07 d. P. Korėja

IMG_1823Paskutinis pasispardymas. Taip pavadinčiau praėjusią savo savaitę. Norėdama pabėgti nuo  nacionalinių švenčių Japonijoje (“Golden week” Tokijuje – realiai 13 mln. gyventojų nedirba visą savaitę), su Giedre (taip, mes vėl kartu) išleidome uždirbtus pinigus atsakingai, kaip suaugę žmonės – nusipirkom dar vienus lėktuvo bilietus. 😀  Aš niekada neturėjau aiškios nuomės apie Pietų Korėją. Gal dėl to, jog nelabai ir domėjausi. Ši šalis visada atrodė šiek tiek „trečia“ – užgožta Kinijos ir Japonijos. Todėl sėdėdama oro uoste ir laukdama savo paskutinės didelės kelionės pradžios, nelabai žinojau, ko tikėtis.

Laukdama savo skrydžio nusprendžiau, jog korėjiečiai – gražūs vyrai. Nežinau, ar tai privalomos karinės tarnybos, ar sporto klubų nuopelnas, bet jie atrodo daug vyriškesni, negu japonai. Ir, tikriausiai ryškios pop kultūros nuopelnas, rengiasi labai stilingai. Jau sėdėdama oro uoste nusprendžiau, jog kelionė man patiks. 😀 Tačiau viena didelė (o gal ir nelabai) problema – būtų tikrai sudėtinga atskirti gatvėje tuos, kuriuos pažįsti… 😀 Japonai man neatrodo vienodi, tačiau to negaliu pasakyti apie korėjiečius… 😀

Na, nors vyrukų vismuomenės dalis P. Korėjoje yra žavintis faktorius, dar įsimintinesniu P. Korėjos ir Japonijos skirtumu tapo… vyresnių žmonių kultūra. Kaip aš myliu japonų mandagumą ir paslaugumą… Niekas nesistumdo, o jeigu jau ir netyčia stuktelėjo į šoną, mandagiai atsiprašo. Išmokau ir aš gyvneti čia taip – paprastai ir jaučiant atstumą tarp žmonių. P. Korėjoje šiek tiek kitap. Žmonės labai neblogai kalba angliškai ir tikrai yra linkę padėti, tačiau atstumo pojūčio faktorius – itin erzinantis. Ypač seni žmonės, kurie visur turi būtų pirmi, o jeigu stovi jų kelyje – jie be jokio vargo įžūliai nustums tave į šoną. Mano charakteris yra pakankamai užsidegantis – aš labai greitai susinervinu dėl tokių dalykų. Todėl kartais, pasivažinėjimai itin pigiais Seulo traukiniais arba pasivaikščiojimai perpildytomis gatvėjis suteikdavo neigiamų emocijų.

Tikriausiai pati save nustebinsiu pasakydama, ta20160503_124736čiau korėjiečių maistas yra vienas geriausių kadanors mano ragautų. Visada maniau, jog P. Korėjoje žmonės valgo labai aštrų maistą. Visur dedamas vadinamas kimchi, kuris, mano švelniam ir išlepintam skrandukui, kaip atvira liepsna. Žinoma, tai, kaip Japonijoje ryžiai, neatsiejama visų patiekalų dalis, tačiau didžiam mano ir Giedrės džiaugsmui – visada patiekiama atskirai. Po paskutinės mūsų kelionės į Taivaną, kurioje maistui, deja, palikome vos ne paskutinę vietą, šioje nusprendėm valgyti kiek telpa. Kilogramas per vieną dieną? Įmanoma!

Seulas – mados ir kosmetikos miestas. Dar niekur kitur nesu mačius tokios gausybės kosmetikos parduotuvių. Merginos čia – išprotėjusios dėl savo išvaizdos. Tačiau tenka pripažinti, gražiai apsirengti jos tikrai moka. Leidau sau kelioms dienoms pamiršti labai greitai pabėgančią stipendiją ir pasinerti į tą taip maloniai viliojantį parduotuvių žaismą  (savo kreditinės kortelės sąskaitos likučio tikrinti vis dar nesirįžau)… Tačiau šiuolaikinė Seulo kultūra šiek tiek dvelkė tuštybe. Žinoma, kaip ir Tokijas, kuris sukuria ledinio betono kultūros įspūdį, tačiau reikia jį geriau pažinti. P. Korėjos istorija – nebuvo itin gailestinga jos kultūrai, šalis buvo mėtoma karų ir skirtingų okupacijų. Gal dėl šių priežasčių surasti ir pajusti taip maloniai traukiančią senąją kultūrą buvo sudėtinga.

Tačiau pajusti iki šių dienų pulsuojančią abiejų Korėjų istoriją buvo išties labai paprasta. Šios kelionės „vinimi“ tapo kelionė į DMZ – demilitarizuotą zoną. 1950-1953 metų Korėjos karas padalino šį pussiasalį į dvi dalis – komunizmo ir kapitalizmo. Formaliai, pagal pasirašytą karo sustabdymo sutartį, šalys vis dar kariauja tarpusavyje. Šiandien man teko galimybė prisiminti šios istorijos skyriaus pamokas teritorijoje, į kurią galimą įvažiuoti tik su turizmo organizacijomis ir po kelių paso patikrinimo postų. Važiuojant autobusu palei upę, kuri yra atskirta vieline tvora, dėl savo padėties, jungiant abi Korėjas, galva po truputį bandė suvokti gidės pasakojamas istorijas. Šiandien ta diena, kai akies krašteliu bus galima išvysti Š. Korėją…. Ir iš tiesų, stovint apžvalgos aikštelėje ir stebint už 4km nusidriekusią demarkacijos liniją ir kitoje jos pusėje plevėsuojančią Š. Korėjos vėliavą, apėmė keistas jausmas. Kiekvieną dieną gyvenime gali nutikti bet kas. Mes visada žaidžiama žaidimą, bandydami planuoti a20160506_113502_Richtone(HDR)r atspėti, kas mūsų laukia. Tačiau šioje teritorijoje per metus užfiksuojami šimtai įvairių neramumų. Šioje teritorijoje viena šalis provokuoja kitą šalį karui. Per vieną paliktą tiltą čia, prieš kelias dešimtis metų, buvo paleisti keli tūkstančiai nelaisvėje laikytų kalinių. Vieną dieną ši, dabar ramiai atrodanti vieta, per kelias sekundes gali virsti karo zona.

Bet iš tiesų, šiaurės korėjiečiai buvo (ir tikriausiai yra) originalūs žmonės. Nesugebėję užimti P. Korėjos tradiciniu būdų, jie sugalvojo tai padaryti… po žeme. 75m gylyje dinamitu išsprogdintais tuneliais. Vieno iš tunelių pagalba, per vieną valandą iš Š. Korėjos į P. Korėją būtų galėję patekti 30 tūkst. kareivių. Ignoruojant klaustrofobiją teko galimybė pasivaikščioti vienu iš keturių tunelių. Tunelių paslaptis ir planas buvo atskleistas darbininkų, dirbusių tuose tuneliuose (įdomu, kaip jie baigė savo dienas). Oficialiai yra rasti 4 tuneliai, tačiau neoficialiais duomenimis jų yra apie 500… Jei vyksta karas – jis vyksta visur. Vandenyje, ant žemės, po žeme. Saugus negali būti niekur ir tikėtis gali bet ko ir iš bet kur. Visą gyvenimą mes apie mokomės žiaurią karų istoriją, lankom vietas, kuriose įvyko mūšiai, nulėmę daugybės žmonių likimus. Ši istorija vyksta dabar. Sunku suvokti, kiek mes daug iš tikro nežinom.

Kita vieta, taip pat privertusi pažiūrėti į Korėją kitu kampu, “Dorasan” traukinių stotis. Tai viena iš keturių, 2002 metais statytų stočių, 20160504_132521tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. 2002 metais, abiejų Korėjų santykiai buvo teikiantys daug vilčių. Šios stotys tai vienas iš vilties, pagaliau paskelbti taiką, įrodymų. Tačiau pasikeitus valdžioms, pasikeitė ir šalių santykiai. Todėl ši geležinkelio linija, panaudota tik vieną kartą, buvo uždaryta. Iki dabar yra išlikusi švieslentė, rodanti kryptį link Šiaurės Korėjos, tačiau stotis yra uždaryta ir palikta kaip simbolis, turistų lankoma vieta, tikintis sulaukti ramių ir taikių laikų.

Korėja man buvo kaip pilkas žmogus be įsimintino veido. Nors šioje šalyje praleidau tik kelias dienas, patirtos emocijos ir pamatyti vaizdai sukūrė dar iki galo nesuprantamas emocijas ir požiūrį apie šį regioną. Neįmanoma pažinti šalies per tokį trumpą laiką. Tačiau net ir trumpos kelionės priverčia iš naujo pradėti mylėti istoriją ir domėtis tave supančiu pasauliu. Kelionė į P. Korėją buvo paskutinis mano suplanuotas taškas.

Nuo šiol apie savo artimiausių mėnesių gyvenimą žinau itin nedaug. Nežinau kada grįšiu namo. Nežinau, ar gausiu norimą praktiką. Nežinau, kur gyvensiu, kai pasibaigs su bendrabučiu sudaryta sutartis. Nežinau, kaip sunku (o gal tikėkimes – ne) bus pabaigti bakalauro studijas. Ankstų rytą, sėdėdama lėktuve į Tokiją ir pasitikdama saulę, galvoje turėjau daugiau klausimų, negu atsakymų, taičiau kelionės subrandina asmenybę. Jos priverčia tave nepastebimai augti. Užaugus iki šio taško, bent jau žinau, jog dangus visur vis tiek tas pats.

Atostogos, bėgančios kalniukais.

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, inspiration, japan, japonija, kalnai, kelione, Keliones, naujasnuotikis, tokijas, Uncategorized

2016 m. kovo 16 – 17 dienos
Aš iš tiesų img_20160316_141640.jpgmėgstu rašyti. Atrodo taip paprasta ir naudinga savo pasiklydusias mintis sudėti ant lapo į tvarkingą ir logišką eilę. Tačiau šis malonumas tampa itin sudėtingu procesu, kai galvoje tų minčių daugiau milijonų nei prieš tai ir per paskutines dvi savaites aplnakytų Japonijos vietų sąrašas gerokai prasiplėtė. Niekada nemokėjau rašyti faktų ir atpasakoti įvykių paprasta eilės tvarka, todėl, norint rasti detalų skirtingų Japonijos miestų aprašymą, derėtų rinktis Google, o ne mano rašliavas. Tačiau tiems, kurie naujas vietas labiau pajunta, negu turistiškai apžiūri, mano vargingi, tačiau nuoširdūs žodžių žaidimai gali šiek tiek padėti pajusti Japoniją.

Kai visai netyčia ir visai netikėtai tave aplanko draugas iš Lietuvos, kuris apie Japoniją žino, tikriausiai, tiek pat, kiek aš apie automobilius, gero ir sklandaus keliavimo tirkiausiai neverta tikėtis. Mano nauji potyriai prasidėjo smagiu (dabar jau smagiu) nuotykiu, pavadinimu „greiti ir įsiutę“ (greitas taksi/ įsiutusi Agnė). Pinigų taupymo sumetimais pasirinkome kelionę naktiniais autobusais ir susidarėme visai ilgą ir labai detalų planą, kur ir kada reikia būti. Pagrindinė tokio keliavimo sąlyga: visus suspėti ir keisti savo lokacijas sklandžiai. Deja, autobusų sitema, pasirodo, sugeba pavesti ne tik Taivane, tačiau ir Japonijoje. Šis naujas kultūrinis potyris aplnakė Justą būnant ~50km nuo Tokijo ir turint LABAI mažai laiko iki naktinio autobuso į Hirošimą, todėl kitas kultūrinis patyrimas buvo japoniško taksi patogumai (ir kaina). Mūsų naktiniam autobusui pajudėjus 20.15, mes jame atsidūrėme 20.14. Su tokia kelionės pradžia, galėjau tik įsivaizduoti, kuo ji baigsis, tačiau argi nuotykiai gyvenime kam nors labai sutrugdė ir pakenkė? 😀 (nenoriu žinoti atsakymo į šį retorinį klausimą).

Išlindus iš naktinio autobuso kažkur Hirošimos viduryje, akis greitai pasitiko kultūrinis kontrastas: mieste trūksta spalvų. Dažniausiai japoniškos reklamos viename stende apima visas pasaulio spalvas. Vakarinis Šindžuku rajonas tikrai palieka nemažą efektą akims. Tačiau Hirošimos peizažai radikaliai skirasi. Tai yra miestas legenda, kuris savo istorijoje turi atominės bombos košmarą. Miestas, kuris visada turės tą kančios ir baisių istorijų šešėlį. Atrodo, jog po triuškinančio smūgio Antro pasaulinio karo metu, miesto žaizdos taip ir nesugijo. Visi memorialai ir atominės bombos muziejai priverčia pajusti istorijos svorį galvoje ir širdyje. Neįmanoma suvokti to, kas nutiko šiam miestui. Neįmanoma suvokti, jog per vieną sekundę sudužo tiek gyvenimų. Hirošimoje istorija nėra pamiršta. Kiekvienas šio miesto kampas drebia tau į veidą purvą, parodydamas, kaip brangiai gali kainuoti sprendimai ir kad dėl jų, dažniausiai nukenčia ne tie, kas juos priėma, o tie, kurie neturi galios nuo jų apsiginti.

20160317_111642_Richtone(HDR)

Bandžiau surasti savo galvoje vietos ramybei, tačiau visos mintys nusidažė pilkomis spalvomis. Kaip bebūtų, Japonija neleidžia ilgai liūdėti. Tie žavintys kontrastai pasitiko mane jau tą patį vakarą. Jeigu manęs kas nors paprašytų įvardinti rojų žemėje – tikriausiai mano sąrašo viršuje be sąžinės graužimo būtų įrašyta Miyadžima. Kai keltas paliko pilkos Hirošimos krantus, plaučiai prisipildė ramybės. Kiekvienas žmogus turi savo idilę. Mano tobulas paveikslas susideda iš vandenyno, saulės, švelnaus vėjo ir vis dar gerai nepažįstamos kultūros. Miyajima padovanojo visus šiuos dalykus ir nuoširdžiai pridėjo jų dar daugiau. Didieji Torii vartai vandenyje ir Misen kalnas buvo atgaiva akims, kūnui ir sielai.

Dažniausiai lankantis įvairiose didingose vietose, norisi jose rasti stebuklą: atsakymą į ilgai ramybės neduodantį klausimą arba naujų idėjų gyvenimui, kuris visada bėga kalniukais. Tačiau nežinau ar kalta aplinka, ar tiesiog atėjo tas gyvenimo etapas, kai galvoje ir sieloje tiesiog… ramu. Kai sėdi ant kalno viršūnės, kur gražiau, atrodo, jau būti nebegali, tikiesi, jog protingos mintys tiesiog plūs į galvą. Tačiau vienitelis veiksmas, kurį natūraliai norisi daryti, tai  akimis apkabinti kaip įmanoma daugiau tos pačios gražiausios mėlynos. Pasaulis nebeatrodo toks sudėtingas keliaujant. Tikriausiai jis atrodo dar žavesnis jaučiant, jog kiekvieną dieną viduje po truputį augi. Tačiau vidinė tyla nebuvo paskutinis potyris mano pavasario atostogose. Jos, kaip ir kalniukais bėgantis gyvenimas, buvo itin spalvotos ir įvairiapusės…

received_573921739450593

Mažytė dalis Taivano spalvų

atostogos, diary, dienorastis, gamta, Keliones, Taivanas, Uncategorized

2016 m. vasario 05 – 09 d. Taivanas

Kai planuoji atostogauti tik visą kovo mėnesį, bet nusrendi pasidaryti sau dar vienas atostogas, belieka tik gimtadienio proga pasidovanoti lėktuvo bilietą. Kadangi Azija yra tas labai labai norimas atrasti pasaulis, pasirinkimų buvo daug. Tačiau atsižvelgiant į atstumą, kainą ir interesus, mano pirmąja kelione už jūrų marių (neskaitant Japonijos, žinoma) tapo Taivanas. Taigi šią mano mažytę gyvenimo ištrauką pavadinkime taip: „kai dvi draugės iš Lietuvos susitiko Taivane“. Su Giedre susipažinom pirmame kurse, kartu studijuojam japonų kalbą (linkėjimai, mažyti, jei skaitai:D ), todėl, susikibusios už rankyčių, keliavos savo japoniškosios svajonės link. Niekada negalvojau, kad gyvendamos skirtinguose miestuose Japonijoje sugalvosim susitikti… Taipėjuje. 😀

Visada svajojau įveikti savo kvailas baimes. Viena jų – keliavimas vienai, kai tenka pasitikėti tik savimi ir savo orientacija. Per kelis šiuos mėnesius, gyvenant Japonijoje, mano baimės apkabino mane labai stipriai ir nepaleido ilgai. Todėl pasiekti Taipėjų vienai pačiai man atrodė šiek tiek baisoka. Naritos oro uostas milžiniškas, tačiau net ir tokiai kaip aš (galiu pasiklysti visur. Tikrai.) sistema labai paprasta ir aiški, o japoniško personalo paslaugumas, kaip visada, maloniai džiugina. Išlipus Taipėjaus oro uoste, laukiant atskrendančios Giedres, iš kart supratau žiaurią tiesą – aš jau nebe japoniškame inkubatoriuje. Visur aplink lengvai pastebimas chaosas. Mano savisaugos instinktai įsijungė nedelsiant. Tokiose vietose, aplink oro uostą ir traukinių stotis, atsiveria nieko nestebinantis vaizdas – benamiai, neaiškių žmonių grūstys ir industriniai pastatai. Taivano ekonomika (žinoma ne tokiu greitu tempu kaip Kinijos) sparčiai auga. Miesto infrastruktūra keičiasi kas dieną, tačiau atrodo, jog žmonės nespėja vytis pokyčių. Naujausiuose daugiabučiuose šviesos vakarai nedega. Žmonės ten negyvena. Nedaugelis gali sau leisti gyventi prabangiai. Aš, žinoma, galiu labai stipriai klysti, tačiau, verta pastebtėti, jog visa tai, ką pateiksiu šiuose puslapiuose, bus tik turistinė, ir labai nepagrįsta faktais, patirtis.

1

Naktinis Taipėjus žavi savo  prekybos gatvėmis. Dabar jau žinau, kaip apibūdinti žodį „gyvas“. Žmonės, spalvos, skoniai, kvapai ir kalbos. Visa tai verda viename katile, kurio pavadinimas Linijiang Street Market. Čia ir prasidėjo mūsų su Giedre egzotinių vaisių degustacija, po kurios, drąsiai galiu pasakyti, jog mano mėgstamiausias vaisius jau nebe melionas, o anona (pasigooglinkit paveiksliuką, draugai). Šis, keistos formos ir keistos išvaizdos „dalykas“ iš pradžių atrodo rizikingas valgyti, tačiau po pirmo kąsnio – tai yra vienintelis dalykas, kuriuo nori maitintis visą savo gyvenimą ir puikus pakaitalas šokoladui, nes saldumo lygis, drįsčiau teigti, labai panašus. Gaila, kad planas atsisakyti šokolado vietoj vaisiaus ir liks tik planu, nes anonos neesu mačiusi nei Japonijoje, nei, tuo labiau, Lietuvoje. Kiti naktinio Taipėjaus gyvenimo malonumai taip pat buvo susiję su maistu. Nusprendėme išbandyti „gatvės maistą“ – tradicinį, vietinių pamėgtą, kurio galima nuspirkti mažuose kioskeliuose, kurie išsidėstę visoje gatvėje. Dėl skonio, sako nesiginčijama, tačiau man didelę psichologinę įtaką padarė prie tavo paties akių į patiekalą beriami „stebuklingi“ milteliai, kurie paverčia skonį nepaprastai patraukliu. Kiek ten visokiausių E ir šalia esančių skaičių – nežinau, o ir tikriausiai nenoriu žinoti, tačiau šią savaitę valgyti tik daržoves ir ryžius, valant organizmą, manau visai neprasta mintis. 😀 O kad galėčiau visą savaitę valgyti tik anoną…

Dieninis Taipėjus parodė visai kitą, jaukesnį, savo veidą. Savo dieną pradėjome Peace Park teritorijoje, kur sutikome žmones, praktikuojančius Tai chi. Niekada nebandžiau šios meditacijos formos, tačiau žiūrint į tą ramybės būseną ir susikoncentravimą, atrodo, jog toks stiprus balansas būtų naudingas kiekvieno gyvenime. Parke pradėjom jausti architektūrinį kontastą. Šventyklos Taivane tokios, kaip daugelis pasakytų, „labai kiniškos“. Pompastika yra tinkamas žodis apibūdinti vaizdą, arba, paprastai ir tiksliai sakan „visko ten labai daug ant tų stogų“. 😀 Visos pamatytos šventyklos ir ant jų tupintys drakonai – didelė šios kultūros puošmena. Paveiksliukai iš Google arba įvairūs filmai neperteikia šio grožio. Malonus jausmas savo pačios akimis „sugerti“ tą didybę. Nauji miestai – naujos panoramos. Elephant mountain – viena populairiausių turistinių vietų Taipėjuje. Nusprendėme palydėti saulę ir pasimėgiauti naktinio miesto vaizdu ir 101 Tower nuo kalno (labiau kalniuko) viršūnės. Tačiau palydėti saulę tokiam industriniame mieste – sudėtinga. Smogo kiekis (ne toks baisus, kaip Kinijoje) puikiai paslepia saulę, taičiau miesto vaizas, ypač užsiridenus ant milziniškų akmenų, tikrai jaukiai romantiškas ir malonus akims, tačiau, lyginant su Tokijumi, „šviesyčių“ skaičius ženkliai mažesnis.:D

Lankantis Taivane, pietinę jo dalį sukrėtė 6.4 balų žemės drebėjimas. 12 žuvusių, šimtai dingusių be žinios. Įsivaizduokit mamų reakcijas, išgirdus tai per žinias. Taipėjus šią katastrofą pajuto tik vos vos. Kadangi tai buvo 4.00 ryto, mūsų pavargę turistiniai organizmai nesuprato, kas įvyko, tol ko negavom daugybės žinučių iš susirūpinusių šeimų ir draugų. Būti taip arti tokių baisių dalykų verčia suvokti, kaip viskas yra nenuspėjama ir kaip greitai ramus ir paprastas gyvenimas gali apsiverti aukštyn kojom. Kaip greitai galima pajausti, kad gyveni ne svajonėse…

23

Tačiau pajutus realybę, atgal į svajones tuojau pat sugražino Taroko Nacionalinio parko gamta. Kas gali nemylėti kalnų… Šioje vietoje tikriausiai atsiras daugybė daugtaškių, nes žodžių, apibūdinti tą ramybe kevepiančią didybę man vis dar pritrūksta. Kai sugebėsiu apibūdinti tai, ką jaučiu kalnuose, manau mano tekstai bus verti didesnio ir viešesnio skaitytojų rato. Vienai draugei pažadėjau rašyti dienoraštį pačiuose nuostabiausiuose Azijos kampeliuose. Ore tvyrant pavasariui ir akims stengiantis apkabinti kaip įmanoma daugiau lietuviškos vasaros žalios spalvos ir kalnų didybės, bandžiau įsiklausyti į raminačius tylos garsus. Atrodo, ko daugiau žmogui ir reikia, tačiau mūsų tikslas Taroko apylinkėse buvo vandenynas ir didžiulės paplūdimio uolos.

Aš nuoširdžiai tikėjausi, kad tai bus geriausias mano matytas vaizdas gyvenime. Kad norėsiu verkti iš grožio, o jausmai ir mintys susipainios kaip ir kalbos galvoje. Tačiau idealistiškos savjonės taip ir liko svajonėmis, nes, eilinį kartą, koją pakišo natūralus Taivano chaosėlis. Šį kartą autobusų sitema, kuriai apibūdinti žodis „sistema“ skamba juokingai. Vėluodami po 50min ir stodami neaiškiose vietose kalnuose, su vairuotojais, kurie nekalba nei angliškai nei japoniškai ir vienintelis jų suprastas žodis buvo „no“ šie autobusai radikaliai sujaukė mūsų planus.  Vietoj planuotos 1,5 val, buvome priverstos praleisti Nacionaliniame parke 4val. Taip jau kiaulystės dėsnis suveikė, jog mums nebeužteko laiko pasiekti savo išsvajotas uolas. Širdis verkė, tačiau geriau pagalvojus – puiki proga sugrįšti dar kartą.

Sunku suvokti, kokias emocijas man sukėlė ši kelionė. Sunku papasakoti net mažiausią dalelę įspūdžių, nes visada tiek daug lieka nepasakyta. Taivanas, kaip ir (tikiu) dauguma Azijos šalių, itink kontrastingas. Baimę keliantis chaosas ir įspūdinga gamta, transporto sistema ir žmonių mentalitetas, kalbų skirtumai (beje, kartais buvom nesuprastos angliškai, tačiau pavykdavo susikalbėti japoniškai) ir žemos kainos. Tai tik labai maža dalis to, ką sugebėjau pamatyti per šias kelias dienas ir tik minimali dalis to, kaip iš tikro ši šalis atrodo.

Iš tiesų, ši kelionė padėjo suvokti, kaip stipriai man patinka Japonija ir vietinių gyvenimo būdas. Buvau itin laiminga grįžusi… namo (vis dar keista naudoti šį žodį). Tai buvo kelionė, kupina įspūdžių ir kartais baimių, ypač vaikštant lūšnynų kvartaluose arba keliais, tarp mašinų ir  skardžių, esančių kalnuose. Kartais nuovargis laimėdavo ir nuotaika nebebūdavo tokia puiki. Kartais, laimėdavo vaizdas, kai nebesinori pajudėti iš vietos, o tik grožėtis aplinka. Taivano chaotiškumas – buvo pirmas žingsnis, pažįstant skirtingas Azijos kultūras. Kaip visada, kelionės augina žmonės. Ši kelio padėjo suprasti, jog esu ten, kur ir turiu būti. Gyvenu labai kitokioje kultūroje, kurios, tikriausiai, dar labai nesuprantu, tačiau esu savo vietoje ir dar labiau paskatinta ją pažinti.

 

 

Naujos spalvos. Naujos mintys.

diary, dienorastis, japan, japonija, Uncategorized

2015 m. lapkričio 23 – 28 d.

Visada labai sunku parinkti pirmą sakinį. Atrodo, jog jis turi būti stipriausias ir prikaustantis dėmesį tolimesnėms mano sapalionėms. Ypač užsibrėžus tikslą, vienu mostu papasakoti apie penkias, be proto nuostabias ir įsimintinas dienas. Nemanau, kad įmanoma keliones apibūdinti žodžiais. Jos kaip žmogaus emocijos – gali kalbėti valandų valandas, tačiau, galiausiai, vis tiek kažkas bus nepasakyta. Lengviausia jas suvokti žiūrint į keliavusį žmogų. Kalbant su juo. Tada gali pastebėti naujai degančias jo akis ir kažkokį mažą ir labai trapų pasikeitimą jo viduje.

Lapkričio 23 dienos rytą pradėjau su pirmaisiais saulės spinduliais. Labai malonus jausmas apima pagalvojus, kad būdamas Tekančios saulės šalyje (日本 – Japonija – „saulės šaknys“), esi vienas iš pirmųjų, tą dieną pasitinkančių saulę. Mano penkių dienų kelionės tikslas – Kansai regionas: Kiotas, Osaka ir Nara. Miestai, kuriuose gali pajausti senosios Japonijos kultūros prieskonį. Miestai, kuriuos sunku ir tuo pačiu labai lengva lyginti su Tokijumi. Tai lyg visiškai atskiri pasauliai.

Mano draugė Mikaela metus laiko gyveno Kiote, todėl praktškai man nereikėjo rūpintis nei žemėlapiu, nei kelionės planu. Tikros atostogos. J  Galėjau savo laiką išnaudoti bandymui suvokti, kokias emocijas man sukėlė šis miestas. Tos siauros, istorija kvepiančios gatvės, su mediniais pastatais, budistų ir šintoistų šventyklomis, apsuptos skausmingai nuostabiai rudenėjančios gamtos, įvairaus amžiaus žmonės, eilinę darbo dieną dėvintys kimono. Tai visiškai kita Japonija, kurios nepamatysi būnant Tokijuje. Dabar supratau, ką žmonės, buvę Japonijoje, man bandė paaiškinti apie šios šalies kontrastus. Tačiau, mano pačios nuostabai, nesukilo noras čia gyventi. Ir, dar didesnei nuostabai, pagaliau pajutau nuoširdžią meilę ir trauką Tokijuj. Gal būt tuštybė ir betoninė kultūra baigia mane suvalgyti? Gal prarandu savo vertybes? O gal tiesiog įpratau prie vietos, kuri niekada neatrodė galinti tapti mano namais.

Po dviejų varginančių dienų sukiojantis tarp minios turistų ir Google randamų paveikslėlių (aš rimtai, kaip įmanoma tokius vaizdus užfiksuoti nuotraukose?), išvykom į kitą, turistams patrauklų miestą – Osaka. Tačiau didžiulės traukos ir susižavėjimo man šis miestas nepaliko. Taip, jis turi įspūdingą pilį, kuri tikrai užgniaužia kvapą, tačiau visa kita miesto dalis – tai kaip mažesnis Tokijas. Noriu pastebėti, kad buvau turistė. Puikiai suprantu, kad neįmanoma pažinti miesto per kelias dienas, kad suprasti jo specifinius bruožus prireikia kelių mėnesių ar metų. Pirminės emocijos dažnai būna klaidingos, tačiau, šiuo atveju, turiu tik jas. Vienas Osakos bruožas, kuris pasitiko vos išlipus iš traukinio – žmonių mentalitetas. Jie daug laisvesni (atrodo, labai nebūdinga Japonijai). Neturi komplekso žiūrėti į akis. Nebijo užkalbinti gatvėj. Garsiai kalba traukiniuose, valgo eidami gatve. Suvokiau, kad bus sunku išgyventi Lietuvoje… Tokijo mentalitetas kuklesnis. Žmonės labai pagarbūs ir mandagūs. Niekada nesistumdo didelėse miniose, moka išlaikyti atstumą. Todėl ir aš, su laiku, prarandu savo naglumą. 😀 Posakis „nebūsi naglas – negyvensi“ vargiai apibūdina dabartinį mano požiūrį į aplinką. O jis visai padėjo išgyventi Lietuvoje. Na, net bent jau galėsiu save vadinti geru žmogumi. Kada nors. 😀

Po cigarečių smogo Osakoje kita diena buvo tikra atgaiva mano sielai. Mažoji tradicinė Nara. Apie 400 000 gyventojų. VIII a. Nara buvo Japonijos sostinė, kurioje likę daugybė istorinių paminklų. Paprastumu ir ramybe dvelkianti atmosfera. Ir… mano, gyvūnėlius mylinčiai, sielai didžiuliu džiaugsmu tapę elniukai Naros parke. Jų ten daugybė! Smagiausia dalis – nupirkti jiems maisto ir pašerti. Juokingiausia dalis – nuo jų bėgti, kai visi aplink esantys elniukai užuodžia, kad turi kažką valgomo. 😀 Ne vienas turistas taip pratardo žemėlapį, pirštinę ir kitus dalykus, laikomus striukės kišenėje. Mano Japonijos istorijos žinios tikrai pakankamai skurdžios. Tačiau visa Naros atmosfera natūraliai sukėlė norą ją pažinti labiau. Visai Kansai kelionė įkvėpė dar labiau gilinti japonų kalbos žinias.

Nors tai ir buvo atostogos, mano mintyse sukosi klausimas – kas toliau. Ko aš noriu iš gyvenimo čia? Ką noriu pasiekti, ką pamatyti ir išmokti? Ar pilnai išnaudoju man suteiktą galimybę? Kansai regionas, nors ir be proto šaltas (po saulėto Tokijo oro, kuris lepino 18 laipsnių šiluma, Osakos 8 laipsniai buvo tikras pasityčiojimas), pažadino daugybę naujų minčių ir įkvėpimo mano galvoje. Vaikščiojimas po 11 valandų per dieną, kartais su kelionine, penkioms dienoms paruošta kuprine, per lietų ir šaltį turėtų sugadinti nuotaiką. Tačiau keliaujant su drauge, nesudėtinga išlaikyti pozityvumą. Nors kartais juokdavomės iš visiškai nereikšmingų dalykų ir kalbėdavom nesąmones tik tam, kad neužmigtume autobuse. Grįžau į Tokiją pilna siela. Savaip pakeitusi mąstymą, savaip perdėliojusi savo vertybes. Kansai – tai visiškai kita Japonija. Klausimas, kuriai pardaviau ar parduosiu sielą labiau: tai senajai Kioto ir Naros, kuri vadinama „tikrąja Japonija“, ar dangoraižiuose paskendusio ir taip negailestingai tradicijas pardavusio Tokijo džiunglėms…