LIETUVIŠKOS ATOSTOGOS IR LAIMĖS HASHTAG‘AI

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, idejos, inspiration, Keliones, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Ši vasara yra pirmoji per septynerius metus, kai mano širdies nevirpina vasaros kelionės laukimas. Kiekvienais metais su pirmosiomis birželio dienomis mano galvoje pradėdavo tiksėti vidinis laikrodis, kuris su dideliu džiugesiu širdyje braukdavo dienas, likusias iki ilgai svajotos ir planuotos šeimos arba draugų išvykos svetur.

Man visada atrodė taip nuobodu nenorėti pajusti Sakartvelo liaudies muzikos ritmo. Atsisakyti sužinoti, koks yra tikro rameno skonis. Bijoti patirti, ką reiškia Juodkalnijos serpentinai arba tingėti išsiaiškinti kaip skamba naktinė Roma. Be pasaulio kontrastų atradimo aš neįsivaizdavau vasaros. Be kelionių ir pažinimo troškimo aš neįsivaizdavau gyvenimo.

Man nuoširdžiai suprantamas ir Instagram hashtag‘as „wanderlust“. Ne dėl to, jog pati kada praleidau pusę metų savanoriaudama su drambliukais Indonezijoje ar mėnesį meditavau su vienuoliais Tibete. Tiesiog, man nesvetimas noras dalintis su visu pasauliu man nuostabiais kelionių akimirkų atradimais, nuoširdžiai tikint, jog jam tai įdomu. Tačiau kartais „wanderlust“ solidarumas pasireiškia ir dėl tos mažos tuštybės sėklos, kuriai patinka egzotikos suteikiamas prestižas.

Žinoma, kažkuriuo metu šiame tekste turi atsirasti žodis „karantinas“ ir teiginys „kaip siaubingai jis viską pakeitė“. Kol vieni atrado savyje ryžto ir rutinoje laiko būti geresniais, aš ne tik pakeičiau darbą ir nustojau lankytis „Makalius“ ir „Novaturas“ organizacijų puslapiuose, bet ir iš naujo pamilau Lietuvą su visais jos kas pusvalandį besikeičiančiais orais. Ne vien kelionės po užsienį mums duoda laisvės ir laimės jausmą. Galima keliauti po Lietuvą ir jaustis vienodai laimingu. Ar mažiau Instagram like’ų verta foto nuo Zarasų ežerų pakrančių negu iš Tailando šventyklų platybių?

Šių metų vasarą aš kavą gersiu ne centrinėje Kotoro miesto aikštėje, o Palangoje, atliekant minčių detoksikaciją pušyno garsais. Nesivažinėsiu painiais Paryžiaus metro, bet leisiuosi į baidarių žygį Lietuvos upių vingiais. Žvaigždes skaičiuosiu ne Alpių kalnuose, o seno vaikystės namo balkone.

Ir, tikriausiai, mano nuotraukos neatrodys taip įspūdingai kaip tų, kurie dalinasi egzotinių vaisių subtilybėmis. Mano vyno taurė lietuviškos sodybos fone nebus tokia patraukli kaip selfis ispaniškuose vynuogynuose. Gal, sekant kai kurių mano draugų gyvenimus socialiniuose tinkluose, man kartais pasivaidens mintis, jog mano gyvenimas ne toks spalvotas ir visapusiškas kaip jų. Tačiau aš labai pasistengsiu susikurti savo nuostabias atostogų akimirkas ne vietovėse, o žmonėse. Su savimi visada turėsiu tuos pačius brangiausius, kurie leidžia mylėti save net ir po kelių parų be dušo, praleistų palapinėje. Į save sugersiu tiek pat juoko, nuotykių, jaukių prisiminimų ir meilės gyvenimui, kiek ir dvylikos parų kelionės po Europą su šeima metu. Ir, nors lokacijos nebus prestižinės ir vertos didelių socialinių ovacijų, hastag‘ai „laimė“ ir „meilė_gyvenimui“ paženklins ir šios, labai lietuviškos, vasaros akimirkas.

迷子

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, international, japan, japonija, kelione, Keliones, Uncategorized

IMG_20150829_211759 IMG_20150829_211915

Man patinka žmonės. Tokie, kurie nebijo išsiskirti: rengiasi per dideliais drabužiais, jaukiais sudribusiais megztiniais ir dažosi plaukus keisčiausiomis spalvomis. Man patinka būti jų minioje, vaikščioti pulsuojančiomis gatvėmis ir mėgautis betoninės kultūros galybe. Haradžiuku rajonas kaip tik skirtas pasidžiaugti tokiais vaizdais. Išėjus iš pagrindinės traukinių stoties nereikia orientuotis, kur esi. Akis pasiekia Takešita gatvė, spalvotų paauglių minia ir skėčių jūra, pasigirsta taip ilgai lauktas didmiesčio šurmulys ir akys sugeria pačius įvairiausius atspalvius. Taip norėtų tiesiog susirasti atokią kavinę, užsisakyti kavos ir stebėti viską iš šono.

Tačiau gautIMG_20150829_212048i normalios kavos Tokijuje nėra taip paprasta. Parduotuvėse galima įsigyti tik tirpios, kakavą primenančios ir labai saldžios kavos. Man, linkusiai pradėti kiekvieną rytą pūkuotame chalate, su kavos puodeliu rankose, sudėtinga suprasti, kaip taip anksti besikelianti tauta gali gyventi be stiprios, juodos kavos. Mano pagrindinis bevertis pinigų leidimo šaltinis neginčyjamai taps Starbucks kavinė…

Priklausomybę galima turėti ne tik kavai, bet ir garsams. Būnant Tokijo parkuose nesigirdi mirtinos, gaivinančios tylos. Jame tavo ausys sugeria svirplių skleidžiamus garsus. Visas parkas perpildytas svirpimo muzikos, kuri yra nenutrūkstanti ir raminanti. Tai savotiška meditacija, būdas kvėpuoti iš naujo. Yoyogi parke, esančiame netoli Haradžiuku gatvės ši meditacijos forma buvo pagrindinis dalykas, padėjęs pamiršti laiko zonų organizme kovą.

Ši kova stiprėja kas dien. Vidurnaktį aš noriu valgyti, nes mano organizmas galvoja, kad tuo metu 18 valanda. 2 valandą nakties aš vartausi lovoje, nes smegenys supranta, jog dabar 20 valanda ir negali ilsėtis, o paryčiais užmiegu taip giliai, jog negirdžiu po mano lovą vaikščiojančio gyvūno. Teisingai. Šią naktį mane aplankė pirmasis naujas draugas Japonijoje, kurio veislės/rūšies/pavadinimo aš, deja, bet nežinau. Atsikėlusi ryte savo baltoje lovoje pamačiau purvinas pėdutes, kurių vakare tikrai nebuvo. Aš myliu gyvūnėlius ir galėčiau juos visus susirinkti ir auginti, supraskit mane teisingai, tačiau apima keistas jausmas, kai supranti, jog miegojai taip kietai, jog nejautei, kaip tavo lovoje vaikšto neatpažintas, mažas letenėles turintis, gyvūnėlis…

Tai ne vienintelė nauja patirtis Tokijuje. Vaikštant prie Meidži Džingu švetyklos Haradžuku, mus užkalbino japonų grupė. Žmonės čia labai paslaugūs ir malonūs, tačiau visada, bent jau iš pradžių, kreipiuosi į juos japoniškai. Tai kaip ir taktinis manevras, siekiant atkreipti dėmesį ir neprarasti savo pašnekovo. Tačiau pirmą kartą šiame mieste manęs paklausė, ar aš kalbu angliškai. Pasirodo, mums pasisekė sutikti jaunų anglų kalbos studentų grupę, kurie, siekdami patobulinti savo anglų kalbos žinias, veda savanoriškas ekskursijas turistams. Istorijos mūsų pokalbiuose buvo nedaug. Daugiau buvo žavėjimosi kultūriniu lietuvių ir japonų skirtumu, nutolusiomis laiko juostomis ir didmiesčio kontrastu. Tai buvo puiki proga palaikyti pokalbį anglų kalba ir išdrįsti klausti japoniškai. Tuo momentu aš supratau, kad mano smegenys pradeda pereinamąjį laikotarpį. Tuo metu nutilus galvoje sunkiai išgirsdavau lietuvišką mintį. Viskas sukosi kitomis kalbomis. Savo visu kūnu pajaučiau kaip Tokijo sukeltas kultūrinis šokas pulsuoja venose.

Kultūrinis šokas mano organizme įgavo pagreitį atsidūrus Šindžiuku pagrindinėje traukinių stotyje. Baltų, tvarkingų marškinių jūra prarijo visą metro erdvę. Žmonės buvo visur. Skubėjo po vieną, lėtai vaikščiojo grupėmis ir atvikščiai. Bet žmonės čia įpratę būti miniose. Jie išmokę gerbti savo ir kito erdvę nesiliesdami vieni prie kitų. Net ir skėčių jūroje neteko grūstis, būti pastumtai ar apmindžiotai kojom. Kitoks japonų mentalitetas persiduoda visose srityse, visose erdvėse. ŠinjIMG_20150829_211609džiuku stotyje mus pasitiko mūsų angelas sargas Šijori. Mano šiandienos tikslas buvo pamatyti miestą iš 45 Tokyo Metropolitan Goverment pastato aukšto ir suvokti, koks nežmoniškai galingas yra Tokijas. Šiandien oficialiai pardaviau savo širdį betoninei kultūrai. Šiandien oficialiai mane sužavėjo gatvių spalvos, reklamų iškabos, žmonių stiliai ir parduotuvių vitrinos. Tokijas yra miestas, kuris nesustoja. Tokijas pulsuoja gyvybe, jis visada skuba. Dangoraižiai dažniausiai netelpa į nuotraukos kadrą ir paskausta kaklą visada žiūrėti į viršų. Pasijauti menkas. Pasijauti tuščias. Bet mėgaujiesi tuo, nes neturi pasirinkimo. Turi pamilti Tokijo kultūrą ir ritmą, kitu atveju tai sunaikins tave iš vidaus. Tas sunkumo ir menkumo jausmas prives prie depresijos. Ir atsiras noras grįžti namo.