Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.

Miškais ateina ruduo.

diary, dienorastis, icu, japan, japonija, Uncategorized

Šiandien jau ir pas mus galima pajusti rudenį. Ne tą šiltą ir saulėtą, bet tą, kuris reikalauja šilto šaliko, kavos puodelio ir barsto spalvotus lapus po kojomis. O aš visada mylėjau šitą metų laiką. Kai plaučius pripildo šaltas oras ir iš miego pažadina ryto vėsa. Todėl, apsiginklavusi stiprios, juodos vietnamietiškos kavos puodeliu (mano nuostabi kambariokė žino, kaip išlaikyti mane gyvą šią savaitę) jaučiau didelę laimę. Laukia penki atsiskaitymai. Ir čia tikrai ne VDU – neužteks vienos nakties viskam pasiruošti. Su grupiokais iš to pačio pragaro darom mokymosi vakarėlius: kava + pyragėliai + japonų politika. Tai padeda, bet toli gražu iki ramybės stadijos.

Tačiau šiandien, po labai ilgo laiko tarpo, pajaučiau kažką panašaus į žmonių artumą. Ir tai nutiko visai netikėtai. Po paskaitų sėdėjau valgykloje su savo drauge švede. Prie apvalaus, didelio stalo. Kaip visada dviese. Įpratusios būti tik su savimi ir su savo pokalbiais. Tačiau šiandien mūsų pietūs baigėsi kitaip. Prie mūsų prisijungė mano pažįstama anglė, su kuria važiavau į Čibos paplūdimį, vėliau du komandos nariai iš Smooth steppers, kurie irgi nepažinojo nieko prie šio stalo, tik mane. Tada prisijungė draugė kinė iš bendrabučio ir grupiokas iš japonų kalbos paskaitų, su kuriuo esu kalėjusi tik per japonų kalbos užduotis. Ir stalas prisipildė. Naujų kalbų, prisistatymų (kadangi vienintelė bendra grandis tarp tų žmonių buvau aš), naujų istorijų (nusprendėm prisistatinėti nebe tuo tradiciniu, „mano vardas“, „aš iš“ ir „mano hobiai“, o kitokiu „kas juokingo man yra nutikę gyvenime“ būdu. Ir pasidarė jauku. Visi tokie skirtingi, bet pirmą kartą būnant čia, tokie savi. Gal pagaliau, šiame dideliame ICU pasaulyje rasiu žmonių. Maža šviesa šiame tunelyje. 🙂

Tačiau su japonais bendros kalbos vis dar nerandu. Savo bendrabutyje esu atskirta nuo visuomenės. Tarp kitko, gal net gi savanoriškai. Visos tarptautinės studentės – visiškai priešingas pasaulis. Bent jau kambariokė nuostabi. Keliasi anksti, kuičiasi garsiai, bet tai tikriausiai vieninteliai jos minusai. Vadinu ja Nanny (lt. auklė), nes visada paklausia, ar pavalgiau, kada nuėjau miegot, nupirko normalios kavos, filosofuoja su manim ir kalba rimtom temom. Tai ji parodė man antrą aukštą ant stogo (turim bendrą savo „slaptą“ spotą). Dalinamės jį paprastai – ji medituoja ten rytais, aš šoku ir mokausi vakarais. Nepavadinčiau jos savo drauge, labiau sugyventine. Tačiau pasidalinam viską paprastai ir draugiškai, svarbiausia – erdvę. Taip ir gyvenam. Jaučiu, kaip miškais ateina ruduo. Ne tas šaltas ir depresinis, bet jaukumą dalinantis ir raminantis sezonas.

2015 m. spalio 05 d