KAIP UŽFIKSUOTI LAIMĘ

blogas, diary, dienorastis, gyvenimas, mintys, rasymas, rašau, realybe, tinklarastis, Uncategorized

Antrajam karantinui Lietuvoje įsibėgėjant ir, panašu, greitai nepasitrauksiant, aš vis dažniau sugrįžtu prie savo praeities kelionių prisiminimų. Nesvarbu, ar nuotraukos 10-ties metų senumo ar paskutinių pasispardymų prieš pirmąjį karantiną, jos teikia vienodai džiaugsmo ir sukelia malonius prisiminimus. Kelionių metu aš, kaip ir dauguma Instagram‘o laikais užaugusių žmonių, stengiuosi pasidaryti bent kelias patrauklias nuotraukas, kurias norėtųsi eksponuoti viešai. Svarbu nuotraukos kokybė, peizažas, spalvos, “geras kampas”, kad kojos neatrodytų storos ir ant kaklo nekabėtų penki pagurkliai. Ir iš tiesų, tokiomis nuotraukomis malonu dalintis su pasauliu. Malonu į jas žiūrėti ir kitų profiliuose (žinoma, jeigu pavyksta suvaldyti baltą ir kitomis spalvomis nusidažiusį pavydą).

Tačiau po kiek laiko peržiūrint kelionių nuotraukų archyvus, šios dailios fotografijos atrodo bejausmės. Jos gražios pažiūrėti ir užsidėti ant telefono ekrano, bet jose nesijaučia jokios kelionės dvasios ar patirtų emocijų nostalgijos. Maloniausia į prisiminimus nugrimzti žiūrint į “nepavykusias” nuotraukas. Į tas, kur nuo kalnų drėgmės atrodai panašus į pagrindinį filmuko “Aviukas Šonas” veikėją (aviuką). Kuriose šypsena iki ausų išryškina ilgą nosį arba tobula nuotrauka būna sugadinta netikėtai į kadrą įbėgusio draugo. Smagu žiūrėti į tas nuotraukas, kuriose nesimato akių, bet puikiai išryškėja tamsūs maišeliai po jomis, kurie byloja apie per naktį ragautus kokteilius ir ilgus šokius naktiniame klube.

Nemažai nuotraukų turiu ir ragaujant maistą. Tradicinių, įdomių patiekalų ir paprastų jaukių kavos ir krosano kompozicijų. Tokios estetiškos nuotraukos sukelia apetitą bei turi joms priklausančius populiarius ir dėmesį pritraukiančius hashtag’us, tačiau didesnę laimę man kelia vandens buteliuko ir sulčių stiklinės nevykusi kompozicija nieko neišsiskiriančioje Paryžiaus kavinėje, kuri primena jog  ateinantį dehidratacijos procesą pajutome Luvro muziejaus labirintuose ir dėl šios paprastos, žmogiškos priežasties Mona Liza nepaliko labai didelio įspūdžio.

Į netyčia kelionės metu atsiradusias nuotraukas įsigeria tikrumas. Kad ir kaip stengčiausi iliustruoti laimę “tobulame” kadre, ji daug ryškesnė naktį darytoje susiliejusioje fotografijoje, kurioje matosi tik balti dantys. Žinoma, aš, kaip ir didžioji dalis mūsų, viešose erdvėse kolekcionuoju sąlyginai estetiškai įamžinti pavykusius kadrus, o visiškai nesuvaidintą (nepatrauklų) natūralumą išryškinančius – pasilieku privačioms peržiūroms.

Ir iš tiesų, paryškinti fotografijos spalvas – juk nieko blogo. Ne visada tai galima pavadinti ir tuštybe. Galbūt, visgi reikėtų pasauliui rodyti daugiau tikrumo. Galbūt jis spinduliuotų daugiau laimės ir laimingais būti įkvėptų kitus. Tikriausiai reikėtų išjungti pasąmoningai atsiradusį norą atsukti “geresnę pusę” ar įtraukti pilvą ir tiesiog nuoširdžiai nusišypsoti, Tačiau iki šiol man nepavyko sulaužyti šio pagražintos kolekcijos kūrimo rato ir paskutinė nuotrauka visgi puikuojasi paryškintomis spalvomis. Tačiau mane ramina tai, jog visgi aš moku užfiksuoti laimę. Ir smagu, jog tai padaryti man pavysta natūraliai ir netyčia.