KAIP UŽFIKSUOTI LAIMĘ

blogas, diary, dienorastis, gyvenimas, mintys, rasymas, rašau, realybe, tinklarastis, Uncategorized

Antrajam karantinui Lietuvoje įsibėgėjant ir, panašu, greitai nepasitrauksiant, aš vis dažniau sugrįžtu prie savo praeities kelionių prisiminimų. Nesvarbu, ar nuotraukos 10-ties metų senumo ar paskutinių pasispardymų prieš pirmąjį karantiną, jos teikia vienodai džiaugsmo ir sukelia malonius prisiminimus. Kelionių metu aš, kaip ir dauguma Instagram‘o laikais užaugusių žmonių, stengiuosi pasidaryti bent kelias patrauklias nuotraukas, kurias norėtųsi eksponuoti viešai. Svarbu nuotraukos kokybė, peizažas, spalvos, “geras kampas”, kad kojos neatrodytų storos ir ant kaklo nekabėtų penki pagurkliai. Ir iš tiesų, tokiomis nuotraukomis malonu dalintis su pasauliu. Malonu į jas žiūrėti ir kitų profiliuose (žinoma, jeigu pavyksta suvaldyti baltą ir kitomis spalvomis nusidažiusį pavydą).

Tačiau po kiek laiko peržiūrint kelionių nuotraukų archyvus, šios dailios fotografijos atrodo bejausmės. Jos gražios pažiūrėti ir užsidėti ant telefono ekrano, bet jose nesijaučia jokios kelionės dvasios ar patirtų emocijų nostalgijos. Maloniausia į prisiminimus nugrimzti žiūrint į “nepavykusias” nuotraukas. Į tas, kur nuo kalnų drėgmės atrodai panašus į pagrindinį filmuko “Aviukas Šonas” veikėją (aviuką). Kuriose šypsena iki ausų išryškina ilgą nosį arba tobula nuotrauka būna sugadinta netikėtai į kadrą įbėgusio draugo. Smagu žiūrėti į tas nuotraukas, kuriose nesimato akių, bet puikiai išryškėja tamsūs maišeliai po jomis, kurie byloja apie per naktį ragautus kokteilius ir ilgus šokius naktiniame klube.

Nemažai nuotraukų turiu ir ragaujant maistą. Tradicinių, įdomių patiekalų ir paprastų jaukių kavos ir krosano kompozicijų. Tokios estetiškos nuotraukos sukelia apetitą bei turi joms priklausančius populiarius ir dėmesį pritraukiančius hashtag’us, tačiau didesnę laimę man kelia vandens buteliuko ir sulčių stiklinės nevykusi kompozicija nieko neišsiskiriančioje Paryžiaus kavinėje, kuri primena jog  ateinantį dehidratacijos procesą pajutome Luvro muziejaus labirintuose ir dėl šios paprastos, žmogiškos priežasties Mona Liza nepaliko labai didelio įspūdžio.

Į netyčia kelionės metu atsiradusias nuotraukas įsigeria tikrumas. Kad ir kaip stengčiausi iliustruoti laimę “tobulame” kadre, ji daug ryškesnė naktį darytoje susiliejusioje fotografijoje, kurioje matosi tik balti dantys. Žinoma, aš, kaip ir didžioji dalis mūsų, viešose erdvėse kolekcionuoju sąlyginai estetiškai įamžinti pavykusius kadrus, o visiškai nesuvaidintą (nepatrauklų) natūralumą išryškinančius – pasilieku privačioms peržiūroms.

Ir iš tiesų, paryškinti fotografijos spalvas – juk nieko blogo. Ne visada tai galima pavadinti ir tuštybe. Galbūt, visgi reikėtų pasauliui rodyti daugiau tikrumo. Galbūt jis spinduliuotų daugiau laimės ir laimingais būti įkvėptų kitus. Tikriausiai reikėtų išjungti pasąmoningai atsiradusį norą atsukti “geresnę pusę” ar įtraukti pilvą ir tiesiog nuoširdžiai nusišypsoti, Tačiau iki šiol man nepavyko sulaužyti šio pagražintos kolekcijos kūrimo rato ir paskutinė nuotrauka visgi puikuojasi paryškintomis spalvomis. Tačiau mane ramina tai, jog visgi aš moku užfiksuoti laimę. Ir smagu, jog tai padaryti man pavysta natūraliai ir netyčia.

TELENOVELAS DE ESPAÑA AR HAPPILY EVER AFTER?

diary, dienorastis, gyvenimas, inspiration, meile, mintys, Uncategorized

Aš ir mano draugų kompanija labai mėgstame stalo žaidimų vakarus. Smagūs pokalbiai, įvairių kokteilių idėjos bei papildoma veikla, praturtinta azartu ir strategijomis, užima visai nemažą dalį mūsų laisvalaikio ir savaitgalius paverčia smagia ir itin laukiama gyvenimo dalimi. Skamba jaukiai ir maloniai? Ne visada.

Dažnai šie mūsų vakarai baigiasi mažomis santykių dramomis dėl žaidimų metu įvykdytos išdavytės, puolimo arba kandžios frazės, pasakytos kartaus pralaimėjimo metu. Dažnai įsiplieskiantys ginčai debesimis užtemdo ne tik jaukaus vakaro saulę, bet (deja?) į šį emocijų sūkurį įtraukia ir žaidėjų tarpusavio santykius. Žinau, skamba itin vaikiškai ir juokingai. Juk „tai tik žaidimas” ir juk „čia visai ne rimtai”. Tačiau nereikšmingos žaidimų taktikos ir netikėtai jų metu išreikštos emocijos ne visada išblėsta po žaidimo lentos užvertimo, bei atskleidžia daugiau mažų, bet reikšmingų santykių peripetijų.

Dažnai šių dramų centre atsiduriu ir aš su savo draugu. Lyginant su kitomis poromis, mes esame degtukai. Mums patinka ginčytis, diskutuoti ir išsiaiškinti viską “iki galo”. Dažnai kitiems atrodo, jog mes pastoviai pykstamės ar rėkiame vienas ant kito. Kaip tos ispaniškų serialų poros, kurių santykiai primena staigios audros užslinkusius žaibus. Tikriausiai, aplinkiniai dažnai galvoja, kaip mes iš vis galime būti kartu. Juk į viską pažiūrėti būtų galima daug paprasčiau, kai kurias frazes paversti juokais bei smagiai pasijuokti iš savęs. Ir iš tiesų, tikriausiai daug paprasčiau būtų gyventi, jeigu bent vienas iš mūsų būtų melancholikas. Pokalbiai praeitų ramiai ir racionaliai, mums labiau sektųsi girdėti, o ne išsakyti.

Tačiau mūsų bendravimo modelio aš nenorėčiau keisti į nieką kitą. Taip stipriai kaip mes rėkiame – taip pat ir sugebame išreikšti jaukius ir stiprius jausmus vienas kitam. Mūsų santykiuose nėra užslėptų emocijų, nes dažniausiai jos veržiasi geizeriais į viršų. Ne visada jos būna paremtos logika ar santykių psichologijos vadovėliais, bet nuo kada emocijas reikia 100 proc. suvaldyti ir būtina išreikšti racionaliai?

Mano kelias iki visuomenėje „rimtais“ vadinamų santykių buvo ilgas ir įvairiapusis. Kartais aš su gimtadienio torto žvakučių dūmais į orą leisdavau norą atrasti meilę. Kartais, sėdėdama gražiausiose ir tolimiausiose pasaulio vietose, gyvenimui į veidą mesdavau savo laisvę. Vienos meilės skaudino ir augino, kitos pačios savaime nuėjo “ne pakeliui”. Vieni santykiai išblėso kaip Maironio „dūmas, neblaškomas vėjo”, o kitus dar ilgai nešiojausi paslėptus vidiniuose stalčiukuose ir nejudinau, nes pravėrus mažą plyšelį tų prisiminimų kažkur suskausdavo.

Todėl mūsų mažos (ar didelės?) dramos man primena kaip svarbu santykiuose išlaikyti tikrumą. Nors aplinkiniams ir atrodo, jog mes dažnai pykstamės – pas mus „visada viskas labai aišku“, kadangi visi geri ir negatyvūs jausmai būna išberti į veidą telenoveles de España principu. Mes netinkame tobulai ir nesekame pasakų, jog mus suvedė likimas. Bandome prisitaikyti prie vienas kito charakterio šukių įnirtingomis diskusijomis ir dažnai juoku iš pykčio. Tačiau lygiai taip pat kvailai, kaip nesugebame pralaimėti mažų nereikšmingų stalo žaidimų, mes nemėgstame pralaimėti ir gyvenime. Ir pagrindinė pergalė, kurią bet kokia kaina norime pasiekti – tai mūsų happily ever after.

SVEIKI ATVYKĘ Į „RUDENINĖS NUOTAIKOS“ ETAPĄ

diary, dienorastis, gyvenimas, inspiration, rasymas

Kai man buvo aštuoniolika-devyniolika metų, vieną savo gyvenimo intervalą aš mačiau pro pakankamai tamsių spalvų akinius. Sunku buvo pripažinti, bet, tikriausiai, savo draugų tarpe buvau būtent tas žmogus, kurį galima tituluoti „pesimistu“. Tikriausiai, viskas tada atrodė tiesiog per daug sudėtinga. Kiekviena situacija, kurioje „reikėdavo“ priimti gerą sprendimą, atrodė kaip neįmanoma misija, pareikalaudavusi daug laiko, miego ir nervų ląstelių resursų. Sunku būdavo atsikelti ryte, nes, nors dienos būdavo kupinos smagių ir įdomių veiklų, jose visada atsirasdavo kruopelė beprasmybės. Ar man buvo depresija? Tokiais dalykais mes tada netikėjome, o visas savo gyvenimo dramas gydydavome ilgesniu miegu ir pokalbiais su draugėmis.

Šiame savo vėlyvos paauglystės laikotarpyje man buvo ryškiai pasireiškęs aukos efekto sindromas, kurio metu, viena sielos dalis mėgaujasi vidine kančia ir vaidina daug pakeliančią didvyrę. Dažnai, iš šios būsenos yra išaugama kai organizme atsiranda daugiau brandos hormonų, tačiau pažįstu kelis žmones, kurie, nors ir mažais žingsneliais jau juda link trisdešimtmečio, vis dar kartoja gailesčio sau mantras.

Pasikeitusio savo požiūrio nepastebėjau, kol man akių neatvėrė aplinkiniai. Nuoširdžiai nustebau išgirdusi man adresuotą frazę „kaip nuostabiai tu moki mėgautis detalėmis“. Negi dažnai niurzganti ir smulkių realybės iššūkių pripildyta asmenybė gali keistis? Peržvelgus paskutinių kelerių metų požiūrį į savo kasdienybę, šį pokytį pastebėjau ir pati. Man nebereikia rytais versti savęs išlipti iš lovos. Man nesunku susikurti jaukumą virtuvėje ir, specialiai atsikėlus valanda anksčiau, skirti laiko mylimos knygos puslapiams. Nors mano pyktis ant netikėtų ir nemalonių situacijų vis dar pasireiškia keiksmažodžių serija ir pykčio ašaromis akyse, emocinės bangos greitai nurimsta prisiminus artėjantį draugų vakarėlį. Man nebereikia keliauti į mėgstamiausio atlikėjo koncertą, tam kad pajusčiau meno teikiamus malonumus, nes pati gražiausia yra šnarančių lapų po kojomis simfonija. Nors vis dar pagaunu save teisiant kitus žmones, vis daugiau aplinkiniuose pastebiu įkvepiančio gėrio ir išminties detalių.

Gyvenimas yra labai sunkus ir sudėtingas, jeigu leidi jam tokiam būti. Tos kasdienės nemalonios situacijos tampa tokios nereikšmingos prisiminus sąrašą dalykų, dėl kurių esi laimingas. Mes visada galime rasti kažką blogo, gniuždančio ir kankinančio, jeigu tik pradedame ristis nuo šio, grožiui apatiško, dramatiško kalno. Geriausias vaistas – matyti grožį detalėse. Pasidžiaugti nuostabia rudens spalvų ir kvapų gama, pasimėgauti tobulai pagamintos latte kavos puodeliu ar pasidžiaugti ryškėjančiais sporto rezultatais. Mes praleidžiame per daug laiko darbe, kad turėtume teisę jo nemėgti ir skųstis. Per trumpai būnam turbo energingi ir jaunatviški, kad atsisakytume pabandyti nubėgti maratoną. Tikiu, kad dauguma iš mūsų negali pakęsti tų banalių frazių „gyvenimas trumpas ir mėgaukis šia minute“. Susikurkime savo filosofijas ir paverskime sąvoka „rudeninė nuotaika“ ne depresijos ir liūdesio, o gyvenimo romantikos kupina būsena.

LIETUVIŠKOS ATOSTOGOS IR LAIMĖS HASHTAG‘AI

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, idejos, inspiration, Keliones, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Ši vasara yra pirmoji per septynerius metus, kai mano širdies nevirpina vasaros kelionės laukimas. Kiekvienais metais su pirmosiomis birželio dienomis mano galvoje pradėdavo tiksėti vidinis laikrodis, kuris su dideliu džiugesiu širdyje braukdavo dienas, likusias iki ilgai svajotos ir planuotos šeimos arba draugų išvykos svetur.

Man visada atrodė taip nuobodu nenorėti pajusti Sakartvelo liaudies muzikos ritmo. Atsisakyti sužinoti, koks yra tikro rameno skonis. Bijoti patirti, ką reiškia Juodkalnijos serpentinai arba tingėti išsiaiškinti kaip skamba naktinė Roma. Be pasaulio kontrastų atradimo aš neįsivaizdavau vasaros. Be kelionių ir pažinimo troškimo aš neįsivaizdavau gyvenimo.

Man nuoširdžiai suprantamas ir Instagram hashtag‘as „wanderlust“. Ne dėl to, jog pati kada praleidau pusę metų savanoriaudama su drambliukais Indonezijoje ar mėnesį meditavau su vienuoliais Tibete. Tiesiog, man nesvetimas noras dalintis su visu pasauliu man nuostabiais kelionių akimirkų atradimais, nuoširdžiai tikint, jog jam tai įdomu. Tačiau kartais „wanderlust“ solidarumas pasireiškia ir dėl tos mažos tuštybės sėklos, kuriai patinka egzotikos suteikiamas prestižas.

Žinoma, kažkuriuo metu šiame tekste turi atsirasti žodis „karantinas“ ir teiginys „kaip siaubingai jis viską pakeitė“. Kol vieni atrado savyje ryžto ir rutinoje laiko būti geresniais, aš ne tik pakeičiau darbą ir nustojau lankytis „Makalius“ ir „Novaturas“ organizacijų puslapiuose, bet ir iš naujo pamilau Lietuvą su visais jos kas pusvalandį besikeičiančiais orais. Ne vien kelionės po užsienį mums duoda laisvės ir laimės jausmą. Galima keliauti po Lietuvą ir jaustis vienodai laimingu. Ar mažiau Instagram like’ų verta foto nuo Zarasų ežerų pakrančių negu iš Tailando šventyklų platybių?

Šių metų vasarą aš kavą gersiu ne centrinėje Kotoro miesto aikštėje, o Palangoje, atliekant minčių detoksikaciją pušyno garsais. Nesivažinėsiu painiais Paryžiaus metro, bet leisiuosi į baidarių žygį Lietuvos upių vingiais. Žvaigždes skaičiuosiu ne Alpių kalnuose, o seno vaikystės namo balkone.

Ir, tikriausiai, mano nuotraukos neatrodys taip įspūdingai kaip tų, kurie dalinasi egzotinių vaisių subtilybėmis. Mano vyno taurė lietuviškos sodybos fone nebus tokia patraukli kaip selfis ispaniškuose vynuogynuose. Gal, sekant kai kurių mano draugų gyvenimus socialiniuose tinkluose, man kartais pasivaidens mintis, jog mano gyvenimas ne toks spalvotas ir visapusiškas kaip jų. Tačiau aš labai pasistengsiu susikurti savo nuostabias atostogų akimirkas ne vietovėse, o žmonėse. Su savimi visada turėsiu tuos pačius brangiausius, kurie leidžia mylėti save net ir po kelių parų be dušo, praleistų palapinėje. Į save sugersiu tiek pat juoko, nuotykių, jaukių prisiminimų ir meilės gyvenimui, kiek ir dvylikos parų kelionės po Europą su šeima metu. Ir, nors lokacijos nebus prestižinės ir vertos didelių socialinių ovacijų, hastag‘ai „laimė“ ir „meilė_gyvenimui“ paženklins ir šios, labai lietuviškos, vasaros akimirkas.

VIDINĖS „NEVYKĖLĖS“ SUTRAMDYMAS  

diary, dienorastis, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Kiekvienam, kuris su manimi yra žaidęs bent vieną stalo žaidimą ar dalyvavęs konkurse, aišku, kad aš nemoku pralaimėti. O auginta buvau visiškai kitaip – būti kilnia, nuolankia bei išmintinga, mokanti įvairias nesėkmes paversti pamokomis ir pasveikinti konkurentus, pripažįstant kad jie buvo geresni. Kilniai pasveikinti varžovą aš (dažniausiai) sugebu ir, galiausiai, žinoma, nesėkmės pamokomis ir tampa. Ypač po kurio laiko, pamačius kaip pasisuko gyvenimas, kažkam prieš nosį uždarius duris. Tačiau vis tiek atrodo, jog dažnai aplinkiniams daug geriau sekasi palikti pralaimėjimų pasekmes už nugarų, o aš sau pati tampu „nevykėle“, skęstančia pasąmoningai susikurtoje agonijoje.

Prisimenu kaip liūdėjau gavusi žinią, jog manęs nepriėmė studijuoti magistro Japonijoje, viename iš Tokijo universitetų. Galiausiai, į Japoniją aš vis tiek išvažiavau. Tik ne kaip pilnų magistro studijų studentė, o dvišalių mainų programos dalyvė. Dabar, mainų programos Osakoje prisiminimams nugulus giliuose sielos užkampiuose, aš dėkoju pasauliui už šį scenarijaus pakeitimą, žmones ir draugystes, kurias ten susikūriau ir kurių nebūtų, jei išsipildęs visgi būtų pirmasis magistro scenarijus. Tačiau išmintis, ir sąmoningas situacijos pripažinimas ateina ne iš karto – pirmiausiai, vos tik pajutus pralaimėjimo kartėlį, save „mielai“ plaku įvairiomis rykštėmis ir badau kaip vudu lėlę adatomis, pavadintomis „netikėlė“ ir „per mažai protinga“.

Nuo vaikystės mano aplinkoje vyravo nuomonė, kad „aš visada gaunu ko noriu ir man visada viskas pavyksta“. Ji buvo tiek įaugusi į kraują, jog bijojau šią „sėkmę“ kaip nors nubaidyti. Visi mane laikė darbščia, stipriai besistengiančia ir siekiančia savo tikslo, tačiau pati niekada nesugebėjau šiomis etiketėmis patikėti. Juokinga, nes visada galvojau, jog man tiesiog netyčia pasiseka. „Kaip aklai vištai grūdas“ beveik tapo mano gyvenimo kredo. Niekada savo mažų ar didelių pergalių, kad ir kur jos pasiektos bebūtų, nevertindavau kaip savo gabumų ar darbo rezultato ir manydavau, kad tiesiog konkurencija buvo pakankamai silpna.

Tačiau, kad ir kokios buvo mano pasisekimų ir „laimėjimų“ priežastys, prie jų įpratus, pralaimėjimai ir įvairūs nelaimėjimai pradeda kelti alergines reakcijas. Galiausiai, pralaimėjimo kartėlio skonis tampa iš vidaus nuodijančia patirtimi ir ją įveikti galima tik pačiam kovojant su savimi. Visos saviugdos knygos sako, jog norint pradėti teigiamus pasikeitimus, pirmiausia reikia savo problemą pripažinti. Na, su savo trūkumu aš jau nuoširdžiai susipažinau, bet tolimesniame jo naikinimo kelyje dar visai nepasistūmėjau. Tačiau į šį emocinį žaidimą, bėgant laikui, įnešiau ir šiek tiek šviesesnių spalvų.

Su laiku mokausi (tų pačių saviugdos knygų, kurių seniau taip nemėgau dėka) atkreipti dėmesį į mažus laimėjimus. Apdovanoti save pasiekus malonių rezultatų ir pagirti sugebėjus žengti nors ir milimetrinį žingsnį į priekį. Žinoma, įvairių kasdienių pralaimėjimų šešėliai vis dar primena, jog šiame „gijimo“ kelyje dar liko daug neįveiktų kliūčių. Tačiau karantinas – puikus metas ugdyti savo išmintingumą, atkreipiant dėmesį į savo ydas, nuoširdžiai bandyti jų atsikratyti ir, bent šiek tiek ir bent trumpam, sutramdyti tą logika nepagrįstą vidinę „nevykėlę“.

Per daug jaunatviškos dramos

dienorastis, issukis, japonija, mintys, realybe, ruduo, Uncategorized

 

 

IMG_20190428_225440_931

Prieš pradėdama daryti svarbesnius darbus Japonijoje (tuo metu, 90proc. šios sąvokos apėmė magistro rašymą), aš privalėdavau susitvarkyti kambarį, išsiplauti visus indus, išvėdinti savo mokslo erdvę ir palaistyti vienintelį gyvybės šaltinį savo kambaryje – tai mažą gėlytę, kuri puikiai derėjo mano, beveik daiktų neturinčioje, „kūrybinėje erdvėje“. Tikriausiai, visas šis „išsivalymo“ procesas buvo reikalingas norint išvalyti savo smegenis nuo nereikalingų minčių ir paruošti jas naujai informacijai. Po šio pasąmoningo minčių išvalymo galėdavau lengvai susikaupti ir sėsti prie savo protinių treniruočių, apdovanodama save vienu kitu arbatos puodeliu.

Šį įprotį aš taip pat parsivežiau į Lietuvą. Tik čia jis nebeveikia taip puikiai. Ir, manau ne dėl to, kad jį pražudė laiko zonos ar kultūriniai pasikeitimai. Savo sielos ir proto „išvalymo“ tradicijoms aš aktyviai kenkiu pati. Žinau, kad kiekvieno žmogaus problemos jam pačiam yra pačios didžiausios. Ir dažnai tavo kasdieniai išgyvenimai negali būti nuraminti argumentu „pažiūrėk kaip sunkiai gyvena Afrikos vaikai“. Atrodo, jog problemų tu, kaip ir, neturi. Punktų sąraše drąsiai galėtum sudėti varneles prie visų svarbių tavo gyvenime egzistuojančių dalykų. Atrodo, belieka tik apsikabinti sielos ramybę ir akimis spinduli uoti sąvoką „koks gyvenimas yra gražus“. Tačiau sėdint su draugėmis kavinėje ir besimėgaujant dar vienu turimu punktu sąraše „tikra draugystė“, į kai kuriuos klausimus, apie savo džiaugsmą ir ramybę, atsakyti negali. Kai kuriems žmonėms vienas iš didesnių iššūkių gyvenime yra mokėti planuoti savo laiką ir suderinti skirtingas veiklas. Tačiau kitiems, ypač tiems, kurie didelę savo gyvenimo dalį praleido planuodami, kaip išnaudoti kiekvieną minutę, tikrai ne mažesne dilema tampa laisvo laiko turėjimas. Tada nebeužtenka susitvarkyti namus, išsiplauti indus ir palaistyti gėlę, kad galvoje irgi įsivyrautų tvarka. Tenka viduje išvalyti dar daugiau ir nenoromis bandyti atsakyti į taip ilgai nuo savęs bandytą nustumti klausimą „tai ko gi tu iš tikro nori iš savęs?“.

Seniau mūsų pašnekesiai su draugėmis apsiribodavo meilės dramomis, paskaitų keliamais iššūkiais ir troškimais apkeliauti pasaulį. Mielai grįžčiau į tuos maloniai įkvepiančius pašnekesiu, kuriose mūsų laisvos vėjavaikiškos sielos tiesiog žydėdavo. Dabar savo pokalbius pradedame nuo diskusijų apie darbo etato mažinimą. Apie buityje iškylančias juokingas situacijas, naujo buto įrengimo darbus ir sudėtingą mokesčių sistemą. Kelionės, žinoma, vis dar egzistuoja mūsų diskusijose, tačiau dažnai jos būna apipintos sąvokomis „kai gausiu atostogų“, „komandiruotės“ arba „kiti svarbūs projektai“. Ir nesupraskite manęs klaidingai – tie pokalbiai yra iš ties labai įdomūs, nes juk tuo mes dabar gyvename. Tačiau kartais vėl norėtųsi grįžti į tuos laikus, kai nusimaudavome batus ir lakstydavom rytais po pievas, naktim žiūrėdavom į žvaigždes ir pykdavomės dėl nepalikto picos gabaliuko.

Ir tikriausiai, dalis išmintingų žmonių, dabar pasakytų, jog visa šita situacija – tai tiesiog per daug jaunatviškos dramos. Ir aš absoliučiai su jais sutikčiau. Nes mes vis dar galime lakstyti po pievas basos ar žiūrėti į tuos pačius žvaigždėtus skliautus. Bet vis dar negalim atsakyti sau į klausimą „ko norim iš savęs“, tvarkomės kambarius, kad išvalytume sielą, mieliau skiriam laiką internetiniams kursams bei išgyvename populiarią socialinę, tavo vertę nustatančią, struktūrą pavadinimu „tam dabar, tiesiog, nėra laiko“.

2019 m. rugpjūčio 30 d.