TELENOVELAS DE ESPAÑA AR HAPPILY EVER AFTER?

diary, dienorastis, gyvenimas, inspiration, meile, mintys, Uncategorized

Aš ir mano draugų kompanija labai mėgstame stalo žaidimų vakarus. Smagūs pokalbiai, įvairių kokteilių idėjos bei papildoma veikla, praturtinta azartu ir strategijomis, užima visai nemažą dalį mūsų laisvalaikio ir savaitgalius paverčia smagia ir itin laukiama gyvenimo dalimi. Skamba jaukiai ir maloniai? Ne visada.

Dažnai šie mūsų vakarai baigiasi mažomis santykių dramomis dėl žaidimų metu įvykdytos išdavytės, puolimo arba kandžios frazės, pasakytos kartaus pralaimėjimo metu. Dažnai įsiplieskiantys ginčai debesimis užtemdo ne tik jaukaus vakaro saulę, bet (deja?) į šį emocijų sūkurį įtraukia ir žaidėjų tarpusavio santykius. Žinau, skamba itin vaikiškai ir juokingai. Juk „tai tik žaidimas” ir juk „čia visai ne rimtai”. Tačiau nereikšmingos žaidimų taktikos ir netikėtai jų metu išreikštos emocijos ne visada išblėsta po žaidimo lentos užvertimo, bei atskleidžia daugiau mažų, bet reikšmingų santykių peripetijų.

Dažnai šių dramų centre atsiduriu ir aš su savo draugu. Lyginant su kitomis poromis, mes esame degtukai. Mums patinka ginčytis, diskutuoti ir išsiaiškinti viską “iki galo”. Dažnai kitiems atrodo, jog mes pastoviai pykstamės ar rėkiame vienas ant kito. Kaip tos ispaniškų serialų poros, kurių santykiai primena staigios audros užslinkusius žaibus. Tikriausiai, aplinkiniai dažnai galvoja, kaip mes iš vis galime būti kartu. Juk į viską pažiūrėti būtų galima daug paprasčiau, kai kurias frazes paversti juokais bei smagiai pasijuokti iš savęs. Ir iš tiesų, tikriausiai daug paprasčiau būtų gyventi, jeigu bent vienas iš mūsų būtų melancholikas. Pokalbiai praeitų ramiai ir racionaliai, mums labiau sektųsi girdėti, o ne išsakyti.

Tačiau mūsų bendravimo modelio aš nenorėčiau keisti į nieką kitą. Taip stipriai kaip mes rėkiame – taip pat ir sugebame išreikšti jaukius ir stiprius jausmus vienas kitam. Mūsų santykiuose nėra užslėptų emocijų, nes dažniausiai jos veržiasi geizeriais į viršų. Ne visada jos būna paremtos logika ar santykių psichologijos vadovėliais, bet nuo kada emocijas reikia 100 proc. suvaldyti ir būtina išreikšti racionaliai?

Mano kelias iki visuomenėje „rimtais“ vadinamų santykių buvo ilgas ir įvairiapusis. Kartais aš su gimtadienio torto žvakučių dūmais į orą leisdavau norą atrasti meilę. Kartais, sėdėdama gražiausiose ir tolimiausiose pasaulio vietose, gyvenimui į veidą mesdavau savo laisvę. Vienos meilės skaudino ir augino, kitos pačios savaime nuėjo “ne pakeliui”. Vieni santykiai išblėso kaip Maironio „dūmas, neblaškomas vėjo”, o kitus dar ilgai nešiojausi paslėptus vidiniuose stalčiukuose ir nejudinau, nes pravėrus mažą plyšelį tų prisiminimų kažkur suskausdavo.

Todėl mūsų mažos (ar didelės?) dramos man primena kaip svarbu santykiuose išlaikyti tikrumą. Nors aplinkiniams ir atrodo, jog mes dažnai pykstamės – pas mus „visada viskas labai aišku“, kadangi visi geri ir negatyvūs jausmai būna išberti į veidą telenoveles de España principu. Mes netinkame tobulai ir nesekame pasakų, jog mus suvedė likimas. Bandome prisitaikyti prie vienas kito charakterio šukių įnirtingomis diskusijomis ir dažnai juoku iš pykčio. Tačiau lygiai taip pat kvailai, kaip nesugebame pralaimėti mažų nereikšmingų stalo žaidimų, mes nemėgstame pralaimėti ir gyvenime. Ir pagrindinė pergalė, kurią bet kokia kaina norime pasiekti – tai mūsų happily ever after.