Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.

Meilei visada reikia šiek tiek dramos

Hokaidas, japan, japonija, love, meile, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

IMG_20181026_214117_522Labai ilgai laukiau, kol mintys pačios subyrės į vientisą tekstą apie Hokaidą. Juk kiekviena kelionė praturtina savaip. Naujais įspūdžiais, žmonėmis, kvapą gniaužiančiomis vietom arba neįprastu maistu. Kiekviena kelionė „kitur“ yra ir gilesnė kelionė į save, taip? Ne visada. Iš šios kelionės tikėjausi atrasti dar vieną Japonijos pusę. Kuri nebūtų tokia kaip Kanto (Tokijo regionas) ir Kansai (Osakos regionas, kuriame aš dabar). Tokią ją tikriausiai ir radau. Vietą, kurioje jautiesi vienintele „šviesia galva“, kurioje sulauki dar daugiau dėmesio, nes esi „kitoks“. Japoniją, kurioje transporto sistema ne tokia jau ir tobula: Sappore susisiekimas traukiniais tikrai puikus, tačiau aplink jį – tik autobusai, kurie, dažniausiai, brangūs ir važiuoja keletą kartų per dieną. Ar Hokaide galime pajusti ainu kultūrą (tiems, kam įdomu plačiau, ką ši sąvokia reiškia – google.lt tikrai suteiks daug informacijos)? Taip, jeigu kultūra galima vadinti centrinėje stotyje ant sienos kabančius kelis paveikslus, porą skulptūrų, „sušvelnintą“ istoriją perteikiantį muziejų ir puikiai įruoštus ainu vietinės kultūros centrus/kaimelius, su vos pora žmonių ir sudėtingu susisiekimu.

Hokaidas mus pasitiko Europietišku rudeniu. Nukritusiais lapais ir tuo maloniu šalčio ir lietaus kvapu (šiuo metu ten, kur gyvenu, +20 laipsnių). Džiaugiausi prisiminus savo „europietišką“ orą. Tačiau greitai tas oras pradėjo rodyti savo charakterį, kurio nuotaikos (kaip ir mano dažniai), keitėsi kas 30min. Vieta, kuri tapo šios kelionės didžiausiu atradimu ir iš kurios išvykti taip ir nenorėjome – Kamui kyšulys. Išvertus iš ainu kalbos „kamui“ (kaip ir japonų „kami“) reiškia „dievas, dvasia, dievybė“. Būtent gaivią ir švarią „dvasią“ ten ir pajutome. Kelionė prasidėjo kaip ir didžioji dalis nuostabių žygių – į niekur. Išlipusios iš traukinio sužinojome, kad mūsų suplanuoto autobuso nėra (vėlgi nuostabi transporto sistema už Sapporo ribų), o vienintelis važiuojantis į tą pusę autobusas yra daug brangesnis negu planavome ir jo paskutinė stotelė nutolusi valanda kelio pėsčiomis nuo mums reikiamos vietos. Turėjome lygiai 5min nuspręsti, ar važiuojame, kadangi tai buvo paskutinis autobusas tą dieną. Po trumpų bet įtemptų dvejonių nusprendėme išbandyti savo sėkmę. Nespėjome nusipirkti vandens ar užkandžių. Turėjome viena kitą, žemėlapį japonų kalba, ausinukus, jūros vaizdą beveik visą kelią ir (ačiū Dievui) pakrautus telefonus. Šiek tiek neramino informacijos centre dirbusi moteriškė, kuri labai skeptiškai žiūrėjo į mūsų pasirinkimą eiti valandą kelio „į viršų“. Atvykus į vietą supratome, kad valanda kelio „į viršų“ yra ėjimas paprastu keliu (vėlgi, dalį jo prie jūros), tada veda į lengvą įkalnę. Saulėtą dieną. +26. Palei rudenėjantį mišką. Išvada – jokio didelio iššūkio. Tik malonus laikas gamtoje. Štai tokia yra ta viena Japonijos pusė ir jos gyventojai. Be patogumų, kurie nuveda tiesiai iš taško A į tašką B, be aiškios sistemos ir organizuotumo – neverta vargintis.

Mano ir Japonijos santykiai tapo komplikuoti. Bet juk didelės meilės istorijos visada turi kažkiek dramos. Labiausiai mane pradėjo erzinti žmonės. Jų lėtumas (ir kiekis), nereikšmingų taisyklių primetimas ir didelių problemų ignoravimas. Mano tolimos kelionės sulėtėjo. Užrašai irgi pasidarė trumpesni. Ar tikrai smagu pažinti šalį iki tos akimirkos, kai, visgi, myli, bet matai ir pilkas jos puses? Ar smagiau būtų pasilikti tam vadinamam „medaus mėnesyje“ ir visam pasauliui rėkti, kokia Japonija yra nuostabi. Kaip D. Rams teigia „išgryninkite iki esmės, tačiau pasilikite poeziją“. Tikriausiai poezijos aš ir pasigendu. Tikriausiai man ir mano Japonijai reikia vėl susitikti dviese. Surasti vietą be turistų ir be daug vietinių žmonių. Kur galėčiau prisiliesti prie gamtos, įkvėpti gryno oro ir, atsivertus knygą, susikoncentruoti į žodžius, o ne į žmonių šurmulį. Tada grįš ir poezija. Ir nenugalima bei besąlygiška meilė.

2018 m. lapkričio 19 d.