SVEIKI ATVYKĘ Į „RUDENINĖS NUOTAIKOS“ ETAPĄ

diary, dienorastis, gyvenimas, inspiration, rasymas

Kai man buvo aštuoniolika-devyniolika metų, vieną savo gyvenimo intervalą aš mačiau pro pakankamai tamsių spalvų akinius. Sunku buvo pripažinti, bet, tikriausiai, savo draugų tarpe buvau būtent tas žmogus, kurį galima tituluoti „pesimistu“. Tikriausiai, viskas tada atrodė tiesiog per daug sudėtinga. Kiekviena situacija, kurioje „reikėdavo“ priimti gerą sprendimą, atrodė kaip neįmanoma misija, pareikalaudavusi daug laiko, miego ir nervų ląstelių resursų. Sunku būdavo atsikelti ryte, nes, nors dienos būdavo kupinos smagių ir įdomių veiklų, jose visada atsirasdavo kruopelė beprasmybės. Ar man buvo depresija? Tokiais dalykais mes tada netikėjome, o visas savo gyvenimo dramas gydydavome ilgesniu miegu ir pokalbiais su draugėmis.

Šiame savo vėlyvos paauglystės laikotarpyje man buvo ryškiai pasireiškęs aukos efekto sindromas, kurio metu, viena sielos dalis mėgaujasi vidine kančia ir vaidina daug pakeliančią didvyrę. Dažnai, iš šios būsenos yra išaugama kai organizme atsiranda daugiau brandos hormonų, tačiau pažįstu kelis žmones, kurie, nors ir mažais žingsneliais jau juda link trisdešimtmečio, vis dar kartoja gailesčio sau mantras.

Pasikeitusio savo požiūrio nepastebėjau, kol man akių neatvėrė aplinkiniai. Nuoširdžiai nustebau išgirdusi man adresuotą frazę „kaip nuostabiai tu moki mėgautis detalėmis“. Negi dažnai niurzganti ir smulkių realybės iššūkių pripildyta asmenybė gali keistis? Peržvelgus paskutinių kelerių metų požiūrį į savo kasdienybę, šį pokytį pastebėjau ir pati. Man nebereikia rytais versti savęs išlipti iš lovos. Man nesunku susikurti jaukumą virtuvėje ir, specialiai atsikėlus valanda anksčiau, skirti laiko mylimos knygos puslapiams. Nors mano pyktis ant netikėtų ir nemalonių situacijų vis dar pasireiškia keiksmažodžių serija ir pykčio ašaromis akyse, emocinės bangos greitai nurimsta prisiminus artėjantį draugų vakarėlį. Man nebereikia keliauti į mėgstamiausio atlikėjo koncertą, tam kad pajusčiau meno teikiamus malonumus, nes pati gražiausia yra šnarančių lapų po kojomis simfonija. Nors vis dar pagaunu save teisiant kitus žmones, vis daugiau aplinkiniuose pastebiu įkvepiančio gėrio ir išminties detalių.

Gyvenimas yra labai sunkus ir sudėtingas, jeigu leidi jam tokiam būti. Tos kasdienės nemalonios situacijos tampa tokios nereikšmingos prisiminus sąrašą dalykų, dėl kurių esi laimingas. Mes visada galime rasti kažką blogo, gniuždančio ir kankinančio, jeigu tik pradedame ristis nuo šio, grožiui apatiško, dramatiško kalno. Geriausias vaistas – matyti grožį detalėse. Pasidžiaugti nuostabia rudens spalvų ir kvapų gama, pasimėgauti tobulai pagamintos latte kavos puodeliu ar pasidžiaugti ryškėjančiais sporto rezultatais. Mes praleidžiame per daug laiko darbe, kad turėtume teisę jo nemėgti ir skųstis. Per trumpai būnam turbo energingi ir jaunatviški, kad atsisakytume pabandyti nubėgti maratoną. Tikiu, kad dauguma iš mūsų negali pakęsti tų banalių frazių „gyvenimas trumpas ir mėgaukis šia minute“. Susikurkime savo filosofijas ir paverskime sąvoka „rudeninė nuotaika“ ne depresijos ir liūdesio, o gyvenimo romantikos kupina būsena.

Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.

Į niekur. Arba į labai seniai svajotas vietas.

dienorastis, japonija, kelione, religija, traukiniai, Uncategorized

44028837_2279497178729096_5887385399482908672_nPaskutinį savo savaitgalį praleidau Hirakatoje. Ne visiškai bendrabutyje, bet aplink. Daugiausia su knygomis ir artimiausiais čia man esančiais žmonėmis. Daugiau negu savaitę laiko neleidau sau pakeliauti ir pasidžiaugti Japonija. Rezultatas: nuvažiavo stogas. Egzistenciniai gyvenimo klausimai pradėjo veržtis iš vidaus į paviršių, skverbtis pro odą ir, kaip visada, buvo neatsakomi. Pradėjo erzinti kiekvieno žmogaus požiūris ir patarimai. Pradėjo erzinti kiekviena mintis pavadinimu „kas bus“, kuri yra be proto miglota ir visiškai neaiški. Dauguma žmonių neturi savo gyvenime nubrėžto kelio. Jie apipina save abejonėmis, baimėmis, nepasitikėjimu savimi ir kitais, taip bėgdami nuo savo potencialo. O man atrodo, kad aš išsikvėpiau su savo „potencialu“. Kas iš tų gerų pažymių be gerų pažymių gyvenimo patirtyje? Kas iš to užsispyrimo be užsispyrimo išeiti į pasauly aukštai iškelta galva ir su stipria saviverte kišenėj?

Kol kas vienintelis man žinomas būdas pabėgti nuo šitų dramatiškų ir perdėtų klausimų sau – traukinio bilietas. Į niekur. Arba į labai seniai svajotas vietas. Į visai netyčia užtiktus kampelius. Arba gerai suplanuotas išvykas. Kartais visai nesvaru kelionės tikslas Nes vien tik sėdėjimas japoniškame traukinyje – sukelia didelį laimės gūsį.

Šiandien aš (mes) prie Biva ežero. Į didžiausią Japonijos kalną jau užlipau. Nusprendžiau, kad pats metas pamatyti ir didžiausią ežerą. Išsirinkome turistų mažai lankomą mažą zen šventyklą Ukimida, kuri tapo vieta, iš kurios išeiti taip ir nebenorėjome. Religija (ypatingai krikščionybė) mano gyvenime turi labai nedaug reikšmės. Man patinka šventyklos ir joje tvyranti ramybė, tačiau mano dažniausiai matomos būna labai turistinės ir prikimštos chaoso. Aš tikiu tokiais dalykais, kaip karma ir reinkarnacija, ko tikriausiai dažnam lietuviui net nereikėtų minėti, nes dažna mintis atėjusi į galvą „šita praplautom smegenim“. Tačiau tikėti į „kažką, kuris yra kažkur“ mano ciniškam mąstymui visada buvo panašu į meistriškai išvystytą kontrolės formą. Tokiose vietose kaip Ukimida – religija turi kitą prasmę. Ji beveik tampa „ramybės“ sinonimu. Jeigu kažkur ir gyvena Dievas ar Dievai, kažkokios nežemiškos jėgos – jos gyvena čia. Žiūri į mirgančią ežero mėlyną, apkabintą kalnų ir švelniai jaučia vėją plaukuos. Ir jeigu atrodo, kad kažkas kitas, Dievas ar Dievai, gali padaryti tave laimingu, tai tik tokiose vietose  pradedu tuo nuoširdžiai tikėti. O gal, iš tikro, nei Dievas nei Dievai tavęs padaryti laimingu negali. Tiesiog užtenka tau pačiam priimti vieną sprendimą –  nusipirkti traukinio bilietą.

2018 m. spalio 13 d.