Per daug jaunatviškos dramos

dienorastis, issukis, japonija, mintys, realybe, ruduo, Uncategorized

 

 

IMG_20190428_225440_931

Prieš pradėdama daryti svarbesnius darbus Japonijoje (tuo metu, 90proc. šios sąvokos apėmė magistro rašymą), aš privalėdavau susitvarkyti kambarį, išsiplauti visus indus, išvėdinti savo mokslo erdvę ir palaistyti vienintelį gyvybės šaltinį savo kambaryje – tai mažą gėlytę, kuri puikiai derėjo mano, beveik daiktų neturinčioje, „kūrybinėje erdvėje“. Tikriausiai, visas šis „išsivalymo“ procesas buvo reikalingas norint išvalyti savo smegenis nuo nereikalingų minčių ir paruošti jas naujai informacijai. Po šio pasąmoningo minčių išvalymo galėdavau lengvai susikaupti ir sėsti prie savo protinių treniruočių, apdovanodama save vienu kitu arbatos puodeliu.

Šį įprotį aš taip pat parsivežiau į Lietuvą. Tik čia jis nebeveikia taip puikiai. Ir, manau ne dėl to, kad jį pražudė laiko zonos ar kultūriniai pasikeitimai. Savo sielos ir proto „išvalymo“ tradicijoms aš aktyviai kenkiu pati. Žinau, kad kiekvieno žmogaus problemos jam pačiam yra pačios didžiausios. Ir dažnai tavo kasdieniai išgyvenimai negali būti nuraminti argumentu „pažiūrėk kaip sunkiai gyvena Afrikos vaikai“. Atrodo, jog problemų tu, kaip ir, neturi. Punktų sąraše drąsiai galėtum sudėti varneles prie visų svarbių tavo gyvenime egzistuojančių dalykų. Atrodo, belieka tik apsikabinti sielos ramybę ir akimis spinduli uoti sąvoką „koks gyvenimas yra gražus“. Tačiau sėdint su draugėmis kavinėje ir besimėgaujant dar vienu turimu punktu sąraše „tikra draugystė“, į kai kuriuos klausimus, apie savo džiaugsmą ir ramybę, atsakyti negali. Kai kuriems žmonėms vienas iš didesnių iššūkių gyvenime yra mokėti planuoti savo laiką ir suderinti skirtingas veiklas. Tačiau kitiems, ypač tiems, kurie didelę savo gyvenimo dalį praleido planuodami, kaip išnaudoti kiekvieną minutę, tikrai ne mažesne dilema tampa laisvo laiko turėjimas. Tada nebeužtenka susitvarkyti namus, išsiplauti indus ir palaistyti gėlę, kad galvoje irgi įsivyrautų tvarka. Tenka viduje išvalyti dar daugiau ir nenoromis bandyti atsakyti į taip ilgai nuo savęs bandytą nustumti klausimą „tai ko gi tu iš tikro nori iš savęs?“.

Seniau mūsų pašnekesiai su draugėmis apsiribodavo meilės dramomis, paskaitų keliamais iššūkiais ir troškimais apkeliauti pasaulį. Mielai grįžčiau į tuos maloniai įkvepiančius pašnekesiu, kuriose mūsų laisvos vėjavaikiškos sielos tiesiog žydėdavo. Dabar savo pokalbius pradedame nuo diskusijų apie darbo etato mažinimą. Apie buityje iškylančias juokingas situacijas, naujo buto įrengimo darbus ir sudėtingą mokesčių sistemą. Kelionės, žinoma, vis dar egzistuoja mūsų diskusijose, tačiau dažnai jos būna apipintos sąvokomis „kai gausiu atostogų“, „komandiruotės“ arba „kiti svarbūs projektai“. Ir nesupraskite manęs klaidingai – tie pokalbiai yra iš ties labai įdomūs, nes juk tuo mes dabar gyvename. Tačiau kartais vėl norėtųsi grįžti į tuos laikus, kai nusimaudavome batus ir lakstydavom rytais po pievas, naktim žiūrėdavom į žvaigždes ir pykdavomės dėl nepalikto picos gabaliuko.

Ir tikriausiai, dalis išmintingų žmonių, dabar pasakytų, jog visa šita situacija – tai tiesiog per daug jaunatviškos dramos. Ir aš absoliučiai su jais sutikčiau. Nes mes vis dar galime lakstyti po pievas basos ar žiūrėti į tuos pačius žvaigždėtus skliautus. Bet vis dar negalim atsakyti sau į klausimą „ko norim iš savęs“, tvarkomės kambarius, kad išvalytume sielą, mieliau skiriam laiką internetiniams kursams bei išgyvename populiarią socialinę, tavo vertę nustatančią, struktūrą pavadinimu „tam dabar, tiesiog, nėra laiko“.

2019 m. rugpjūčio 30 d.

 

Į niekur. Arba į labai seniai svajotas vietas.

dienorastis, japonija, kelione, religija, traukiniai, Uncategorized

44028837_2279497178729096_5887385399482908672_nPaskutinį savo savaitgalį praleidau Hirakatoje. Ne visiškai bendrabutyje, bet aplink. Daugiausia su knygomis ir artimiausiais čia man esančiais žmonėmis. Daugiau negu savaitę laiko neleidau sau pakeliauti ir pasidžiaugti Japonija. Rezultatas: nuvažiavo stogas. Egzistenciniai gyvenimo klausimai pradėjo veržtis iš vidaus į paviršių, skverbtis pro odą ir, kaip visada, buvo neatsakomi. Pradėjo erzinti kiekvieno žmogaus požiūris ir patarimai. Pradėjo erzinti kiekviena mintis pavadinimu „kas bus“, kuri yra be proto miglota ir visiškai neaiški. Dauguma žmonių neturi savo gyvenime nubrėžto kelio. Jie apipina save abejonėmis, baimėmis, nepasitikėjimu savimi ir kitais, taip bėgdami nuo savo potencialo. O man atrodo, kad aš išsikvėpiau su savo „potencialu“. Kas iš tų gerų pažymių be gerų pažymių gyvenimo patirtyje? Kas iš to užsispyrimo be užsispyrimo išeiti į pasauly aukštai iškelta galva ir su stipria saviverte kišenėj?

Kol kas vienintelis man žinomas būdas pabėgti nuo šitų dramatiškų ir perdėtų klausimų sau – traukinio bilietas. Į niekur. Arba į labai seniai svajotas vietas. Į visai netyčia užtiktus kampelius. Arba gerai suplanuotas išvykas. Kartais visai nesvaru kelionės tikslas Nes vien tik sėdėjimas japoniškame traukinyje – sukelia didelį laimės gūsį.

Šiandien aš (mes) prie Biva ežero. Į didžiausią Japonijos kalną jau užlipau. Nusprendžiau, kad pats metas pamatyti ir didžiausią ežerą. Išsirinkome turistų mažai lankomą mažą zen šventyklą Ukimida, kuri tapo vieta, iš kurios išeiti taip ir nebenorėjome. Religija (ypatingai krikščionybė) mano gyvenime turi labai nedaug reikšmės. Man patinka šventyklos ir joje tvyranti ramybė, tačiau mano dažniausiai matomos būna labai turistinės ir prikimštos chaoso. Aš tikiu tokiais dalykais, kaip karma ir reinkarnacija, ko tikriausiai dažnam lietuviui net nereikėtų minėti, nes dažna mintis atėjusi į galvą „šita praplautom smegenim“. Tačiau tikėti į „kažką, kuris yra kažkur“ mano ciniškam mąstymui visada buvo panašu į meistriškai išvystytą kontrolės formą. Tokiose vietose kaip Ukimida – religija turi kitą prasmę. Ji beveik tampa „ramybės“ sinonimu. Jeigu kažkur ir gyvena Dievas ar Dievai, kažkokios nežemiškos jėgos – jos gyvena čia. Žiūri į mirgančią ežero mėlyną, apkabintą kalnų ir švelniai jaučia vėją plaukuos. Ir jeigu atrodo, kad kažkas kitas, Dievas ar Dievai, gali padaryti tave laimingu, tai tik tokiose vietose  pradedu tuo nuoširdžiai tikėti. O gal, iš tikro, nei Dievas nei Dievai tavęs padaryti laimingu negali. Tiesiog užtenka tau pačiam priimti vieną sprendimą –  nusipirkti traukinio bilietą.

2018 m. spalio 13 d.

Mažytė dalis Taivano spalvų

atostogos, diary, dienorastis, gamta, Keliones, Taivanas, Uncategorized

2016 m. vasario 05 – 09 d. Taivanas

Kai planuoji atostogauti tik visą kovo mėnesį, bet nusrendi pasidaryti sau dar vienas atostogas, belieka tik gimtadienio proga pasidovanoti lėktuvo bilietą. Kadangi Azija yra tas labai labai norimas atrasti pasaulis, pasirinkimų buvo daug. Tačiau atsižvelgiant į atstumą, kainą ir interesus, mano pirmąja kelione už jūrų marių (neskaitant Japonijos, žinoma) tapo Taivanas. Taigi šią mano mažytę gyvenimo ištrauką pavadinkime taip: „kai dvi draugės iš Lietuvos susitiko Taivane“. Su Giedre susipažinom pirmame kurse, kartu studijuojam japonų kalbą (linkėjimai, mažyti, jei skaitai:D ), todėl, susikibusios už rankyčių, keliavos savo japoniškosios svajonės link. Niekada negalvojau, kad gyvendamos skirtinguose miestuose Japonijoje sugalvosim susitikti… Taipėjuje. 😀

Visada svajojau įveikti savo kvailas baimes. Viena jų – keliavimas vienai, kai tenka pasitikėti tik savimi ir savo orientacija. Per kelis šiuos mėnesius, gyvenant Japonijoje, mano baimės apkabino mane labai stipriai ir nepaleido ilgai. Todėl pasiekti Taipėjų vienai pačiai man atrodė šiek tiek baisoka. Naritos oro uostas milžiniškas, tačiau net ir tokiai kaip aš (galiu pasiklysti visur. Tikrai.) sistema labai paprasta ir aiški, o japoniško personalo paslaugumas, kaip visada, maloniai džiugina. Išlipus Taipėjaus oro uoste, laukiant atskrendančios Giedres, iš kart supratau žiaurią tiesą – aš jau nebe japoniškame inkubatoriuje. Visur aplink lengvai pastebimas chaosas. Mano savisaugos instinktai įsijungė nedelsiant. Tokiose vietose, aplink oro uostą ir traukinių stotis, atsiveria nieko nestebinantis vaizdas – benamiai, neaiškių žmonių grūstys ir industriniai pastatai. Taivano ekonomika (žinoma ne tokiu greitu tempu kaip Kinijos) sparčiai auga. Miesto infrastruktūra keičiasi kas dieną, tačiau atrodo, jog žmonės nespėja vytis pokyčių. Naujausiuose daugiabučiuose šviesos vakarai nedega. Žmonės ten negyvena. Nedaugelis gali sau leisti gyventi prabangiai. Aš, žinoma, galiu labai stipriai klysti, tačiau, verta pastebtėti, jog visa tai, ką pateiksiu šiuose puslapiuose, bus tik turistinė, ir labai nepagrįsta faktais, patirtis.

1

Naktinis Taipėjus žavi savo  prekybos gatvėmis. Dabar jau žinau, kaip apibūdinti žodį „gyvas“. Žmonės, spalvos, skoniai, kvapai ir kalbos. Visa tai verda viename katile, kurio pavadinimas Linijiang Street Market. Čia ir prasidėjo mūsų su Giedre egzotinių vaisių degustacija, po kurios, drąsiai galiu pasakyti, jog mano mėgstamiausias vaisius jau nebe melionas, o anona (pasigooglinkit paveiksliuką, draugai). Šis, keistos formos ir keistos išvaizdos „dalykas“ iš pradžių atrodo rizikingas valgyti, tačiau po pirmo kąsnio – tai yra vienintelis dalykas, kuriuo nori maitintis visą savo gyvenimą ir puikus pakaitalas šokoladui, nes saldumo lygis, drįsčiau teigti, labai panašus. Gaila, kad planas atsisakyti šokolado vietoj vaisiaus ir liks tik planu, nes anonos neesu mačiusi nei Japonijoje, nei, tuo labiau, Lietuvoje. Kiti naktinio Taipėjaus gyvenimo malonumai taip pat buvo susiję su maistu. Nusprendėme išbandyti „gatvės maistą“ – tradicinį, vietinių pamėgtą, kurio galima nuspirkti mažuose kioskeliuose, kurie išsidėstę visoje gatvėje. Dėl skonio, sako nesiginčijama, tačiau man didelę psichologinę įtaką padarė prie tavo paties akių į patiekalą beriami „stebuklingi“ milteliai, kurie paverčia skonį nepaprastai patraukliu. Kiek ten visokiausių E ir šalia esančių skaičių – nežinau, o ir tikriausiai nenoriu žinoti, tačiau šią savaitę valgyti tik daržoves ir ryžius, valant organizmą, manau visai neprasta mintis. 😀 O kad galėčiau visą savaitę valgyti tik anoną…

Dieninis Taipėjus parodė visai kitą, jaukesnį, savo veidą. Savo dieną pradėjome Peace Park teritorijoje, kur sutikome žmones, praktikuojančius Tai chi. Niekada nebandžiau šios meditacijos formos, tačiau žiūrint į tą ramybės būseną ir susikoncentravimą, atrodo, jog toks stiprus balansas būtų naudingas kiekvieno gyvenime. Parke pradėjom jausti architektūrinį kontastą. Šventyklos Taivane tokios, kaip daugelis pasakytų, „labai kiniškos“. Pompastika yra tinkamas žodis apibūdinti vaizdą, arba, paprastai ir tiksliai sakan „visko ten labai daug ant tų stogų“. 😀 Visos pamatytos šventyklos ir ant jų tupintys drakonai – didelė šios kultūros puošmena. Paveiksliukai iš Google arba įvairūs filmai neperteikia šio grožio. Malonus jausmas savo pačios akimis „sugerti“ tą didybę. Nauji miestai – naujos panoramos. Elephant mountain – viena populairiausių turistinių vietų Taipėjuje. Nusprendėme palydėti saulę ir pasimėgiauti naktinio miesto vaizdu ir 101 Tower nuo kalno (labiau kalniuko) viršūnės. Tačiau palydėti saulę tokiam industriniame mieste – sudėtinga. Smogo kiekis (ne toks baisus, kaip Kinijoje) puikiai paslepia saulę, taičiau miesto vaizas, ypač užsiridenus ant milziniškų akmenų, tikrai jaukiai romantiškas ir malonus akims, tačiau, lyginant su Tokijumi, „šviesyčių“ skaičius ženkliai mažesnis.:D

Lankantis Taivane, pietinę jo dalį sukrėtė 6.4 balų žemės drebėjimas. 12 žuvusių, šimtai dingusių be žinios. Įsivaizduokit mamų reakcijas, išgirdus tai per žinias. Taipėjus šią katastrofą pajuto tik vos vos. Kadangi tai buvo 4.00 ryto, mūsų pavargę turistiniai organizmai nesuprato, kas įvyko, tol ko negavom daugybės žinučių iš susirūpinusių šeimų ir draugų. Būti taip arti tokių baisių dalykų verčia suvokti, kaip viskas yra nenuspėjama ir kaip greitai ramus ir paprastas gyvenimas gali apsiverti aukštyn kojom. Kaip greitai galima pajausti, kad gyveni ne svajonėse…

23

Tačiau pajutus realybę, atgal į svajones tuojau pat sugražino Taroko Nacionalinio parko gamta. Kas gali nemylėti kalnų… Šioje vietoje tikriausiai atsiras daugybė daugtaškių, nes žodžių, apibūdinti tą ramybe kevepiančią didybę man vis dar pritrūksta. Kai sugebėsiu apibūdinti tai, ką jaučiu kalnuose, manau mano tekstai bus verti didesnio ir viešesnio skaitytojų rato. Vienai draugei pažadėjau rašyti dienoraštį pačiuose nuostabiausiuose Azijos kampeliuose. Ore tvyrant pavasariui ir akims stengiantis apkabinti kaip įmanoma daugiau lietuviškos vasaros žalios spalvos ir kalnų didybės, bandžiau įsiklausyti į raminačius tylos garsus. Atrodo, ko daugiau žmogui ir reikia, tačiau mūsų tikslas Taroko apylinkėse buvo vandenynas ir didžiulės paplūdimio uolos.

Aš nuoširdžiai tikėjausi, kad tai bus geriausias mano matytas vaizdas gyvenime. Kad norėsiu verkti iš grožio, o jausmai ir mintys susipainios kaip ir kalbos galvoje. Tačiau idealistiškos savjonės taip ir liko svajonėmis, nes, eilinį kartą, koją pakišo natūralus Taivano chaosėlis. Šį kartą autobusų sitema, kuriai apibūdinti žodis „sistema“ skamba juokingai. Vėluodami po 50min ir stodami neaiškiose vietose kalnuose, su vairuotojais, kurie nekalba nei angliškai nei japoniškai ir vienintelis jų suprastas žodis buvo „no“ šie autobusai radikaliai sujaukė mūsų planus.  Vietoj planuotos 1,5 val, buvome priverstos praleisti Nacionaliniame parke 4val. Taip jau kiaulystės dėsnis suveikė, jog mums nebeužteko laiko pasiekti savo išsvajotas uolas. Širdis verkė, tačiau geriau pagalvojus – puiki proga sugrįšti dar kartą.

Sunku suvokti, kokias emocijas man sukėlė ši kelionė. Sunku papasakoti net mažiausią dalelę įspūdžių, nes visada tiek daug lieka nepasakyta. Taivanas, kaip ir (tikiu) dauguma Azijos šalių, itink kontrastingas. Baimę keliantis chaosas ir įspūdinga gamta, transporto sistema ir žmonių mentalitetas, kalbų skirtumai (beje, kartais buvom nesuprastos angliškai, tačiau pavykdavo susikalbėti japoniškai) ir žemos kainos. Tai tik labai maža dalis to, ką sugebėjau pamatyti per šias kelias dienas ir tik minimali dalis to, kaip iš tikro ši šalis atrodo.

Iš tiesų, ši kelionė padėjo suvokti, kaip stipriai man patinka Japonija ir vietinių gyvenimo būdas. Buvau itin laiminga grįžusi… namo (vis dar keista naudoti šį žodį). Tai buvo kelionė, kupina įspūdžių ir kartais baimių, ypač vaikštant lūšnynų kvartaluose arba keliais, tarp mašinų ir  skardžių, esančių kalnuose. Kartais nuovargis laimėdavo ir nuotaika nebebūdavo tokia puiki. Kartais, laimėdavo vaizdas, kai nebesinori pajudėti iš vietos, o tik grožėtis aplinka. Taivano chaotiškumas – buvo pirmas žingsnis, pažįstant skirtingas Azijos kultūras. Kaip visada, kelionės augina žmonės. Ši kelio padėjo suprasti, jog esu ten, kur ir turiu būti. Gyvenu labai kitokioje kultūroje, kurios, tikriausiai, dar labai nesuprantu, tačiau esu savo vietoje ir dar labiau paskatinta ją pažinti.