LIETUVIŠKOS ATOSTOGOS IR LAIMĖS HASHTAG‘AI

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, idejos, inspiration, Keliones, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Ši vasara yra pirmoji per septynerius metus, kai mano širdies nevirpina vasaros kelionės laukimas. Kiekvienais metais su pirmosiomis birželio dienomis mano galvoje pradėdavo tiksėti vidinis laikrodis, kuris su dideliu džiugesiu širdyje braukdavo dienas, likusias iki ilgai svajotos ir planuotos šeimos arba draugų išvykos svetur.

Man visada atrodė taip nuobodu nenorėti pajusti Sakartvelo liaudies muzikos ritmo. Atsisakyti sužinoti, koks yra tikro rameno skonis. Bijoti patirti, ką reiškia Juodkalnijos serpentinai arba tingėti išsiaiškinti kaip skamba naktinė Roma. Be pasaulio kontrastų atradimo aš neįsivaizdavau vasaros. Be kelionių ir pažinimo troškimo aš neįsivaizdavau gyvenimo.

Man nuoširdžiai suprantamas ir Instagram hashtag‘as „wanderlust“. Ne dėl to, jog pati kada praleidau pusę metų savanoriaudama su drambliukais Indonezijoje ar mėnesį meditavau su vienuoliais Tibete. Tiesiog, man nesvetimas noras dalintis su visu pasauliu man nuostabiais kelionių akimirkų atradimais, nuoširdžiai tikint, jog jam tai įdomu. Tačiau kartais „wanderlust“ solidarumas pasireiškia ir dėl tos mažos tuštybės sėklos, kuriai patinka egzotikos suteikiamas prestižas.

Žinoma, kažkuriuo metu šiame tekste turi atsirasti žodis „karantinas“ ir teiginys „kaip siaubingai jis viską pakeitė“. Kol vieni atrado savyje ryžto ir rutinoje laiko būti geresniais, aš ne tik pakeičiau darbą ir nustojau lankytis „Makalius“ ir „Novaturas“ organizacijų puslapiuose, bet ir iš naujo pamilau Lietuvą su visais jos kas pusvalandį besikeičiančiais orais. Ne vien kelionės po užsienį mums duoda laisvės ir laimės jausmą. Galima keliauti po Lietuvą ir jaustis vienodai laimingu. Ar mažiau Instagram like’ų verta foto nuo Zarasų ežerų pakrančių negu iš Tailando šventyklų platybių?

Šių metų vasarą aš kavą gersiu ne centrinėje Kotoro miesto aikštėje, o Palangoje, atliekant minčių detoksikaciją pušyno garsais. Nesivažinėsiu painiais Paryžiaus metro, bet leisiuosi į baidarių žygį Lietuvos upių vingiais. Žvaigždes skaičiuosiu ne Alpių kalnuose, o seno vaikystės namo balkone.

Ir, tikriausiai, mano nuotraukos neatrodys taip įspūdingai kaip tų, kurie dalinasi egzotinių vaisių subtilybėmis. Mano vyno taurė lietuviškos sodybos fone nebus tokia patraukli kaip selfis ispaniškuose vynuogynuose. Gal, sekant kai kurių mano draugų gyvenimus socialiniuose tinkluose, man kartais pasivaidens mintis, jog mano gyvenimas ne toks spalvotas ir visapusiškas kaip jų. Tačiau aš labai pasistengsiu susikurti savo nuostabias atostogų akimirkas ne vietovėse, o žmonėse. Su savimi visada turėsiu tuos pačius brangiausius, kurie leidžia mylėti save net ir po kelių parų be dušo, praleistų palapinėje. Į save sugersiu tiek pat juoko, nuotykių, jaukių prisiminimų ir meilės gyvenimui, kiek ir dvylikos parų kelionės po Europą su šeima metu. Ir, nors lokacijos nebus prestižinės ir vertos didelių socialinių ovacijų, hastag‘ai „laimė“ ir „meilė_gyvenimui“ paženklins ir šios, labai lietuviškos, vasaros akimirkas.

VIDINĖS „NEVYKĖLĖS“ SUTRAMDYMAS  

diary, dienorastis, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Kiekvienam, kuris su manimi yra žaidęs bent vieną stalo žaidimą ar dalyvavęs konkurse, aišku, kad aš nemoku pralaimėti. O auginta buvau visiškai kitaip – būti kilnia, nuolankia bei išmintinga, mokanti įvairias nesėkmes paversti pamokomis ir pasveikinti konkurentus, pripažįstant kad jie buvo geresni. Kilniai pasveikinti varžovą aš (dažniausiai) sugebu ir, galiausiai, žinoma, nesėkmės pamokomis ir tampa. Ypač po kurio laiko, pamačius kaip pasisuko gyvenimas, kažkam prieš nosį uždarius duris. Tačiau vis tiek atrodo, jog dažnai aplinkiniams daug geriau sekasi palikti pralaimėjimų pasekmes už nugarų, o aš sau pati tampu „nevykėle“, skęstančia pasąmoningai susikurtoje agonijoje.

Prisimenu kaip liūdėjau gavusi žinią, jog manęs nepriėmė studijuoti magistro Japonijoje, viename iš Tokijo universitetų. Galiausiai, į Japoniją aš vis tiek išvažiavau. Tik ne kaip pilnų magistro studijų studentė, o dvišalių mainų programos dalyvė. Dabar, mainų programos Osakoje prisiminimams nugulus giliuose sielos užkampiuose, aš dėkoju pasauliui už šį scenarijaus pakeitimą, žmones ir draugystes, kurias ten susikūriau ir kurių nebūtų, jei išsipildęs visgi būtų pirmasis magistro scenarijus. Tačiau išmintis, ir sąmoningas situacijos pripažinimas ateina ne iš karto – pirmiausiai, vos tik pajutus pralaimėjimo kartėlį, save „mielai“ plaku įvairiomis rykštėmis ir badau kaip vudu lėlę adatomis, pavadintomis „netikėlė“ ir „per mažai protinga“.

Nuo vaikystės mano aplinkoje vyravo nuomonė, kad „aš visada gaunu ko noriu ir man visada viskas pavyksta“. Ji buvo tiek įaugusi į kraują, jog bijojau šią „sėkmę“ kaip nors nubaidyti. Visi mane laikė darbščia, stipriai besistengiančia ir siekiančia savo tikslo, tačiau pati niekada nesugebėjau šiomis etiketėmis patikėti. Juokinga, nes visada galvojau, jog man tiesiog netyčia pasiseka. „Kaip aklai vištai grūdas“ beveik tapo mano gyvenimo kredo. Niekada savo mažų ar didelių pergalių, kad ir kur jos pasiektos bebūtų, nevertindavau kaip savo gabumų ar darbo rezultato ir manydavau, kad tiesiog konkurencija buvo pakankamai silpna.

Tačiau, kad ir kokios buvo mano pasisekimų ir „laimėjimų“ priežastys, prie jų įpratus, pralaimėjimai ir įvairūs nelaimėjimai pradeda kelti alergines reakcijas. Galiausiai, pralaimėjimo kartėlio skonis tampa iš vidaus nuodijančia patirtimi ir ją įveikti galima tik pačiam kovojant su savimi. Visos saviugdos knygos sako, jog norint pradėti teigiamus pasikeitimus, pirmiausia reikia savo problemą pripažinti. Na, su savo trūkumu aš jau nuoširdžiai susipažinau, bet tolimesniame jo naikinimo kelyje dar visai nepasistūmėjau. Tačiau į šį emocinį žaidimą, bėgant laikui, įnešiau ir šiek tiek šviesesnių spalvų.

Su laiku mokausi (tų pačių saviugdos knygų, kurių seniau taip nemėgau dėka) atkreipti dėmesį į mažus laimėjimus. Apdovanoti save pasiekus malonių rezultatų ir pagirti sugebėjus žengti nors ir milimetrinį žingsnį į priekį. Žinoma, įvairių kasdienių pralaimėjimų šešėliai vis dar primena, jog šiame „gijimo“ kelyje dar liko daug neįveiktų kliūčių. Tačiau karantinas – puikus metas ugdyti savo išmintingumą, atkreipiant dėmesį į savo ydas, nuoširdžiai bandyti jų atsikratyti ir, bent šiek tiek ir bent trumpam, sutramdyti tą logika nepagrįstą vidinę „nevykėlę“.

Kai pasaulis paspaudžia mygtuką „pause“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, rasymas, Uncategorized

Visus mus vienaip ar kitaip palietė naujienos apie pasklidusį virusą ir su juo susiję draudimai. Dalis mūsų praras arba laikinai sustabdys savo darbus, ženkliai sumažindami savo pajamas, kitiems teks atšaukti gyvenimo keliones ir didelius savirealizacijos projektus, kuriems ruošėsi ne vieną mėnesį ar metus. Treti su nerimu širdyje lauks paskutinių skrydžių, nežinodami ar, artimiausiu metu galės pasiekti namus.

Dažnai rašydavau ir susimąstydavau apie bėgantį pasaulį, apie draugus, kurie vieni kitiems tiesiog neturi laiko, šeimas, gyvenančias po vienu stogu, bet turinčias „savo namo kampus“ ir grafikus, kaip vieni kitiems nesimaišyti. Ironiškai pašiepdavau karjeros, viršvalandžių, persidirbimo, streso ir gyvenimo tikslų viesulus, kuriuose žmonės marinuoja savo vidinį chaosą. Ir, staiga, mums nebereikia meditacijos ir psichologo, siekiant bent trumpam susigrąžinti prarastą ramybę ir sąmoningumą. Mūsų visų pasaulis pats nusprendė paspausti mygtuką „pause“. Ir, šalia visų išvardintų ir kylančių iššūkių, mums pateikiama dar viena, ir, kartais, pati sunkiausia dilema – nesuplanuotas laisvas laikas, papildytas galimybe ramiai pabūti su savimi ir aplinkiniais.

Kiek kartų per dieną mašinoje ar autobuse garsiai pasileidžiate muziką, kad nereikėtų girdėti savo minčių ar kito žmogaus kalbų? Stovėdami duše galvojate ne apie tobulai nušveistą odą ir malonų šampūno kvapą, o mintyse dėliojate „būtinus“ įgyvendinti dienos planus? Ar vis dar mokate gyventi be viso šio vidinio chaoso? Ar vis dar sugebate pažiūrėti savo artimiesiems giliai į akis ir turėti nuoširdų ir jaukų pokalbį? Sunku visoje šioje panikos pilnoje situacijoje įžvelgti pozityvius dalykus. Man pačiai sustojęs gyvenimo ritmas ir rutina galvoje bei širdyje pasėjo daug nerimo įdrėskimų. Tačiau išjungus garsią muziką ir iš smegenų pašalinus „virtualias“ planų užrašines, galvoje turėtų atsirasti vietos apmąstymams.

Leisdama gyvenimui tekėti patogia ir viskuo aprūpinta vaga, aš rasdavau daug progų savo kasdienybe ir sprendimais pasiskųsti. Neplanuotai sulėtėjęs ritmas išmoko mylėti savo rutiną ir suprasti, kokia maloni ir pilnavertė ji iš tikro yra. Kad veikla, kuria užsiimu kiekvieną dieną yra nuoširdžiai mylima ir leidžia realizuoti save. Dienos namuose priverčia jaustis dėkingai galimybe turėti žmones su gražia siela aplink save. Draugus su kuriais pokalbiai vis dar be proto įdomūs ir planuotos „pora susitikimo valandų“ virsta beveik puse paros. Šeimos narius, su kuriais bendri pietūs – tarsi vakarėlis, o diskusijos, nors ir karštos, ne visada politiškai korektiškos ir dažnai verčiančios šiek tiek užkimti, kuria stiprų ryšį ir žinojimą, kad besąlygiškas vienas kito palaikymas egzistuoja šimtu procentų.

Socialiniuose tinkluose sklando daug patarimų, kaip praleisti staiga atsiradusį laisvą laiką. Jie visi puikūs ir verti dėmesio. Tačiau vietoj to, jog bėgtumėte tvarkyti savo spintų ir stalčių, pirmiausia siūlau išsivalyti savo galvas. Pirmiausia išmeskite nuoskaudų šiukšles. Tada išvalykite nerimo dulkes. Ir, galiausiai, viską papuoškit dėkingumo aplinkiniams ir meilės sau gėlėmis. Iš spintos išsitraukite taip ir neperskaitytas, bet labai rekomenduotas knygas ir vaikystėje mylėtus stalo žaidimus. Leiskite sau pažiūrėti kvailą romantinę komediją arba pradėkite mokytis egzotišką užsienio kalbą. Bėgantis pasaulis ir gyvenimo ritmas sugrįš. Pasitikime jį sugrįžę į vidinį balansą, sustiprinę savo vertybes, ryšius su aplinka ir su savimi.

KŪRYBINĖS SAUSROS IR ŽMONĖS-BULDOZERIAI

diary, dienorastis, life blog, mintys, rasymas, Uncategorized

Rašyti man visada buvo malonumas. Niekada iš to nesukūriau rutinos ar periodiškumo, o prisijaukinau įkvėpimo sukeltas bangas, kurios mano manymu, negali baigtis ir yra semiamos iš neišeikvojamo aruodo. Tačiau paskutiniu metu, kai svajonė rašymą paversti papildoma profesija milimetriniais žingsneliais išlenda iš galvoje tūnančio skyriaus „tik idėja“, mane apima baimė, o jeigu mes iš tiesų turime vaizdingų sakinių limitą savo galvose?

Atlikinėdama praktiką knygų leidykloje, rašydama trumpus patarimų stiliaus straipsnelius nuotakoms bei po truputį bendradarbiaudama su vienu žurnalu, sakinius įvairiomis temomis pradėjau dėlioti gana dažnai. Kartais jiems nebūna įkvėpimo, tačiau spaudžiant laikui ir priežasčiai „reikia“, juos tenka monotoniškai bei schemiškai išdėlioti puslapiuose. Ir, nors žinau, kad šios užduotys mane moko puikaus žodžių meno ir žaismo, aš jaučiu, kaip į mano žodyną atkeliauja sausra.

Tikriausiai nereikėtų stebėtis jausmo „žinau, kad nieko nežinau“ atsiradimu ir priimti šią patirtį kaip natūraliai duobėtą mokymosi procesą. Per šešerius metus universitete jis (ypač politinės ekonomikos paskaitose bei rašant magistro darbą) apsilankydavo gana dažnai. Dabar žinau, kad mažai išmanau apie rašymo planą ir pastoviai turiu sau priminti apie jo poreikį. Nemoku ramiai apgalvoti teksto griaučių, o kilus idėjai ją labai greitai užrašau, kad nei viena mintis nespėtų paskęsti kitų minčių potvyniuose. Supratau, kad nemoku rašyti lengvais ir paprastais sakiniais. Mano frazės būna didaktinės, sakiniai užima pastraipas, o sąvokos, dažnai naudojamos tik žodynuose ir akademiniuose straipsniuose. Pavydžiu literatūrinius mokslus pabaigusiems žmonėms, kurie lengvai prisitaiko prie skirtingos auditorijos kalbos lygio. Kuriems amžiaus kategorijos galvoje įjungia skirtingas funkcijas, padedančias būti suprastiems.

Tikriausiai „kūrybinio proceso sausros“ kamuoja ne tik rašančius, bet ir visus, norinčius be universitetinio paruošimo išmokti naują amatą. Žinoma, dabar mes turime krūvas galimybių, atsiveriančių į Google paiešką įvedus frazę „how to…“. Galime rinktis iš įvairiausių internetinių kursų portalų arba pasitikėti įvairiais entuziastais YouTube platformoje. Aš pažįstu ne vieną įkvepiantį žmogų savarankiškai keičiantį savo profesiją. Nei vienas iš jų nepasieina be mažų suklupimų, kuriuos dažniausiai sukelia iš kojų verčiančios abejonės savimi.

Aš nuoširdžiai pavydžiu žmonėms, kurie per gyvenimą eina tarsi buldozeriai, prie kaktų prisiklijavę užrašą „man niekas nebaisu“. O gal, iš tikrųjų, jie labai bijo. Bet jų tikėjimas savimi, susimaišęs su svajonės siekimo aistra, jiems sukuria pasitikėjimo formulę, į kurią žiūrint norisi sekti iš paskos. Ar bent jau susirinkti jų galybės trupinius. Matydama tuos žmones, aš mokausi lėto, bet pastovaus mokymosi proceso. Suvokimo, jog svarbiausia ne staiga užsiplieskusi įkvėpimo ugnis, o gebėjimas kurstyti ir panaudoti tą vidinę kaitrą. Ir, tikriausiai, būtent tie žmonės-buldozeriai išmoko į kiekvieną įkvėpimo sausrą žiūrėti kaip į laikiną etapą. Nes, kad ir kokia ilga būtų sausra, vis tiek, galiausiai, kada nors prapliups po truputį stiprėjantis lietus.

NĖRA MANĘS VAKAR IR MANĘS RYTOJ

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, inspiration, tinklarastis, Uncategorized

Kiekvienais metais, dieną prieš arba dieną po naujų metų šventės, aš parašau laišką sau metams į priekį. Visada rašau pirmu asmeniu, lyg bendraučiau su drauge ir pasakočiau jai ką per metus laiko išmokau, sužinojau, kaip užaugau ir kiek pažadų įvykdžiau. Aptariu visas meilės dramas, pasiekimus ir keliones bei parašau pačią aktualiausią citatą iš perskaitytų knygų, palinkėjimą ateinantiems metams ir pagrindinius lūkesčius, kuo norėčiau, kad ta kita „aš“ taptų.

Kadangi beveik visi laiško žodžiai ir linkėjimai per metus pasimiršta, atvertus laišką po metų atrodo, jog laišką gavai nuo kito žmogaus. Tik rašymo stilius labai panašus į skaitytojos. Malonus jausmas apima skaitant lūkesčius, kuriuos visiškai nesąmoningai pavyko išpildyti, bei gyvenimo pasirinkimo vingius, kurie prieš metus atrodė tik kaip trapūs ateities muilo burbulai. Kiekvienas tas laiškas (o jų susikaupė visai nemažai) įkūnija visai kitokią asmenybę, kuri, tikriausiai, jau tik maža dalimi yra „aš“.

Voldemortas savo sielą išdalino į horokrusus (jeigu nesuprantate, apie ką aš kalbu, man labai gaila jūsų vaikystės), o aš savo asmenybės užkampius saugoti patikėjau laiškams. Dažnai tenka skaityti ar klausyti sėkmingų žmonių istorijų ir patarimų, jog norint pasiekti savo tikslų ar bent jau suprasti kokie jie yra, pirmiausia reikia juos užrašyti. Nemanau, jog šių mano laiškų tikslas yra išpildyti gyvenimo siekius ir nemanau, jog juos naudoju kaip terapiją „ateities sau“. Rašyti laišką apie (trumpą) metų trukmės laikotarpį – tai tarsi būdas viską kas buvo ir viską kas bus suvesti į vieną akimirką, išgyventi jos grožį ir sugerti visų svajonių, lūkesčių ir prisiminimų energiją į vieną tašką „dabar“ ir lygiai po vienerių metų išgyventi jį dar kartą.

Čia laiško sau aš nerašysiu. Jį sukursiu senamadiškai – popieriaus, tušinuko ir voko pagalba, ant kurio išraitysiu kokią nors sąmojingą frazę, kuri daugumai, tikriausiai, skambėtų lėkštai, o man kitais metais primins kokia naiviai išmintinga aš maniau esanti. Tačiau vieną banalią mintį aš paliksiu ir čia. Jog nėra manęs vakar ir manęs rytoj. Buvo ir bus tik laiškai, o aš ir jūs esame tik dabar. Todėl, kad ir kaip svarbu realizuoti savo užrašytus tikslus, svarbiausias gyvenimo tarpsnis yra ir visada bus dabar. Ir, tikriausiai, mums visiems šią banalią frazę reikėtų nuoširdžiai suvokti. Ne, negyventi, „lyg būtų likusi viena diena“ (baisus posakis), o džiaugtis ir priimti visas metų pamokas, skaudulius ir džiaugsmus, bei jų pagalba ne atsakyti į klausimą „kas aš esu“, o paprasčiausiai pasidžiaugti būsena „aš esu“.

2019 m. gruodžio 30 d.

Kalėdų (ne)laukimas arba „dovanoju, nes reikia“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, kaledos, life blog, mintys, realybe, Uncategorized

Aš labai mėgstu po mažą dalelę išnagrinėti žodį „reikia“: kodėl būtina vienose situacijose elgtis, rengtis ar kalbėti vienaip. Versti save daryti dalykus, kurie tavo prigimčiai ir asmenybei yra visai netinkantys, vien tam kad būtum „kaip visi“ ir pastoviai galvoti, ką kiti pasakys. Žinoma, dažnai pagrindinis atsakymas yra pakankamai akivaizdus: tai nusistovėjusios socialinės normos ir per laiką susiformavusios tradicijos, tačiau dažniausiai, išmetus kelis šiuos visuomeninius „reikalavimus“, gyvenimas pasidarytų daug mielesnis. Nuoširdžiai manau, jog šiomis „reikia“ tradicijomis mes aprengiame jaukiausias metų šventes ir paverčiame laukimo malonumą sutižusiu ir su purvu susimaišiusiu sniegu.

Gruodžio mėnesis mane užpuolė netikėtai. Žinoma, mes darbe dažnai galvojame keliais mėnesiais į priekį ir Kalėdų laikotarpis jau nuo rugsėjo pradžios dažnai apsilanko mūsų pokalbiuose, tačiau net ir kalėdinės dekoracijos, atsiradusios parduotuvių vitrinose po Vėlinių, neatnešė suvokimo, jog šventės jau ne taip ir toli. Ir juk dažniausiai, pirmiausia mūsų gyvenime atsiranda ne šventinis laukimas, o chaosas, perpildytos parduotuvių vitrinos ir maišais apsikrovusių žmonių kiekis, reklamose tituluojamas „kalėdinio bumo“ vardu, o sąvoka „dovanos“ pradeda asocijuotis ne su džiugiomis emocijomis, o prievole.

Pirmasis sniegas man atnešė svarstymus apie viso šio bumo prasmę ir kodėl dovanoti ir gauti dovanas pasidarė nebe taip malonu. Kiek kartų gyvenime gavę dovaną pasijutote nemaloniai vien dėl to, jog neturėjote nupirkę dovanos atgal? O gal būtent jūs buvote tas dovanotojas, kurio veidą perkreipė nusivylimas, kad į jūsų gražų poelgį nebuvo atsakyta tuo pačiu? O gal yra tekę bėgti pirkti skubios dovanos sužinojus, jog kažkas ruošiasi jus sveikinti? Aš savo viduje pajutau nuovargį vien galvodama apie šias situacijas. Ar kada paklausėte savęs, dėl ko dovanojate ir dovanas gaunate? Ar dovanoti vien dėl to, kad tikitės gauti dovaną atgal, nėra itin egoistiška ir ar vis dar galima šiuos veiksmus vadinti dovana?

Manau, kad visas šis dovanojimo žaidimas turėtų būti smagus. Galvoti apie savo artimų žmonių poreikius ir hobius, siekiant juos pradžiuginti turėtų būti prioritetas, o ne papildoma funkcija. Juk dovanoti arbatų rinkinį ir jaukų megztinį yra daug smagiau, negu galvoje dėlioti dovanų maišelius ant svarstyklių, galvojant kaip išleisti panašią sumą pinigų ir „nenusipiginti“.

Šiais metais aš oficialiai iš savo Kalėdų laukimo laikotarpio išmetu žodį „reikia“ ir dovanų ieškojimą ruošiuosi paversti ne kardio treniruote, o smagiu procesu, galvojant ne apie išskaičiavimus, o apie nuoširdų norą dovanoti.

Dovanokite ir jūs kokybišką laiką ir jaukias akimirkas. Puoškite Kalėdų eglutes ir namus, nesistengdami praspjauti kaimynų, kepkite sausainius ir pyragus kolegoms ne todėl, jog norite padaryti įspūdį, o todėl, kad tai atneša dar malonesnius pokalbius pertraukų metu, ruoškite vakarienes kartu ne todėl, kad taip greičiau ir paprasčiau, o todėl, kad kiekvienas procesas gali būti kupinas juoko iki ašarų ir pačių linksmiausių kuriozų. Neverskite savęs dovanoti kažkam dovanų dėl to, kad „reikia“. Dovanokite tada, kai norisi dovanoti ir tai, kas sušildys jaukumu viduje. Paverskite Kalėdų laukimą ne „bumu“, o prasmingu laikotarpiu, padovanokite sau patiems, ir tuo pačiu, visiems aplinkui, gabalėlį nuoširdžios meilės. Juk visos šios idilės prasmė ir yra tokia: būti dar šiek tiek labiau laimingais.

„Neapsisprendėlės“ sindromas

diary, dienorastis, life blog, mintys, Uncategorized

Tikriausiai, aš būčiau pats prasčiausias pašnekovas imant interviu. Į bet kokį klausimą, ką mėgstu, kas pradžiugina, kuo noriu būti ir kaip save įsivaizduoju po kelerių metų, aš atsakyčiau iš milijono kampuotų perspektyvų. Pradėčiau pasakoti apie savo mėgstamiausią muzikos žanrą ir, greičiausiai, jau vidurį sakinio apsigalvočiau, bei mintyse pakeisčiau savo nuomonę. Kiekvieną požiūrio tašką paversčiau dvitaškiu ar daugtaškiu. Ir aš nesutinku, jeigu Jūs manote, jog aš nežinau, ko noriu iš gyvenimo ir esu tiesiog nuobodi „neapsisprendėlė“.

Ko noriu aš puikiai žinau: būti laiminga, jaustis ramia savo subalansuotoje rutinoje ir spontaniškuose jos nukrypimuose. Tiesiog aš netikiu, jog norint pasiekti savo gyvenimo tikslus, mes turime atsakyti į klausimą „kas aš esu“ ir įspausti save į atsakymų rėmus.

Atlikti įvairius asmenybės testus, be abejo, yra tikrai smagu. Paauglystėje nuoširdžiai džiaugdavomės su draugėmis gavusios atsakymus „esi ryžtinga ir komunikabili asmenybė, kuri pasiekia viską, ko nori ir ką yra užsibrėžusi“. Nes juk labai gerai būti ryžtingai. Tačiau tas ryžtas kai kuriose gyvenimo situacijose ima ir išblėsta: parašius motyvacinį laišką į taip norimą darbo pozicija, taip ir nepaspaudi mygtuko „siųsti“. Kvestionuoji kiekvieną rimtesnį pasirinkimą, „ryžtingai“ atidėliodamas galutinį sprendimo terminą. Ir kai sąvoka „ryžtinga asmenybė“ jau visiškai nebetinka, pradedi ieškoti kitų apibrėžimų savo charakteriui arba tau juos sugalvoja kiti.

Pabaigus vieną specialybę universitete ir pasirinkus (o gal tik dar ieškant) kelio po to, aplinkiniai (iš tėvų ir močiučių kategorijos) dažnai mėgstą pakomentuoti situaciją. Nes juk popieriukas, ant kurio skambiai puikuojasi „magistro laipsnis“, turėtų itin palengvinti gyvenimą ir pakreipti jį aiškia linkme. Tačiau kartais, pabaigus teisės studijas ir užsiklijavus didžiai gerbiamą etiketę „teisininkas“, nesijauti pilnai laimingas ir viena asmenybės dalis šiek tiek išlenda iš rėmelio krašto.

Po universiteto baigimo, kuris įvyko visai neseniai (diplomą rankose laikau nuo birželio mėnesio), aš vis dar sunkiai suvokiu, kiek daug laiko aš turiu. Jaučiuosi, tarsi pasiėmusi „gap year“, tik, vietoje kelionių po neatrastas šalis, dirbu mylimą darbą, papildomai mokausi (atradau internetinių kursų teikiamą džiaugsmą) ir turiu laiko ne atsakyti į klausimus „kas aš esu“ arba „ko noriu iš gyvenimo“, o skleistis už visų įmanomų rėmų ir, tiesiog, būti (savimi?). Aš pasiėmiau laisvus metus nuo prievartos sau ir savęs plakimo rykštėmis „mažas produktyvumas“, „neperspektyvumas“, „maži pasiekimai“. Leidžiu savo ilgamečiams (ne)svarbiems hobiams, kuriems visada nebūdavo pakankamai laiko, atsirasti prioritetų sąraše ir stebėti, kur jie mane nuves. Nes mes esame daugiau negu bakalaurai ir testų rezultatai. O neapsispręsti, kokią vietą po saule nori užimti, leidžiant sau išbandyti kelias, dažnai, gali būti pagrindinis ingredientas „laimė“ recepte.

2019 m. lapkričio 28 d.

Šiame pasaulyje yra vietos emocijoms

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, ideas, idejos, mintys, rasymas, Uncategorized

Paauglystėje iš mamos dažnai girdėjau, kad turiu „nusiimti savo karūną“, tapti meilesne ir ne tokia ekspresyvia, mažiau rėkti (po žaidimų kieme dažnai neprakalbėdavau kelias dienas), tvarkingai sėdėti, suskaičiuoti iki dešimt prieš išpilant bjaurius žodžius skriaudėjams. O aš, kaip laukinis kačiukas, visada purkšdavau atgal, jog kažkas kada nors mylės ir tokią. Ir ištiko, emocionalūs šuoliai su manimi keliauja koja kojon. Per dieną mano būsenos pasikeitimai tikrai viršija normos ribas ir, tikriausiai, jau nebegalėtų būti tituluojami „nuotaikų kaita“, o labiau „švelnia beprotybe“. Sėdėdama kavinėje, įsisiurbusi į kavos puodelį ir knygą, aš galiu pajusti iš vidaus sproginėjančią nenuslopinamą laimę, o kitą akimirką, atsistojus po lietumi be namie (kaip visada) pamiršto skėčio, supykti ant viso pasaulio ir keikti kiekvieną praeivio žvilgsnį.

Tikriausiai niekada neišmoksiu pralaimėti ir ramiai priimti man absoliučiai nepriimtinų nuomonių. Negalėsiu taikiai stovėti „duodama durniui kelią“, o pati pirma kūliais versiuosi per jį. Ir tai nebūtinai išsitransliuoja rėkimu. Skvarbus žvilgsnis ir strėlėmis šaudomi argumentai dažnai veikia geriau nei aukštesni decibelai. Aš išmokau diplomatiško ir racionalaus pokalbio subtilybių su pačiais artimiausiais, nes auginti stiprius ir kokybiškus santykių ant pykčio agonijos dar nepavyko niekam. Nors dažnai mūsų „mes diskutuojam“ aplinkiniams atrodo kaip trečiasis pasaulinis karas.

Stabilumas ir išmintinga ramybė man visada atrodė be proto žavi. Mokėti suvaldyti savo iš absoliučios Narnijos kylančias emocijų bangas ir neišdrėbti viso nepagrįsto purvo artimiesiems į akis yra tikra siekiamybė. Tačiau stiprus emocionalumas su savimi atsineša ir tą, „penkiamečio, apsikabinusio katinėlį“, džiaugsmą. Norą mėtyti nukritusius rudeninius lapus į viršų ir prie jūros statyti smėlio pilis. Dažnai balansas ir stabilios emocijos pražudo raganišką vidinį pasaulį. Ir, tikriausiai, jis puikiai tinka astronautams, bet yra visai ne pakeliui su kūrybiškoms sielom.

Ir, tikriausiai, jeigu reiktų rinktis, ar turėti tobulai išvystytą emocinį intelektą, ar per bangas šokinėjančios nuotaikos pliūpsnius, aš pasirinkčiau būti „netobula“. Nes visi mano pykčiai ir skauduliai leidžia atsikratyti vidinių dvejonių ir padaryti kažką „iš principo“. Galbūt įrodinėti kažkam, jog esi geresnis, negu jie mano, ir nėra labai sveika, tačiau tik vėliau nusprendęs, kad tau atsibodo jaustis blogai, galėsi ramiai ir be proto laimingai ieškoti ramybės.

2019 m. lapkričio 4 d.

Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.

Visai neramūs scenarijai

dienorastis, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, realybe, Uncategorized

IMG_20181225_160303_573

Nuo mokyklos laikų mano galvoje visada sukosi viena dilema, kuri, tada atrodydama tik kaip niekad neateisiantis šešėlis, šiandien visu pajėgumu kelia vėjus galvoje. Aš, kaip ir dauguma  mokyklą baigiančių ir nauja darbo galia tampančių šviežių asmenybių, visada bandžiau įsivaizduoti savo ateitį, tik niekaip negalėdavau nuspręsti, kur noriu matyti save labiau: ar kalnuose, apsuptą neaprašomos gamtos ir ramybės, savanoriaujančią Tailande su drambliukais ir prisidedančią prie nepelno siekiančios organizacijos, ar jaukioje kavinėje, miesto centre, apkabintą žmonių keliamo šurmulio, tačiau paskendusią savo mintyse, atliekančią užduotis ir kvėpuojančią kūrybiniu įkvėpimu, ar įsispraudusią į brangų kostiumėlį, oficialiame priėmime su vyno taure rankoje bei ambicingai gyventi leidžiančia ir skatinančia banko sąskaita.

Kiekvienas šis scenarijus man buvo savaip gražus bei intriguojantis. Tačiau laikui bėgant, žinoma, paaiškėjo, kad turėti jų visų trijų sintezę, tikriausiai, nepavyks. Taip ir prasidėjo mano blaškymasis po idiles, bėgiojimas nuo vieno tikslo prie kito, nuo noro gyventi laisvai ir nepriklausomai iki noro tilpti į gražius rėmus, kurių iš manęs tikimąsi. Kelis studentavimo metus rankose laikiau pirmą savo susikurtos idilės variantą. Teko sugerti ne vieno kalno grožį, ieškoti atsakymų lipant į Fudžį, aplankyti drambliukus, savanoriauti pačio įvairiausio pobūdžio projektuose, dirbti įvairiausius darbus, daug šokti, įsimylėti, klysti ir pažinti pasaulį. Ir tai, žinoma, skambiai galima tituluoti, geriausiais mano gyvenimo metais. Nes juk kol esi (tik) antrame kurse, tavo platūs šuoliai per pasaulį yra beveik skatinami ar bent jau toleruojami. Tačiau, laikui bėgant, iš tavęs tikimąsi „susitupėti“ ir tu pats nusprendi, kad toliau, rinkdamasis „kuo nori būti“, klysti jau nebegali.

Šiandien gyvenu pagal antrą scenarijų. Turiu kūrybišką darbą, kurį, didžiąją laiko dalį, galiu atlikti iš bet kurios vietos pasaulyje, kur yra internetas. Dirbu su labai spalvingomis ir įkvepiančiomis asmenybėmis, aplinkoje, kurioje neegzistuoja tradiciniai boso ir pavaldinio bendravimo rėmai, kur iš žmonių gali mokytis ne tik profesinėje srityje, bet (SVARBIAUSIA) tikros ir be proto didelės meilės gyvenimui. Ir aš dažnai sėdžiu kavinėje, apkabinta žmonių šurmulio, pasinėrusi į savo mintis. Tikrai dirbu ne „sau ir dėl savęs“ modeliu. Dirbu dėl mažo kolektyvo, kuriame viskas priklauso ne nuo darbo robotukams pritaikytų darbo valandų, o nuo rezultato. Dažnai, panorėjusi pamiegoti šiek tiek ilgiau (arba nesidažyti ir likti pižamoje) aš dirbu tėvų namo sode, kuriame nėra miesto šurmulio, dar lengviau paskęsti savo mintyse ir visada laukiu žiemos sezono, kuris savo tempu prilygsta keliems etatams, bet tuo pat metu sukuria labai daug ilgų pokalbių, stengtis verčiančių iššūkių ir leidžia nusiplėnyti taip laukiamų žiemos atostogų kokiame nors neatrastame krašte. Ir iš ties labai smagu suvokti, jog į šį dinamišką ir kūrybišką mano gyvenimo etapą mane atvedė pirmasis, šuoliais per pasaulį besiverčiantis ir klysti leidžiantis, scenarijus.

Gyvendama pagal šį scenarijų aš randu laiko sau, ko dažnai pritrūkdavo studijų metais. Skaitau visas norimas knygas iš eilės, turiu laiko norimiems online kursas, gilinti senai pamirštų užsienio kalbų žinias, skirti laiko naujų rūšių sporto atradimams bei gilių, ir labiausiai laimę gyvenime puoselėjančių, ryšių su brangiais žmonėmis stiprinimui. Mano mintys dar niekada taip lengvai nesidėliojo rašant tekstą. Net tada, kai sėdėdavau kalnuose, pakilus stipriam vėjui, skambus tekstas prarasdavo kas antrą epitetą. Ir aš iš ties jaučiuosi laiminga.

Bet nerami.

Nes juk trečiasis scenarijus vis dar liko neišbandytas. Kad ir kaip džiaugčiausi tuo, kas vyksta čia ir dabar, kažkuriuo metu, kiekvienoje dienoje šmėsteli šešėlis, o gal mano vieta kitur? Ir iš pradžių, jis buvo itin varginantis ir gadinantis nuotaiką. Tačiau per tiek metų, kai jis pastoviai man neleido mėgautis dabartimi, aš į jį žiūriu kaip į vidinį polėkį, kuris neleidžia sustoti. Tikriausiai, tokiems žmonėms kaip aš, gyvenime iki galo gerai niekada nebus. Mūsų viduje tiesiog netelpa gražiai apibrėžtas vienas gyvenimo modelis. Mes visada liksim besiblaškančios po pasaulį laisvos sielos. Ir aš žinau, kad mūsų blaškymaisi yra labai įvairūs ir tokių mūsų yra labai daug. Aš žinau, kad netgi išpildę visus savo susikurtus scenarijus, mes sugalvosime jų dar daugiau. Ir dažnai mums neužteks kalnų, kavinių bei dailaus kostiumėlio teikiamų privalumų. Bet kiekvienas tas scenarijus pridės bent po mažą dalelę į didžiulį projektą „ramybė“. Tačiau iki galo mums, tikriausiai, ramu niekada nebus.

2019 m. rugsėjo 6 d.