KAIP UŽFIKSUOTI LAIMĘ

blogas, diary, dienorastis, gyvenimas, mintys, rasymas, rašau, realybe, tinklarastis, Uncategorized

Antrajam karantinui Lietuvoje įsibėgėjant ir, panašu, greitai nepasitrauksiant, aš vis dažniau sugrįžtu prie savo praeities kelionių prisiminimų. Nesvarbu, ar nuotraukos 10-ties metų senumo ar paskutinių pasispardymų prieš pirmąjį karantiną, jos teikia vienodai džiaugsmo ir sukelia malonius prisiminimus. Kelionių metu aš, kaip ir dauguma Instagram‘o laikais užaugusių žmonių, stengiuosi pasidaryti bent kelias patrauklias nuotraukas, kurias norėtųsi eksponuoti viešai. Svarbu nuotraukos kokybė, peizažas, spalvos, “geras kampas”, kad kojos neatrodytų storos ir ant kaklo nekabėtų penki pagurkliai. Ir iš tiesų, tokiomis nuotraukomis malonu dalintis su pasauliu. Malonu į jas žiūrėti ir kitų profiliuose (žinoma, jeigu pavyksta suvaldyti baltą ir kitomis spalvomis nusidažiusį pavydą).

Tačiau po kiek laiko peržiūrint kelionių nuotraukų archyvus, šios dailios fotografijos atrodo bejausmės. Jos gražios pažiūrėti ir užsidėti ant telefono ekrano, bet jose nesijaučia jokios kelionės dvasios ar patirtų emocijų nostalgijos. Maloniausia į prisiminimus nugrimzti žiūrint į “nepavykusias” nuotraukas. Į tas, kur nuo kalnų drėgmės atrodai panašus į pagrindinį filmuko “Aviukas Šonas” veikėją (aviuką). Kuriose šypsena iki ausų išryškina ilgą nosį arba tobula nuotrauka būna sugadinta netikėtai į kadrą įbėgusio draugo. Smagu žiūrėti į tas nuotraukas, kuriose nesimato akių, bet puikiai išryškėja tamsūs maišeliai po jomis, kurie byloja apie per naktį ragautus kokteilius ir ilgus šokius naktiniame klube.

Nemažai nuotraukų turiu ir ragaujant maistą. Tradicinių, įdomių patiekalų ir paprastų jaukių kavos ir krosano kompozicijų. Tokios estetiškos nuotraukos sukelia apetitą bei turi joms priklausančius populiarius ir dėmesį pritraukiančius hashtag’us, tačiau didesnę laimę man kelia vandens buteliuko ir sulčių stiklinės nevykusi kompozicija nieko neišsiskiriančioje Paryžiaus kavinėje, kuri primena jog  ateinantį dehidratacijos procesą pajutome Luvro muziejaus labirintuose ir dėl šios paprastos, žmogiškos priežasties Mona Liza nepaliko labai didelio įspūdžio.

Į netyčia kelionės metu atsiradusias nuotraukas įsigeria tikrumas. Kad ir kaip stengčiausi iliustruoti laimę “tobulame” kadre, ji daug ryškesnė naktį darytoje susiliejusioje fotografijoje, kurioje matosi tik balti dantys. Žinoma, aš, kaip ir didžioji dalis mūsų, viešose erdvėse kolekcionuoju sąlyginai estetiškai įamžinti pavykusius kadrus, o visiškai nesuvaidintą (nepatrauklų) natūralumą išryškinančius – pasilieku privačioms peržiūroms.

Ir iš tiesų, paryškinti fotografijos spalvas – juk nieko blogo. Ne visada tai galima pavadinti ir tuštybe. Galbūt, visgi reikėtų pasauliui rodyti daugiau tikrumo. Galbūt jis spinduliuotų daugiau laimės ir laimingais būti įkvėptų kitus. Tikriausiai reikėtų išjungti pasąmoningai atsiradusį norą atsukti “geresnę pusę” ar įtraukti pilvą ir tiesiog nuoširdžiai nusišypsoti, Tačiau iki šiol man nepavyko sulaužyti šio pagražintos kolekcijos kūrimo rato ir paskutinė nuotrauka visgi puikuojasi paryškintomis spalvomis. Tačiau mane ramina tai, jog visgi aš moku užfiksuoti laimę. Ir smagu, jog tai padaryti man pavysta natūraliai ir netyčia.

TELENOVELAS DE ESPAÑA AR HAPPILY EVER AFTER?

diary, dienorastis, gyvenimas, inspiration, meile, mintys, Uncategorized

Aš ir mano draugų kompanija labai mėgstame stalo žaidimų vakarus. Smagūs pokalbiai, įvairių kokteilių idėjos bei papildoma veikla, praturtinta azartu ir strategijomis, užima visai nemažą dalį mūsų laisvalaikio ir savaitgalius paverčia smagia ir itin laukiama gyvenimo dalimi. Skamba jaukiai ir maloniai? Ne visada.

Dažnai šie mūsų vakarai baigiasi mažomis santykių dramomis dėl žaidimų metu įvykdytos išdavytės, puolimo arba kandžios frazės, pasakytos kartaus pralaimėjimo metu. Dažnai įsiplieskiantys ginčai debesimis užtemdo ne tik jaukaus vakaro saulę, bet (deja?) į šį emocijų sūkurį įtraukia ir žaidėjų tarpusavio santykius. Žinau, skamba itin vaikiškai ir juokingai. Juk „tai tik žaidimas” ir juk „čia visai ne rimtai”. Tačiau nereikšmingos žaidimų taktikos ir netikėtai jų metu išreikštos emocijos ne visada išblėsta po žaidimo lentos užvertimo, bei atskleidžia daugiau mažų, bet reikšmingų santykių peripetijų.

Dažnai šių dramų centre atsiduriu ir aš su savo draugu. Lyginant su kitomis poromis, mes esame degtukai. Mums patinka ginčytis, diskutuoti ir išsiaiškinti viską “iki galo”. Dažnai kitiems atrodo, jog mes pastoviai pykstamės ar rėkiame vienas ant kito. Kaip tos ispaniškų serialų poros, kurių santykiai primena staigios audros užslinkusius žaibus. Tikriausiai, aplinkiniai dažnai galvoja, kaip mes iš vis galime būti kartu. Juk į viską pažiūrėti būtų galima daug paprasčiau, kai kurias frazes paversti juokais bei smagiai pasijuokti iš savęs. Ir iš tiesų, tikriausiai daug paprasčiau būtų gyventi, jeigu bent vienas iš mūsų būtų melancholikas. Pokalbiai praeitų ramiai ir racionaliai, mums labiau sektųsi girdėti, o ne išsakyti.

Tačiau mūsų bendravimo modelio aš nenorėčiau keisti į nieką kitą. Taip stipriai kaip mes rėkiame – taip pat ir sugebame išreikšti jaukius ir stiprius jausmus vienas kitam. Mūsų santykiuose nėra užslėptų emocijų, nes dažniausiai jos veržiasi geizeriais į viršų. Ne visada jos būna paremtos logika ar santykių psichologijos vadovėliais, bet nuo kada emocijas reikia 100 proc. suvaldyti ir būtina išreikšti racionaliai?

Mano kelias iki visuomenėje „rimtais“ vadinamų santykių buvo ilgas ir įvairiapusis. Kartais aš su gimtadienio torto žvakučių dūmais į orą leisdavau norą atrasti meilę. Kartais, sėdėdama gražiausiose ir tolimiausiose pasaulio vietose, gyvenimui į veidą mesdavau savo laisvę. Vienos meilės skaudino ir augino, kitos pačios savaime nuėjo “ne pakeliui”. Vieni santykiai išblėso kaip Maironio „dūmas, neblaškomas vėjo”, o kitus dar ilgai nešiojausi paslėptus vidiniuose stalčiukuose ir nejudinau, nes pravėrus mažą plyšelį tų prisiminimų kažkur suskausdavo.

Todėl mūsų mažos (ar didelės?) dramos man primena kaip svarbu santykiuose išlaikyti tikrumą. Nors aplinkiniams ir atrodo, jog mes dažnai pykstamės – pas mus „visada viskas labai aišku“, kadangi visi geri ir negatyvūs jausmai būna išberti į veidą telenoveles de España principu. Mes netinkame tobulai ir nesekame pasakų, jog mus suvedė likimas. Bandome prisitaikyti prie vienas kito charakterio šukių įnirtingomis diskusijomis ir dažnai juoku iš pykčio. Tačiau lygiai taip pat kvailai, kaip nesugebame pralaimėti mažų nereikšmingų stalo žaidimų, mes nemėgstame pralaimėti ir gyvenime. Ir pagrindinė pergalė, kurią bet kokia kaina norime pasiekti – tai mūsų happily ever after.

SVEIKI ATVYKĘ Į „RUDENINĖS NUOTAIKOS“ ETAPĄ

diary, dienorastis, gyvenimas, inspiration, rasymas

Kai man buvo aštuoniolika-devyniolika metų, vieną savo gyvenimo intervalą aš mačiau pro pakankamai tamsių spalvų akinius. Sunku buvo pripažinti, bet, tikriausiai, savo draugų tarpe buvau būtent tas žmogus, kurį galima tituluoti „pesimistu“. Tikriausiai, viskas tada atrodė tiesiog per daug sudėtinga. Kiekviena situacija, kurioje „reikėdavo“ priimti gerą sprendimą, atrodė kaip neįmanoma misija, pareikalaudavusi daug laiko, miego ir nervų ląstelių resursų. Sunku būdavo atsikelti ryte, nes, nors dienos būdavo kupinos smagių ir įdomių veiklų, jose visada atsirasdavo kruopelė beprasmybės. Ar man buvo depresija? Tokiais dalykais mes tada netikėjome, o visas savo gyvenimo dramas gydydavome ilgesniu miegu ir pokalbiais su draugėmis.

Šiame savo vėlyvos paauglystės laikotarpyje man buvo ryškiai pasireiškęs aukos efekto sindromas, kurio metu, viena sielos dalis mėgaujasi vidine kančia ir vaidina daug pakeliančią didvyrę. Dažnai, iš šios būsenos yra išaugama kai organizme atsiranda daugiau brandos hormonų, tačiau pažįstu kelis žmones, kurie, nors ir mažais žingsneliais jau juda link trisdešimtmečio, vis dar kartoja gailesčio sau mantras.

Pasikeitusio savo požiūrio nepastebėjau, kol man akių neatvėrė aplinkiniai. Nuoširdžiai nustebau išgirdusi man adresuotą frazę „kaip nuostabiai tu moki mėgautis detalėmis“. Negi dažnai niurzganti ir smulkių realybės iššūkių pripildyta asmenybė gali keistis? Peržvelgus paskutinių kelerių metų požiūrį į savo kasdienybę, šį pokytį pastebėjau ir pati. Man nebereikia rytais versti savęs išlipti iš lovos. Man nesunku susikurti jaukumą virtuvėje ir, specialiai atsikėlus valanda anksčiau, skirti laiko mylimos knygos puslapiams. Nors mano pyktis ant netikėtų ir nemalonių situacijų vis dar pasireiškia keiksmažodžių serija ir pykčio ašaromis akyse, emocinės bangos greitai nurimsta prisiminus artėjantį draugų vakarėlį. Man nebereikia keliauti į mėgstamiausio atlikėjo koncertą, tam kad pajusčiau meno teikiamus malonumus, nes pati gražiausia yra šnarančių lapų po kojomis simfonija. Nors vis dar pagaunu save teisiant kitus žmones, vis daugiau aplinkiniuose pastebiu įkvepiančio gėrio ir išminties detalių.

Gyvenimas yra labai sunkus ir sudėtingas, jeigu leidi jam tokiam būti. Tos kasdienės nemalonios situacijos tampa tokios nereikšmingos prisiminus sąrašą dalykų, dėl kurių esi laimingas. Mes visada galime rasti kažką blogo, gniuždančio ir kankinančio, jeigu tik pradedame ristis nuo šio, grožiui apatiško, dramatiško kalno. Geriausias vaistas – matyti grožį detalėse. Pasidžiaugti nuostabia rudens spalvų ir kvapų gama, pasimėgauti tobulai pagamintos latte kavos puodeliu ar pasidžiaugti ryškėjančiais sporto rezultatais. Mes praleidžiame per daug laiko darbe, kad turėtume teisę jo nemėgti ir skųstis. Per trumpai būnam turbo energingi ir jaunatviški, kad atsisakytume pabandyti nubėgti maratoną. Tikiu, kad dauguma iš mūsų negali pakęsti tų banalių frazių „gyvenimas trumpas ir mėgaukis šia minute“. Susikurkime savo filosofijas ir paverskime sąvoka „rudeninė nuotaika“ ne depresijos ir liūdesio, o gyvenimo romantikos kupina būsena.