„Neapsisprendėlės“ sindromas

diary, dienorastis, life blog, mintys, Uncategorized

Tikriausiai, aš būčiau pats prasčiausias pašnekovas imant interviu. Į bet kokį klausimą, ką mėgstu, kas pradžiugina, kuo noriu būti ir kaip save įsivaizduoju po kelerių metų, aš atsakyčiau iš milijono kampuotų perspektyvų. Pradėčiau pasakoti apie savo mėgstamiausią muzikos žanrą ir, greičiausiai, jau vidurį sakinio apsigalvočiau, bei mintyse pakeisčiau savo nuomonę. Kiekvieną požiūrio tašką paversčiau dvitaškiu ar daugtaškiu. Ir aš nesutinku, jeigu Jūs manote, jog aš nežinau, ko noriu iš gyvenimo ir esu tiesiog nuobodi „neapsisprendėlė“.

Ko noriu aš puikiai žinau: būti laiminga, jaustis ramia savo subalansuotoje rutinoje ir spontaniškuose jos nukrypimuose. Tiesiog aš netikiu, jog norint pasiekti savo gyvenimo tikslus, mes turime atsakyti į klausimą „kas aš esu“ ir įspausti save į atsakymų rėmus.

Atlikti įvairius asmenybės testus, be abejo, yra tikrai smagu. Paauglystėje nuoširdžiai džiaugdavomės su draugėmis gavusios atsakymus „esi ryžtinga ir komunikabili asmenybė, kuri pasiekia viską, ko nori ir ką yra užsibrėžusi“. Nes juk labai gerai būti ryžtingai. Tačiau tas ryžtas kai kuriose gyvenimo situacijose ima ir išblėsta: parašius motyvacinį laišką į taip norimą darbo pozicija, taip ir nepaspaudi mygtuko „siųsti“. Kvestionuoji kiekvieną rimtesnį pasirinkimą, „ryžtingai“ atidėliodamas galutinį sprendimo terminą. Ir kai sąvoka „ryžtinga asmenybė“ jau visiškai nebetinka, pradedi ieškoti kitų apibrėžimų savo charakteriui arba tau juos sugalvoja kiti.

Pabaigus vieną specialybę universitete ir pasirinkus (o gal tik dar ieškant) kelio po to, aplinkiniai (iš tėvų ir močiučių kategorijos) dažnai mėgstą pakomentuoti situaciją. Nes juk popieriukas, ant kurio skambiai puikuojasi „magistro laipsnis“, turėtų itin palengvinti gyvenimą ir pakreipti jį aiškia linkme. Tačiau kartais, pabaigus teisės studijas ir užsiklijavus didžiai gerbiamą etiketę „teisininkas“, nesijauti pilnai laimingas ir viena asmenybės dalis šiek tiek išlenda iš rėmelio krašto.

Po universiteto baigimo, kuris įvyko visai neseniai (diplomą rankose laikau nuo birželio mėnesio), aš vis dar sunkiai suvokiu, kiek daug laiko aš turiu. Jaučiuosi, tarsi pasiėmusi „gap year“, tik, vietoje kelionių po neatrastas šalis, dirbu mylimą darbą, papildomai mokausi (atradau internetinių kursų teikiamą džiaugsmą) ir turiu laiko ne atsakyti į klausimus „kas aš esu“ arba „ko noriu iš gyvenimo“, o skleistis už visų įmanomų rėmų ir, tiesiog, būti (savimi?). Aš pasiėmiau laisvus metus nuo prievartos sau ir savęs plakimo rykštėmis „mažas produktyvumas“, „neperspektyvumas“, „maži pasiekimai“. Leidžiu savo ilgamečiams (ne)svarbiems hobiams, kuriems visada nebūdavo pakankamai laiko, atsirasti prioritetų sąraše ir stebėti, kur jie mane nuves. Nes mes esame daugiau negu bakalaurai ir testų rezultatai. O neapsispręsti, kokią vietą po saule nori užimti, leidžiant sau išbandyti kelias, dažnai, gali būti pagrindinis ingredientas „laimė“ recepte.

2019 m. lapkričio 28 d.

Šiame pasaulyje yra vietos emocijoms

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, ideas, idejos, mintys, rasymas, Uncategorized

Paauglystėje iš mamos dažnai girdėjau, kad turiu „nusiimti savo karūną“, tapti meilesne ir ne tokia ekspresyvia, mažiau rėkti (po žaidimų kieme dažnai neprakalbėdavau kelias dienas), tvarkingai sėdėti, suskaičiuoti iki dešimt prieš išpilant bjaurius žodžius skriaudėjams. O aš, kaip laukinis kačiukas, visada purkšdavau atgal, jog kažkas kada nors mylės ir tokią. Ir ištiko, emocionalūs šuoliai su manimi keliauja koja kojon. Per dieną mano būsenos pasikeitimai tikrai viršija normos ribas ir, tikriausiai, jau nebegalėtų būti tituluojami „nuotaikų kaita“, o labiau „švelnia beprotybe“. Sėdėdama kavinėje, įsisiurbusi į kavos puodelį ir knygą, aš galiu pajusti iš vidaus sproginėjančią nenuslopinamą laimę, o kitą akimirką, atsistojus po lietumi be namie (kaip visada) pamiršto skėčio, supykti ant viso pasaulio ir keikti kiekvieną praeivio žvilgsnį.

Tikriausiai niekada neišmoksiu pralaimėti ir ramiai priimti man absoliučiai nepriimtinų nuomonių. Negalėsiu taikiai stovėti „duodama durniui kelią“, o pati pirma kūliais versiuosi per jį. Ir tai nebūtinai išsitransliuoja rėkimu. Skvarbus žvilgsnis ir strėlėmis šaudomi argumentai dažnai veikia geriau nei aukštesni decibelai. Aš išmokau diplomatiško ir racionalaus pokalbio subtilybių su pačiais artimiausiais, nes auginti stiprius ir kokybiškus santykių ant pykčio agonijos dar nepavyko niekam. Nors dažnai mūsų „mes diskutuojam“ aplinkiniams atrodo kaip trečiasis pasaulinis karas.

Stabilumas ir išmintinga ramybė man visada atrodė be proto žavi. Mokėti suvaldyti savo iš absoliučios Narnijos kylančias emocijų bangas ir neišdrėbti viso nepagrįsto purvo artimiesiems į akis yra tikra siekiamybė. Tačiau stiprus emocionalumas su savimi atsineša ir tą, „penkiamečio, apsikabinusio katinėlį“, džiaugsmą. Norą mėtyti nukritusius rudeninius lapus į viršų ir prie jūros statyti smėlio pilis. Dažnai balansas ir stabilios emocijos pražudo raganišką vidinį pasaulį. Ir, tikriausiai, jis puikiai tinka astronautams, bet yra visai ne pakeliui su kūrybiškoms sielom.

Ir, tikriausiai, jeigu reiktų rinktis, ar turėti tobulai išvystytą emocinį intelektą, ar per bangas šokinėjančios nuotaikos pliūpsnius, aš pasirinkčiau būti „netobula“. Nes visi mano pykčiai ir skauduliai leidžia atsikratyti vidinių dvejonių ir padaryti kažką „iš principo“. Galbūt įrodinėti kažkam, jog esi geresnis, negu jie mano, ir nėra labai sveika, tačiau tik vėliau nusprendęs, kad tau atsibodo jaustis blogai, galėsi ramiai ir be proto laimingai ieškoti ramybės.

2019 m. lapkričio 4 d.

26.

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, mintys, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

2016 rugsėjo 26 d.

Aš prisimenu vėsius rudens rytus Kiote. Kai lengvas rūkas apkabindavo lenktus siaurų gatvių stogus. Aš prisimenu, kai keliaudavom ir keldavomės anksti, tos gatvės vis dar būdavo tuščios ir tylios. Ir, tik pradėjus gerti rytinę kavą, jos prisipildydavo žmonių. Gerdama rytinę kavą namie, aš prisimenu mažas detales. Ir kiekviena jų viduje kažką atidaro. Tuščią, nepripildytą ertmę, į kurią turėčiau sudėti teigiamas emocijas, kitu atveju pradės skaudėti. Aš prisimenu skersvėjus šventyklose, kurios, iš pažiūros panašios, tačiau pasakoja skirtingas istorijas. Tuos medinius kioskelius, kuriuose vietiniai verslininkai pardavinėja tradicinį maistą. Atiduočiau daug, už galimybę vėl pajusti dango skonį. Aš prisimenu, kaip Kiote jautiesi apkabintas kalnų. Kaip gali lengviau kvėpuoti, nusimetęs Tokijo naštą nuo pečių. Prisiminimai, kaip filmo ištraukos, maži fragmentai prabėga galvoje. Sunku atskirti juos nuo realybės.

Kiekvieno mėnesio 26 dieną aš pasižiūriu į kalendorių ir prisimenu, kiek seniau tai reikšdavo. Taip skaičiuodavau prabėgusius mėnesius Japonijoje. Kiekvieno mėnesio 26 diena buvo vis nauja sukantis to, ką man teko patirti. Kiekvieną mėnesį vis naujas gimtadienis. Dabar kažkas sustabdė mano laiką. Nors šiandien 26 diena – nejaučiu, kad paaugau. Gyvenimas čia vystosi savaip lėtai, nepateigdamas nei didelių iššūkių, nei nuotykių, nei išbandymų. Negaliu skųstis – ramybė tikrai nėra blogiausia, kas gali nutikti žmogui, tačiau būtent 26 dieną, dviejų pasaulių, kuriuose teko/tenka gyventi kontrastai labiausiai jaučiasi.

Aš prisimenu, kai pradėjus vėsti orui, mano draugai sulindo į arbatos puodelius ir didelius šalikus, besiskųsdami sušalusiais pirštais ir nosimis. O man tas ruduo buvo toks pilnas gyvybės ir vidinės šilumos, jog niekaip negalėjau pajusti jų juntamo šalčio. Kiekvienas ilgas pasivažinėjimas traukiniu ir kiekviena naujai atrasta vieta pažadindavo vis naujas mintis, kurios leido mylėti rudenį ir gyvenimą taip stipriai ir nuoširdžiai.

Įdomu, ar visą gyvenimą nuo dabar, mano mažas organizmas bus kaip laikrodžio švytuoklė: blaškysis tarp dviejų pusių, nerasdamas sau vietos. Visi tie, kas kalbėjo apie depresiją grįžus, pamiršo paminėti, jog ji užklumpa ne iš karto. Ji palaukia, kai nebūsi pasiruošęs, kai pamirši, jog kadanors reikės su ja kovoti. Tačiau laikyti apkabinus prisiminimus – nėra pats geriausias receptas judėti pirmyn. Todėl šį rudenį, su dideliu šaliku ir arbatos puodeliu, kursiu 26 dienai naujas priežastis švęsti.

社会

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, japan, japonija, mainai, naujasgyvenimas, tokijas, Uncategorized

Nauja gyvenimo pamoka (jau taip seniai žinoma, ir tik dabar išmokta): svajonėse viskas atrodo minkšta ir pūkuota. Realybės spalvos ir kontrastai skiriasi. Į šį universitetą stojau dėl daug priežasčių. Viena iš jų buvo pasirenkamųjų dalykų įvairovė anglų kalba. Tačiau atėjus registracijos dienai, mano norimi studijuoti dalykai pavirto japoniškais ir vykstančiais vienu metu. Jaučiausi šiek tiek apgauta, supykusi ir išsigandusi, tačiau visgi – ne šitas kelias, tai kitas. Mokysiuosi japonų kalbą japonų kalba, įvadą į japonų visuomenę ir Japonijos politiką. Ar bus įveikiama? Nežinau. Ar VDU užskaitys tuos dalykus? Irgi neaišku. Kol kas visi keliai veda į nežinią. Tokią laukiamą ir visai nepažintą.

Šiandien 3val prasėdėjau banke. Pasirodo, kad atsidarytum sąskaitą Japonijoje – reikia praeiti tikrus kryžiaus kelius. Sunkiausia to dalis – identiškas parašas. Visoje lapų krūvoje, kurią turi užpildyti, yra net kelios vietos, skirtos tavo parašui. Brūkšnelis ne vietoj arba per mažai pakilęs? Sveikinu, gali perrašinėti visą prašymo formą dar kartą. Vienam vaikinui šita pramoga teko 14 kartų. Užpildžius visus dokumentus prasideda laukimas. Valandos slenka skausmingai lėtai, jeigu nesusigalvoji, kokia veikla užsiimti. Koks palengvėjimas apima išėjus ir supratus, kad banko kortelė jau yra, dabar tik belieka sulaukti stipendijos.. 😊

Tačiau mano kelionė tuo džiaugsmu nesibaigė. Su keliomis kinėmis ir japonu (kurių vardai iki šiol yra kažkas nesuvokiamo), nusprendėm pavalgyti mieste. Kaip man patinka japonų maistas… Viskas patiekiama taip estetiškai ir smulkmeniškai, žmonės būriuojasi prie durų, stovėdami eilėje, jau išsirenka maistą, šalia tavęs sėdi pagyvenęs japonas, skaito laikraštį ir, meistriškai valdydamas lazdeles, doroja savo vakarienę. Tokiose vietose verda labai griežta ir aiškiai išskirtinė kultūra. Kiekvienas turi savo paskirtį, atrodo, net klientai, užsieniečiai, vietiniai, verslininkai ar mamos su vaikais, atlieka savo vaidmenį. Galėčiau tiesiog sėdėti tokioje vietoje ir stebėti žmones.

Dar viena kultūrinė patirtis, aplankiusi šiandien – 100 jenų (0.75eu) parduotuvė. Šioje vietoje yra visko… Pradedant lazdelėmis, puodeliais ir dubenėliais ir baigiant raganos kostiumais bei įvairiomis kaukėmis. Tačiau reikia neapsigauti. Kainų šioje parduotuvėje niekas nerašo. Kartais, tavo norimas dalykas kainuoja daugiau ir tu tai sužinoti gali tik kasoje, kai malonus pardavėjas, nežmoniška greitakalbe, beria neaiškius žodžius. Manęs per daug nenuskalpavo, už daug tikrai naudingų ir gyvenimą palengvinančių dalykų sumokėjau apie 700 jpy (~6eu).

Būdama Šindžiuku, Haradžiuku ir Asakusoje nesusidūriau su dideliais žmonių srautais. Žmonių būdavo daug, tačiau visi rasdavo būdą, kaip apeiti neatsitrenkus ar neužkirsti kelio kitiems. Šiandien supratau, kas yra japoniški žmonių kamščiai metro. Važiuoti į ICU nusprendėm piko metu, kai daugumai žmonių pasibaigia darbas. Todėl mano (tikriausiai tik mano), nuostabai mus pasitiko metro, iš kurio, atsidarius durims, žmonės tiesiog krito. Tačiau niekas nesuskundė. Visiems, atrodo, normalu, kad neturi kur pasukti rankų, kad prie tavęs iš visų pusių yra prisispaudę žmonės, jog jeigu nori iš lipti iš metro, dėl tavęs turės išlipti dar krūvelė žmonių.

Japonų visuomenė yra kitokia. Dažnas europietis įsivaizduoja šiuos žmones, kaip vientisą masę: kiekvienas turi savo pareigą, poziciją ir visi yra sąlyginai vienodi. Ir jie iš dalies yra teisūs. Iš dalies. Praderėjus gyventi tarp šių žmonių supranti, kokia yra viso šito esmė ir kaina. Visuomenėje yra nustatyta nerašyta taisyklė: mokykloje turi mokytis puikias pažymiais, kad tvirtai nusprendus, ko sieki, galėtum įstoti į universitetą. Universitete turi sunkiai dirbti ir jau trečiame kurse susirasti darbo vietą (vadinamas job hunting), į kurią patektum iš kart po baigimo ir dirbtum visą gyvenimą. Aiškus ir tikslus gyvenimo planas yra būtinas. Žmones, kurie stoja į universitetą vėliau arba sugalvoja pakeisti specialybę, laikomi nesuprastais, kitokiais ir nesugeba susirasti pavyzdinio darbo. Ar kuriant vientisą ir stiprią visuomenę, individualus žmogus gali būti laimingas? Kaip elgtis tokiam, kuris suprato, kad jo kelias ne čia, kad širdis veda į kitą pusę? Reikia kovoti ne tik su visuomenės normomis, bet ir su šeima, kuri spaudžia tave pasiimti savo ateitį čia ir dabar. Randu šiuose klausimuose daug savęs. Gyvenu tarp japonų, mano kambariokė japonė. Ir ji rimtai svarsto nepaklusti sistemai. Tai ne mano istorija, o jos. Tačiau aš turėsiu puikią galimybę stebėti šį visuomenės ir individo konfliktą iš labai arti ir pažiūrėti, kaip europietės ir maištingos japonės idėjos sugebės gyventi po vienu stogu.

2015 m. rugsėjo 4 d.

迷子

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, international, japan, japonija, kelione, Keliones, Uncategorized

IMG_20150829_211759 IMG_20150829_211915

Man patinka žmonės. Tokie, kurie nebijo išsiskirti: rengiasi per dideliais drabužiais, jaukiais sudribusiais megztiniais ir dažosi plaukus keisčiausiomis spalvomis. Man patinka būti jų minioje, vaikščioti pulsuojančiomis gatvėmis ir mėgautis betoninės kultūros galybe. Haradžiuku rajonas kaip tik skirtas pasidžiaugti tokiais vaizdais. Išėjus iš pagrindinės traukinių stoties nereikia orientuotis, kur esi. Akis pasiekia Takešita gatvė, spalvotų paauglių minia ir skėčių jūra, pasigirsta taip ilgai lauktas didmiesčio šurmulys ir akys sugeria pačius įvairiausius atspalvius. Taip norėtų tiesiog susirasti atokią kavinę, užsisakyti kavos ir stebėti viską iš šono.

Tačiau gautIMG_20150829_212048i normalios kavos Tokijuje nėra taip paprasta. Parduotuvėse galima įsigyti tik tirpios, kakavą primenančios ir labai saldžios kavos. Man, linkusiai pradėti kiekvieną rytą pūkuotame chalate, su kavos puodeliu rankose, sudėtinga suprasti, kaip taip anksti besikelianti tauta gali gyventi be stiprios, juodos kavos. Mano pagrindinis bevertis pinigų leidimo šaltinis neginčyjamai taps Starbucks kavinė…

Priklausomybę galima turėti ne tik kavai, bet ir garsams. Būnant Tokijo parkuose nesigirdi mirtinos, gaivinančios tylos. Jame tavo ausys sugeria svirplių skleidžiamus garsus. Visas parkas perpildytas svirpimo muzikos, kuri yra nenutrūkstanti ir raminanti. Tai savotiška meditacija, būdas kvėpuoti iš naujo. Yoyogi parke, esančiame netoli Haradžiuku gatvės ši meditacijos forma buvo pagrindinis dalykas, padėjęs pamiršti laiko zonų organizme kovą.

Ši kova stiprėja kas dien. Vidurnaktį aš noriu valgyti, nes mano organizmas galvoja, kad tuo metu 18 valanda. 2 valandą nakties aš vartausi lovoje, nes smegenys supranta, jog dabar 20 valanda ir negali ilsėtis, o paryčiais užmiegu taip giliai, jog negirdžiu po mano lovą vaikščiojančio gyvūno. Teisingai. Šią naktį mane aplankė pirmasis naujas draugas Japonijoje, kurio veislės/rūšies/pavadinimo aš, deja, bet nežinau. Atsikėlusi ryte savo baltoje lovoje pamačiau purvinas pėdutes, kurių vakare tikrai nebuvo. Aš myliu gyvūnėlius ir galėčiau juos visus susirinkti ir auginti, supraskit mane teisingai, tačiau apima keistas jausmas, kai supranti, jog miegojai taip kietai, jog nejautei, kaip tavo lovoje vaikšto neatpažintas, mažas letenėles turintis, gyvūnėlis…

Tai ne vienintelė nauja patirtis Tokijuje. Vaikštant prie Meidži Džingu švetyklos Haradžuku, mus užkalbino japonų grupė. Žmonės čia labai paslaugūs ir malonūs, tačiau visada, bent jau iš pradžių, kreipiuosi į juos japoniškai. Tai kaip ir taktinis manevras, siekiant atkreipti dėmesį ir neprarasti savo pašnekovo. Tačiau pirmą kartą šiame mieste manęs paklausė, ar aš kalbu angliškai. Pasirodo, mums pasisekė sutikti jaunų anglų kalbos studentų grupę, kurie, siekdami patobulinti savo anglų kalbos žinias, veda savanoriškas ekskursijas turistams. Istorijos mūsų pokalbiuose buvo nedaug. Daugiau buvo žavėjimosi kultūriniu lietuvių ir japonų skirtumu, nutolusiomis laiko juostomis ir didmiesčio kontrastu. Tai buvo puiki proga palaikyti pokalbį anglų kalba ir išdrįsti klausti japoniškai. Tuo momentu aš supratau, kad mano smegenys pradeda pereinamąjį laikotarpį. Tuo metu nutilus galvoje sunkiai išgirsdavau lietuvišką mintį. Viskas sukosi kitomis kalbomis. Savo visu kūnu pajaučiau kaip Tokijo sukeltas kultūrinis šokas pulsuoja venose.

Kultūrinis šokas mano organizme įgavo pagreitį atsidūrus Šindžiuku pagrindinėje traukinių stotyje. Baltų, tvarkingų marškinių jūra prarijo visą metro erdvę. Žmonės buvo visur. Skubėjo po vieną, lėtai vaikščiojo grupėmis ir atvikščiai. Bet žmonės čia įpratę būti miniose. Jie išmokę gerbti savo ir kito erdvę nesiliesdami vieni prie kitų. Net ir skėčių jūroje neteko grūstis, būti pastumtai ar apmindžiotai kojom. Kitoks japonų mentalitetas persiduoda visose srityse, visose erdvėse. ŠinjIMG_20150829_211609džiuku stotyje mus pasitiko mūsų angelas sargas Šijori. Mano šiandienos tikslas buvo pamatyti miestą iš 45 Tokyo Metropolitan Goverment pastato aukšto ir suvokti, koks nežmoniškai galingas yra Tokijas. Šiandien oficialiai pardaviau savo širdį betoninei kultūrai. Šiandien oficialiai mane sužavėjo gatvių spalvos, reklamų iškabos, žmonių stiliai ir parduotuvių vitrinos. Tokijas yra miestas, kuris nesustoja. Tokijas pulsuoja gyvybe, jis visada skuba. Dangoraižiai dažniausiai netelpa į nuotraukos kadrą ir paskausta kaklą visada žiūrėti į viršų. Pasijauti menkas. Pasijauti tuščias. Bet mėgaujiesi tuo, nes neturi pasirinkimo. Turi pamilti Tokijo kultūrą ir ritmą, kitu atveju tai sunaikins tave iš vidaus. Tas sunkumo ir menkumo jausmas prives prie depresijos. Ir atsiras noras grįžti namo.