(Ne)sėkmės istorijos

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, Uncategorized

dangus vis tiek tas patsDažnai mes suteikiame savo abejonėmis savimi kitų asmenų formą. Kaltiname juos, kad mūsų nepalaiko, kažkada, kažkurio ir kažkokio pokalbio metu pasakė, jog mumis netiki arba iš vis nepasakė nieko – juk užtenka ir tylos, kurią mes transliuotume per savo baimės prizmę, paversdami nuodingais argumentais, kodėl mums kažkas nepavyks.

Mes būname akli kačiukai, kalbėdami apie savo svajonių realizavimą, nepastebėdami palaikančių žvilgsnių, moralinės paramos ir nuo vaikystės jaučiamo padrąsinimo. Tačiau atlapaširdiškai puolame prie tų, kurie savo žodžiais mus maitoja negailestingai. Iš kur toks polinkis į mazochizmą? Ar tai socialinio rato įtaka, ar tėvų klaidos, padarytos vaikystėje, neapdairiai pasakius frazę, pasėjusią tą toksišką abejonę savimi? Štai ir vėl, esminė klaida, ieškoti kaltų ir išorės priežasčių, o nesikoncentruoti į esminį problemų šaltinį – save.

Aš mėgstu skaityti sėkmės istorijas. Man patinka knygos, kuriose pasakojama apie žymių žmonių vaikystę, paauglystę bei jų kelią link to nuostabaus kūrinio, kurį matome dabar. Tačiau šiose istorijose neieškau patarimų, kaip tapti sėkmingu ar žymiu žmogumi. Aš ieškau paguodos tuose segmentuose, kuriuose tie, iš pažiūros, stiprūs ir už savo pasaulį kovojantys žmonės, skęsta abejonėse ir ieško būdų, kaip save iš šio liūno ištraukti. Dažnai visai puikiai pavyksta rasti tą trapų paguodos siūlą kitų gyvenimuose, tačiau labai greitai ramybės bangą keičia nerimas ir nusivylimas – juk čia visai ne mano istorija.

Negavusi reikiamos informacijos knygose, aš jos ieškau žmonėse. Ir, nemalonu tai pripažinti, dažnai randu paguodą jų pačių nepasitikėjime savimi. Juk daug smagiau žinoti, jog tu ne vienas jautiesi mažas, kai visi aplink, atrodo, dideli. Pasirodo, visi mes suasmeniname abejones. Nors vienintelis šaltinis, kuriame reikėtų ieškoti informacijos – esi pats tu. Ir kai pats save palaikysi už rankos, lipant laiptais svajonės link, nebereikės slėptis nuo kitų žmonių abejonių arba ieškoti paguodos jų sėkmės ir nesėkmes istorijose.

2019 m. spalio 9 d.

Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.

Visai neramūs scenarijai

dienorastis, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, realybe, Uncategorized

IMG_20181225_160303_573

Nuo mokyklos laikų mano galvoje visada sukosi viena dilema, kuri, tada atrodydama tik kaip niekad neateisiantis šešėlis, šiandien visu pajėgumu kelia vėjus galvoje. Aš, kaip ir dauguma  mokyklą baigiančių ir nauja darbo galia tampančių šviežių asmenybių, visada bandžiau įsivaizduoti savo ateitį, tik niekaip negalėdavau nuspręsti, kur noriu matyti save labiau: ar kalnuose, apsuptą neaprašomos gamtos ir ramybės, savanoriaujančią Tailande su drambliukais ir prisidedančią prie nepelno siekiančios organizacijos, ar jaukioje kavinėje, miesto centre, apkabintą žmonių keliamo šurmulio, tačiau paskendusią savo mintyse, atliekančią užduotis ir kvėpuojančią kūrybiniu įkvėpimu, ar įsispraudusią į brangų kostiumėlį, oficialiame priėmime su vyno taure rankoje bei ambicingai gyventi leidžiančia ir skatinančia banko sąskaita.

Kiekvienas šis scenarijus man buvo savaip gražus bei intriguojantis. Tačiau laikui bėgant, žinoma, paaiškėjo, kad turėti jų visų trijų sintezę, tikriausiai, nepavyks. Taip ir prasidėjo mano blaškymasis po idiles, bėgiojimas nuo vieno tikslo prie kito, nuo noro gyventi laisvai ir nepriklausomai iki noro tilpti į gražius rėmus, kurių iš manęs tikimąsi. Kelis studentavimo metus rankose laikiau pirmą savo susikurtos idilės variantą. Teko sugerti ne vieno kalno grožį, ieškoti atsakymų lipant į Fudžį, aplankyti drambliukus, savanoriauti pačio įvairiausio pobūdžio projektuose, dirbti įvairiausius darbus, daug šokti, įsimylėti, klysti ir pažinti pasaulį. Ir tai, žinoma, skambiai galima tituluoti, geriausiais mano gyvenimo metais. Nes juk kol esi (tik) antrame kurse, tavo platūs šuoliai per pasaulį yra beveik skatinami ar bent jau toleruojami. Tačiau, laikui bėgant, iš tavęs tikimąsi „susitupėti“ ir tu pats nusprendi, kad toliau, rinkdamasis „kuo nori būti“, klysti jau nebegali.

Šiandien gyvenu pagal antrą scenarijų. Turiu kūrybišką darbą, kurį, didžiąją laiko dalį, galiu atlikti iš bet kurios vietos pasaulyje, kur yra internetas. Dirbu su labai spalvingomis ir įkvepiančiomis asmenybėmis, aplinkoje, kurioje neegzistuoja tradiciniai boso ir pavaldinio bendravimo rėmai, kur iš žmonių gali mokytis ne tik profesinėje srityje, bet (SVARBIAUSIA) tikros ir be proto didelės meilės gyvenimui. Ir aš dažnai sėdžiu kavinėje, apkabinta žmonių šurmulio, pasinėrusi į savo mintis. Tikrai dirbu ne „sau ir dėl savęs“ modeliu. Dirbu dėl mažo kolektyvo, kuriame viskas priklauso ne nuo darbo robotukams pritaikytų darbo valandų, o nuo rezultato. Dažnai, panorėjusi pamiegoti šiek tiek ilgiau (arba nesidažyti ir likti pižamoje) aš dirbu tėvų namo sode, kuriame nėra miesto šurmulio, dar lengviau paskęsti savo mintyse ir visada laukiu žiemos sezono, kuris savo tempu prilygsta keliems etatams, bet tuo pat metu sukuria labai daug ilgų pokalbių, stengtis verčiančių iššūkių ir leidžia nusiplėnyti taip laukiamų žiemos atostogų kokiame nors neatrastame krašte. Ir iš ties labai smagu suvokti, jog į šį dinamišką ir kūrybišką mano gyvenimo etapą mane atvedė pirmasis, šuoliais per pasaulį besiverčiantis ir klysti leidžiantis, scenarijus.

Gyvendama pagal šį scenarijų aš randu laiko sau, ko dažnai pritrūkdavo studijų metais. Skaitau visas norimas knygas iš eilės, turiu laiko norimiems online kursas, gilinti senai pamirštų užsienio kalbų žinias, skirti laiko naujų rūšių sporto atradimams bei gilių, ir labiausiai laimę gyvenime puoselėjančių, ryšių su brangiais žmonėmis stiprinimui. Mano mintys dar niekada taip lengvai nesidėliojo rašant tekstą. Net tada, kai sėdėdavau kalnuose, pakilus stipriam vėjui, skambus tekstas prarasdavo kas antrą epitetą. Ir aš iš ties jaučiuosi laiminga.

Bet nerami.

Nes juk trečiasis scenarijus vis dar liko neišbandytas. Kad ir kaip džiaugčiausi tuo, kas vyksta čia ir dabar, kažkuriuo metu, kiekvienoje dienoje šmėsteli šešėlis, o gal mano vieta kitur? Ir iš pradžių, jis buvo itin varginantis ir gadinantis nuotaiką. Tačiau per tiek metų, kai jis pastoviai man neleido mėgautis dabartimi, aš į jį žiūriu kaip į vidinį polėkį, kuris neleidžia sustoti. Tikriausiai, tokiems žmonėms kaip aš, gyvenime iki galo gerai niekada nebus. Mūsų viduje tiesiog netelpa gražiai apibrėžtas vienas gyvenimo modelis. Mes visada liksim besiblaškančios po pasaulį laisvos sielos. Ir aš žinau, kad mūsų blaškymaisi yra labai įvairūs ir tokių mūsų yra labai daug. Aš žinau, kad netgi išpildę visus savo susikurtus scenarijus, mes sugalvosime jų dar daugiau. Ir dažnai mums neužteks kalnų, kavinių bei dailaus kostiumėlio teikiamų privalumų. Bet kiekvienas tas scenarijus pridės bent po mažą dalelę į didžiulį projektą „ramybė“. Tačiau iki galo mums, tikriausiai, ramu niekada nebus.

2019 m. rugsėjo 6 d.

Šita mano Japonija

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, japan, japonija, Uncategorized

43225759_385311038674412_1683186971653963776_nIr šį kartą aš Japoniją semiu pilnomis rieškutėmis. Pasiimu ją kitokią ir su niekuo nesidalinu. Kaip mažas vaikas, saugau svarbią paslaptį, nors, dažniausiai ji svarbi tik sau pačiam. Šita Japonija, kuria džiaugiuosi dabar, labai panaši į mano kasdienį emocinį pasaulį, kuriame (ir kurioje) siaučia taifūnai (nuo mano atvykimo jau turėjome du. Artėja dar vienas), lengvi žemės drebėjimai, liūtys ir vėjai, po kurių, lyg pilko dangaus niekada nebūtų buvę, ateina saulėta, tyro oro kupina diena.

Šitoje Japonijoje aš dažniau nei visada sau užduodu klausima „o kam man visa tai?“. Pradėjus gilintis į politinę ekonomiką ir ją besimokant randant visai daug džiaugsmo, baugščiai ateina mintis – ar tai kada nors man bus naudinga. Ar pasieksiu tą išslavinimo lygį, kai galėsiu sau priklijuoti etiketę „protinga“. Kol kas sau priskiriu tik vienintelę etiketę: „kažkaip kitaip mąstanti ir sąmoningai atsiribojusi“. Galvojau, kad nėra labai normalu labiau mėgti keliauti vienai negu su žmonėmis. Tačiau kaip prieš porą dienų išgirdau iš vieno protingo žmogaus: „suprantama. Pajutus ta galią nuo nieko ir niekam nepriklausyti, sunku grįžti į socialines ribas“. Mano socialinės ribos šį kartą Japonijoje apsiriboja keliais vardais. Žmonėmis, su kuriais galima visą dieną skųstis užsieniečiais (žinau, pakankamai paradoksalu, tačiau aš esu tikrai labiau „japoniška“ negu 90proc. čia esančių kitų atvykėlių ;D), pasakoti kodėl myli knygas, kodėl yra smagu mokytis (ne aš viena, pasirodo, visus užduotus skaitinius pabaigiu iki paskutinio žodžio) ir kaip nuostabu pažinti savo Japoniją.

Aš suprantu, kad tikriausiai tai yra mano paskutiniai metai, kai sėdžiu paskaitose. Kai nagrinėju teorijas, skirtingus atvejus ir skirtingas perspektyvas. Per visus šiuos metus savo studijose išmokau vieną pagrindinį dalyką – nėra vieno teisingo atsakymo. Visada diskusijoje yra kintamasis, priklausantis nuo aplinkybių ir skirtingų požiūrio taškų. Šitoje Japonijoje mums pastoviai kartoja, jog geriausia mūsų investicija į save yra mūsų išsilavinimas. Mus bando tuo įtikinti su tokia didele ir nenugalima aistra, kad dažnai pradedi didžiuotis tuo, kur esi ir kokius sprendimus gyvenime priimi. Aišku, dažniausiai šias emocijas seka nežinomybės baimė, o nežinomybė mano gyvenime (tikriausiai, kaip ir daugumos visų) įgauna pagreitį.

Šitoje Japonijoje vėl iš naujo pergalvoju sąvokas „toli“, „laisvė“ ir „brangu“. Daugiausia paskaitose sutinkant amerikietišką požiūrį (iš 333 užsienio studentų 233 yra amerikiečiai) – aiškiai matosi, kaip skirtingai mes suprantam pasaulį. Didžiajai daliai jų – Japonija yra maža ir „viskas ranka pasiekiama“. Man Japonija yra sunkiai pamatuojama, kupina mažų paslėptų kampelių, detalių ir užburiančių vaizdų, iki kurių nusigauti kartais būna iššūkis. Jiems viskas čia yra pigu. Man, pamačius daržovių kainas – pasidaro juokinga. Pradedant diskutuoti dauguma temų, jie (dažniausiai) mato juodą ir baltą. Ir dažniausiai ta „balta“ būna jų pačių šalis. Jų „laisvė rinktis“ ir „gyventi taip kaip nori“. Aš dažniausiai matau pilką. Kurios atspalvis, sodrumas ir ryškumas skiriasi nuo labai daug aplinkybių. Aš negaliu pakęsti frazės „Japonija yra tokia…“ arba „japonai mąsto būtent taip“. Japonija yra visokia! Gyvenimas Tokijuje spinduliavo absoliučiai kitokią aurą negu gyvenimas Osakoje. Tikriausiai gyvenimas Hirošimoje arba Hokaide atvertų dar naują požiūrį į tai, „kokie japonai yra“.

Nesuprask manęs klaidingai, labai įdomu išgirsti ir kitą požiūrio tašką. Įnešti į pilką paletę dar vieną atspalvį. Tačiau taip pat yra labai įdomu su tuo požiūriu nesutikti. Viduje rėkti „tikrai ne“, bet ramiai, taip sakant „susiturėjus“ pradėti mandagią diskusiją. O padiskutavus, susiplanuoti naują savaitgalio kelionę ir dar kartą pasemti SAVO, labai kitokią ir visapusišką, Japoniją pilnomis rieškutėmis.

2018 m. spalio 4 d.

26.

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, mintys, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

2016 rugsėjo 26 d.

Aš prisimenu vėsius rudens rytus Kiote. Kai lengvas rūkas apkabindavo lenktus siaurų gatvių stogus. Aš prisimenu, kai keliaudavom ir keldavomės anksti, tos gatvės vis dar būdavo tuščios ir tylios. Ir, tik pradėjus gerti rytinę kavą, jos prisipildydavo žmonių. Gerdama rytinę kavą namie, aš prisimenu mažas detales. Ir kiekviena jų viduje kažką atidaro. Tuščią, nepripildytą ertmę, į kurią turėčiau sudėti teigiamas emocijas, kitu atveju pradės skaudėti. Aš prisimenu skersvėjus šventyklose, kurios, iš pažiūros panašios, tačiau pasakoja skirtingas istorijas. Tuos medinius kioskelius, kuriuose vietiniai verslininkai pardavinėja tradicinį maistą. Atiduočiau daug, už galimybę vėl pajusti dango skonį. Aš prisimenu, kaip Kiote jautiesi apkabintas kalnų. Kaip gali lengviau kvėpuoti, nusimetęs Tokijo naštą nuo pečių. Prisiminimai, kaip filmo ištraukos, maži fragmentai prabėga galvoje. Sunku atskirti juos nuo realybės.

Kiekvieno mėnesio 26 dieną aš pasižiūriu į kalendorių ir prisimenu, kiek seniau tai reikšdavo. Taip skaičiuodavau prabėgusius mėnesius Japonijoje. Kiekvieno mėnesio 26 diena buvo vis nauja sukantis to, ką man teko patirti. Kiekvieną mėnesį vis naujas gimtadienis. Dabar kažkas sustabdė mano laiką. Nors šiandien 26 diena – nejaučiu, kad paaugau. Gyvenimas čia vystosi savaip lėtai, nepateigdamas nei didelių iššūkių, nei nuotykių, nei išbandymų. Negaliu skųstis – ramybė tikrai nėra blogiausia, kas gali nutikti žmogui, tačiau būtent 26 dieną, dviejų pasaulių, kuriuose teko/tenka gyventi kontrastai labiausiai jaučiasi.

Aš prisimenu, kai pradėjus vėsti orui, mano draugai sulindo į arbatos puodelius ir didelius šalikus, besiskųsdami sušalusiais pirštais ir nosimis. O man tas ruduo buvo toks pilnas gyvybės ir vidinės šilumos, jog niekaip negalėjau pajusti jų juntamo šalčio. Kiekvienas ilgas pasivažinėjimas traukiniu ir kiekviena naujai atrasta vieta pažadindavo vis naujas mintis, kurios leido mylėti rudenį ir gyvenimą taip stipriai ir nuoširdžiai.

Įdomu, ar visą gyvenimą nuo dabar, mano mažas organizmas bus kaip laikrodžio švytuoklė: blaškysis tarp dviejų pusių, nerasdamas sau vietos. Visi tie, kas kalbėjo apie depresiją grįžus, pamiršo paminėti, jog ji užklumpa ne iš karto. Ji palaukia, kai nebūsi pasiruošęs, kai pamirši, jog kadanors reikės su ja kovoti. Tačiau laikyti apkabinus prisiminimus – nėra pats geriausias receptas judėti pirmyn. Todėl šį rudenį, su dideliu šaliku ir arbatos puodeliu, kursiu 26 dienai naujas priežastis švęsti.

Rytas. Dviratis. Aš. Ir laimė.

diary, dienorastis, japan, japonija, Uncategorized

Kaip aš mėgstu rytinius pasivažinėjimus dviračiu šiomis rudeninėmis Tokijo ir ICU miestelio gatvėm! Ryto vėsa išpučia iš galvos visas mintis, o juk kartais taip gera negalvoti. Tik kartais tenka galvoti, ar mano senukas dviratis nesugalvos pamesti kokios nors savo dalies. 😀 Bet kol kas rieda, važiuoja, truputį skleisdamas keistus garsus. Bet kaip kainavęs 500JPY (~5eu) – tarnauja puikiai!

Kaip aš gavau dviratį už, sakykim, vienų pietų kainą? Vieną labai lietingą, šaltą ir niūrų japonišką rytą, vėluodama į paskaitą ir atrodydama tikrai netobulai, skubėjau į universitetą. Mintyse keikiau gyvenimą ir visaip kitaip negražiai vijau geras emocijas nuo savęs tolyn. Prie netoliese esančio kito moterų bendrabučio mane sustabdė mergina, kurią esu mačius tik kartą gyvenime ir su ja kalbėjusi trimis sakiniais. Ji manęs paklausė, gal man reikia dviračio. Nes jos bendrabutis paskolina atlikusius, kuriuos palieka išvykstantys studentai arba tie, kurie išvažiavo į tarptautinius mainus. Už jį man reikėjo sumokėti tik 500JPY – registracijos mokestį. Tai tiek. ir mano niūri ir iš pradžių atrodžiusi sunki diena pasidarė labiau saulėta. 😀

Šitas senukas, man padeda apsipirkti trigubai greičiau ir suteikia daug džiaugsmo. Tik dviračių eismo taisyklės kol kas – viena didelė painiava. Visi važiuoja kas kaip nori, o kai paklausi vietinio japono, kaip taisyklingas važiavimas turėtų atrodyti – jis tik gūžteli pečiais ir atsako: „nežinau, stengiesi į nieką neatsitrenkti ir viskas“. Tačiau tuo pat metu, dviračių chaosas čia – visiška harmonija. Visi visaip, bet tuo pačiu ir tvarkingai. Jeigu netyčia su kokiu nors priešais atvažiuojančiu nusprendžiate pasirinkti tą pačią kelio pusę – mandagiai atsiprašote vienas kito, nusišypsote ir toliau riedate savais keliais (nebent tai yra kokia senutė. Tada situacija šiek tiek kitokia ir ji dažnai padovanoja piktesnį žvilgsnį, pavadinimu „tu užsienietis – važiuok namo“.

 Pastebėjau, kad čia labai lengva pasijausti laiminga. Užtenka mažos smulkmenos, saulėtos dienos, įkvepiančios citatos knygoje, skanaus sausainio ar kavos kvapo ir – bum – šypsena veide. Nenoriu prisišnekėti, nes viskas visada svyruoja ir bėga kalniukais, nuo gražiausių dienų iki pačių baisiausių, bet tikiuosi atsikratysiu čia vieno, man itin gyvenimą gadinančio dalyko, pilko požiūrio į iššūkius ir pastovaus neigiamo svarstymo. Ne to filosofinio, bet nepagrįstos baimės sugadinti savo gyvenimą…

2015 spalio 15 d.12086970_1146891935339171_226856400_n

Pabėgimas ir kvėpavimas.

diary, japan, japonija, Keliones, tokijas, Uncategorized

Made with Square InstaPicNesvarbu kad kartais būna sunku. Nesvarbu, kad egzistuoja kiaulystės dėsnis, kuris visus egzaminus ir generalines repeticijas sukiša į vieną savaitę. Nesvarbu, kad pasigamintus skanius pietus randi laiko suvalgyti tik kitą dieną per pusryčius, kurie būna 13h. Nesvarbu, kad kartais tenka pirmiau skirti laiką pareigoms, o ne poilsiui. Kai viskas susikrauna ant pečių, įtraukiant ir visus psichologinius ir fizinius lūžius – viskas yra pakankamai stabilu tol, kol randi laiko pasimėgauti rudeniu. Tol kol širdis džiaugiasi nukritusiais lapais ir randa noro ir laiko paskaityti mėgstamą knygą – viskas kontroliuojama.  Tačiau kartais sėdėti vienoj vietoj pasidaro labai sudėtinga. Netgi ir miškas, nuostabi gamta, kurioje gyveni nepadeda pasijusti gerai. Jautiesi uždarytas dėžutėje. Ir tada reikia pabėgti.

O bėgti geriausia yra prie vandenyno. Jau senai pastebėjau, kad didelės ir plačios erdvės mane veikia itin teigiamai. Kai protu nesugebi suvokti galybės, o akimis aprėpti vaizdo. Kai kvėpuoti pasidaro taip lengva ir gryno, gaivaus oro gūsis svaigina. Tačiau nusigauti iki vandenyno čia užtrunka ir kainuoja. Gerai, kad savo tikslui pamatyti šalį iš visų pusių turiu atsidėjusi atitinkamą sumą pinigų. Šiandien buvau Enošimoje. Iki šios vietos teko važiuoti autobusu ir keturiais traukiniais į vieną pusę. Tai yra maždaug 1h 40min. Todėl, norint pabėgti toliau iš universiteto miestelio, tenka planuoti savo laiką pakankamai tiksliai. Tačiau po šios darbingos savaitės jaučiausi nusipelniusi šio pabėgimo.

Kartais kyla klausimas, koks mano pagrindinis tikslas, būnant čia: ar puikiai mokytis, ar išmokti kalbą, ar pamatyti šalį ir pažinti jos kultūrą keliaujant. Sunku apsispręsti, nes prioritetų sąrašas nuolat svyruoja. Tik itin lengva suvokti vieną dalyką – tikrai neturėsi visko. Teks rinktis, o pasirinkimai dažnai daug kainuoja. Vandenyno čia mačiau pakankamai nemažai, dabar artimiausias tikslas – pamatyti rudenėjančius kalnus. Na, ir žinoma, išlaikyti egzaminus.

2015 spalio 11 d.

Miškais ateina ruduo.

diary, dienorastis, icu, japan, japonija, Uncategorized

Šiandien jau ir pas mus galima pajusti rudenį. Ne tą šiltą ir saulėtą, bet tą, kuris reikalauja šilto šaliko, kavos puodelio ir barsto spalvotus lapus po kojomis. O aš visada mylėjau šitą metų laiką. Kai plaučius pripildo šaltas oras ir iš miego pažadina ryto vėsa. Todėl, apsiginklavusi stiprios, juodos vietnamietiškos kavos puodeliu (mano nuostabi kambariokė žino, kaip išlaikyti mane gyvą šią savaitę) jaučiau didelę laimę. Laukia penki atsiskaitymai. Ir čia tikrai ne VDU – neužteks vienos nakties viskam pasiruošti. Su grupiokais iš to pačio pragaro darom mokymosi vakarėlius: kava + pyragėliai + japonų politika. Tai padeda, bet toli gražu iki ramybės stadijos.

Tačiau šiandien, po labai ilgo laiko tarpo, pajaučiau kažką panašaus į žmonių artumą. Ir tai nutiko visai netikėtai. Po paskaitų sėdėjau valgykloje su savo drauge švede. Prie apvalaus, didelio stalo. Kaip visada dviese. Įpratusios būti tik su savimi ir su savo pokalbiais. Tačiau šiandien mūsų pietūs baigėsi kitaip. Prie mūsų prisijungė mano pažįstama anglė, su kuria važiavau į Čibos paplūdimį, vėliau du komandos nariai iš Smooth steppers, kurie irgi nepažinojo nieko prie šio stalo, tik mane. Tada prisijungė draugė kinė iš bendrabučio ir grupiokas iš japonų kalbos paskaitų, su kuriuo esu kalėjusi tik per japonų kalbos užduotis. Ir stalas prisipildė. Naujų kalbų, prisistatymų (kadangi vienintelė bendra grandis tarp tų žmonių buvau aš), naujų istorijų (nusprendėm prisistatinėti nebe tuo tradiciniu, „mano vardas“, „aš iš“ ir „mano hobiai“, o kitokiu „kas juokingo man yra nutikę gyvenime“ būdu. Ir pasidarė jauku. Visi tokie skirtingi, bet pirmą kartą būnant čia, tokie savi. Gal pagaliau, šiame dideliame ICU pasaulyje rasiu žmonių. Maža šviesa šiame tunelyje. 🙂

Tačiau su japonais bendros kalbos vis dar nerandu. Savo bendrabutyje esu atskirta nuo visuomenės. Tarp kitko, gal net gi savanoriškai. Visos tarptautinės studentės – visiškai priešingas pasaulis. Bent jau kambariokė nuostabi. Keliasi anksti, kuičiasi garsiai, bet tai tikriausiai vieninteliai jos minusai. Vadinu ja Nanny (lt. auklė), nes visada paklausia, ar pavalgiau, kada nuėjau miegot, nupirko normalios kavos, filosofuoja su manim ir kalba rimtom temom. Tai ji parodė man antrą aukštą ant stogo (turim bendrą savo „slaptą“ spotą). Dalinamės jį paprastai – ji medituoja ten rytais, aš šoku ir mokausi vakarais. Nepavadinčiau jos savo drauge, labiau sugyventine. Tačiau pasidalinam viską paprastai ir draugiškai, svarbiausia – erdvę. Taip ir gyvenam. Jaučiu, kaip miškais ateina ruduo. Ne tas šaltas ir depresinis, bet jaukumą dalinantis ir raminantis sezonas.

2015 m. spalio 05 d

Rudenėja.

diary, dienorastis, japan, japonija, realybe, ruduo, tokijas, Uncategorized, vienatve

Aš vis dar čia. Su savo tokiomis pačiomis mintimis. Neturiu laiko pažinti šalį, nes pečius spaudžia namų darbai ir pasiruošimai egzaminams, tačiau turiu galimybę pažinti žmones. Gal būt ir save, per jų prizmę. Čia neegzistuoja draugystės ir pažinimo taisyklės. Ilgas laiko tarpas, skirtas susipažinimui, patikrinimui ir nuoširdumui. Visi bendravimo lygiai čia yra susimaišę. Vos per kelias dienas, žmogus gali tapti tavo draugu. Nors ir matai jo visus minusus. Ir puikiai supranti, kad jis ne tas tipas, su kuo tu esi įpratęs bendrauti. Tačiau neturi iš ko rinktis. O baisi ir tamsi vienatvė laukia už kiekvieno kampo. Todėl kuri savo socialinį ratą iš keistų ir skirtingų detalių, bandydamas save įtikinti, jog tai „tavo žmonės“.

Šiandien mus aplankė lietus ir šaltis. Simboliška. Tikriausiai šį kart pasiliks ilgiau, nes Tokijas pagaliau nusprendė parodyti savo rudenėjantį veidą. Rudenėjantis miestas ir rudenėjantis universitetas – ženklai, reiškiantys egzaminų, kontrolinių ir testų pradžią. Būtų ne taip baisu, turint normalios stiprios juodos kavos. Tačiau dabar, grasinant peršalimui, džiaugiuosi turėdama ir lietuviškos liepžiedžių arbatos. Iš dalies paviršutiniškas gyvenimo tempas baigėsi. Filmas, kuriame egzistavau iki šiol virto realybe. O realybė visose pasaulio vietose tokia pati – viskas svyruoja ir bėga kalniukais. Ir tikras nesuvaidintas gyvenimas bus labai įvairiapusis, ypač kai jį turėsi gyventi be tikrų, nuoširdžiai artimų žmonių šalia.

2015 m. spalio 1d.

雨の思考

diary, dienorastis, japan, japonija, Uncategorized

Japonijoje išmoksti būti su lietumi. Jis pasitinka tave kas dieną su didelėmis nuotaikų kaitom. Tačiau tokio lietučio, kuris mus užpuolė šiandien dar nemačiau. Išsitraukiau iš spintos savo batus, kuriuos planavau pradėti nešioti tik vėlyvą rudenį. Tačiau kuo daugiau lietaus pamatai, tuo labiau išmoksti vertinti saulę. O dingus saulei, pradedi džiaugtis tuo pačiu lietumi. Visai smagu keliauti į paskaitas po dideliu rožiniu skėčiu, besinešant savo pasaulį ir mintis.

Nors iš tiesų, nei lietumi nei saule mėgautis laiko čia nėra, nes visas gyvenimas, eilinį kartą yra parduotas dviem dalykam: mokslam ir šokiam. Jeigu kada nors Lietuvoje buvau pagalvojusi, kad mokytis ten yra sunku – tai buvau labai išlepęs ir juokingas vaikas. Tik atvažiavus čia supratau, kas yra namų darbai ir ką reiškia studijuoti. Japonijos politika po truputį pradeda skandinti optimizmą ir pasiryžimą viską nepriekaištingai išmokti ir suprasti. Įvadas į Japonijos visuomenę turėjo būti tik įdomus susipažinimas su taip traukiančia kultūra, tačiau paaiškėjo, kad namų darbus teks daryti pusę nakties. Ir jeigu kada nors gyvenime esu pagalvojus, kad šokiai apsaugo nuo blogų minčių, baimės ir moralinio nuovargio – tai tik čia tai suvokiau nuoširdžiai ir patyriau savo kailiu.

Nors juodų dėmių atsirado ir čia. Tai yra – japonų taisyklės. Pasirodo, šokių klube, į kurį įstojau, vyrauja taškų sistema. Jeigu nori patekti į atskiros stilistikos treniruotes (ta prasme tą aukštesnį lygį), turi rinkti balus, eidamas į treniruotes. Kadangi buvau tik vienoje, įvadinėje, suprantama, kodėl neturiu nei vieno taškelio ir kodėl turėsiu šokti neaiškiame šokyje su visais naujokais. Nelaikau savęs profesionale, bet išgirdus hip-hop‘o ir street jazz dainas ir pamačius trenerius, širdis buvo pasiruošusi atiduoti visą save toms pamokoms. Na, bet išmokime pažiūrėti iš kitos pusės  -praeisiu visus hip hop ir popping pradedančiųjų lygius ir gal pagaliau ištreniruosiu savo kūną taip, kad taškai patys pradės byrėti į kišenę.

Kita juoda dėmė – socialiniai susipažinimo vakarėliai tarp bendrabučių. Man patinka žmonės. Ir ypač iš skirtingų pasaulio kraštų. Tačiau man nepatinka dirbtinumas. O tų „vakarėlių“ tikslas – sumaišyti žmones, privesti juos bendrauti tarpusavyje ir susirasti draugų. Aš manau, kad draugai ir artumas ateina per bendrą veiklą, o ne prisistatymus apie save ir kokius aktorius mėgsti. Jaučiuosi šiek tiek kitaip, kai nesistengiu palikti apie save pritrenkiančio įspūdžio ir netikrinu visų kito bendrabučio vaikinų Facebook‘o profilių, tam, kad išsirinkčiau sau tinkamą. Šiuo metu visų naujų merginų iš mano bendrabučio tikslas – susirasti kuo daugiau draugų ir savo socialinį ratą. Tiems susipažinimo vakarėliams jos skiria labai daug dėmesio ir pastangų. Pradedu jaustis šiek tiek socialiai atskirta arba pasenusi… 😀 Tačiau iš esmės – man čia patinka. Dar tikrai ne namai, ar ta jauki užuovėja, tačiau visiškai naujas gyvenimo lapas, kuriame gali piešti visiškai naujus prisiminimus. Man patinka savo rankose laikyti naujas galimybes ir naujas patirtis. Tik reikia nepamiršti, kad iššūkiai, sunkumai ir  juodos-pilkos mintys, kaip ir lietus – tikrai seks iš paskos. J

2015 rugsėjo 9 d.