„Neapsisprendėlės“ sindromas

diary, dienorastis, life blog, mintys, Uncategorized

Tikriausiai, aš būčiau pats prasčiausias pašnekovas imant interviu. Į bet kokį klausimą, ką mėgstu, kas pradžiugina, kuo noriu būti ir kaip save įsivaizduoju po kelerių metų, aš atsakyčiau iš milijono kampuotų perspektyvų. Pradėčiau pasakoti apie savo mėgstamiausią muzikos žanrą ir, greičiausiai, jau vidurį sakinio apsigalvočiau, bei mintyse pakeisčiau savo nuomonę. Kiekvieną požiūrio tašką paversčiau dvitaškiu ar daugtaškiu. Ir aš nesutinku, jeigu Jūs manote, jog aš nežinau, ko noriu iš gyvenimo ir esu tiesiog nuobodi „neapsisprendėlė“.

Ko noriu aš puikiai žinau: būti laiminga, jaustis ramia savo subalansuotoje rutinoje ir spontaniškuose jos nukrypimuose. Tiesiog aš netikiu, jog norint pasiekti savo gyvenimo tikslus, mes turime atsakyti į klausimą „kas aš esu“ ir įspausti save į atsakymų rėmus.

Atlikti įvairius asmenybės testus, be abejo, yra tikrai smagu. Paauglystėje nuoširdžiai džiaugdavomės su draugėmis gavusios atsakymus „esi ryžtinga ir komunikabili asmenybė, kuri pasiekia viską, ko nori ir ką yra užsibrėžusi“. Nes juk labai gerai būti ryžtingai. Tačiau tas ryžtas kai kuriose gyvenimo situacijose ima ir išblėsta: parašius motyvacinį laišką į taip norimą darbo pozicija, taip ir nepaspaudi mygtuko „siųsti“. Kvestionuoji kiekvieną rimtesnį pasirinkimą, „ryžtingai“ atidėliodamas galutinį sprendimo terminą. Ir kai sąvoka „ryžtinga asmenybė“ jau visiškai nebetinka, pradedi ieškoti kitų apibrėžimų savo charakteriui arba tau juos sugalvoja kiti.

Pabaigus vieną specialybę universitete ir pasirinkus (o gal tik dar ieškant) kelio po to, aplinkiniai (iš tėvų ir močiučių kategorijos) dažnai mėgstą pakomentuoti situaciją. Nes juk popieriukas, ant kurio skambiai puikuojasi „magistro laipsnis“, turėtų itin palengvinti gyvenimą ir pakreipti jį aiškia linkme. Tačiau kartais, pabaigus teisės studijas ir užsiklijavus didžiai gerbiamą etiketę „teisininkas“, nesijauti pilnai laimingas ir viena asmenybės dalis šiek tiek išlenda iš rėmelio krašto.

Po universiteto baigimo, kuris įvyko visai neseniai (diplomą rankose laikau nuo birželio mėnesio), aš vis dar sunkiai suvokiu, kiek daug laiko aš turiu. Jaučiuosi, tarsi pasiėmusi „gap year“, tik, vietoje kelionių po neatrastas šalis, dirbu mylimą darbą, papildomai mokausi (atradau internetinių kursų teikiamą džiaugsmą) ir turiu laiko ne atsakyti į klausimus „kas aš esu“ arba „ko noriu iš gyvenimo“, o skleistis už visų įmanomų rėmų ir, tiesiog, būti (savimi?). Aš pasiėmiau laisvus metus nuo prievartos sau ir savęs plakimo rykštėmis „mažas produktyvumas“, „neperspektyvumas“, „maži pasiekimai“. Leidžiu savo ilgamečiams (ne)svarbiems hobiams, kuriems visada nebūdavo pakankamai laiko, atsirasti prioritetų sąraše ir stebėti, kur jie mane nuves. Nes mes esame daugiau negu bakalaurai ir testų rezultatai. O neapsispręsti, kokią vietą po saule nori užimti, leidžiant sau išbandyti kelias, dažnai, gali būti pagrindinis ingredientas „laimė“ recepte.

2019 m. lapkričio 28 d.

Šiame pasaulyje yra vietos emocijoms

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, ideas, idejos, mintys, rasymas, Uncategorized

Paauglystėje iš mamos dažnai girdėjau, kad turiu „nusiimti savo karūną“, tapti meilesne ir ne tokia ekspresyvia, mažiau rėkti (po žaidimų kieme dažnai neprakalbėdavau kelias dienas), tvarkingai sėdėti, suskaičiuoti iki dešimt prieš išpilant bjaurius žodžius skriaudėjams. O aš, kaip laukinis kačiukas, visada purkšdavau atgal, jog kažkas kada nors mylės ir tokią. Ir ištiko, emocionalūs šuoliai su manimi keliauja koja kojon. Per dieną mano būsenos pasikeitimai tikrai viršija normos ribas ir, tikriausiai, jau nebegalėtų būti tituluojami „nuotaikų kaita“, o labiau „švelnia beprotybe“. Sėdėdama kavinėje, įsisiurbusi į kavos puodelį ir knygą, aš galiu pajusti iš vidaus sproginėjančią nenuslopinamą laimę, o kitą akimirką, atsistojus po lietumi be namie (kaip visada) pamiršto skėčio, supykti ant viso pasaulio ir keikti kiekvieną praeivio žvilgsnį.

Tikriausiai niekada neišmoksiu pralaimėti ir ramiai priimti man absoliučiai nepriimtinų nuomonių. Negalėsiu taikiai stovėti „duodama durniui kelią“, o pati pirma kūliais versiuosi per jį. Ir tai nebūtinai išsitransliuoja rėkimu. Skvarbus žvilgsnis ir strėlėmis šaudomi argumentai dažnai veikia geriau nei aukštesni decibelai. Aš išmokau diplomatiško ir racionalaus pokalbio subtilybių su pačiais artimiausiais, nes auginti stiprius ir kokybiškus santykių ant pykčio agonijos dar nepavyko niekam. Nors dažnai mūsų „mes diskutuojam“ aplinkiniams atrodo kaip trečiasis pasaulinis karas.

Stabilumas ir išmintinga ramybė man visada atrodė be proto žavi. Mokėti suvaldyti savo iš absoliučios Narnijos kylančias emocijų bangas ir neišdrėbti viso nepagrįsto purvo artimiesiems į akis yra tikra siekiamybė. Tačiau stiprus emocionalumas su savimi atsineša ir tą, „penkiamečio, apsikabinusio katinėlį“, džiaugsmą. Norą mėtyti nukritusius rudeninius lapus į viršų ir prie jūros statyti smėlio pilis. Dažnai balansas ir stabilios emocijos pražudo raganišką vidinį pasaulį. Ir, tikriausiai, jis puikiai tinka astronautams, bet yra visai ne pakeliui su kūrybiškoms sielom.

Ir, tikriausiai, jeigu reiktų rinktis, ar turėti tobulai išvystytą emocinį intelektą, ar per bangas šokinėjančios nuotaikos pliūpsnius, aš pasirinkčiau būti „netobula“. Nes visi mano pykčiai ir skauduliai leidžia atsikratyti vidinių dvejonių ir padaryti kažką „iš principo“. Galbūt įrodinėti kažkam, jog esi geresnis, negu jie mano, ir nėra labai sveika, tačiau tik vėliau nusprendęs, kad tau atsibodo jaustis blogai, galėsi ramiai ir be proto laimingai ieškoti ramybės.

2019 m. lapkričio 4 d.

(Ne)sėkmės istorijos

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, Uncategorized

dangus vis tiek tas patsDažnai mes suteikiame savo abejonėmis savimi kitų asmenų formą. Kaltiname juos, kad mūsų nepalaiko, kažkada, kažkurio ir kažkokio pokalbio metu pasakė, jog mumis netiki arba iš vis nepasakė nieko – juk užtenka ir tylos, kurią mes transliuotume per savo baimės prizmę, paversdami nuodingais argumentais, kodėl mums kažkas nepavyks.

Mes būname akli kačiukai, kalbėdami apie savo svajonių realizavimą, nepastebėdami palaikančių žvilgsnių, moralinės paramos ir nuo vaikystės jaučiamo padrąsinimo. Tačiau atlapaširdiškai puolame prie tų, kurie savo žodžiais mus maitoja negailestingai. Iš kur toks polinkis į mazochizmą? Ar tai socialinio rato įtaka, ar tėvų klaidos, padarytos vaikystėje, neapdairiai pasakius frazę, pasėjusią tą toksišką abejonę savimi? Štai ir vėl, esminė klaida, ieškoti kaltų ir išorės priežasčių, o nesikoncentruoti į esminį problemų šaltinį – save.

Aš mėgstu skaityti sėkmės istorijas. Man patinka knygos, kuriose pasakojama apie žymių žmonių vaikystę, paauglystę bei jų kelią link to nuostabaus kūrinio, kurį matome dabar. Tačiau šiose istorijose neieškau patarimų, kaip tapti sėkmingu ar žymiu žmogumi. Aš ieškau paguodos tuose segmentuose, kuriuose tie, iš pažiūros, stiprūs ir už savo pasaulį kovojantys žmonės, skęsta abejonėse ir ieško būdų, kaip save iš šio liūno ištraukti. Dažnai visai puikiai pavyksta rasti tą trapų paguodos siūlą kitų gyvenimuose, tačiau labai greitai ramybės bangą keičia nerimas ir nusivylimas – juk čia visai ne mano istorija.

Negavusi reikiamos informacijos knygose, aš jos ieškau žmonėse. Ir, nemalonu tai pripažinti, dažnai randu paguodą jų pačių nepasitikėjime savimi. Juk daug smagiau žinoti, jog tu ne vienas jautiesi mažas, kai visi aplink, atrodo, dideli. Pasirodo, visi mes suasmeniname abejones. Nors vienintelis šaltinis, kuriame reikėtų ieškoti informacijos – esi pats tu. Ir kai pats save palaikysi už rankos, lipant laiptais svajonės link, nebereikės slėptis nuo kitų žmonių abejonių arba ieškoti paguodos jų sėkmės ir nesėkmes istorijose.

2019 m. spalio 9 d.

Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.

Visai neramūs scenarijai

dienorastis, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, realybe, Uncategorized

IMG_20181225_160303_573

Nuo mokyklos laikų mano galvoje visada sukosi viena dilema, kuri, tada atrodydama tik kaip niekad neateisiantis šešėlis, šiandien visu pajėgumu kelia vėjus galvoje. Aš, kaip ir dauguma  mokyklą baigiančių ir nauja darbo galia tampančių šviežių asmenybių, visada bandžiau įsivaizduoti savo ateitį, tik niekaip negalėdavau nuspręsti, kur noriu matyti save labiau: ar kalnuose, apsuptą neaprašomos gamtos ir ramybės, savanoriaujančią Tailande su drambliukais ir prisidedančią prie nepelno siekiančios organizacijos, ar jaukioje kavinėje, miesto centre, apkabintą žmonių keliamo šurmulio, tačiau paskendusią savo mintyse, atliekančią užduotis ir kvėpuojančią kūrybiniu įkvėpimu, ar įsispraudusią į brangų kostiumėlį, oficialiame priėmime su vyno taure rankoje bei ambicingai gyventi leidžiančia ir skatinančia banko sąskaita.

Kiekvienas šis scenarijus man buvo savaip gražus bei intriguojantis. Tačiau laikui bėgant, žinoma, paaiškėjo, kad turėti jų visų trijų sintezę, tikriausiai, nepavyks. Taip ir prasidėjo mano blaškymasis po idiles, bėgiojimas nuo vieno tikslo prie kito, nuo noro gyventi laisvai ir nepriklausomai iki noro tilpti į gražius rėmus, kurių iš manęs tikimąsi. Kelis studentavimo metus rankose laikiau pirmą savo susikurtos idilės variantą. Teko sugerti ne vieno kalno grožį, ieškoti atsakymų lipant į Fudžį, aplankyti drambliukus, savanoriauti pačio įvairiausio pobūdžio projektuose, dirbti įvairiausius darbus, daug šokti, įsimylėti, klysti ir pažinti pasaulį. Ir tai, žinoma, skambiai galima tituluoti, geriausiais mano gyvenimo metais. Nes juk kol esi (tik) antrame kurse, tavo platūs šuoliai per pasaulį yra beveik skatinami ar bent jau toleruojami. Tačiau, laikui bėgant, iš tavęs tikimąsi „susitupėti“ ir tu pats nusprendi, kad toliau, rinkdamasis „kuo nori būti“, klysti jau nebegali.

Šiandien gyvenu pagal antrą scenarijų. Turiu kūrybišką darbą, kurį, didžiąją laiko dalį, galiu atlikti iš bet kurios vietos pasaulyje, kur yra internetas. Dirbu su labai spalvingomis ir įkvepiančiomis asmenybėmis, aplinkoje, kurioje neegzistuoja tradiciniai boso ir pavaldinio bendravimo rėmai, kur iš žmonių gali mokytis ne tik profesinėje srityje, bet (SVARBIAUSIA) tikros ir be proto didelės meilės gyvenimui. Ir aš dažnai sėdžiu kavinėje, apkabinta žmonių šurmulio, pasinėrusi į savo mintis. Tikrai dirbu ne „sau ir dėl savęs“ modeliu. Dirbu dėl mažo kolektyvo, kuriame viskas priklauso ne nuo darbo robotukams pritaikytų darbo valandų, o nuo rezultato. Dažnai, panorėjusi pamiegoti šiek tiek ilgiau (arba nesidažyti ir likti pižamoje) aš dirbu tėvų namo sode, kuriame nėra miesto šurmulio, dar lengviau paskęsti savo mintyse ir visada laukiu žiemos sezono, kuris savo tempu prilygsta keliems etatams, bet tuo pat metu sukuria labai daug ilgų pokalbių, stengtis verčiančių iššūkių ir leidžia nusiplėnyti taip laukiamų žiemos atostogų kokiame nors neatrastame krašte. Ir iš ties labai smagu suvokti, jog į šį dinamišką ir kūrybišką mano gyvenimo etapą mane atvedė pirmasis, šuoliais per pasaulį besiverčiantis ir klysti leidžiantis, scenarijus.

Gyvendama pagal šį scenarijų aš randu laiko sau, ko dažnai pritrūkdavo studijų metais. Skaitau visas norimas knygas iš eilės, turiu laiko norimiems online kursas, gilinti senai pamirštų užsienio kalbų žinias, skirti laiko naujų rūšių sporto atradimams bei gilių, ir labiausiai laimę gyvenime puoselėjančių, ryšių su brangiais žmonėmis stiprinimui. Mano mintys dar niekada taip lengvai nesidėliojo rašant tekstą. Net tada, kai sėdėdavau kalnuose, pakilus stipriam vėjui, skambus tekstas prarasdavo kas antrą epitetą. Ir aš iš ties jaučiuosi laiminga.

Bet nerami.

Nes juk trečiasis scenarijus vis dar liko neišbandytas. Kad ir kaip džiaugčiausi tuo, kas vyksta čia ir dabar, kažkuriuo metu, kiekvienoje dienoje šmėsteli šešėlis, o gal mano vieta kitur? Ir iš pradžių, jis buvo itin varginantis ir gadinantis nuotaiką. Tačiau per tiek metų, kai jis pastoviai man neleido mėgautis dabartimi, aš į jį žiūriu kaip į vidinį polėkį, kuris neleidžia sustoti. Tikriausiai, tokiems žmonėms kaip aš, gyvenime iki galo gerai niekada nebus. Mūsų viduje tiesiog netelpa gražiai apibrėžtas vienas gyvenimo modelis. Mes visada liksim besiblaškančios po pasaulį laisvos sielos. Ir aš žinau, kad mūsų blaškymaisi yra labai įvairūs ir tokių mūsų yra labai daug. Aš žinau, kad netgi išpildę visus savo susikurtus scenarijus, mes sugalvosime jų dar daugiau. Ir dažnai mums neužteks kalnų, kavinių bei dailaus kostiumėlio teikiamų privalumų. Bet kiekvienas tas scenarijus pridės bent po mažą dalelę į didžiulį projektą „ramybė“. Tačiau iki galo mums, tikriausiai, ramu niekada nebus.

2019 m. rugsėjo 6 d.

Per daug jaunatviškos dramos

dienorastis, issukis, japonija, mintys, realybe, ruduo, Uncategorized

 

 

IMG_20190428_225440_931

Prieš pradėdama daryti svarbesnius darbus Japonijoje (tuo metu, 90proc. šios sąvokos apėmė magistro rašymą), aš privalėdavau susitvarkyti kambarį, išsiplauti visus indus, išvėdinti savo mokslo erdvę ir palaistyti vienintelį gyvybės šaltinį savo kambaryje – tai mažą gėlytę, kuri puikiai derėjo mano, beveik daiktų neturinčioje, „kūrybinėje erdvėje“. Tikriausiai, visas šis „išsivalymo“ procesas buvo reikalingas norint išvalyti savo smegenis nuo nereikalingų minčių ir paruošti jas naujai informacijai. Po šio pasąmoningo minčių išvalymo galėdavau lengvai susikaupti ir sėsti prie savo protinių treniruočių, apdovanodama save vienu kitu arbatos puodeliu.

Šį įprotį aš taip pat parsivežiau į Lietuvą. Tik čia jis nebeveikia taip puikiai. Ir, manau ne dėl to, kad jį pražudė laiko zonos ar kultūriniai pasikeitimai. Savo sielos ir proto „išvalymo“ tradicijoms aš aktyviai kenkiu pati. Žinau, kad kiekvieno žmogaus problemos jam pačiam yra pačios didžiausios. Ir dažnai tavo kasdieniai išgyvenimai negali būti nuraminti argumentu „pažiūrėk kaip sunkiai gyvena Afrikos vaikai“. Atrodo, jog problemų tu, kaip ir, neturi. Punktų sąraše drąsiai galėtum sudėti varneles prie visų svarbių tavo gyvenime egzistuojančių dalykų. Atrodo, belieka tik apsikabinti sielos ramybę ir akimis spinduli uoti sąvoką „koks gyvenimas yra gražus“. Tačiau sėdint su draugėmis kavinėje ir besimėgaujant dar vienu turimu punktu sąraše „tikra draugystė“, į kai kuriuos klausimus, apie savo džiaugsmą ir ramybę, atsakyti negali. Kai kuriems žmonėms vienas iš didesnių iššūkių gyvenime yra mokėti planuoti savo laiką ir suderinti skirtingas veiklas. Tačiau kitiems, ypač tiems, kurie didelę savo gyvenimo dalį praleido planuodami, kaip išnaudoti kiekvieną minutę, tikrai ne mažesne dilema tampa laisvo laiko turėjimas. Tada nebeužtenka susitvarkyti namus, išsiplauti indus ir palaistyti gėlę, kad galvoje irgi įsivyrautų tvarka. Tenka viduje išvalyti dar daugiau ir nenoromis bandyti atsakyti į taip ilgai nuo savęs bandytą nustumti klausimą „tai ko gi tu iš tikro nori iš savęs?“.

Seniau mūsų pašnekesiai su draugėmis apsiribodavo meilės dramomis, paskaitų keliamais iššūkiais ir troškimais apkeliauti pasaulį. Mielai grįžčiau į tuos maloniai įkvepiančius pašnekesiu, kuriose mūsų laisvos vėjavaikiškos sielos tiesiog žydėdavo. Dabar savo pokalbius pradedame nuo diskusijų apie darbo etato mažinimą. Apie buityje iškylančias juokingas situacijas, naujo buto įrengimo darbus ir sudėtingą mokesčių sistemą. Kelionės, žinoma, vis dar egzistuoja mūsų diskusijose, tačiau dažnai jos būna apipintos sąvokomis „kai gausiu atostogų“, „komandiruotės“ arba „kiti svarbūs projektai“. Ir nesupraskite manęs klaidingai – tie pokalbiai yra iš ties labai įdomūs, nes juk tuo mes dabar gyvename. Tačiau kartais vėl norėtųsi grįžti į tuos laikus, kai nusimaudavome batus ir lakstydavom rytais po pievas, naktim žiūrėdavom į žvaigždes ir pykdavomės dėl nepalikto picos gabaliuko.

Ir tikriausiai, dalis išmintingų žmonių, dabar pasakytų, jog visa šita situacija – tai tiesiog per daug jaunatviškos dramos. Ir aš absoliučiai su jais sutikčiau. Nes mes vis dar galime lakstyti po pievas basos ar žiūrėti į tuos pačius žvaigždėtus skliautus. Bet vis dar negalim atsakyti sau į klausimą „ko norim iš savęs“, tvarkomės kambarius, kad išvalytume sielą, mieliau skiriam laiką internetiniams kursams bei išgyvename populiarią socialinę, tavo vertę nustatančią, struktūrą pavadinimu „tam dabar, tiesiog, nėra laiko“.

2019 m. rugpjūčio 30 d.

 

Netyčia užklydusios idėjos

atostogos, dienorastis, ideas, idejos, inspiration, japan, japonija, kelione, Keliones, nuovargis, realybe, Uncategorized

Aš niekada nekuriu sau naujametinių pažadų. Man nereikia oficialios pradžios įformintos laiko. Dažniausiai užtenka netikėto įkvėpimo ir netyčia užklydusios idėjos. Tačiau taip jau nutiko, kad mano49913092_861929700806347_8490765863014629376_n nauji metai prasidėjo nauju vidinės energijos gūsiu, o tai jau galima pavadinti oficialia pradžia. Noru pažinti pasaulį, būti jam draugiškesne ir naudingesne. Būti geresne savo pačios versija. Ne, ne charakterio prasme ir nebendraujant su aplinkiniais. Nors gal, iš dalies, ir šioje srityje. Surasti balansą tarp kūno, proto ir sielos. Daugiau skaityti. Keliauti ir keliaujant labiau priimti ir neteisti. Susidraugauti su gamta. Domėtis daugiau sričių nepaviršutiniškai, o kokybiškai. Kokybiškai ilsėtis. Žiūrėti naudingus filmus. Mokytis iš širdies, o ne dėl pažymio ar kreditų skaičiaus. Nuoširdžiai domėtis aplinkiniais, kuriant kokybiškus ryšius. Lyginti save tik su savimi. Konkuruoti irgi tik su tuo pačiu žmogumi. Nešiotis mažiau skaudžių prisiminimų mintyse. Tačiau dar nežinau, ar už juos atleisti. Mylėti gyvūnus, bet ne tik tuos išlepusius naminius, bet prisidėti prie tikrai nuskriaustų geresnio gyvenimo. Žiūrėti į pasaulį kaip į galimybių visumą, o ne priešą, kuris bando atsiųsti vis daugiau iššūkių.

Nešiojausi šias neaiškias idėjas galvoje visą mėnesį, tačiau greitas atostogų tempas neleido suvokti jų sistemingai. O mano atostogos prasidėjo kalnuose. Tiksliau Kalėdų atmosfera buvo išpūsta vėjo ir smilgų kedenimo garso. Iš karto buvo aišku – jog eilinių lietuviškų žiemos atostogų čia nebus nei kvapo. Supratau, jog savo aplinkoje sukaupiau gausybę malonių ir mielų žmonių. Nebeturiu galimybės būti vieniša. Žinoma, atrodo, jog gyvenant bendrabutyje vienišas jaustis ir nelabai gali, tačiau žmonės ir artumas ne visada žengia koja kojon. Aš vėl iš naujo suradau savo Japoniją ir jo apylinkes. Pasirodo, jos spalvos labai priklauso nuo kompanijos, su kuria keliauji. Mano Japonija prieš dvejus metus buvo nuspalvinta vidinio pažinimo. Ši (kaip buvo ir šios atostogos) yra nuspalvinta skirtingomis asmenybėmis.

Aš labai džiaugiuosi, jog metų pradžia jau yra papuošta kultūriniu šoku. Bankoko ypatumai leido suprati, jog teigti, kad mėgsti keliauti ir pažinti, nepažinus mažiau išsivysčiusių šalių, yra labai netikslu. Vos tik atvykus, pirmieji įspūdžiai privertė galvoti, jog Pietryčių Azijos pažinimas yra tikrai ne man. Tačiau praėjus šiek tiek laiko (ir atsidūrus pastovioje gyvenamojoje vietoje, kai kiekvieną rytą nereikia pakuoti lagamino) iššūkių ir nuotykių alkis bei idiliškas keliautojo portretas vėl skatina ieškoti naujos pažinimo galimybės.

Man atrodo, jog po ilgo laiko tarpo aš vėl noriu semti atradimus rieškutėmis. Neštis jų siūlomas patirtis su savimi ir dalintis jų sukurtomis gražiausiomis istorijomis. Nežinau, ar ši idėja, draugauti su pasauliu, ilgalaikė. Galbūt ji laikina ir rytoj, poryt, o gal po mėnesio aš nuspręsiu pasiduoti. Tačiau jeigu taip nutiks, tikiuosi tie malonūs ir mieli žmonės vėl mane įkvėps kultūriniams šokams. O gal šį kartą užteks ir naujų netyčia užklydusių idėjų.

2019 m. sausio 21 d.

Meilei visada reikia šiek tiek dramos

Hokaidas, japan, japonija, love, meile, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

IMG_20181026_214117_522Labai ilgai laukiau, kol mintys pačios subyrės į vientisą tekstą apie Hokaidą. Juk kiekviena kelionė praturtina savaip. Naujais įspūdžiais, žmonėmis, kvapą gniaužiančiomis vietom arba neįprastu maistu. Kiekviena kelionė „kitur“ yra ir gilesnė kelionė į save, taip? Ne visada. Iš šios kelionės tikėjausi atrasti dar vieną Japonijos pusę. Kuri nebūtų tokia kaip Kanto (Tokijo regionas) ir Kansai (Osakos regionas, kuriame aš dabar). Tokią ją tikriausiai ir radau. Vietą, kurioje jautiesi vienintele „šviesia galva“, kurioje sulauki dar daugiau dėmesio, nes esi „kitoks“. Japoniją, kurioje transporto sistema ne tokia jau ir tobula: Sappore susisiekimas traukiniais tikrai puikus, tačiau aplink jį – tik autobusai, kurie, dažniausiai, brangūs ir važiuoja keletą kartų per dieną. Ar Hokaide galime pajusti ainu kultūrą (tiems, kam įdomu plačiau, ką ši sąvokia reiškia – google.lt tikrai suteiks daug informacijos)? Taip, jeigu kultūra galima vadinti centrinėje stotyje ant sienos kabančius kelis paveikslus, porą skulptūrų, „sušvelnintą“ istoriją perteikiantį muziejų ir puikiai įruoštus ainu vietinės kultūros centrus/kaimelius, su vos pora žmonių ir sudėtingu susisiekimu.

Hokaidas mus pasitiko Europietišku rudeniu. Nukritusiais lapais ir tuo maloniu šalčio ir lietaus kvapu (šiuo metu ten, kur gyvenu, +20 laipsnių). Džiaugiausi prisiminus savo „europietišką“ orą. Tačiau greitai tas oras pradėjo rodyti savo charakterį, kurio nuotaikos (kaip ir mano dažniai), keitėsi kas 30min. Vieta, kuri tapo šios kelionės didžiausiu atradimu ir iš kurios išvykti taip ir nenorėjome – Kamui kyšulys. Išvertus iš ainu kalbos „kamui“ (kaip ir japonų „kami“) reiškia „dievas, dvasia, dievybė“. Būtent gaivią ir švarią „dvasią“ ten ir pajutome. Kelionė prasidėjo kaip ir didžioji dalis nuostabių žygių – į niekur. Išlipusios iš traukinio sužinojome, kad mūsų suplanuoto autobuso nėra (vėlgi nuostabi transporto sistema už Sapporo ribų), o vienintelis važiuojantis į tą pusę autobusas yra daug brangesnis negu planavome ir jo paskutinė stotelė nutolusi valanda kelio pėsčiomis nuo mums reikiamos vietos. Turėjome lygiai 5min nuspręsti, ar važiuojame, kadangi tai buvo paskutinis autobusas tą dieną. Po trumpų bet įtemptų dvejonių nusprendėme išbandyti savo sėkmę. Nespėjome nusipirkti vandens ar užkandžių. Turėjome viena kitą, žemėlapį japonų kalba, ausinukus, jūros vaizdą beveik visą kelią ir (ačiū Dievui) pakrautus telefonus. Šiek tiek neramino informacijos centre dirbusi moteriškė, kuri labai skeptiškai žiūrėjo į mūsų pasirinkimą eiti valandą kelio „į viršų“. Atvykus į vietą supratome, kad valanda kelio „į viršų“ yra ėjimas paprastu keliu (vėlgi, dalį jo prie jūros), tada veda į lengvą įkalnę. Saulėtą dieną. +26. Palei rudenėjantį mišką. Išvada – jokio didelio iššūkio. Tik malonus laikas gamtoje. Štai tokia yra ta viena Japonijos pusė ir jos gyventojai. Be patogumų, kurie nuveda tiesiai iš taško A į tašką B, be aiškios sistemos ir organizuotumo – neverta vargintis.

Mano ir Japonijos santykiai tapo komplikuoti. Bet juk didelės meilės istorijos visada turi kažkiek dramos. Labiausiai mane pradėjo erzinti žmonės. Jų lėtumas (ir kiekis), nereikšmingų taisyklių primetimas ir didelių problemų ignoravimas. Mano tolimos kelionės sulėtėjo. Užrašai irgi pasidarė trumpesni. Ar tikrai smagu pažinti šalį iki tos akimirkos, kai, visgi, myli, bet matai ir pilkas jos puses? Ar smagiau būtų pasilikti tam vadinamam „medaus mėnesyje“ ir visam pasauliui rėkti, kokia Japonija yra nuostabi. Kaip D. Rams teigia „išgryninkite iki esmės, tačiau pasilikite poeziją“. Tikriausiai poezijos aš ir pasigendu. Tikriausiai man ir mano Japonijai reikia vėl susitikti dviese. Surasti vietą be turistų ir be daug vietinių žmonių. Kur galėčiau prisiliesti prie gamtos, įkvėpti gryno oro ir, atsivertus knygą, susikoncentruoti į žodžius, o ne į žmonių šurmulį. Tada grįš ir poezija. Ir nenugalima bei besąlygiška meilė.

2018 m. lapkričio 19 d.

Į niekur. Arba į labai seniai svajotas vietas.

dienorastis, japonija, kelione, religija, traukiniai, Uncategorized

44028837_2279497178729096_5887385399482908672_nPaskutinį savo savaitgalį praleidau Hirakatoje. Ne visiškai bendrabutyje, bet aplink. Daugiausia su knygomis ir artimiausiais čia man esančiais žmonėmis. Daugiau negu savaitę laiko neleidau sau pakeliauti ir pasidžiaugti Japonija. Rezultatas: nuvažiavo stogas. Egzistenciniai gyvenimo klausimai pradėjo veržtis iš vidaus į paviršių, skverbtis pro odą ir, kaip visada, buvo neatsakomi. Pradėjo erzinti kiekvieno žmogaus požiūris ir patarimai. Pradėjo erzinti kiekviena mintis pavadinimu „kas bus“, kuri yra be proto miglota ir visiškai neaiški. Dauguma žmonių neturi savo gyvenime nubrėžto kelio. Jie apipina save abejonėmis, baimėmis, nepasitikėjimu savimi ir kitais, taip bėgdami nuo savo potencialo. O man atrodo, kad aš išsikvėpiau su savo „potencialu“. Kas iš tų gerų pažymių be gerų pažymių gyvenimo patirtyje? Kas iš to užsispyrimo be užsispyrimo išeiti į pasauly aukštai iškelta galva ir su stipria saviverte kišenėj?

Kol kas vienintelis man žinomas būdas pabėgti nuo šitų dramatiškų ir perdėtų klausimų sau – traukinio bilietas. Į niekur. Arba į labai seniai svajotas vietas. Į visai netyčia užtiktus kampelius. Arba gerai suplanuotas išvykas. Kartais visai nesvaru kelionės tikslas Nes vien tik sėdėjimas japoniškame traukinyje – sukelia didelį laimės gūsį.

Šiandien aš (mes) prie Biva ežero. Į didžiausią Japonijos kalną jau užlipau. Nusprendžiau, kad pats metas pamatyti ir didžiausią ežerą. Išsirinkome turistų mažai lankomą mažą zen šventyklą Ukimida, kuri tapo vieta, iš kurios išeiti taip ir nebenorėjome. Religija (ypatingai krikščionybė) mano gyvenime turi labai nedaug reikšmės. Man patinka šventyklos ir joje tvyranti ramybė, tačiau mano dažniausiai matomos būna labai turistinės ir prikimštos chaoso. Aš tikiu tokiais dalykais, kaip karma ir reinkarnacija, ko tikriausiai dažnam lietuviui net nereikėtų minėti, nes dažna mintis atėjusi į galvą „šita praplautom smegenim“. Tačiau tikėti į „kažką, kuris yra kažkur“ mano ciniškam mąstymui visada buvo panašu į meistriškai išvystytą kontrolės formą. Tokiose vietose kaip Ukimida – religija turi kitą prasmę. Ji beveik tampa „ramybės“ sinonimu. Jeigu kažkur ir gyvena Dievas ar Dievai, kažkokios nežemiškos jėgos – jos gyvena čia. Žiūri į mirgančią ežero mėlyną, apkabintą kalnų ir švelniai jaučia vėją plaukuos. Ir jeigu atrodo, kad kažkas kitas, Dievas ar Dievai, gali padaryti tave laimingu, tai tik tokiose vietose  pradedu tuo nuoširdžiai tikėti. O gal, iš tikro, nei Dievas nei Dievai tavęs padaryti laimingu negali. Tiesiog užtenka tau pačiam priimti vieną sprendimą –  nusipirkti traukinio bilietą.

2018 m. spalio 13 d.

Šita mano Japonija

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, japan, japonija, Uncategorized

43225759_385311038674412_1683186971653963776_nIr šį kartą aš Japoniją semiu pilnomis rieškutėmis. Pasiimu ją kitokią ir su niekuo nesidalinu. Kaip mažas vaikas, saugau svarbią paslaptį, nors, dažniausiai ji svarbi tik sau pačiam. Šita Japonija, kuria džiaugiuosi dabar, labai panaši į mano kasdienį emocinį pasaulį, kuriame (ir kurioje) siaučia taifūnai (nuo mano atvykimo jau turėjome du. Artėja dar vienas), lengvi žemės drebėjimai, liūtys ir vėjai, po kurių, lyg pilko dangaus niekada nebūtų buvę, ateina saulėta, tyro oro kupina diena.

Šitoje Japonijoje aš dažniau nei visada sau užduodu klausima „o kam man visa tai?“. Pradėjus gilintis į politinę ekonomiką ir ją besimokant randant visai daug džiaugsmo, baugščiai ateina mintis – ar tai kada nors man bus naudinga. Ar pasieksiu tą išslavinimo lygį, kai galėsiu sau priklijuoti etiketę „protinga“. Kol kas sau priskiriu tik vienintelę etiketę: „kažkaip kitaip mąstanti ir sąmoningai atsiribojusi“. Galvojau, kad nėra labai normalu labiau mėgti keliauti vienai negu su žmonėmis. Tačiau kaip prieš porą dienų išgirdau iš vieno protingo žmogaus: „suprantama. Pajutus ta galią nuo nieko ir niekam nepriklausyti, sunku grįžti į socialines ribas“. Mano socialinės ribos šį kartą Japonijoje apsiriboja keliais vardais. Žmonėmis, su kuriais galima visą dieną skųstis užsieniečiais (žinau, pakankamai paradoksalu, tačiau aš esu tikrai labiau „japoniška“ negu 90proc. čia esančių kitų atvykėlių ;D), pasakoti kodėl myli knygas, kodėl yra smagu mokytis (ne aš viena, pasirodo, visus užduotus skaitinius pabaigiu iki paskutinio žodžio) ir kaip nuostabu pažinti savo Japoniją.

Aš suprantu, kad tikriausiai tai yra mano paskutiniai metai, kai sėdžiu paskaitose. Kai nagrinėju teorijas, skirtingus atvejus ir skirtingas perspektyvas. Per visus šiuos metus savo studijose išmokau vieną pagrindinį dalyką – nėra vieno teisingo atsakymo. Visada diskusijoje yra kintamasis, priklausantis nuo aplinkybių ir skirtingų požiūrio taškų. Šitoje Japonijoje mums pastoviai kartoja, jog geriausia mūsų investicija į save yra mūsų išsilavinimas. Mus bando tuo įtikinti su tokia didele ir nenugalima aistra, kad dažnai pradedi didžiuotis tuo, kur esi ir kokius sprendimus gyvenime priimi. Aišku, dažniausiai šias emocijas seka nežinomybės baimė, o nežinomybė mano gyvenime (tikriausiai, kaip ir daugumos visų) įgauna pagreitį.

Šitoje Japonijoje vėl iš naujo pergalvoju sąvokas „toli“, „laisvė“ ir „brangu“. Daugiausia paskaitose sutinkant amerikietišką požiūrį (iš 333 užsienio studentų 233 yra amerikiečiai) – aiškiai matosi, kaip skirtingai mes suprantam pasaulį. Didžiajai daliai jų – Japonija yra maža ir „viskas ranka pasiekiama“. Man Japonija yra sunkiai pamatuojama, kupina mažų paslėptų kampelių, detalių ir užburiančių vaizdų, iki kurių nusigauti kartais būna iššūkis. Jiems viskas čia yra pigu. Man, pamačius daržovių kainas – pasidaro juokinga. Pradedant diskutuoti dauguma temų, jie (dažniausiai) mato juodą ir baltą. Ir dažniausiai ta „balta“ būna jų pačių šalis. Jų „laisvė rinktis“ ir „gyventi taip kaip nori“. Aš dažniausiai matau pilką. Kurios atspalvis, sodrumas ir ryškumas skiriasi nuo labai daug aplinkybių. Aš negaliu pakęsti frazės „Japonija yra tokia…“ arba „japonai mąsto būtent taip“. Japonija yra visokia! Gyvenimas Tokijuje spinduliavo absoliučiai kitokią aurą negu gyvenimas Osakoje. Tikriausiai gyvenimas Hirošimoje arba Hokaide atvertų dar naują požiūrį į tai, „kokie japonai yra“.

Nesuprask manęs klaidingai, labai įdomu išgirsti ir kitą požiūrio tašką. Įnešti į pilką paletę dar vieną atspalvį. Tačiau taip pat yra labai įdomu su tuo požiūriu nesutikti. Viduje rėkti „tikrai ne“, bet ramiai, taip sakant „susiturėjus“ pradėti mandagią diskusiją. O padiskutavus, susiplanuoti naują savaitgalio kelionę ir dar kartą pasemti SAVO, labai kitokią ir visapusišką, Japoniją pilnomis rieškutėmis.

2018 m. spalio 4 d.