Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.

Visai neramūs scenarijai

dienorastis, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, realybe, Uncategorized

IMG_20181225_160303_573

Nuo mokyklos laikų mano galvoje visada sukosi viena dilema, kuri, tada atrodydama tik kaip niekad neateisiantis šešėlis, šiandien visu pajėgumu kelia vėjus galvoje. Aš, kaip ir dauguma  mokyklą baigiančių ir nauja darbo galia tampančių šviežių asmenybių, visada bandžiau įsivaizduoti savo ateitį, tik niekaip negalėdavau nuspręsti, kur noriu matyti save labiau: ar kalnuose, apsuptą neaprašomos gamtos ir ramybės, savanoriaujančią Tailande su drambliukais ir prisidedančią prie nepelno siekiančios organizacijos, ar jaukioje kavinėje, miesto centre, apkabintą žmonių keliamo šurmulio, tačiau paskendusią savo mintyse, atliekančią užduotis ir kvėpuojančią kūrybiniu įkvėpimu, ar įsispraudusią į brangų kostiumėlį, oficialiame priėmime su vyno taure rankoje bei ambicingai gyventi leidžiančia ir skatinančia banko sąskaita.

Kiekvienas šis scenarijus man buvo savaip gražus bei intriguojantis. Tačiau laikui bėgant, žinoma, paaiškėjo, kad turėti jų visų trijų sintezę, tikriausiai, nepavyks. Taip ir prasidėjo mano blaškymasis po idiles, bėgiojimas nuo vieno tikslo prie kito, nuo noro gyventi laisvai ir nepriklausomai iki noro tilpti į gražius rėmus, kurių iš manęs tikimąsi. Kelis studentavimo metus rankose laikiau pirmą savo susikurtos idilės variantą. Teko sugerti ne vieno kalno grožį, ieškoti atsakymų lipant į Fudžį, aplankyti drambliukus, savanoriauti pačio įvairiausio pobūdžio projektuose, dirbti įvairiausius darbus, daug šokti, įsimylėti, klysti ir pažinti pasaulį. Ir tai, žinoma, skambiai galima tituluoti, geriausiais mano gyvenimo metais. Nes juk kol esi (tik) antrame kurse, tavo platūs šuoliai per pasaulį yra beveik skatinami ar bent jau toleruojami. Tačiau, laikui bėgant, iš tavęs tikimąsi „susitupėti“ ir tu pats nusprendi, kad toliau, rinkdamasis „kuo nori būti“, klysti jau nebegali.

Šiandien gyvenu pagal antrą scenarijų. Turiu kūrybišką darbą, kurį, didžiąją laiko dalį, galiu atlikti iš bet kurios vietos pasaulyje, kur yra internetas. Dirbu su labai spalvingomis ir įkvepiančiomis asmenybėmis, aplinkoje, kurioje neegzistuoja tradiciniai boso ir pavaldinio bendravimo rėmai, kur iš žmonių gali mokytis ne tik profesinėje srityje, bet (SVARBIAUSIA) tikros ir be proto didelės meilės gyvenimui. Ir aš dažnai sėdžiu kavinėje, apkabinta žmonių šurmulio, pasinėrusi į savo mintis. Tikrai dirbu ne „sau ir dėl savęs“ modeliu. Dirbu dėl mažo kolektyvo, kuriame viskas priklauso ne nuo darbo robotukams pritaikytų darbo valandų, o nuo rezultato. Dažnai, panorėjusi pamiegoti šiek tiek ilgiau (arba nesidažyti ir likti pižamoje) aš dirbu tėvų namo sode, kuriame nėra miesto šurmulio, dar lengviau paskęsti savo mintyse ir visada laukiu žiemos sezono, kuris savo tempu prilygsta keliems etatams, bet tuo pat metu sukuria labai daug ilgų pokalbių, stengtis verčiančių iššūkių ir leidžia nusiplėnyti taip laukiamų žiemos atostogų kokiame nors neatrastame krašte. Ir iš ties labai smagu suvokti, jog į šį dinamišką ir kūrybišką mano gyvenimo etapą mane atvedė pirmasis, šuoliais per pasaulį besiverčiantis ir klysti leidžiantis, scenarijus.

Gyvendama pagal šį scenarijų aš randu laiko sau, ko dažnai pritrūkdavo studijų metais. Skaitau visas norimas knygas iš eilės, turiu laiko norimiems online kursas, gilinti senai pamirštų užsienio kalbų žinias, skirti laiko naujų rūšių sporto atradimams bei gilių, ir labiausiai laimę gyvenime puoselėjančių, ryšių su brangiais žmonėmis stiprinimui. Mano mintys dar niekada taip lengvai nesidėliojo rašant tekstą. Net tada, kai sėdėdavau kalnuose, pakilus stipriam vėjui, skambus tekstas prarasdavo kas antrą epitetą. Ir aš iš ties jaučiuosi laiminga.

Bet nerami.

Nes juk trečiasis scenarijus vis dar liko neišbandytas. Kad ir kaip džiaugčiausi tuo, kas vyksta čia ir dabar, kažkuriuo metu, kiekvienoje dienoje šmėsteli šešėlis, o gal mano vieta kitur? Ir iš pradžių, jis buvo itin varginantis ir gadinantis nuotaiką. Tačiau per tiek metų, kai jis pastoviai man neleido mėgautis dabartimi, aš į jį žiūriu kaip į vidinį polėkį, kuris neleidžia sustoti. Tikriausiai, tokiems žmonėms kaip aš, gyvenime iki galo gerai niekada nebus. Mūsų viduje tiesiog netelpa gražiai apibrėžtas vienas gyvenimo modelis. Mes visada liksim besiblaškančios po pasaulį laisvos sielos. Ir aš žinau, kad mūsų blaškymaisi yra labai įvairūs ir tokių mūsų yra labai daug. Aš žinau, kad netgi išpildę visus savo susikurtus scenarijus, mes sugalvosime jų dar daugiau. Ir dažnai mums neužteks kalnų, kavinių bei dailaus kostiumėlio teikiamų privalumų. Bet kiekvienas tas scenarijus pridės bent po mažą dalelę į didžiulį projektą „ramybė“. Tačiau iki galo mums, tikriausiai, ramu niekada nebus.

2019 m. rugsėjo 6 d.

Per daug jaunatviškos dramos

dienorastis, issukis, japonija, mintys, realybe, ruduo, Uncategorized

 

 

IMG_20190428_225440_931

Prieš pradėdama daryti svarbesnius darbus Japonijoje (tuo metu, 90proc. šios sąvokos apėmė magistro rašymą), aš privalėdavau susitvarkyti kambarį, išsiplauti visus indus, išvėdinti savo mokslo erdvę ir palaistyti vienintelį gyvybės šaltinį savo kambaryje – tai mažą gėlytę, kuri puikiai derėjo mano, beveik daiktų neturinčioje, „kūrybinėje erdvėje“. Tikriausiai, visas šis „išsivalymo“ procesas buvo reikalingas norint išvalyti savo smegenis nuo nereikalingų minčių ir paruošti jas naujai informacijai. Po šio pasąmoningo minčių išvalymo galėdavau lengvai susikaupti ir sėsti prie savo protinių treniruočių, apdovanodama save vienu kitu arbatos puodeliu.

Šį įprotį aš taip pat parsivežiau į Lietuvą. Tik čia jis nebeveikia taip puikiai. Ir, manau ne dėl to, kad jį pražudė laiko zonos ar kultūriniai pasikeitimai. Savo sielos ir proto „išvalymo“ tradicijoms aš aktyviai kenkiu pati. Žinau, kad kiekvieno žmogaus problemos jam pačiam yra pačios didžiausios. Ir dažnai tavo kasdieniai išgyvenimai negali būti nuraminti argumentu „pažiūrėk kaip sunkiai gyvena Afrikos vaikai“. Atrodo, jog problemų tu, kaip ir, neturi. Punktų sąraše drąsiai galėtum sudėti varneles prie visų svarbių tavo gyvenime egzistuojančių dalykų. Atrodo, belieka tik apsikabinti sielos ramybę ir akimis spinduli uoti sąvoką „koks gyvenimas yra gražus“. Tačiau sėdint su draugėmis kavinėje ir besimėgaujant dar vienu turimu punktu sąraše „tikra draugystė“, į kai kuriuos klausimus, apie savo džiaugsmą ir ramybę, atsakyti negali. Kai kuriems žmonėms vienas iš didesnių iššūkių gyvenime yra mokėti planuoti savo laiką ir suderinti skirtingas veiklas. Tačiau kitiems, ypač tiems, kurie didelę savo gyvenimo dalį praleido planuodami, kaip išnaudoti kiekvieną minutę, tikrai ne mažesne dilema tampa laisvo laiko turėjimas. Tada nebeužtenka susitvarkyti namus, išsiplauti indus ir palaistyti gėlę, kad galvoje irgi įsivyrautų tvarka. Tenka viduje išvalyti dar daugiau ir nenoromis bandyti atsakyti į taip ilgai nuo savęs bandytą nustumti klausimą „tai ko gi tu iš tikro nori iš savęs?“.

Seniau mūsų pašnekesiai su draugėmis apsiribodavo meilės dramomis, paskaitų keliamais iššūkiais ir troškimais apkeliauti pasaulį. Mielai grįžčiau į tuos maloniai įkvepiančius pašnekesiu, kuriose mūsų laisvos vėjavaikiškos sielos tiesiog žydėdavo. Dabar savo pokalbius pradedame nuo diskusijų apie darbo etato mažinimą. Apie buityje iškylančias juokingas situacijas, naujo buto įrengimo darbus ir sudėtingą mokesčių sistemą. Kelionės, žinoma, vis dar egzistuoja mūsų diskusijose, tačiau dažnai jos būna apipintos sąvokomis „kai gausiu atostogų“, „komandiruotės“ arba „kiti svarbūs projektai“. Ir nesupraskite manęs klaidingai – tie pokalbiai yra iš ties labai įdomūs, nes juk tuo mes dabar gyvename. Tačiau kartais vėl norėtųsi grįžti į tuos laikus, kai nusimaudavome batus ir lakstydavom rytais po pievas, naktim žiūrėdavom į žvaigždes ir pykdavomės dėl nepalikto picos gabaliuko.

Ir tikriausiai, dalis išmintingų žmonių, dabar pasakytų, jog visa šita situacija – tai tiesiog per daug jaunatviškos dramos. Ir aš absoliučiai su jais sutikčiau. Nes mes vis dar galime lakstyti po pievas basos ar žiūrėti į tuos pačius žvaigždėtus skliautus. Bet vis dar negalim atsakyti sau į klausimą „ko norim iš savęs“, tvarkomės kambarius, kad išvalytume sielą, mieliau skiriam laiką internetiniams kursams bei išgyvename populiarią socialinę, tavo vertę nustatančią, struktūrą pavadinimu „tam dabar, tiesiog, nėra laiko“.

2019 m. rugpjūčio 30 d.

 

Netyčia užklydusios idėjos

atostogos, dienorastis, ideas, idejos, inspiration, japan, japonija, kelione, Keliones, nuovargis, realybe, Uncategorized

Aš niekada nekuriu sau naujametinių pažadų. Man nereikia oficialios pradžios įformintos laiko. Dažniausiai užtenka netikėto įkvėpimo ir netyčia užklydusios idėjos. Tačiau taip jau nutiko, kad mano49913092_861929700806347_8490765863014629376_n nauji metai prasidėjo nauju vidinės energijos gūsiu, o tai jau galima pavadinti oficialia pradžia. Noru pažinti pasaulį, būti jam draugiškesne ir naudingesne. Būti geresne savo pačios versija. Ne, ne charakterio prasme ir nebendraujant su aplinkiniais. Nors gal, iš dalies, ir šioje srityje. Surasti balansą tarp kūno, proto ir sielos. Daugiau skaityti. Keliauti ir keliaujant labiau priimti ir neteisti. Susidraugauti su gamta. Domėtis daugiau sričių nepaviršutiniškai, o kokybiškai. Kokybiškai ilsėtis. Žiūrėti naudingus filmus. Mokytis iš širdies, o ne dėl pažymio ar kreditų skaičiaus. Nuoširdžiai domėtis aplinkiniais, kuriant kokybiškus ryšius. Lyginti save tik su savimi. Konkuruoti irgi tik su tuo pačiu žmogumi. Nešiotis mažiau skaudžių prisiminimų mintyse. Tačiau dar nežinau, ar už juos atleisti. Mylėti gyvūnus, bet ne tik tuos išlepusius naminius, bet prisidėti prie tikrai nuskriaustų geresnio gyvenimo. Žiūrėti į pasaulį kaip į galimybių visumą, o ne priešą, kuris bando atsiųsti vis daugiau iššūkių.

Nešiojausi šias neaiškias idėjas galvoje visą mėnesį, tačiau greitas atostogų tempas neleido suvokti jų sistemingai. O mano atostogos prasidėjo kalnuose. Tiksliau Kalėdų atmosfera buvo išpūsta vėjo ir smilgų kedenimo garso. Iš karto buvo aišku – jog eilinių lietuviškų žiemos atostogų čia nebus nei kvapo. Supratau, jog savo aplinkoje sukaupiau gausybę malonių ir mielų žmonių. Nebeturiu galimybės būti vieniša. Žinoma, atrodo, jog gyvenant bendrabutyje vienišas jaustis ir nelabai gali, tačiau žmonės ir artumas ne visada žengia koja kojon. Aš vėl iš naujo suradau savo Japoniją ir jo apylinkes. Pasirodo, jos spalvos labai priklauso nuo kompanijos, su kuria keliauji. Mano Japonija prieš dvejus metus buvo nuspalvinta vidinio pažinimo. Ši (kaip buvo ir šios atostogos) yra nuspalvinta skirtingomis asmenybėmis.

Aš labai džiaugiuosi, jog metų pradžia jau yra papuošta kultūriniu šoku. Bankoko ypatumai leido suprati, jog teigti, kad mėgsti keliauti ir pažinti, nepažinus mažiau išsivysčiusių šalių, yra labai netikslu. Vos tik atvykus, pirmieji įspūdžiai privertė galvoti, jog Pietryčių Azijos pažinimas yra tikrai ne man. Tačiau praėjus šiek tiek laiko (ir atsidūrus pastovioje gyvenamojoje vietoje, kai kiekvieną rytą nereikia pakuoti lagamino) iššūkių ir nuotykių alkis bei idiliškas keliautojo portretas vėl skatina ieškoti naujos pažinimo galimybės.

Man atrodo, jog po ilgo laiko tarpo aš vėl noriu semti atradimus rieškutėmis. Neštis jų siūlomas patirtis su savimi ir dalintis jų sukurtomis gražiausiomis istorijomis. Nežinau, ar ši idėja, draugauti su pasauliu, ilgalaikė. Galbūt ji laikina ir rytoj, poryt, o gal po mėnesio aš nuspręsiu pasiduoti. Tačiau jeigu taip nutiks, tikiuosi tie malonūs ir mieli žmonės vėl mane įkvėps kultūriniams šokams. O gal šį kartą užteks ir naujų netyčia užklydusių idėjų.

2019 m. sausio 21 d.

Meilei visada reikia šiek tiek dramos

Hokaidas, japan, japonija, love, meile, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

IMG_20181026_214117_522Labai ilgai laukiau, kol mintys pačios subyrės į vientisą tekstą apie Hokaidą. Juk kiekviena kelionė praturtina savaip. Naujais įspūdžiais, žmonėmis, kvapą gniaužiančiomis vietom arba neįprastu maistu. Kiekviena kelionė „kitur“ yra ir gilesnė kelionė į save, taip? Ne visada. Iš šios kelionės tikėjausi atrasti dar vieną Japonijos pusę. Kuri nebūtų tokia kaip Kanto (Tokijo regionas) ir Kansai (Osakos regionas, kuriame aš dabar). Tokią ją tikriausiai ir radau. Vietą, kurioje jautiesi vienintele „šviesia galva“, kurioje sulauki dar daugiau dėmesio, nes esi „kitoks“. Japoniją, kurioje transporto sistema ne tokia jau ir tobula: Sappore susisiekimas traukiniais tikrai puikus, tačiau aplink jį – tik autobusai, kurie, dažniausiai, brangūs ir važiuoja keletą kartų per dieną. Ar Hokaide galime pajusti ainu kultūrą (tiems, kam įdomu plačiau, ką ši sąvokia reiškia – google.lt tikrai suteiks daug informacijos)? Taip, jeigu kultūra galima vadinti centrinėje stotyje ant sienos kabančius kelis paveikslus, porą skulptūrų, „sušvelnintą“ istoriją perteikiantį muziejų ir puikiai įruoštus ainu vietinės kultūros centrus/kaimelius, su vos pora žmonių ir sudėtingu susisiekimu.

Hokaidas mus pasitiko Europietišku rudeniu. Nukritusiais lapais ir tuo maloniu šalčio ir lietaus kvapu (šiuo metu ten, kur gyvenu, +20 laipsnių). Džiaugiausi prisiminus savo „europietišką“ orą. Tačiau greitai tas oras pradėjo rodyti savo charakterį, kurio nuotaikos (kaip ir mano dažniai), keitėsi kas 30min. Vieta, kuri tapo šios kelionės didžiausiu atradimu ir iš kurios išvykti taip ir nenorėjome – Kamui kyšulys. Išvertus iš ainu kalbos „kamui“ (kaip ir japonų „kami“) reiškia „dievas, dvasia, dievybė“. Būtent gaivią ir švarią „dvasią“ ten ir pajutome. Kelionė prasidėjo kaip ir didžioji dalis nuostabių žygių – į niekur. Išlipusios iš traukinio sužinojome, kad mūsų suplanuoto autobuso nėra (vėlgi nuostabi transporto sistema už Sapporo ribų), o vienintelis važiuojantis į tą pusę autobusas yra daug brangesnis negu planavome ir jo paskutinė stotelė nutolusi valanda kelio pėsčiomis nuo mums reikiamos vietos. Turėjome lygiai 5min nuspręsti, ar važiuojame, kadangi tai buvo paskutinis autobusas tą dieną. Po trumpų bet įtemptų dvejonių nusprendėme išbandyti savo sėkmę. Nespėjome nusipirkti vandens ar užkandžių. Turėjome viena kitą, žemėlapį japonų kalba, ausinukus, jūros vaizdą beveik visą kelią ir (ačiū Dievui) pakrautus telefonus. Šiek tiek neramino informacijos centre dirbusi moteriškė, kuri labai skeptiškai žiūrėjo į mūsų pasirinkimą eiti valandą kelio „į viršų“. Atvykus į vietą supratome, kad valanda kelio „į viršų“ yra ėjimas paprastu keliu (vėlgi, dalį jo prie jūros), tada veda į lengvą įkalnę. Saulėtą dieną. +26. Palei rudenėjantį mišką. Išvada – jokio didelio iššūkio. Tik malonus laikas gamtoje. Štai tokia yra ta viena Japonijos pusė ir jos gyventojai. Be patogumų, kurie nuveda tiesiai iš taško A į tašką B, be aiškios sistemos ir organizuotumo – neverta vargintis.

Mano ir Japonijos santykiai tapo komplikuoti. Bet juk didelės meilės istorijos visada turi kažkiek dramos. Labiausiai mane pradėjo erzinti žmonės. Jų lėtumas (ir kiekis), nereikšmingų taisyklių primetimas ir didelių problemų ignoravimas. Mano tolimos kelionės sulėtėjo. Užrašai irgi pasidarė trumpesni. Ar tikrai smagu pažinti šalį iki tos akimirkos, kai, visgi, myli, bet matai ir pilkas jos puses? Ar smagiau būtų pasilikti tam vadinamam „medaus mėnesyje“ ir visam pasauliui rėkti, kokia Japonija yra nuostabi. Kaip D. Rams teigia „išgryninkite iki esmės, tačiau pasilikite poeziją“. Tikriausiai poezijos aš ir pasigendu. Tikriausiai man ir mano Japonijai reikia vėl susitikti dviese. Surasti vietą be turistų ir be daug vietinių žmonių. Kur galėčiau prisiliesti prie gamtos, įkvėpti gryno oro ir, atsivertus knygą, susikoncentruoti į žodžius, o ne į žmonių šurmulį. Tada grįš ir poezija. Ir nenugalima bei besąlygiška meilė.

2018 m. lapkričio 19 d.

Į niekur. Arba į labai seniai svajotas vietas.

dienorastis, japonija, kelione, religija, traukiniai, Uncategorized

44028837_2279497178729096_5887385399482908672_nPaskutinį savo savaitgalį praleidau Hirakatoje. Ne visiškai bendrabutyje, bet aplink. Daugiausia su knygomis ir artimiausiais čia man esančiais žmonėmis. Daugiau negu savaitę laiko neleidau sau pakeliauti ir pasidžiaugti Japonija. Rezultatas: nuvažiavo stogas. Egzistenciniai gyvenimo klausimai pradėjo veržtis iš vidaus į paviršių, skverbtis pro odą ir, kaip visada, buvo neatsakomi. Pradėjo erzinti kiekvieno žmogaus požiūris ir patarimai. Pradėjo erzinti kiekviena mintis pavadinimu „kas bus“, kuri yra be proto miglota ir visiškai neaiški. Dauguma žmonių neturi savo gyvenime nubrėžto kelio. Jie apipina save abejonėmis, baimėmis, nepasitikėjimu savimi ir kitais, taip bėgdami nuo savo potencialo. O man atrodo, kad aš išsikvėpiau su savo „potencialu“. Kas iš tų gerų pažymių be gerų pažymių gyvenimo patirtyje? Kas iš to užsispyrimo be užsispyrimo išeiti į pasauly aukštai iškelta galva ir su stipria saviverte kišenėj?

Kol kas vienintelis man žinomas būdas pabėgti nuo šitų dramatiškų ir perdėtų klausimų sau – traukinio bilietas. Į niekur. Arba į labai seniai svajotas vietas. Į visai netyčia užtiktus kampelius. Arba gerai suplanuotas išvykas. Kartais visai nesvaru kelionės tikslas Nes vien tik sėdėjimas japoniškame traukinyje – sukelia didelį laimės gūsį.

Šiandien aš (mes) prie Biva ežero. Į didžiausią Japonijos kalną jau užlipau. Nusprendžiau, kad pats metas pamatyti ir didžiausią ežerą. Išsirinkome turistų mažai lankomą mažą zen šventyklą Ukimida, kuri tapo vieta, iš kurios išeiti taip ir nebenorėjome. Religija (ypatingai krikščionybė) mano gyvenime turi labai nedaug reikšmės. Man patinka šventyklos ir joje tvyranti ramybė, tačiau mano dažniausiai matomos būna labai turistinės ir prikimštos chaoso. Aš tikiu tokiais dalykais, kaip karma ir reinkarnacija, ko tikriausiai dažnam lietuviui net nereikėtų minėti, nes dažna mintis atėjusi į galvą „šita praplautom smegenim“. Tačiau tikėti į „kažką, kuris yra kažkur“ mano ciniškam mąstymui visada buvo panašu į meistriškai išvystytą kontrolės formą. Tokiose vietose kaip Ukimida – religija turi kitą prasmę. Ji beveik tampa „ramybės“ sinonimu. Jeigu kažkur ir gyvena Dievas ar Dievai, kažkokios nežemiškos jėgos – jos gyvena čia. Žiūri į mirgančią ežero mėlyną, apkabintą kalnų ir švelniai jaučia vėją plaukuos. Ir jeigu atrodo, kad kažkas kitas, Dievas ar Dievai, gali padaryti tave laimingu, tai tik tokiose vietose  pradedu tuo nuoširdžiai tikėti. O gal, iš tikro, nei Dievas nei Dievai tavęs padaryti laimingu negali. Tiesiog užtenka tau pačiam priimti vieną sprendimą –  nusipirkti traukinio bilietą.

2018 m. spalio 13 d.

Šita mano Japonija

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, japan, japonija, Uncategorized

43225759_385311038674412_1683186971653963776_nIr šį kartą aš Japoniją semiu pilnomis rieškutėmis. Pasiimu ją kitokią ir su niekuo nesidalinu. Kaip mažas vaikas, saugau svarbią paslaptį, nors, dažniausiai ji svarbi tik sau pačiam. Šita Japonija, kuria džiaugiuosi dabar, labai panaši į mano kasdienį emocinį pasaulį, kuriame (ir kurioje) siaučia taifūnai (nuo mano atvykimo jau turėjome du. Artėja dar vienas), lengvi žemės drebėjimai, liūtys ir vėjai, po kurių, lyg pilko dangaus niekada nebūtų buvę, ateina saulėta, tyro oro kupina diena.

Šitoje Japonijoje aš dažniau nei visada sau užduodu klausima „o kam man visa tai?“. Pradėjus gilintis į politinę ekonomiką ir ją besimokant randant visai daug džiaugsmo, baugščiai ateina mintis – ar tai kada nors man bus naudinga. Ar pasieksiu tą išslavinimo lygį, kai galėsiu sau priklijuoti etiketę „protinga“. Kol kas sau priskiriu tik vienintelę etiketę: „kažkaip kitaip mąstanti ir sąmoningai atsiribojusi“. Galvojau, kad nėra labai normalu labiau mėgti keliauti vienai negu su žmonėmis. Tačiau kaip prieš porą dienų išgirdau iš vieno protingo žmogaus: „suprantama. Pajutus ta galią nuo nieko ir niekam nepriklausyti, sunku grįžti į socialines ribas“. Mano socialinės ribos šį kartą Japonijoje apsiriboja keliais vardais. Žmonėmis, su kuriais galima visą dieną skųstis užsieniečiais (žinau, pakankamai paradoksalu, tačiau aš esu tikrai labiau „japoniška“ negu 90proc. čia esančių kitų atvykėlių ;D), pasakoti kodėl myli knygas, kodėl yra smagu mokytis (ne aš viena, pasirodo, visus užduotus skaitinius pabaigiu iki paskutinio žodžio) ir kaip nuostabu pažinti savo Japoniją.

Aš suprantu, kad tikriausiai tai yra mano paskutiniai metai, kai sėdžiu paskaitose. Kai nagrinėju teorijas, skirtingus atvejus ir skirtingas perspektyvas. Per visus šiuos metus savo studijose išmokau vieną pagrindinį dalyką – nėra vieno teisingo atsakymo. Visada diskusijoje yra kintamasis, priklausantis nuo aplinkybių ir skirtingų požiūrio taškų. Šitoje Japonijoje mums pastoviai kartoja, jog geriausia mūsų investicija į save yra mūsų išsilavinimas. Mus bando tuo įtikinti su tokia didele ir nenugalima aistra, kad dažnai pradedi didžiuotis tuo, kur esi ir kokius sprendimus gyvenime priimi. Aišku, dažniausiai šias emocijas seka nežinomybės baimė, o nežinomybė mano gyvenime (tikriausiai, kaip ir daugumos visų) įgauna pagreitį.

Šitoje Japonijoje vėl iš naujo pergalvoju sąvokas „toli“, „laisvė“ ir „brangu“. Daugiausia paskaitose sutinkant amerikietišką požiūrį (iš 333 užsienio studentų 233 yra amerikiečiai) – aiškiai matosi, kaip skirtingai mes suprantam pasaulį. Didžiajai daliai jų – Japonija yra maža ir „viskas ranka pasiekiama“. Man Japonija yra sunkiai pamatuojama, kupina mažų paslėptų kampelių, detalių ir užburiančių vaizdų, iki kurių nusigauti kartais būna iššūkis. Jiems viskas čia yra pigu. Man, pamačius daržovių kainas – pasidaro juokinga. Pradedant diskutuoti dauguma temų, jie (dažniausiai) mato juodą ir baltą. Ir dažniausiai ta „balta“ būna jų pačių šalis. Jų „laisvė rinktis“ ir „gyventi taip kaip nori“. Aš dažniausiai matau pilką. Kurios atspalvis, sodrumas ir ryškumas skiriasi nuo labai daug aplinkybių. Aš negaliu pakęsti frazės „Japonija yra tokia…“ arba „japonai mąsto būtent taip“. Japonija yra visokia! Gyvenimas Tokijuje spinduliavo absoliučiai kitokią aurą negu gyvenimas Osakoje. Tikriausiai gyvenimas Hirošimoje arba Hokaide atvertų dar naują požiūrį į tai, „kokie japonai yra“.

Nesuprask manęs klaidingai, labai įdomu išgirsti ir kitą požiūrio tašką. Įnešti į pilką paletę dar vieną atspalvį. Tačiau taip pat yra labai įdomu su tuo požiūriu nesutikti. Viduje rėkti „tikrai ne“, bet ramiai, taip sakant „susiturėjus“ pradėti mandagią diskusiją. O padiskutavus, susiplanuoti naują savaitgalio kelionę ir dar kartą pasemti SAVO, labai kitokią ir visapusišką, Japoniją pilnomis rieškutėmis.

2018 m. spalio 4 d.

O man patinka taip

diary, dienorastis, japan, japonija, Uncategorized

40279723_223505011847858_1454382965600550912_nJeigu kada nors galvojot, kad tarptautiniai studentai nieko neveikia pirmą savaitę prieš studijas atvykę į naują šalį, tai žinokit – veikia net labai. Japonijos biurokratijos lygį būtų galima įvardinti kaip „paskendę tarp dokumentų“. Nebuvo laisvos minutės prisėsti su arbatos puodeliu ir pareflektuoti, kaip gyvenimas vystosi dabar. Vienintelis aiškus dalykas – viduje ramiau, bet viskas kitaip. Pirmą savaitę atvykus į ICU (universitetą, kuriame buvau prieš dvejus metus), akyse kaupėsi ašaros. Kodėl? Kultūrinis šokas? Baimė būti vienam? Baimė nepritapti? Nežinau. Dabar jaučiuosi vyresnės (senesnė 😀 ) negu dauguma čia esančių. Man neberūpi susirasti kuo daugiau draugų pačioje pradžioje, nes tikiu, kad tie tikrieji atsiras savaime (nors šiame procese tenka dalyvauti labai natūraliai. Žmonės čia plūsta iš visų pusių). Man nereikia eiti švęsti kiekvieną vakarą į barą, nes visi vakarėliai bus daug malonesni tikrajam vargui prasidėjus. Aš nenoriu keliauti į miestą su dvidešimt žmonių, nes gražiausia šalis ir jaukiausias pažinimas man ateina būnant mažoje grupėje arba vienai. Man nereikia prisikrauti pilnų krepšių nereikalingo šlamšto parduotuvėse, nes tikiu, kad krūva daiktų nesuteikia tiek daug jaukumo, kaip minimalistinis, apgalvotas kampelis.

Aš pradedu vėl iš naujo matyti, kaip mes visi skiriamės ir kad „Europietiška kultūra“ neegzistuoja kaip vienas nedalomas vienetas. Visų mūsų mentalitetai radikaliai skiriasi. Mane žavi įvairūs akcentai. Žmonės, turintys skirtingų tautybių tėvus. Mergina, kuri gyvena Šiaurės Europoje, tačiau jos mama iš Pietų Amerikos ir ji turi be proto mielą ispanišką tarmę. Vaikinas, kuris užaugo toje pačioje Pietų Amerikoje ir jam draugas sakė, jog Lietuvos merginos yra modeliai, kurie to nežino.

Man patinka nesistengti patikti žmonėms. Ir man patinka žmonės, kurie nesistengia visiems patikti. Kurie eina savo keliu, bendrauja su visais maloniai, bet neperspaudžia dirbtinės šypsenos, besistengdami prisijaukinti kuo daugiau žmonių. Pradžia naujame universitete gali būti sudėtinga ir bauginanti, tačiau būrys žmonių neužpildys tuštumos. Užpildys tie keli, visai netikėtai surasti. Užpildys netikėti pokalbiai mieste, kai prie tavęs, sukaupęs visą drąsą, prieis japoniukas su šypsena ir paklaus iš kur esi, ir žodis „Lietuva“ atvers kelius į naują pažintį. Užpildyti tuštumą gali padėti jūra ir kalnai. Arbatos puodelis, išgertas po 4 valandų ėjimo mišku. Dango (jap. 団子) skanėstas, kuriuo mėgaujiesi vaikščiodamas senom Kioto gatvėm. Arba Fušimi Inari oranžinė vartų spalva, gražiai apšviesta saulės.

Aš nežinau ar pasirinkti tokį pažinimo modelį yra teisinga. Ar vertėtų nerti į gyvenimą šitoje nepažintoje terpėje pametus galvą ir sakant visoms galimybėms „taip“. Ar iš tikro kažkada pasirodys tuštuma. O gal vidinė ramybė ims viršų žinant, kad viskas bet kokiu atveju bus gerai. Aš iš naujo įsimyliu Japoniją ir ji man skleidžiasi gražiausiomis spalvomis. Bent jau kol kas. O gal tada ir jokie pažinimo modeliai nebėra taip svarbu… (?)

2018 m. rugpjūčio 28 d.

Laiko juostos ir bailūs žmonės

Uncategorized

40057731_2281417138541661_2436260021869215744_nJau beveik tapo įprasta, jog mano ilgosios kelionės prasideda nuo vaiko verkimo. Mažus vaikus gąsdina lėktuvo variklio ūžimas ir užgulusios ausys, o mane – nežinomybė. Ar galima turėti namus keliose vietose? Jausti ramybę čia ir dabar, mažuose dalykuose ir prisiminimuose tačiau norėti apkabinti visą pasaulį vienu metu. Išsižadėti savo svajonių, tuo pačiu suprantant, kad visgi vieną iš jų išgyveni dabar. Ar gali vienas žmogus tapti vieta, kuriai priklausai? Ar visgi geriau rinktis sąlyginę vienatvę ir intriguojantį pažinimą?

Šį kart viskas tas pats, tačiau viskas kitaip. Pirmą kartą keliaujant į Japoniją aš labai nuoširdžiai norėjau pabėgti. Pabėgti nuo rutinos, savos, jau iki skausmo pažįstamos, aplinkos, tų pačių mažiausių ir banaliausių detalių. Palikti miestą, kuriame nebėra nepažintų vietų. Žmones, kurie, arba išliks draugais netgi ir po ilgo laiko ir tolimo atstumo, arba taip ir liks gražiais prisiminimais, pamokom ir patirtim. Šį kart mano noras bėgti – sustojęs. Man nebereikia naujo kvėpavimo, naujų puslapių gyvenime. Gražūs ir dabartiniai. Man nebereikia ieškoti vietos, kur priklausau, nes, pasikeitus filosofijai, aš supratau, kad visai nebūtina jos surasti, norint jausti ramybę. Užtenka namus rasti žmonėse. Aš skrendu į Japoniją sąmoningai suprasdama savo tikslus, užduotis ir poreikius, tačiau su baime nepritapti, išsigąsti ir nesuprasti, juk per didelis dalykų išfilosofavimas visada buvo mano savybė. Aš bijau nespėti visko padaryti tinkamai, kokybiškai ir taip, kad būtų verta didžiuotis. Su tiek vidinių baimių aš eilinį kartą pasineriu į melancholiją ir, plėšant laiko juostas vieną po kitos bei išgyvenant antrą trumpiausią naktį savo gyvenime, prisimenu dalykus, kurie maloniai kutena širdį.

Kad ir kaip mylėčiau ankstyvą rudenį, vasaros pabaiga man visada kelia liūdesį. Tie paskutiniai gaivūs vakarai, pilni krentančių žvaigždžių, priverčia reflektuoti apie prabėgusias nerūpestingas akimirkas. Gera buvo vasara. Nors bėgau per ją besiversdama kūliais ir per daug negalvodama, ji manęs nenubaudė nei per kraštus besiveržiančiomis dramomis nei giliais praradimais. Buvo visko. Didelių Europos miestų, jaukių kavinukių ir kalnų, ežerų ir architektūrų. Daug šiurpuliuko, bėgančio per kūną. Ir dažnai jį sukeldavo visai ne tie, kam derėtų jį sukurti. Buvo baimių. Dėl padarytų ir daromų klaidų, tačiau gal ir visai ne dėl to. Teko daug dvejoti, nuslėpti, nutylėti, o po to, visai netikėtai, ir nevaldomai prisipažinti. Pripažinti meilę gyvenimui ir meilę klajonėms. Pasiklysti. Ne, ne tuose jaukiuose kalnuose. Savo viduje. Bijoti savęs. Didžiuotis savimi. Žygiuoti kalnų takeliais, kai jau nebegalima. Plaukioti ežere, kur tai daryti draudžiama. Pažinti naktinius miestus, o tuo pačiu ir save. Pažinti žmones, kuriuos, atrodo, pažįsti jau taip seniai.

Ir tikrai, gera buvo vasara. Paskatino svarstyti apie savo vertybes ir šiek tiek dėl jų sunerimti. Suprasti savo valios silpnybę ir puikybės mastus. Džiaugtis visais žmonėmis, kurie buvo šalia. Visi kitaip. Bet visi prasmingai.

2018 m. rugpjūčio 23 d.

Man yra sakę

japonija, kelione, Keliones

Man yra sakę, kad turėčiau parašyti knygą. Neslėpsiu, ši mintis iš tikro slepiasi kažkur mano norų sąraše ir vis kužda, kad jau reikėtų dirbti. Bet, gerai pagalvojus, ką gi aš Jums pasakyčiau? Ar galėčiau Jus ko nors naujo išmokyti? Įkvėpti? Nustebinti? Nemanau, kad turiu teisę rašyti apie savo gyvenimą. Greičiausiai, mano problemos yra didelės tik man ir daug kas jose rastų „išlepusios princesės išsigalvotas fobijas“.

Būdama 24 metų negalėčiau parašyti memuarų. Ne visi mes esam Beatos Tiškevič, kuri sugeba savo trečioje dešimtyje išgyventi visus meksikietiškus serialus. Nemanau, kad galėčiau rašyti filosofines knygas. Nes mano filosofija keičiasi beveik kas dieną. Kartais ji būna perpinta cinizmo, kartais perdėto džiaugsmo visu pasauliu. O kartais, tą džiaugsmą gali pakeisti viena trumpa sms žinutė ir tada savo žodžiais ant lapo tiesiog noriu iškeikti visą pasaulį. Negalėčiau rašyti meilės istorijų, nes įprasti scenarijai man yra savaip juokingi, o mano pačios meilės, arba logika paremti reiškiniai, dažnai būna klaidos, pasirinktos kartoti savo noru. Galėčiau rašyti apie keliones. Bet atsivertus savo Facebook‘o profilį per pirmas 5 min rasčiau bent penkis žmones, vertesnius tai daryti. Taigi kodėl, apsiginklavus tiek daug abejonių, aš vis dar atsiverčiu savo kompiuterį ir nieko neapsvarsčius iš anksto, lieju žodžius?

Rašymas man suteikia ramybę. Lygiai tą patį aš gaunu ir iš Japonijos. Labai retai atsiverčiu savo užrašus ar peržiūriu nuotraukas, nes visiškai nenoriu vėl širdyje pažadinti nostalgijos demono. Tačiau dabar, kai atgalinis skaičiavimo laikrodis jau pradėjo tiksėti, perskaičiau visus savo tekstus nuo pirmo iki paskutinio. Supratau, kiek daug dabar rašyčiau kitaip: sakyčiau atviriau, visiškai nepagražinčiau ir išreikščiau kitais žodžiais. Nenorėčiau tikėti, kad per tuos metus, nuo paskutinio savo įrašo Japonijoje, užaugau. Gal tik vėlgi – pasikeitė filosofija. Tačiau vieno dalyko tikrai nesiruošiu keisti – tai tikslo išnaudoti kiekvieną minutę ir pajusti šalį taip, lyg daugiau čia nebesugrįšiu niekada. Jeigu įdomu – kur rasti mano žodžius ir patirtis žinote. Ne knyga, ne kelionių romanas ir greičiausiai visiškai neįkvepiantis reikalas. Tik nuoširdumas, potyriai ir meilė kelionėms.

2018 m. liepos 23 d.