PASAULĮ VALDANTIS BALANSAS

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, rasymas, realybe, tinklarastis, Uncategorized

Nuo tos dienos, kai susiformavo mano mažai kintantis požiūris į kokybišką rutiną, aš bandau save „išdresuoti“ gyventi subalansuotai: nešvaistyti laiko nekokybiškam turiniui, nenuodyti savęs greitu maistu, neapleisti sporto, „pasipuošiant“ papildomais kilogramais, neaukoti miego dėl kvailų romantinių komedijų ir skirti laiko savo šiek tiek apleistiems hobiams.

Dažniausiai man sekasi visai neblogai. Su lengvais paslydimais, stabiliai susikuriu malonią rutiną, kurioje užtenka laiko visoms šioms ugdančioms veikloms. Socialiniuose tinkluose apkabinau save turiniu, kuris atitinka mano vertybes, skatina bei primena jomis vadovautis. Tačiau kartais aš paskęstu laikotarpyje, kai orkaitėje baigia kepti pica, skrandyje jau antra taurė vyno, keli kilogramai siūbuoja ant pilvo, o sporto kilimėlis apdulkėjęs stovi kampe. Kai Netflix sąraše puikuojasi lengvai nuspėjamos romantinės komedijos, o įkvepiančias ir skambiai išgirtas knygas pakeičia Facebook paskalos ir su realybe prasilenkiantys straipsniai.

Savo rutiną sustyguoti bandau skaičiais. Instagram paskyroje neseniai užsidėjau filtrą, kad programėlė man praneštų, kai pasieksiu 20min naršymo ribą. Ją pasiekus pažadėjau sau išjungti paskyrą ir eiti toliau gyventi “tikro” gyvenimo. Optimistiškai maniau, jog ši užduotis – vieni niekai, tačiau įsitraukus į „tobulų žmonių“ spalvotą turinį mano 20min smėlio laikrodis dažnai ima ir pasiekia dugną. Kartais tenka sustoti viduryje puikaus teksto ir, kovojant su savimi, kartojant mantrą “stipri valia” išjungti viliojantį ekraną. Tačiau būna akimirkų, kai šis paprastas pažadas sau išgelbėja nuo hipnotizuoto ir beprasmio kitų žmonių gyvenimo sekimo.

Per dieną siekiu nueiti bent 10tūkst. žingsnių. Po kiekvienos greitesnės dienos akimirkos, aš tikrinu laikrodį ant riešo, stebėdama kiek liko iki dar vieno susikurto minimalaus pasiekimo. Per sekundę sugebu pasijusti storesne, šios ribos nepasiekus, o nuėjus daugiau žingsnių – pasitaiso ir labai debesuota nuotaika.

Aš nuoširdžiai tikiu, jog sprausdama save į šias pačios susikurtas taisykles darau savo gyvenimą kokybiškesnį, sumažindama jame chaoso kiekį. Bet, iš tikro, ar šiuo atveju pasirinkimų nevaldo skaičiai ir limitai? Už plaukų save temti į kokybę neprimena teisingo kelio į nirvanos nušviestą pasaulį. Neseniai supratau, jog nemoku užsibrėžti grandiozinių tikslų. Ir ne, aš ne apie globalinio atšilimo problemos išsprendimą. Šiuo atveju „grandiozinis“ – numesti 5kg arba mėnesį kasdien apsilankyti baseine. Lengviausiai man užsibrėžtus tikslus pasiekti sekasi „po vieną dieną“. Pažadėti sau vieną dieną būti geresne. Ir, įvykdžius šį tikslą, su tuo pačiu ryžtu pasitiksi sekančias 24 valandas. Žingsnelis po žingsnelio lipdyti rezultatą, nebandant naiviai pasauliui išrėkti, jog „per ateinančius pusę metų išmoksiu suomių kalbą“.

Ir, tikriausiai, aš ne viena, kuri nebemoka motyvuoti savęs tiesiog „iš savęs“. Daugeliui iš mūsų reikia skaičių limitų, mažyčių laimėjimų, kad jaustumėmės vertesniais ir taptume „geresnėmis“ savo versijomis. Blogiausias šio „tobulėjimo“ scenarijus – tai tapti skaičių ir tobulo balanso vergais, besivadovaujančiais biudžeto ir kalorijų skaičiuoklėms, kavą su sojų pienu geriančiais ne todėl jog taip sveikiau, skaniau ar siekiant transliuodami savo solidarumą veganams, o žinant nuotraukos su hashtagu Instagraminę vertę ir pagal perskaitytas saviugdos knygas kitus gyventi mokančiais snobais.

Šiandien mano visiškai nepavyko. Dienos planas sveikai maitintis pasibaigė su pasišildytu picos gabaliuku. Nuėjau tik 9tūkst. žingsnių ir neprasitęsiau savo baseino abonemento. Instagrame tuoj pasieksiu 20min limitą, bet taip norisi pažiūrėti, ką įkėlė Beata Tiškevič. Tačiau šiandien aš ramiai ir besimėgaujant perskaičiau kelis įtraukiančius knygos puslapius. Ir mano silpnavališka diena mažais skaičiukais tapo kokybiškesnė.

Kalėdų (ne)laukimas arba „dovanoju, nes reikia“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, kaledos, life blog, mintys, realybe, Uncategorized

Aš labai mėgstu po mažą dalelę išnagrinėti žodį „reikia“: kodėl būtina vienose situacijose elgtis, rengtis ar kalbėti vienaip. Versti save daryti dalykus, kurie tavo prigimčiai ir asmenybei yra visai netinkantys, vien tam kad būtum „kaip visi“ ir pastoviai galvoti, ką kiti pasakys. Žinoma, dažnai pagrindinis atsakymas yra pakankamai akivaizdus: tai nusistovėjusios socialinės normos ir per laiką susiformavusios tradicijos, tačiau dažniausiai, išmetus kelis šiuos visuomeninius „reikalavimus“, gyvenimas pasidarytų daug mielesnis. Nuoširdžiai manau, jog šiomis „reikia“ tradicijomis mes aprengiame jaukiausias metų šventes ir paverčiame laukimo malonumą sutižusiu ir su purvu susimaišiusiu sniegu.

Gruodžio mėnesis mane užpuolė netikėtai. Žinoma, mes darbe dažnai galvojame keliais mėnesiais į priekį ir Kalėdų laikotarpis jau nuo rugsėjo pradžios dažnai apsilanko mūsų pokalbiuose, tačiau net ir kalėdinės dekoracijos, atsiradusios parduotuvių vitrinose po Vėlinių, neatnešė suvokimo, jog šventės jau ne taip ir toli. Ir juk dažniausiai, pirmiausia mūsų gyvenime atsiranda ne šventinis laukimas, o chaosas, perpildytos parduotuvių vitrinos ir maišais apsikrovusių žmonių kiekis, reklamose tituluojamas „kalėdinio bumo“ vardu, o sąvoka „dovanos“ pradeda asocijuotis ne su džiugiomis emocijomis, o prievole.

Pirmasis sniegas man atnešė svarstymus apie viso šio bumo prasmę ir kodėl dovanoti ir gauti dovanas pasidarė nebe taip malonu. Kiek kartų gyvenime gavę dovaną pasijutote nemaloniai vien dėl to, jog neturėjote nupirkę dovanos atgal? O gal būtent jūs buvote tas dovanotojas, kurio veidą perkreipė nusivylimas, kad į jūsų gražų poelgį nebuvo atsakyta tuo pačiu? O gal yra tekę bėgti pirkti skubios dovanos sužinojus, jog kažkas ruošiasi jus sveikinti? Aš savo viduje pajutau nuovargį vien galvodama apie šias situacijas. Ar kada paklausėte savęs, dėl ko dovanojate ir dovanas gaunate? Ar dovanoti vien dėl to, kad tikitės gauti dovaną atgal, nėra itin egoistiška ir ar vis dar galima šiuos veiksmus vadinti dovana?

Manau, kad visas šis dovanojimo žaidimas turėtų būti smagus. Galvoti apie savo artimų žmonių poreikius ir hobius, siekiant juos pradžiuginti turėtų būti prioritetas, o ne papildoma funkcija. Juk dovanoti arbatų rinkinį ir jaukų megztinį yra daug smagiau, negu galvoje dėlioti dovanų maišelius ant svarstyklių, galvojant kaip išleisti panašią sumą pinigų ir „nenusipiginti“.

Šiais metais aš oficialiai iš savo Kalėdų laukimo laikotarpio išmetu žodį „reikia“ ir dovanų ieškojimą ruošiuosi paversti ne kardio treniruote, o smagiu procesu, galvojant ne apie išskaičiavimus, o apie nuoširdų norą dovanoti.

Dovanokite ir jūs kokybišką laiką ir jaukias akimirkas. Puoškite Kalėdų eglutes ir namus, nesistengdami praspjauti kaimynų, kepkite sausainius ir pyragus kolegoms ne todėl, jog norite padaryti įspūdį, o todėl, kad tai atneša dar malonesnius pokalbius pertraukų metu, ruoškite vakarienes kartu ne todėl, kad taip greičiau ir paprasčiau, o todėl, kad kiekvienas procesas gali būti kupinas juoko iki ašarų ir pačių linksmiausių kuriozų. Neverskite savęs dovanoti kažkam dovanų dėl to, kad „reikia“. Dovanokite tada, kai norisi dovanoti ir tai, kas sušildys jaukumu viduje. Paverskite Kalėdų laukimą ne „bumu“, o prasmingu laikotarpiu, padovanokite sau patiems, ir tuo pačiu, visiems aplinkui, gabalėlį nuoširdžios meilės. Juk visos šios idilės prasmė ir yra tokia: būti dar šiek tiek labiau laimingais.

Visai neramūs scenarijai

dienorastis, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, realybe, Uncategorized

IMG_20181225_160303_573

Nuo mokyklos laikų mano galvoje visada sukosi viena dilema, kuri, tada atrodydama tik kaip niekad neateisiantis šešėlis, šiandien visu pajėgumu kelia vėjus galvoje. Aš, kaip ir dauguma  mokyklą baigiančių ir nauja darbo galia tampančių šviežių asmenybių, visada bandžiau įsivaizduoti savo ateitį, tik niekaip negalėdavau nuspręsti, kur noriu matyti save labiau: ar kalnuose, apsuptą neaprašomos gamtos ir ramybės, savanoriaujančią Tailande su drambliukais ir prisidedančią prie nepelno siekiančios organizacijos, ar jaukioje kavinėje, miesto centre, apkabintą žmonių keliamo šurmulio, tačiau paskendusią savo mintyse, atliekančią užduotis ir kvėpuojančią kūrybiniu įkvėpimu, ar įsispraudusią į brangų kostiumėlį, oficialiame priėmime su vyno taure rankoje bei ambicingai gyventi leidžiančia ir skatinančia banko sąskaita.

Kiekvienas šis scenarijus man buvo savaip gražus bei intriguojantis. Tačiau laikui bėgant, žinoma, paaiškėjo, kad turėti jų visų trijų sintezę, tikriausiai, nepavyks. Taip ir prasidėjo mano blaškymasis po idiles, bėgiojimas nuo vieno tikslo prie kito, nuo noro gyventi laisvai ir nepriklausomai iki noro tilpti į gražius rėmus, kurių iš manęs tikimąsi. Kelis studentavimo metus rankose laikiau pirmą savo susikurtos idilės variantą. Teko sugerti ne vieno kalno grožį, ieškoti atsakymų lipant į Fudžį, aplankyti drambliukus, savanoriauti pačio įvairiausio pobūdžio projektuose, dirbti įvairiausius darbus, daug šokti, įsimylėti, klysti ir pažinti pasaulį. Ir tai, žinoma, skambiai galima tituluoti, geriausiais mano gyvenimo metais. Nes juk kol esi (tik) antrame kurse, tavo platūs šuoliai per pasaulį yra beveik skatinami ar bent jau toleruojami. Tačiau, laikui bėgant, iš tavęs tikimąsi „susitupėti“ ir tu pats nusprendi, kad toliau, rinkdamasis „kuo nori būti“, klysti jau nebegali.

Šiandien gyvenu pagal antrą scenarijų. Turiu kūrybišką darbą, kurį, didžiąją laiko dalį, galiu atlikti iš bet kurios vietos pasaulyje, kur yra internetas. Dirbu su labai spalvingomis ir įkvepiančiomis asmenybėmis, aplinkoje, kurioje neegzistuoja tradiciniai boso ir pavaldinio bendravimo rėmai, kur iš žmonių gali mokytis ne tik profesinėje srityje, bet (SVARBIAUSIA) tikros ir be proto didelės meilės gyvenimui. Ir aš dažnai sėdžiu kavinėje, apkabinta žmonių šurmulio, pasinėrusi į savo mintis. Tikrai dirbu ne „sau ir dėl savęs“ modeliu. Dirbu dėl mažo kolektyvo, kuriame viskas priklauso ne nuo darbo robotukams pritaikytų darbo valandų, o nuo rezultato. Dažnai, panorėjusi pamiegoti šiek tiek ilgiau (arba nesidažyti ir likti pižamoje) aš dirbu tėvų namo sode, kuriame nėra miesto šurmulio, dar lengviau paskęsti savo mintyse ir visada laukiu žiemos sezono, kuris savo tempu prilygsta keliems etatams, bet tuo pat metu sukuria labai daug ilgų pokalbių, stengtis verčiančių iššūkių ir leidžia nusiplėnyti taip laukiamų žiemos atostogų kokiame nors neatrastame krašte. Ir iš ties labai smagu suvokti, jog į šį dinamišką ir kūrybišką mano gyvenimo etapą mane atvedė pirmasis, šuoliais per pasaulį besiverčiantis ir klysti leidžiantis, scenarijus.

Gyvendama pagal šį scenarijų aš randu laiko sau, ko dažnai pritrūkdavo studijų metais. Skaitau visas norimas knygas iš eilės, turiu laiko norimiems online kursas, gilinti senai pamirštų užsienio kalbų žinias, skirti laiko naujų rūšių sporto atradimams bei gilių, ir labiausiai laimę gyvenime puoselėjančių, ryšių su brangiais žmonėmis stiprinimui. Mano mintys dar niekada taip lengvai nesidėliojo rašant tekstą. Net tada, kai sėdėdavau kalnuose, pakilus stipriam vėjui, skambus tekstas prarasdavo kas antrą epitetą. Ir aš iš ties jaučiuosi laiminga.

Bet nerami.

Nes juk trečiasis scenarijus vis dar liko neišbandytas. Kad ir kaip džiaugčiausi tuo, kas vyksta čia ir dabar, kažkuriuo metu, kiekvienoje dienoje šmėsteli šešėlis, o gal mano vieta kitur? Ir iš pradžių, jis buvo itin varginantis ir gadinantis nuotaiką. Tačiau per tiek metų, kai jis pastoviai man neleido mėgautis dabartimi, aš į jį žiūriu kaip į vidinį polėkį, kuris neleidžia sustoti. Tikriausiai, tokiems žmonėms kaip aš, gyvenime iki galo gerai niekada nebus. Mūsų viduje tiesiog netelpa gražiai apibrėžtas vienas gyvenimo modelis. Mes visada liksim besiblaškančios po pasaulį laisvos sielos. Ir aš žinau, kad mūsų blaškymaisi yra labai įvairūs ir tokių mūsų yra labai daug. Aš žinau, kad netgi išpildę visus savo susikurtus scenarijus, mes sugalvosime jų dar daugiau. Ir dažnai mums neužteks kalnų, kavinių bei dailaus kostiumėlio teikiamų privalumų. Bet kiekvienas tas scenarijus pridės bent po mažą dalelę į didžiulį projektą „ramybė“. Tačiau iki galo mums, tikriausiai, ramu niekada nebus.

2019 m. rugsėjo 6 d.

Per daug jaunatviškos dramos

dienorastis, issukis, japonija, mintys, realybe, ruduo, Uncategorized

 

 

IMG_20190428_225440_931

Prieš pradėdama daryti svarbesnius darbus Japonijoje (tuo metu, 90proc. šios sąvokos apėmė magistro rašymą), aš privalėdavau susitvarkyti kambarį, išsiplauti visus indus, išvėdinti savo mokslo erdvę ir palaistyti vienintelį gyvybės šaltinį savo kambaryje – tai mažą gėlytę, kuri puikiai derėjo mano, beveik daiktų neturinčioje, „kūrybinėje erdvėje“. Tikriausiai, visas šis „išsivalymo“ procesas buvo reikalingas norint išvalyti savo smegenis nuo nereikalingų minčių ir paruošti jas naujai informacijai. Po šio pasąmoningo minčių išvalymo galėdavau lengvai susikaupti ir sėsti prie savo protinių treniruočių, apdovanodama save vienu kitu arbatos puodeliu.

Šį įprotį aš taip pat parsivežiau į Lietuvą. Tik čia jis nebeveikia taip puikiai. Ir, manau ne dėl to, kad jį pražudė laiko zonos ar kultūriniai pasikeitimai. Savo sielos ir proto „išvalymo“ tradicijoms aš aktyviai kenkiu pati. Žinau, kad kiekvieno žmogaus problemos jam pačiam yra pačios didžiausios. Ir dažnai tavo kasdieniai išgyvenimai negali būti nuraminti argumentu „pažiūrėk kaip sunkiai gyvena Afrikos vaikai“. Atrodo, jog problemų tu, kaip ir, neturi. Punktų sąraše drąsiai galėtum sudėti varneles prie visų svarbių tavo gyvenime egzistuojančių dalykų. Atrodo, belieka tik apsikabinti sielos ramybę ir akimis spinduli uoti sąvoką „koks gyvenimas yra gražus“. Tačiau sėdint su draugėmis kavinėje ir besimėgaujant dar vienu turimu punktu sąraše „tikra draugystė“, į kai kuriuos klausimus, apie savo džiaugsmą ir ramybę, atsakyti negali. Kai kuriems žmonėms vienas iš didesnių iššūkių gyvenime yra mokėti planuoti savo laiką ir suderinti skirtingas veiklas. Tačiau kitiems, ypač tiems, kurie didelę savo gyvenimo dalį praleido planuodami, kaip išnaudoti kiekvieną minutę, tikrai ne mažesne dilema tampa laisvo laiko turėjimas. Tada nebeužtenka susitvarkyti namus, išsiplauti indus ir palaistyti gėlę, kad galvoje irgi įsivyrautų tvarka. Tenka viduje išvalyti dar daugiau ir nenoromis bandyti atsakyti į taip ilgai nuo savęs bandytą nustumti klausimą „tai ko gi tu iš tikro nori iš savęs?“.

Seniau mūsų pašnekesiai su draugėmis apsiribodavo meilės dramomis, paskaitų keliamais iššūkiais ir troškimais apkeliauti pasaulį. Mielai grįžčiau į tuos maloniai įkvepiančius pašnekesiu, kuriose mūsų laisvos vėjavaikiškos sielos tiesiog žydėdavo. Dabar savo pokalbius pradedame nuo diskusijų apie darbo etato mažinimą. Apie buityje iškylančias juokingas situacijas, naujo buto įrengimo darbus ir sudėtingą mokesčių sistemą. Kelionės, žinoma, vis dar egzistuoja mūsų diskusijose, tačiau dažnai jos būna apipintos sąvokomis „kai gausiu atostogų“, „komandiruotės“ arba „kiti svarbūs projektai“. Ir nesupraskite manęs klaidingai – tie pokalbiai yra iš ties labai įdomūs, nes juk tuo mes dabar gyvename. Tačiau kartais vėl norėtųsi grįžti į tuos laikus, kai nusimaudavome batus ir lakstydavom rytais po pievas, naktim žiūrėdavom į žvaigždes ir pykdavomės dėl nepalikto picos gabaliuko.

Ir tikriausiai, dalis išmintingų žmonių, dabar pasakytų, jog visa šita situacija – tai tiesiog per daug jaunatviškos dramos. Ir aš absoliučiai su jais sutikčiau. Nes mes vis dar galime lakstyti po pievas basos ar žiūrėti į tuos pačius žvaigždėtus skliautus. Bet vis dar negalim atsakyti sau į klausimą „ko norim iš savęs“, tvarkomės kambarius, kad išvalytume sielą, mieliau skiriam laiką internetiniams kursams bei išgyvename populiarią socialinę, tavo vertę nustatančią, struktūrą pavadinimu „tam dabar, tiesiog, nėra laiko“.

2019 m. rugpjūčio 30 d.

 

Netyčia užklydusios idėjos

atostogos, dienorastis, ideas, idejos, inspiration, japan, japonija, kelione, Keliones, nuovargis, realybe, Uncategorized

Aš niekada nekuriu sau naujametinių pažadų. Man nereikia oficialios pradžios įformintos laiko. Dažniausiai užtenka netikėto įkvėpimo ir netyčia užklydusios idėjos. Tačiau taip jau nutiko, kad mano49913092_861929700806347_8490765863014629376_n nauji metai prasidėjo nauju vidinės energijos gūsiu, o tai jau galima pavadinti oficialia pradžia. Noru pažinti pasaulį, būti jam draugiškesne ir naudingesne. Būti geresne savo pačios versija. Ne, ne charakterio prasme ir nebendraujant su aplinkiniais. Nors gal, iš dalies, ir šioje srityje. Surasti balansą tarp kūno, proto ir sielos. Daugiau skaityti. Keliauti ir keliaujant labiau priimti ir neteisti. Susidraugauti su gamta. Domėtis daugiau sričių nepaviršutiniškai, o kokybiškai. Kokybiškai ilsėtis. Žiūrėti naudingus filmus. Mokytis iš širdies, o ne dėl pažymio ar kreditų skaičiaus. Nuoširdžiai domėtis aplinkiniais, kuriant kokybiškus ryšius. Lyginti save tik su savimi. Konkuruoti irgi tik su tuo pačiu žmogumi. Nešiotis mažiau skaudžių prisiminimų mintyse. Tačiau dar nežinau, ar už juos atleisti. Mylėti gyvūnus, bet ne tik tuos išlepusius naminius, bet prisidėti prie tikrai nuskriaustų geresnio gyvenimo. Žiūrėti į pasaulį kaip į galimybių visumą, o ne priešą, kuris bando atsiųsti vis daugiau iššūkių.

Nešiojausi šias neaiškias idėjas galvoje visą mėnesį, tačiau greitas atostogų tempas neleido suvokti jų sistemingai. O mano atostogos prasidėjo kalnuose. Tiksliau Kalėdų atmosfera buvo išpūsta vėjo ir smilgų kedenimo garso. Iš karto buvo aišku – jog eilinių lietuviškų žiemos atostogų čia nebus nei kvapo. Supratau, jog savo aplinkoje sukaupiau gausybę malonių ir mielų žmonių. Nebeturiu galimybės būti vieniša. Žinoma, atrodo, jog gyvenant bendrabutyje vienišas jaustis ir nelabai gali, tačiau žmonės ir artumas ne visada žengia koja kojon. Aš vėl iš naujo suradau savo Japoniją ir jo apylinkes. Pasirodo, jos spalvos labai priklauso nuo kompanijos, su kuria keliauji. Mano Japonija prieš dvejus metus buvo nuspalvinta vidinio pažinimo. Ši (kaip buvo ir šios atostogos) yra nuspalvinta skirtingomis asmenybėmis.

Aš labai džiaugiuosi, jog metų pradžia jau yra papuošta kultūriniu šoku. Bankoko ypatumai leido suprati, jog teigti, kad mėgsti keliauti ir pažinti, nepažinus mažiau išsivysčiusių šalių, yra labai netikslu. Vos tik atvykus, pirmieji įspūdžiai privertė galvoti, jog Pietryčių Azijos pažinimas yra tikrai ne man. Tačiau praėjus šiek tiek laiko (ir atsidūrus pastovioje gyvenamojoje vietoje, kai kiekvieną rytą nereikia pakuoti lagamino) iššūkių ir nuotykių alkis bei idiliškas keliautojo portretas vėl skatina ieškoti naujos pažinimo galimybės.

Man atrodo, jog po ilgo laiko tarpo aš vėl noriu semti atradimus rieškutėmis. Neštis jų siūlomas patirtis su savimi ir dalintis jų sukurtomis gražiausiomis istorijomis. Nežinau, ar ši idėja, draugauti su pasauliu, ilgalaikė. Galbūt ji laikina ir rytoj, poryt, o gal po mėnesio aš nuspręsiu pasiduoti. Tačiau jeigu taip nutiks, tikiuosi tie malonūs ir mieli žmonės vėl mane įkvėps kultūriniams šokams. O gal šį kartą užteks ir naujų netyčia užklydusių idėjų.

2019 m. sausio 21 d.

Meilei visada reikia šiek tiek dramos

Hokaidas, japan, japonija, love, meile, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

IMG_20181026_214117_522Labai ilgai laukiau, kol mintys pačios subyrės į vientisą tekstą apie Hokaidą. Juk kiekviena kelionė praturtina savaip. Naujais įspūdžiais, žmonėmis, kvapą gniaužiančiomis vietom arba neįprastu maistu. Kiekviena kelionė „kitur“ yra ir gilesnė kelionė į save, taip? Ne visada. Iš šios kelionės tikėjausi atrasti dar vieną Japonijos pusę. Kuri nebūtų tokia kaip Kanto (Tokijo regionas) ir Kansai (Osakos regionas, kuriame aš dabar). Tokią ją tikriausiai ir radau. Vietą, kurioje jautiesi vienintele „šviesia galva“, kurioje sulauki dar daugiau dėmesio, nes esi „kitoks“. Japoniją, kurioje transporto sistema ne tokia jau ir tobula: Sappore susisiekimas traukiniais tikrai puikus, tačiau aplink jį – tik autobusai, kurie, dažniausiai, brangūs ir važiuoja keletą kartų per dieną. Ar Hokaide galime pajusti ainu kultūrą (tiems, kam įdomu plačiau, ką ši sąvokia reiškia – google.lt tikrai suteiks daug informacijos)? Taip, jeigu kultūra galima vadinti centrinėje stotyje ant sienos kabančius kelis paveikslus, porą skulptūrų, „sušvelnintą“ istoriją perteikiantį muziejų ir puikiai įruoštus ainu vietinės kultūros centrus/kaimelius, su vos pora žmonių ir sudėtingu susisiekimu.

Hokaidas mus pasitiko Europietišku rudeniu. Nukritusiais lapais ir tuo maloniu šalčio ir lietaus kvapu (šiuo metu ten, kur gyvenu, +20 laipsnių). Džiaugiausi prisiminus savo „europietišką“ orą. Tačiau greitai tas oras pradėjo rodyti savo charakterį, kurio nuotaikos (kaip ir mano dažniai), keitėsi kas 30min. Vieta, kuri tapo šios kelionės didžiausiu atradimu ir iš kurios išvykti taip ir nenorėjome – Kamui kyšulys. Išvertus iš ainu kalbos „kamui“ (kaip ir japonų „kami“) reiškia „dievas, dvasia, dievybė“. Būtent gaivią ir švarią „dvasią“ ten ir pajutome. Kelionė prasidėjo kaip ir didžioji dalis nuostabių žygių – į niekur. Išlipusios iš traukinio sužinojome, kad mūsų suplanuoto autobuso nėra (vėlgi nuostabi transporto sistema už Sapporo ribų), o vienintelis važiuojantis į tą pusę autobusas yra daug brangesnis negu planavome ir jo paskutinė stotelė nutolusi valanda kelio pėsčiomis nuo mums reikiamos vietos. Turėjome lygiai 5min nuspręsti, ar važiuojame, kadangi tai buvo paskutinis autobusas tą dieną. Po trumpų bet įtemptų dvejonių nusprendėme išbandyti savo sėkmę. Nespėjome nusipirkti vandens ar užkandžių. Turėjome viena kitą, žemėlapį japonų kalba, ausinukus, jūros vaizdą beveik visą kelią ir (ačiū Dievui) pakrautus telefonus. Šiek tiek neramino informacijos centre dirbusi moteriškė, kuri labai skeptiškai žiūrėjo į mūsų pasirinkimą eiti valandą kelio „į viršų“. Atvykus į vietą supratome, kad valanda kelio „į viršų“ yra ėjimas paprastu keliu (vėlgi, dalį jo prie jūros), tada veda į lengvą įkalnę. Saulėtą dieną. +26. Palei rudenėjantį mišką. Išvada – jokio didelio iššūkio. Tik malonus laikas gamtoje. Štai tokia yra ta viena Japonijos pusė ir jos gyventojai. Be patogumų, kurie nuveda tiesiai iš taško A į tašką B, be aiškios sistemos ir organizuotumo – neverta vargintis.

Mano ir Japonijos santykiai tapo komplikuoti. Bet juk didelės meilės istorijos visada turi kažkiek dramos. Labiausiai mane pradėjo erzinti žmonės. Jų lėtumas (ir kiekis), nereikšmingų taisyklių primetimas ir didelių problemų ignoravimas. Mano tolimos kelionės sulėtėjo. Užrašai irgi pasidarė trumpesni. Ar tikrai smagu pažinti šalį iki tos akimirkos, kai, visgi, myli, bet matai ir pilkas jos puses? Ar smagiau būtų pasilikti tam vadinamam „medaus mėnesyje“ ir visam pasauliui rėkti, kokia Japonija yra nuostabi. Kaip D. Rams teigia „išgryninkite iki esmės, tačiau pasilikite poeziją“. Tikriausiai poezijos aš ir pasigendu. Tikriausiai man ir mano Japonijai reikia vėl susitikti dviese. Surasti vietą be turistų ir be daug vietinių žmonių. Kur galėčiau prisiliesti prie gamtos, įkvėpti gryno oro ir, atsivertus knygą, susikoncentruoti į žodžius, o ne į žmonių šurmulį. Tada grįš ir poezija. Ir nenugalima bei besąlygiška meilė.

2018 m. lapkričio 19 d.

26.

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, mintys, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

2016 rugsėjo 26 d.

Aš prisimenu vėsius rudens rytus Kiote. Kai lengvas rūkas apkabindavo lenktus siaurų gatvių stogus. Aš prisimenu, kai keliaudavom ir keldavomės anksti, tos gatvės vis dar būdavo tuščios ir tylios. Ir, tik pradėjus gerti rytinę kavą, jos prisipildydavo žmonių. Gerdama rytinę kavą namie, aš prisimenu mažas detales. Ir kiekviena jų viduje kažką atidaro. Tuščią, nepripildytą ertmę, į kurią turėčiau sudėti teigiamas emocijas, kitu atveju pradės skaudėti. Aš prisimenu skersvėjus šventyklose, kurios, iš pažiūros panašios, tačiau pasakoja skirtingas istorijas. Tuos medinius kioskelius, kuriuose vietiniai verslininkai pardavinėja tradicinį maistą. Atiduočiau daug, už galimybę vėl pajusti dango skonį. Aš prisimenu, kaip Kiote jautiesi apkabintas kalnų. Kaip gali lengviau kvėpuoti, nusimetęs Tokijo naštą nuo pečių. Prisiminimai, kaip filmo ištraukos, maži fragmentai prabėga galvoje. Sunku atskirti juos nuo realybės.

Kiekvieno mėnesio 26 dieną aš pasižiūriu į kalendorių ir prisimenu, kiek seniau tai reikšdavo. Taip skaičiuodavau prabėgusius mėnesius Japonijoje. Kiekvieno mėnesio 26 diena buvo vis nauja sukantis to, ką man teko patirti. Kiekvieną mėnesį vis naujas gimtadienis. Dabar kažkas sustabdė mano laiką. Nors šiandien 26 diena – nejaučiu, kad paaugau. Gyvenimas čia vystosi savaip lėtai, nepateigdamas nei didelių iššūkių, nei nuotykių, nei išbandymų. Negaliu skųstis – ramybė tikrai nėra blogiausia, kas gali nutikti žmogui, tačiau būtent 26 dieną, dviejų pasaulių, kuriuose teko/tenka gyventi kontrastai labiausiai jaučiasi.

Aš prisimenu, kai pradėjus vėsti orui, mano draugai sulindo į arbatos puodelius ir didelius šalikus, besiskųsdami sušalusiais pirštais ir nosimis. O man tas ruduo buvo toks pilnas gyvybės ir vidinės šilumos, jog niekaip negalėjau pajusti jų juntamo šalčio. Kiekvienas ilgas pasivažinėjimas traukiniu ir kiekviena naujai atrasta vieta pažadindavo vis naujas mintis, kurios leido mylėti rudenį ir gyvenimą taip stipriai ir nuoširdžiai.

Įdomu, ar visą gyvenimą nuo dabar, mano mažas organizmas bus kaip laikrodžio švytuoklė: blaškysis tarp dviejų pusių, nerasdamas sau vietos. Visi tie, kas kalbėjo apie depresiją grįžus, pamiršo paminėti, jog ji užklumpa ne iš karto. Ji palaukia, kai nebūsi pasiruošęs, kai pamirši, jog kadanors reikės su ja kovoti. Tačiau laikyti apkabinus prisiminimus – nėra pats geriausias receptas judėti pirmyn. Todėl šį rudenį, su dideliu šaliku ir arbatos puodeliu, kursiu 26 dienai naujas priežastis švęsti.

Pabaigos ateina netikėtai.

atostogos, diary, dienorastis, gyvenimo blogas, international, japan, japonija, life blog, pabaiga, realybe, tokijas, Uncategorized, university

2016 m. liepos 1 d.

Tylėjau ilgai. Baisu suprasi, jog praėjo mėnesis nuo paskutinio įrašo. Negalėčiau pasakyti, jog nebuvo įkvėpimo rašymiui. Galbūt atvirkščiai, galvoje buvo tiek visko ir tuo pačiu nieko, jog sunku tai sudėti į paprastą ir logišką tekstą. Tikriausiai dėl to, jog atėjo metas viską atidėlioti. Visas galimybes pasiimti iš šių metų dar daugiau, visus darbus, kurių prisikaupė bauginančiai daug, ir didžiuosius vasaros planus.

Laikas yra labai žavingas dalykas. Ne tik galimybė jį skaičiuoti metais, bet ir gebėjimas lengva ranka pridėtį mėnesį prie savo planų. Gyvenimas Tokijuje, (o gal romantiniai filmai) išmokė mane vieno naudingo dalyko – susikurti tobulas akimirkas. Būti vienai, dedeliame mieste ir matyti tame žavesį. Išmokė, jog kavos puodelis rankoje ir naktinis pasivaikščiojimas klaidžiomis milžiniškomis gatvėmis yra tarsi maža šventė tau pačiam. Mintims ir savęs klausymuisi. Išmokė klausyti žmonių. Nesvarbu kokiomis kalbomis jie bekalbėtų –  visada gali rasti kažką artimo. Nežinau, kokį tikslą turi šis puslapis. Net neturiu konkrečios istorijos papasakojimui.

Vienintelis tikrai labai baugiai tikslus faktas, jog tai paskutinis puslapis, kurį rašau šiame bendrabutyje. Pasibaigus mokslo metams, metas užverti ir namais tapusio merginų bendrabučio duris. Nesiruošiu verkti ir bėgti pasikabinti visų jų iš eilės. Nes tikrai ne visos jos man tapo kaip seserys. Tikrai ne visas taisykles palaikiau ir supratau. Nevisi sprendimai buvo logiški. Tačiau daugybę akimirkų ir nuotykių pasiliksiu ilgam. Šiais metais buvau apdovanota dviem nuostabiom kambariokėmis, su kuriomis, kažkada šiame1466793740155.JPEG gyvenime, tikrai dar susitiksiu. Ilgi mūsų pokalbiai, bandymai nuskinti persimonus nuo medžio, stovint ant bendrabučio stogo, vyno ir skanaus maisto vakarėliai, pirmadienio rytais paliekami saldumynai ant stalo, su užrašu „kad savaitė būtų gera, ją reikia pradėti šokoladu“, be proto ilgi haikinimai ir malonios onsen (japoniškos vonios) kartu. Ir svarbiausia, tas mielas ir jaukus supratimas, leidžiantis jausti, jog kažkam iš tikro rūpi.

Ilgai pasiliksiu ir tą jausmą, kai šoki naktį ant stogo, apsuptas tik miško ir poros žibintų. Kai labai nori pagalvoti, bet baisu bijoti savo minčių. Ir kai išgirdus muziką jos nurimsta. Ilgai prisiminsiu tuos varginančius bendrabučio susitikimus, per kuriuos negalima kalbėti, turėti vandens, telefono ir beveik mirksėti ir kvėpuoti. Ir tą gerą jausmą jam pasibaigus, kai kas nors pasako „o aš jums atnešiau pyrago“. Iš vis, nemokamo maisto kultūra padaro bendrabučio gyvenimą dar žavesnį. Kambariokė, pusryčiams gaminanti paella ir dar nuperkanti ledų – draugė visam gyvenimui. 😀

Vakar taip pFB_IMG_1467354460582at baigėsi mano šokių sezonas Japonijoje. Kiek daug gali duoti šokių komanda. Supratimą, kas yra sunkus darbas, kas yra palaikymas ir įrodymą, jog šokis yra tarptautinė kalba. Aš visada ieškau įkvėpimo. Man jis reikalingas kaip oras. Surasti jį žmonėse beveik taip pat svarbu, kaip juose jausti namus. Negaliu sakyti, jog tapom šeima. Niekas nepakeis mano lietuviško šokių klubo, tačiau galimybė pažinti šimtą žmonių, kurie šokį myli gal net labiau negu aš, buvo nereali patirtis.

Praėjusi savaitė buvo pilna žodžio „paskutinis“. Paskutinės vakarienės, paskutinės treniruotės, paskutinis vyno vakarėlis arba pasivaikščiojimas. Dar nesuprantu, ar tai yra liūdna ir sudėtinga, ar maloniai smagu. Baigiasi daug mano dalimi tapusių dalykų, tačiau prasidės daugybė naujų. Ne visada malonių ir kartais bauginančių, tačiau dar daugiau visko išmokančių patirčių. Dar neatsisveikinu su Japonija, dar nepaleidžiu artimiausių draugų, su kuriais liko įveikti pora didelių tikslų. Tačiau, likus Japonijoje tik 40 dienų, jau pradedu jausti Lietuvos kvapą.

P. Korėja. Tarp XXI a. karų ir XXI a. pop kultūros.

atostogos, diary, dienorastis, international, kelione, Keliones, korea, lektuvas, realybe, seulas, Uncategorized

2016 m. gegužės 02 – 07 d. P. Korėja

IMG_1823Paskutinis pasispardymas. Taip pavadinčiau praėjusią savo savaitę. Norėdama pabėgti nuo  nacionalinių švenčių Japonijoje (“Golden week” Tokijuje – realiai 13 mln. gyventojų nedirba visą savaitę), su Giedre (taip, mes vėl kartu) išleidome uždirbtus pinigus atsakingai, kaip suaugę žmonės – nusipirkom dar vienus lėktuvo bilietus. 😀  Aš niekada neturėjau aiškios nuomės apie Pietų Korėją. Gal dėl to, jog nelabai ir domėjausi. Ši šalis visada atrodė šiek tiek „trečia“ – užgožta Kinijos ir Japonijos. Todėl sėdėdama oro uoste ir laukdama savo paskutinės didelės kelionės pradžios, nelabai žinojau, ko tikėtis.

Laukdama savo skrydžio nusprendžiau, jog korėjiečiai – gražūs vyrai. Nežinau, ar tai privalomos karinės tarnybos, ar sporto klubų nuopelnas, bet jie atrodo daug vyriškesni, negu japonai. Ir, tikriausiai ryškios pop kultūros nuopelnas, rengiasi labai stilingai. Jau sėdėdama oro uoste nusprendžiau, jog kelionė man patiks. 😀 Tačiau viena didelė (o gal ir nelabai) problema – būtų tikrai sudėtinga atskirti gatvėje tuos, kuriuos pažįsti… 😀 Japonai man neatrodo vienodi, tačiau to negaliu pasakyti apie korėjiečius… 😀

Na, nors vyrukų vismuomenės dalis P. Korėjoje yra žavintis faktorius, dar įsimintinesniu P. Korėjos ir Japonijos skirtumu tapo… vyresnių žmonių kultūra. Kaip aš myliu japonų mandagumą ir paslaugumą… Niekas nesistumdo, o jeigu jau ir netyčia stuktelėjo į šoną, mandagiai atsiprašo. Išmokau ir aš gyvneti čia taip – paprastai ir jaučiant atstumą tarp žmonių. P. Korėjoje šiek tiek kitap. Žmonės labai neblogai kalba angliškai ir tikrai yra linkę padėti, tačiau atstumo pojūčio faktorius – itin erzinantis. Ypač seni žmonės, kurie visur turi būtų pirmi, o jeigu stovi jų kelyje – jie be jokio vargo įžūliai nustums tave į šoną. Mano charakteris yra pakankamai užsidegantis – aš labai greitai susinervinu dėl tokių dalykų. Todėl kartais, pasivažinėjimai itin pigiais Seulo traukiniais arba pasivaikščiojimai perpildytomis gatvėjis suteikdavo neigiamų emocijų.

Tikriausiai pati save nustebinsiu pasakydama, ta20160503_124736čiau korėjiečių maistas yra vienas geriausių kadanors mano ragautų. Visada maniau, jog P. Korėjoje žmonės valgo labai aštrų maistą. Visur dedamas vadinamas kimchi, kuris, mano švelniam ir išlepintam skrandukui, kaip atvira liepsna. Žinoma, tai, kaip Japonijoje ryžiai, neatsiejama visų patiekalų dalis, tačiau didžiam mano ir Giedrės džiaugsmui – visada patiekiama atskirai. Po paskutinės mūsų kelionės į Taivaną, kurioje maistui, deja, palikome vos ne paskutinę vietą, šioje nusprendėm valgyti kiek telpa. Kilogramas per vieną dieną? Įmanoma!

Seulas – mados ir kosmetikos miestas. Dar niekur kitur nesu mačius tokios gausybės kosmetikos parduotuvių. Merginos čia – išprotėjusios dėl savo išvaizdos. Tačiau tenka pripažinti, gražiai apsirengti jos tikrai moka. Leidau sau kelioms dienoms pamiršti labai greitai pabėgančią stipendiją ir pasinerti į tą taip maloniai viliojantį parduotuvių žaismą  (savo kreditinės kortelės sąskaitos likučio tikrinti vis dar nesirįžau)… Tačiau šiuolaikinė Seulo kultūra šiek tiek dvelkė tuštybe. Žinoma, kaip ir Tokijas, kuris sukuria ledinio betono kultūros įspūdį, tačiau reikia jį geriau pažinti. P. Korėjos istorija – nebuvo itin gailestinga jos kultūrai, šalis buvo mėtoma karų ir skirtingų okupacijų. Gal dėl šių priežasčių surasti ir pajusti taip maloniai traukiančią senąją kultūrą buvo sudėtinga.

Tačiau pajusti iki šių dienų pulsuojančią abiejų Korėjų istoriją buvo išties labai paprasta. Šios kelionės „vinimi“ tapo kelionė į DMZ – demilitarizuotą zoną. 1950-1953 metų Korėjos karas padalino šį pussiasalį į dvi dalis – komunizmo ir kapitalizmo. Formaliai, pagal pasirašytą karo sustabdymo sutartį, šalys vis dar kariauja tarpusavyje. Šiandien man teko galimybė prisiminti šios istorijos skyriaus pamokas teritorijoje, į kurią galimą įvažiuoti tik su turizmo organizacijomis ir po kelių paso patikrinimo postų. Važiuojant autobusu palei upę, kuri yra atskirta vieline tvora, dėl savo padėties, jungiant abi Korėjas, galva po truputį bandė suvokti gidės pasakojamas istorijas. Šiandien ta diena, kai akies krašteliu bus galima išvysti Š. Korėją…. Ir iš tiesų, stovint apžvalgos aikštelėje ir stebint už 4km nusidriekusią demarkacijos liniją ir kitoje jos pusėje plevėsuojančią Š. Korėjos vėliavą, apėmė keistas jausmas. Kiekvieną dieną gyvenime gali nutikti bet kas. Mes visada žaidžiama žaidimą, bandydami planuoti a20160506_113502_Richtone(HDR)r atspėti, kas mūsų laukia. Tačiau šioje teritorijoje per metus užfiksuojami šimtai įvairių neramumų. Šioje teritorijoje viena šalis provokuoja kitą šalį karui. Per vieną paliktą tiltą čia, prieš kelias dešimtis metų, buvo paleisti keli tūkstančiai nelaisvėje laikytų kalinių. Vieną dieną ši, dabar ramiai atrodanti vieta, per kelias sekundes gali virsti karo zona.

Bet iš tiesų, šiaurės korėjiečiai buvo (ir tikriausiai yra) originalūs žmonės. Nesugebėję užimti P. Korėjos tradiciniu būdų, jie sugalvojo tai padaryti… po žeme. 75m gylyje dinamitu išsprogdintais tuneliais. Vieno iš tunelių pagalba, per vieną valandą iš Š. Korėjos į P. Korėją būtų galėję patekti 30 tūkst. kareivių. Ignoruojant klaustrofobiją teko galimybė pasivaikščioti vienu iš keturių tunelių. Tunelių paslaptis ir planas buvo atskleistas darbininkų, dirbusių tuose tuneliuose (įdomu, kaip jie baigė savo dienas). Oficialiai yra rasti 4 tuneliai, tačiau neoficialiais duomenimis jų yra apie 500… Jei vyksta karas – jis vyksta visur. Vandenyje, ant žemės, po žeme. Saugus negali būti niekur ir tikėtis gali bet ko ir iš bet kur. Visą gyvenimą mes apie mokomės žiaurią karų istoriją, lankom vietas, kuriose įvyko mūšiai, nulėmę daugybės žmonių likimus. Ši istorija vyksta dabar. Sunku suvokti, kiek mes daug iš tikro nežinom.

Kita vieta, taip pat privertusi pažiūrėti į Korėją kitu kampu, “Dorasan” traukinių stotis. Tai viena iš keturių, 2002 metais statytų stočių, 20160504_132521tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. 2002 metais, abiejų Korėjų santykiai buvo teikiantys daug vilčių. Šios stotys tai vienas iš vilties, pagaliau paskelbti taiką, įrodymų. Tačiau pasikeitus valdžioms, pasikeitė ir šalių santykiai. Todėl ši geležinkelio linija, panaudota tik vieną kartą, buvo uždaryta. Iki dabar yra išlikusi švieslentė, rodanti kryptį link Šiaurės Korėjos, tačiau stotis yra uždaryta ir palikta kaip simbolis, turistų lankoma vieta, tikintis sulaukti ramių ir taikių laikų.

Korėja man buvo kaip pilkas žmogus be įsimintino veido. Nors šioje šalyje praleidau tik kelias dienas, patirtos emocijos ir pamatyti vaizdai sukūrė dar iki galo nesuprantamas emocijas ir požiūrį apie šį regioną. Neįmanoma pažinti šalies per tokį trumpą laiką. Tačiau net ir trumpos kelionės priverčia iš naujo pradėti mylėti istoriją ir domėtis tave supančiu pasauliu. Kelionė į P. Korėją buvo paskutinis mano suplanuotas taškas.

Nuo šiol apie savo artimiausių mėnesių gyvenimą žinau itin nedaug. Nežinau kada grįšiu namo. Nežinau, ar gausiu norimą praktiką. Nežinau, kur gyvensiu, kai pasibaigs su bendrabučiu sudaryta sutartis. Nežinau, kaip sunku (o gal tikėkimes – ne) bus pabaigti bakalauro studijas. Ankstų rytą, sėdėdama lėktuve į Tokiją ir pasitikdama saulę, galvoje turėjau daugiau klausimų, negu atsakymų, taičiau kelionės subrandina asmenybę. Jos priverčia tave nepastebimai augti. Užaugus iki šio taško, bent jau žinau, jog dangus visur vis tiek tas pats.

Dangus-vis-vien-tas-pats

Kai apsikabini svajones ir surandi tai, ko visada ieškojai.

atostogos, diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, japan, japonija, Keliones, okinava, realybe, svajones pildosi

2016 m. balandžio 2 – 7 dienos. Okinava.

Kai pradėjau mokytis ICU, supratau, kokią didelę įtaką Japonijai (yaptingai Tokijuj) turi Amerikos politika ir kultūra. Iš pradžių buvo sunku nepastebėti tos nepaprastos kultūrinės sumaišties. Tačiau, laikui bėgant, šie aspektai pasidarė beveik nepastebimi. Arba išmokau atskirti skirtingus kultūrinius atspalvius, arba tiesiog jų nebematau. Tačiau kai mano lėktuvas nusileido Okinavoje, Nahos oro uoste, naujas amerikietiškas dvelksmas pasklido ore. Okinavos sala – istorinė kryžkelė tarp Kinijos, Japonijos ir JAV, todėl vargiai gali jausti japonišką gyvenimo ritmą. Japonijai pasidavus Antrąjame pasauliniame kare, Okinavoje liko daug amerikiečių karinių bazių, sala formaliai priklausė JAV, todėl visur, ypač, Nahoje – pagrindiniame Okinavos mieste, amerkietiškos kavinės, pramogų parkai, tatuiruočių salonai tiesiog klesti. Tik 1972 m. sala buvo pripažinta Japonijos dalimi, tačiau visgi sunku čia rasti tą Japoniją, kuria gyvenau paskutinius 7 mėnesius. Niekada nebuvau Havajuose. Tačiau ši vieta, remiantis šeštu pojūčiu ir Perl Harboro filmu, kvepia būtent šiuo pasaulio kampeliu.

Visada svajojau nuvykti į Okinavą. Nežinau kodėl, tačiau IMG_1759pasamonėje visada sau išsikeliu niekuo nepagrįstus tikslus ir apie juos svajoju be jokios priežasties. Tikriausiai ne tik meilėje, bet ir šiuo atveju, egzistuoja posakis „klausyk savo širdies“. O ji, kol kas, gyvenime mane nuveda teisingu keliu. Okinavoje gyvenimo ritmas kitoks: sala visada kvėpuoja vasara. Oro temperatūra žiemą vargiai kada nukrenta žemiau 16 laipsnių ir visur, net ir prie oro uosto, gali rast paplūdimį. Nenuostabu, kad žmonių veidai išmarginti ne rūpesčio ir nuovargio atspalvių, o gražaus vasariško įdegio.

Oro uosto darbuotojai vilki ne griežtas uniformas, o havajietiškus, gėlėmis išmargintus marškinėlius. Ore tvyro dregmė ir karštis. Dažniausiai matomi medžiai, žinoma, palmės, o miškai ir mažiausi parkai pilni žavių gamtos garsų. Jaučiausi labai greitai peršokusi sakurų žavesį ir pavasarį, bei nejučia pasinėrusi į vasaros malonumą. Okinava turi vieną iš didžiausių pasaulyje akvariumų ir daugybę koralinių rifų paplūdimių. O aš taip myliu vandenį ir jo kultūrą… Pati gražiausia mėlyna dažniausiai supasi vandenyne, o pati gražiausia žalia apkabina tropinius miškus.

Būtent dėl gamtos grožio civilizuotame Nahos mieste praleidome 10tik vieną dieną. Ne miesto ritmo pajusti atvažiavome. Mažų Okinavos miestelių gyvenimas – žavinčiai taikus. Žmonės gyvena nuosavuose namuose ant jūros kranto, užsiėma vietiniu verslu ir mėgaujasi lėtu gyvenimo rimtu. Vienas geresnių dalykų, apsistojant skirtingose vietose, išgirsti įvairių žmonių gyvenimo istorijas. Jos padeda prisiminti, koks nenuspėjamas ir radikaliai besikeičiantis gali būti gyvenimas. Vieno be proto jaukaus namo Nago mieste savininkas, pas kurį apsistojome porai dienų, prieš apsigyvenant Okinavoje, gyveno visai netoli mano universiteto – Tokijuje. Vyras guodėsi, jog dirbdamas Tokijuje, gerdavo daug sakės (japoniškas tradicinis alkoholinis gerimas. Plačiau – google). Sausakimši traukiniai, betoninės gatvės ir darbas ofise, kas dieną įsispraudžiant į formalų kostiumą, išvargindavo ne tik kūną, bet ir sielą. Pajautęs, kad gyvenimo džiaugsmas ritasi žemyn, vyrukas nusprendė, jog reikia stabdyti gyvenimą: pasiėmė šeimą, gyvenimo santaupas ir pesikėlė gyventi į Okinavą. Nežinau, koks jis buvo prieš priėmant šį, gan didelį ir svarbų gyvenimui, sprendimą. Tačiau, kaip jis pats teigė, dabar gerti sakės jam nebereikia. Akys pilnos ramybės, vaikutis auga apsuptas gamtos ir tyro oro, o širdyje ir sieloje taika. Ir iš tikro, toje vietoje kvepėjo harmonija. Okinavą jaučiu labiau negu kitus Japonijos miestus. Nors ji nuo visų kitų radikaliai skiriasi. Jaučiau, kaip šis gyvenimo ritmas įsismelkia į širdį. Arba tiesiog natūraliai prisimeni, kaip stipriai žmogus susietas su gamta.

Pietinė Okinavos dalis yra žymiai tankiau apgyvendinta negu šiaurinė, padengta žavių tropinių miškų. Būtent šiame gamtos kampelyje, Hiji krioklių link, mus užpuolė tropinis – stipraus dušo tipo – lietus. Anktų rytą, nors ir pabudus su lengvu lietučiu, oro temperatūra nenukrito žemiau +25 lapsnių. Visur kvepėjo vasara. Prisiminiau vaikystėje skaitytas Žiulio Verno knygas apie Amazonės džiungles. Mėgaudamasi ankstaus ryto arbata ir jaukiais prisiminimais apie vaikystės vasaros vakarus su įkvepiančiais skaitiniais, nekantriai laukiau mūsų mažos išvykos į žmogaus mažai suvaldytus miškus.

IMG_1782

Tačiau visgi ignoruoti bauginančias orų prognozes buvo klaida: net neįpusėjus savo jaukaus pasivaikščiojimo, mus užpuolė griaustinis ir stiprus lietus. Lietpalčiai buvo bejėgai – batai ir drabužiai permirko iki paskutinio siūlelio, tačiau liūtis šypsenos nuo veido ir džiaugsmo iš širdies nenuplovė. Tokios oro sąlygos tropiniam miškui pridėjo tik daugiau žavesio. Virš miško kylantis rūkas ir vandens ošimas kiekviename žingsnyje nukėlė į tas pačias egzotiką dalinančias Žiulio Verno knygas. Praleidome tame lietuje visą dieną. Atrodė, būtų galima ir visą gyvenimą. Visur taip nuostabiai kvepėjo gamta. Tiesa, giliai kvėpuoti tokiose vietose neįmanoma. Atrodo, savo plaučiais palieti orą, o jis vėl kažkur pradingsta. Drėgmė ir karštis sukuria tą vientisą, lipnią masę, kuri palaiko gyvybę. Kvėpavimas sulėteja. Mintys nurimsta. Užsimerkia akys. Pradedi tiesiog klausyti garsų ir būti čia ir dabar. Visiškai nesuvaidinta meditacija.

Mano tekstuose mintys šokinėja. Nuo kultūrinio potyrio prie gamtos aprašymo. Nuo faktų prie labai išjaustų emocijų. Okinavoje kiekvieną dieną galvoje atsirasdavo tūkstančiai naujų minčių ir klausimų sau. Tą pačią sekundę juos nusinešdavo nauja emocijų ir gražių vaizdų banga. Praleidome šioje saloje tik penkias dienas. Tik penkios dienos pažinti tokį kontrastingą rojų… Per Velykas, sėdėdama Izu, Irozaki pakrantėje, galvojau, jog pasiekiau gamtos grožio viršūnę. Atrodė, jog pagal mano standartus, gražiau būti jau nebegali. Bet štai tada, Japonija tau ant rankyčių padeda vėl naują patirtį. Šį kart labai svaiginančią ir labai išjaustą. Kaip sunku sutalpinti tiek daug į žodžius. Pavydžiu rašytojams, kurie moka suspausti visus savo išgyvenimus į kelis prasmingus sakinius. Tikriausiai jau kelis tūkstančius kartų esu perskaičiusi Ashe Vernon eilėraštį, kurio pavadinimo niekaip negaliu prisiminti. Ir tikriausiai dar daugiau tūkstančių kartų galvoje skambėjo eilutė „I believe in all the ones who are told they don’t belong. I don’t think I belong either. I don’t know what it means to “belong”. Dainavau ją sau širdį taip dažnai, jog pradėjau tikėti, kad tai nepasikeis. Pasikeitė. Už tai ir mylėkim gyvenimą.