2016 m. gegužės 02 – 07 d. P. Korėja
Paskutinis pasispardymas. Taip pavadinčiau praėjusią savo savaitę. Norėdama pabėgti nuo nacionalinių švenčių Japonijoje (“Golden week” Tokijuje – realiai 13 mln. gyventojų nedirba visą savaitę), su Giedre (taip, mes vėl kartu) išleidome uždirbtus pinigus atsakingai, kaip suaugę žmonės – nusipirkom dar vienus lėktuvo bilietus. 😀 Aš niekada neturėjau aiškios nuomės apie Pietų Korėją. Gal dėl to, jog nelabai ir domėjausi. Ši šalis visada atrodė šiek tiek „trečia“ – užgožta Kinijos ir Japonijos. Todėl sėdėdama oro uoste ir laukdama savo paskutinės didelės kelionės pradžios, nelabai žinojau, ko tikėtis.
Laukdama savo skrydžio nusprendžiau, jog korėjiečiai – gražūs vyrai. Nežinau, ar tai privalomos karinės tarnybos, ar sporto klubų nuopelnas, bet jie atrodo daug vyriškesni, negu japonai. Ir, tikriausiai ryškios pop kultūros nuopelnas, rengiasi labai stilingai. Jau sėdėdama oro uoste nusprendžiau, jog kelionė man patiks. 😀 Tačiau viena didelė (o gal ir nelabai) problema – būtų tikrai sudėtinga atskirti gatvėje tuos, kuriuos pažįsti… 😀 Japonai man neatrodo vienodi, tačiau to negaliu pasakyti apie korėjiečius… 😀
Na, nors vyrukų vismuomenės dalis P. Korėjoje yra žavintis faktorius, dar įsimintinesniu P. Korėjos ir Japonijos skirtumu tapo… vyresnių žmonių kultūra. Kaip aš myliu japonų mandagumą ir paslaugumą… Niekas nesistumdo, o jeigu jau ir netyčia stuktelėjo į šoną, mandagiai atsiprašo. Išmokau ir aš gyvneti čia taip – paprastai ir jaučiant atstumą tarp žmonių. P. Korėjoje šiek tiek kitap. Žmonės labai neblogai kalba angliškai ir tikrai yra linkę padėti, tačiau atstumo pojūčio faktorius – itin erzinantis. Ypač seni žmonės, kurie visur turi būtų pirmi, o jeigu stovi jų kelyje – jie be jokio vargo įžūliai nustums tave į šoną. Mano charakteris yra pakankamai užsidegantis – aš labai greitai susinervinu dėl tokių dalykų. Todėl kartais, pasivažinėjimai itin pigiais Seulo traukiniais arba pasivaikščiojimai perpildytomis gatvėjis suteikdavo neigiamų emocijų.
Tikriausiai pati save nustebinsiu pasakydama, ta
čiau korėjiečių maistas yra vienas geriausių kadanors mano ragautų. Visada maniau, jog P. Korėjoje žmonės valgo labai aštrų maistą. Visur dedamas vadinamas kimchi, kuris, mano švelniam ir išlepintam skrandukui, kaip atvira liepsna. Žinoma, tai, kaip Japonijoje ryžiai, neatsiejama visų patiekalų dalis, tačiau didžiam mano ir Giedrės džiaugsmui – visada patiekiama atskirai. Po paskutinės mūsų kelionės į Taivaną, kurioje maistui, deja, palikome vos ne paskutinę vietą, šioje nusprendėm valgyti kiek telpa. Kilogramas per vieną dieną? Įmanoma!
Seulas – mados ir kosmetikos miestas. Dar niekur kitur nesu mačius tokios gausybės kosmetikos parduotuvių. Merginos čia – išprotėjusios dėl savo išvaizdos. Tačiau tenka pripažinti, gražiai apsirengti jos tikrai moka. Leidau sau kelioms dienoms pamiršti labai greitai pabėgančią stipendiją ir pasinerti į tą taip maloniai viliojantį parduotuvių žaismą (savo kreditinės kortelės sąskaitos likučio tikrinti vis dar nesirįžau)… Tačiau šiuolaikinė Seulo kultūra šiek tiek dvelkė tuštybe. Žinoma, kaip ir Tokijas, kuris sukuria ledinio betono kultūros įspūdį, tačiau reikia jį geriau pažinti. P. Korėjos istorija – nebuvo itin gailestinga jos kultūrai, šalis buvo mėtoma karų ir skirtingų okupacijų. Gal dėl šių priežasčių surasti ir pajusti taip maloniai traukiančią senąją kultūrą buvo sudėtinga.
Tačiau pajusti iki šių dienų pulsuojančią abiejų Korėjų istoriją buvo išties labai paprasta. Šios kelionės „vinimi“ tapo kelionė į DMZ – demilitarizuotą zoną. 1950-1953 metų Korėjos karas padalino šį pussiasalį į dvi dalis – komunizmo ir kapitalizmo. Formaliai, pagal pasirašytą karo sustabdymo sutartį, šalys vis dar kariauja tarpusavyje. Šiandien man teko galimybė prisiminti šios istorijos skyriaus pamokas teritorijoje, į kurią galimą įvažiuoti tik su turizmo organizacijomis ir po kelių paso patikrinimo postų. Važiuojant autobusu palei upę, kuri yra atskirta vieline tvora, dėl savo padėties, jungiant abi Korėjas, galva po truputį bandė suvokti gidės pasakojamas istorijas. Šiandien ta diena, kai akies krašteliu bus galima išvysti Š. Korėją…. Ir iš tiesų, stovint apžvalgos aikštelėje ir stebint už 4km nusidriekusią demarkacijos liniją ir kitoje jos pusėje plevėsuojančią Š. Korėjos vėliavą, apėmė keistas jausmas. Kiekvieną dieną gyvenime gali nutikti bet kas. Mes visada žaidžiama žaidimą, bandydami planuoti a
r atspėti, kas mūsų laukia. Tačiau šioje teritorijoje per metus užfiksuojami šimtai įvairių neramumų. Šioje teritorijoje viena šalis provokuoja kitą šalį karui. Per vieną paliktą tiltą čia, prieš kelias dešimtis metų, buvo paleisti keli tūkstančiai nelaisvėje laikytų kalinių. Vieną dieną ši, dabar ramiai atrodanti vieta, per kelias sekundes gali virsti karo zona.
Bet iš tiesų, šiaurės korėjiečiai buvo (ir tikriausiai yra) originalūs žmonės. Nesugebėję užimti P. Korėjos tradiciniu būdų, jie sugalvojo tai padaryti… po žeme. 75m gylyje dinamitu išsprogdintais tuneliais. Vieno iš tunelių pagalba, per vieną valandą iš Š. Korėjos į P. Korėją būtų galėję patekti 30 tūkst. kareivių. Ignoruojant klaustrofobiją teko galimybė pasivaikščioti vienu iš keturių tunelių. Tunelių paslaptis ir planas buvo atskleistas darbininkų, dirbusių tuose tuneliuose (įdomu, kaip jie baigė savo dienas). Oficialiai yra rasti 4 tuneliai, tačiau neoficialiais duomenimis jų yra apie 500… Jei vyksta karas – jis vyksta visur. Vandenyje, ant žemės, po žeme. Saugus negali būti niekur ir tikėtis gali bet ko ir iš bet kur. Visą gyvenimą mes apie mokomės žiaurią karų istoriją, lankom vietas, kuriose įvyko mūšiai, nulėmę daugybės žmonių likimus. Ši istorija vyksta dabar. Sunku suvokti, kiek mes daug iš tikro nežinom.
Kita vieta, taip pat privertusi pažiūrėti į Korėją kitu kampu, “Dorasan” traukinių stotis. Tai viena iš keturių, 2002 metais statytų stočių,
tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. 2002 metais, abiejų Korėjų santykiai buvo teikiantys daug vilčių. Šios stotys tai vienas iš vilties, pagaliau paskelbti taiką, įrodymų. Tačiau pasikeitus valdžioms, pasikeitė ir šalių santykiai. Todėl ši geležinkelio linija, panaudota tik vieną kartą, buvo uždaryta. Iki dabar yra išlikusi švieslentė, rodanti kryptį link Šiaurės Korėjos, tačiau stotis yra uždaryta ir palikta kaip simbolis, turistų lankoma vieta, tikintis sulaukti ramių ir taikių laikų.
Korėja man buvo kaip pilkas žmogus be įsimintino veido. Nors šioje šalyje praleidau tik kelias dienas, patirtos emocijos ir pamatyti vaizdai sukūrė dar iki galo nesuprantamas emocijas ir požiūrį apie šį regioną. Neįmanoma pažinti šalies per tokį trumpą laiką. Tačiau net ir trumpos kelionės priverčia iš naujo pradėti mylėti istoriją ir domėtis tave supančiu pasauliu. Kelionė į P. Korėją buvo paskutinis mano suplanuotas taškas.
Nuo šiol apie savo artimiausių mėnesių gyvenimą žinau itin nedaug. Nežinau kada grįšiu namo. Nežinau, ar gausiu norimą praktiką. Nežinau, kur gyvensiu, kai pasibaigs su bendrabučiu sudaryta sutartis. Nežinau, kaip sunku (o gal tikėkimes – ne) bus pabaigti bakalauro studijas. Ankstų rytą, sėdėdama lėktuve į Tokiją ir pasitikdama saulę, galvoje turėjau daugiau klausimų, negu atsakymų, taičiau kelionės subrandina asmenybę. Jos priverčia tave nepastebimai augti. Užaugus iki šio taško, bent jau žinau, jog dangus visur vis tiek tas pats.