LIETUVIŠKOS ATOSTOGOS IR LAIMĖS HASHTAG‘AI

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, idejos, inspiration, Keliones, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Ši vasara yra pirmoji per septynerius metus, kai mano širdies nevirpina vasaros kelionės laukimas. Kiekvienais metais su pirmosiomis birželio dienomis mano galvoje pradėdavo tiksėti vidinis laikrodis, kuris su dideliu džiugesiu širdyje braukdavo dienas, likusias iki ilgai svajotos ir planuotos šeimos arba draugų išvykos svetur.

Man visada atrodė taip nuobodu nenorėti pajusti Sakartvelo liaudies muzikos ritmo. Atsisakyti sužinoti, koks yra tikro rameno skonis. Bijoti patirti, ką reiškia Juodkalnijos serpentinai arba tingėti išsiaiškinti kaip skamba naktinė Roma. Be pasaulio kontrastų atradimo aš neįsivaizdavau vasaros. Be kelionių ir pažinimo troškimo aš neįsivaizdavau gyvenimo.

Man nuoširdžiai suprantamas ir Instagram hashtag‘as „wanderlust“. Ne dėl to, jog pati kada praleidau pusę metų savanoriaudama su drambliukais Indonezijoje ar mėnesį meditavau su vienuoliais Tibete. Tiesiog, man nesvetimas noras dalintis su visu pasauliu man nuostabiais kelionių akimirkų atradimais, nuoširdžiai tikint, jog jam tai įdomu. Tačiau kartais „wanderlust“ solidarumas pasireiškia ir dėl tos mažos tuštybės sėklos, kuriai patinka egzotikos suteikiamas prestižas.

Žinoma, kažkuriuo metu šiame tekste turi atsirasti žodis „karantinas“ ir teiginys „kaip siaubingai jis viską pakeitė“. Kol vieni atrado savyje ryžto ir rutinoje laiko būti geresniais, aš ne tik pakeičiau darbą ir nustojau lankytis „Makalius“ ir „Novaturas“ organizacijų puslapiuose, bet ir iš naujo pamilau Lietuvą su visais jos kas pusvalandį besikeičiančiais orais. Ne vien kelionės po užsienį mums duoda laisvės ir laimės jausmą. Galima keliauti po Lietuvą ir jaustis vienodai laimingu. Ar mažiau Instagram like’ų verta foto nuo Zarasų ežerų pakrančių negu iš Tailando šventyklų platybių?

Šių metų vasarą aš kavą gersiu ne centrinėje Kotoro miesto aikštėje, o Palangoje, atliekant minčių detoksikaciją pušyno garsais. Nesivažinėsiu painiais Paryžiaus metro, bet leisiuosi į baidarių žygį Lietuvos upių vingiais. Žvaigždes skaičiuosiu ne Alpių kalnuose, o seno vaikystės namo balkone.

Ir, tikriausiai, mano nuotraukos neatrodys taip įspūdingai kaip tų, kurie dalinasi egzotinių vaisių subtilybėmis. Mano vyno taurė lietuviškos sodybos fone nebus tokia patraukli kaip selfis ispaniškuose vynuogynuose. Gal, sekant kai kurių mano draugų gyvenimus socialiniuose tinkluose, man kartais pasivaidens mintis, jog mano gyvenimas ne toks spalvotas ir visapusiškas kaip jų. Tačiau aš labai pasistengsiu susikurti savo nuostabias atostogų akimirkas ne vietovėse, o žmonėse. Su savimi visada turėsiu tuos pačius brangiausius, kurie leidžia mylėti save net ir po kelių parų be dušo, praleistų palapinėje. Į save sugersiu tiek pat juoko, nuotykių, jaukių prisiminimų ir meilės gyvenimui, kiek ir dvylikos parų kelionės po Europą su šeima metu. Ir, nors lokacijos nebus prestižinės ir vertos didelių socialinių ovacijų, hastag‘ai „laimė“ ir „meilė_gyvenimui“ paženklins ir šios, labai lietuviškos, vasaros akimirkas.

VIDINĖS „NEVYKĖLĖS“ SUTRAMDYMAS  

diary, dienorastis, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Kiekvienam, kuris su manimi yra žaidęs bent vieną stalo žaidimą ar dalyvavęs konkurse, aišku, kad aš nemoku pralaimėti. O auginta buvau visiškai kitaip – būti kilnia, nuolankia bei išmintinga, mokanti įvairias nesėkmes paversti pamokomis ir pasveikinti konkurentus, pripažįstant kad jie buvo geresni. Kilniai pasveikinti varžovą aš (dažniausiai) sugebu ir, galiausiai, žinoma, nesėkmės pamokomis ir tampa. Ypač po kurio laiko, pamačius kaip pasisuko gyvenimas, kažkam prieš nosį uždarius duris. Tačiau vis tiek atrodo, jog dažnai aplinkiniams daug geriau sekasi palikti pralaimėjimų pasekmes už nugarų, o aš sau pati tampu „nevykėle“, skęstančia pasąmoningai susikurtoje agonijoje.

Prisimenu kaip liūdėjau gavusi žinią, jog manęs nepriėmė studijuoti magistro Japonijoje, viename iš Tokijo universitetų. Galiausiai, į Japoniją aš vis tiek išvažiavau. Tik ne kaip pilnų magistro studijų studentė, o dvišalių mainų programos dalyvė. Dabar, mainų programos Osakoje prisiminimams nugulus giliuose sielos užkampiuose, aš dėkoju pasauliui už šį scenarijaus pakeitimą, žmones ir draugystes, kurias ten susikūriau ir kurių nebūtų, jei išsipildęs visgi būtų pirmasis magistro scenarijus. Tačiau išmintis, ir sąmoningas situacijos pripažinimas ateina ne iš karto – pirmiausiai, vos tik pajutus pralaimėjimo kartėlį, save „mielai“ plaku įvairiomis rykštėmis ir badau kaip vudu lėlę adatomis, pavadintomis „netikėlė“ ir „per mažai protinga“.

Nuo vaikystės mano aplinkoje vyravo nuomonė, kad „aš visada gaunu ko noriu ir man visada viskas pavyksta“. Ji buvo tiek įaugusi į kraują, jog bijojau šią „sėkmę“ kaip nors nubaidyti. Visi mane laikė darbščia, stipriai besistengiančia ir siekiančia savo tikslo, tačiau pati niekada nesugebėjau šiomis etiketėmis patikėti. Juokinga, nes visada galvojau, jog man tiesiog netyčia pasiseka. „Kaip aklai vištai grūdas“ beveik tapo mano gyvenimo kredo. Niekada savo mažų ar didelių pergalių, kad ir kur jos pasiektos bebūtų, nevertindavau kaip savo gabumų ar darbo rezultato ir manydavau, kad tiesiog konkurencija buvo pakankamai silpna.

Tačiau, kad ir kokios buvo mano pasisekimų ir „laimėjimų“ priežastys, prie jų įpratus, pralaimėjimai ir įvairūs nelaimėjimai pradeda kelti alergines reakcijas. Galiausiai, pralaimėjimo kartėlio skonis tampa iš vidaus nuodijančia patirtimi ir ją įveikti galima tik pačiam kovojant su savimi. Visos saviugdos knygos sako, jog norint pradėti teigiamus pasikeitimus, pirmiausia reikia savo problemą pripažinti. Na, su savo trūkumu aš jau nuoširdžiai susipažinau, bet tolimesniame jo naikinimo kelyje dar visai nepasistūmėjau. Tačiau į šį emocinį žaidimą, bėgant laikui, įnešiau ir šiek tiek šviesesnių spalvų.

Su laiku mokausi (tų pačių saviugdos knygų, kurių seniau taip nemėgau dėka) atkreipti dėmesį į mažus laimėjimus. Apdovanoti save pasiekus malonių rezultatų ir pagirti sugebėjus žengti nors ir milimetrinį žingsnį į priekį. Žinoma, įvairių kasdienių pralaimėjimų šešėliai vis dar primena, jog šiame „gijimo“ kelyje dar liko daug neįveiktų kliūčių. Tačiau karantinas – puikus metas ugdyti savo išmintingumą, atkreipiant dėmesį į savo ydas, nuoširdžiai bandyti jų atsikratyti ir, bent šiek tiek ir bent trumpam, sutramdyti tą logika nepagrįstą vidinę „nevykėlę“.

Kai pasaulis paspaudžia mygtuką „pause“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, rasymas, Uncategorized

Visus mus vienaip ar kitaip palietė naujienos apie pasklidusį virusą ir su juo susiję draudimai. Dalis mūsų praras arba laikinai sustabdys savo darbus, ženkliai sumažindami savo pajamas, kitiems teks atšaukti gyvenimo keliones ir didelius savirealizacijos projektus, kuriems ruošėsi ne vieną mėnesį ar metus. Treti su nerimu širdyje lauks paskutinių skrydžių, nežinodami ar, artimiausiu metu galės pasiekti namus.

Dažnai rašydavau ir susimąstydavau apie bėgantį pasaulį, apie draugus, kurie vieni kitiems tiesiog neturi laiko, šeimas, gyvenančias po vienu stogu, bet turinčias „savo namo kampus“ ir grafikus, kaip vieni kitiems nesimaišyti. Ironiškai pašiepdavau karjeros, viršvalandžių, persidirbimo, streso ir gyvenimo tikslų viesulus, kuriuose žmonės marinuoja savo vidinį chaosą. Ir, staiga, mums nebereikia meditacijos ir psichologo, siekiant bent trumpam susigrąžinti prarastą ramybę ir sąmoningumą. Mūsų visų pasaulis pats nusprendė paspausti mygtuką „pause“. Ir, šalia visų išvardintų ir kylančių iššūkių, mums pateikiama dar viena, ir, kartais, pati sunkiausia dilema – nesuplanuotas laisvas laikas, papildytas galimybe ramiai pabūti su savimi ir aplinkiniais.

Kiek kartų per dieną mašinoje ar autobuse garsiai pasileidžiate muziką, kad nereikėtų girdėti savo minčių ar kito žmogaus kalbų? Stovėdami duše galvojate ne apie tobulai nušveistą odą ir malonų šampūno kvapą, o mintyse dėliojate „būtinus“ įgyvendinti dienos planus? Ar vis dar mokate gyventi be viso šio vidinio chaoso? Ar vis dar sugebate pažiūrėti savo artimiesiems giliai į akis ir turėti nuoširdų ir jaukų pokalbį? Sunku visoje šioje panikos pilnoje situacijoje įžvelgti pozityvius dalykus. Man pačiai sustojęs gyvenimo ritmas ir rutina galvoje bei širdyje pasėjo daug nerimo įdrėskimų. Tačiau išjungus garsią muziką ir iš smegenų pašalinus „virtualias“ planų užrašines, galvoje turėtų atsirasti vietos apmąstymams.

Leisdama gyvenimui tekėti patogia ir viskuo aprūpinta vaga, aš rasdavau daug progų savo kasdienybe ir sprendimais pasiskųsti. Neplanuotai sulėtėjęs ritmas išmoko mylėti savo rutiną ir suprasti, kokia maloni ir pilnavertė ji iš tikro yra. Kad veikla, kuria užsiimu kiekvieną dieną yra nuoširdžiai mylima ir leidžia realizuoti save. Dienos namuose priverčia jaustis dėkingai galimybe turėti žmones su gražia siela aplink save. Draugus su kuriais pokalbiai vis dar be proto įdomūs ir planuotos „pora susitikimo valandų“ virsta beveik puse paros. Šeimos narius, su kuriais bendri pietūs – tarsi vakarėlis, o diskusijos, nors ir karštos, ne visada politiškai korektiškos ir dažnai verčiančios šiek tiek užkimti, kuria stiprų ryšį ir žinojimą, kad besąlygiškas vienas kito palaikymas egzistuoja šimtu procentų.

Socialiniuose tinkluose sklando daug patarimų, kaip praleisti staiga atsiradusį laisvą laiką. Jie visi puikūs ir verti dėmesio. Tačiau vietoj to, jog bėgtumėte tvarkyti savo spintų ir stalčių, pirmiausia siūlau išsivalyti savo galvas. Pirmiausia išmeskite nuoskaudų šiukšles. Tada išvalykite nerimo dulkes. Ir, galiausiai, viską papuoškit dėkingumo aplinkiniams ir meilės sau gėlėmis. Iš spintos išsitraukite taip ir neperskaitytas, bet labai rekomenduotas knygas ir vaikystėje mylėtus stalo žaidimus. Leiskite sau pažiūrėti kvailą romantinę komediją arba pradėkite mokytis egzotišką užsienio kalbą. Bėgantis pasaulis ir gyvenimo ritmas sugrįš. Pasitikime jį sugrįžę į vidinį balansą, sustiprinę savo vertybes, ryšius su aplinka ir su savimi.

PASAULĮ VALDANTIS BALANSAS

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, rasymas, realybe, tinklarastis, Uncategorized

Nuo tos dienos, kai susiformavo mano mažai kintantis požiūris į kokybišką rutiną, aš bandau save „išdresuoti“ gyventi subalansuotai: nešvaistyti laiko nekokybiškam turiniui, nenuodyti savęs greitu maistu, neapleisti sporto, „pasipuošiant“ papildomais kilogramais, neaukoti miego dėl kvailų romantinių komedijų ir skirti laiko savo šiek tiek apleistiems hobiams.

Dažniausiai man sekasi visai neblogai. Su lengvais paslydimais, stabiliai susikuriu malonią rutiną, kurioje užtenka laiko visoms šioms ugdančioms veikloms. Socialiniuose tinkluose apkabinau save turiniu, kuris atitinka mano vertybes, skatina bei primena jomis vadovautis. Tačiau kartais aš paskęstu laikotarpyje, kai orkaitėje baigia kepti pica, skrandyje jau antra taurė vyno, keli kilogramai siūbuoja ant pilvo, o sporto kilimėlis apdulkėjęs stovi kampe. Kai Netflix sąraše puikuojasi lengvai nuspėjamos romantinės komedijos, o įkvepiančias ir skambiai išgirtas knygas pakeičia Facebook paskalos ir su realybe prasilenkiantys straipsniai.

Savo rutiną sustyguoti bandau skaičiais. Instagram paskyroje neseniai užsidėjau filtrą, kad programėlė man praneštų, kai pasieksiu 20min naršymo ribą. Ją pasiekus pažadėjau sau išjungti paskyrą ir eiti toliau gyventi “tikro” gyvenimo. Optimistiškai maniau, jog ši užduotis – vieni niekai, tačiau įsitraukus į „tobulų žmonių“ spalvotą turinį mano 20min smėlio laikrodis dažnai ima ir pasiekia dugną. Kartais tenka sustoti viduryje puikaus teksto ir, kovojant su savimi, kartojant mantrą “stipri valia” išjungti viliojantį ekraną. Tačiau būna akimirkų, kai šis paprastas pažadas sau išgelbėja nuo hipnotizuoto ir beprasmio kitų žmonių gyvenimo sekimo.

Per dieną siekiu nueiti bent 10tūkst. žingsnių. Po kiekvienos greitesnės dienos akimirkos, aš tikrinu laikrodį ant riešo, stebėdama kiek liko iki dar vieno susikurto minimalaus pasiekimo. Per sekundę sugebu pasijusti storesne, šios ribos nepasiekus, o nuėjus daugiau žingsnių – pasitaiso ir labai debesuota nuotaika.

Aš nuoširdžiai tikiu, jog sprausdama save į šias pačios susikurtas taisykles darau savo gyvenimą kokybiškesnį, sumažindama jame chaoso kiekį. Bet, iš tikro, ar šiuo atveju pasirinkimų nevaldo skaičiai ir limitai? Už plaukų save temti į kokybę neprimena teisingo kelio į nirvanos nušviestą pasaulį. Neseniai supratau, jog nemoku užsibrėžti grandiozinių tikslų. Ir ne, aš ne apie globalinio atšilimo problemos išsprendimą. Šiuo atveju „grandiozinis“ – numesti 5kg arba mėnesį kasdien apsilankyti baseine. Lengviausiai man užsibrėžtus tikslus pasiekti sekasi „po vieną dieną“. Pažadėti sau vieną dieną būti geresne. Ir, įvykdžius šį tikslą, su tuo pačiu ryžtu pasitiksi sekančias 24 valandas. Žingsnelis po žingsnelio lipdyti rezultatą, nebandant naiviai pasauliui išrėkti, jog „per ateinančius pusę metų išmoksiu suomių kalbą“.

Ir, tikriausiai, aš ne viena, kuri nebemoka motyvuoti savęs tiesiog „iš savęs“. Daugeliui iš mūsų reikia skaičių limitų, mažyčių laimėjimų, kad jaustumėmės vertesniais ir taptume „geresnėmis“ savo versijomis. Blogiausias šio „tobulėjimo“ scenarijus – tai tapti skaičių ir tobulo balanso vergais, besivadovaujančiais biudžeto ir kalorijų skaičiuoklėms, kavą su sojų pienu geriančiais ne todėl jog taip sveikiau, skaniau ar siekiant transliuodami savo solidarumą veganams, o žinant nuotraukos su hashtagu Instagraminę vertę ir pagal perskaitytas saviugdos knygas kitus gyventi mokančiais snobais.

Šiandien mano visiškai nepavyko. Dienos planas sveikai maitintis pasibaigė su pasišildytu picos gabaliuku. Nuėjau tik 9tūkst. žingsnių ir neprasitęsiau savo baseino abonemento. Instagrame tuoj pasieksiu 20min limitą, bet taip norisi pažiūrėti, ką įkėlė Beata Tiškevič. Tačiau šiandien aš ramiai ir besimėgaujant perskaičiau kelis įtraukiančius knygos puslapius. Ir mano silpnavališka diena mažais skaičiukais tapo kokybiškesnė.

KŪRYBINĖS SAUSROS IR ŽMONĖS-BULDOZERIAI

diary, dienorastis, life blog, mintys, rasymas, Uncategorized

Rašyti man visada buvo malonumas. Niekada iš to nesukūriau rutinos ar periodiškumo, o prisijaukinau įkvėpimo sukeltas bangas, kurios mano manymu, negali baigtis ir yra semiamos iš neišeikvojamo aruodo. Tačiau paskutiniu metu, kai svajonė rašymą paversti papildoma profesija milimetriniais žingsneliais išlenda iš galvoje tūnančio skyriaus „tik idėja“, mane apima baimė, o jeigu mes iš tiesų turime vaizdingų sakinių limitą savo galvose?

Atlikinėdama praktiką knygų leidykloje, rašydama trumpus patarimų stiliaus straipsnelius nuotakoms bei po truputį bendradarbiaudama su vienu žurnalu, sakinius įvairiomis temomis pradėjau dėlioti gana dažnai. Kartais jiems nebūna įkvėpimo, tačiau spaudžiant laikui ir priežasčiai „reikia“, juos tenka monotoniškai bei schemiškai išdėlioti puslapiuose. Ir, nors žinau, kad šios užduotys mane moko puikaus žodžių meno ir žaismo, aš jaučiu, kaip į mano žodyną atkeliauja sausra.

Tikriausiai nereikėtų stebėtis jausmo „žinau, kad nieko nežinau“ atsiradimu ir priimti šią patirtį kaip natūraliai duobėtą mokymosi procesą. Per šešerius metus universitete jis (ypač politinės ekonomikos paskaitose bei rašant magistro darbą) apsilankydavo gana dažnai. Dabar žinau, kad mažai išmanau apie rašymo planą ir pastoviai turiu sau priminti apie jo poreikį. Nemoku ramiai apgalvoti teksto griaučių, o kilus idėjai ją labai greitai užrašau, kad nei viena mintis nespėtų paskęsti kitų minčių potvyniuose. Supratau, kad nemoku rašyti lengvais ir paprastais sakiniais. Mano frazės būna didaktinės, sakiniai užima pastraipas, o sąvokos, dažnai naudojamos tik žodynuose ir akademiniuose straipsniuose. Pavydžiu literatūrinius mokslus pabaigusiems žmonėms, kurie lengvai prisitaiko prie skirtingos auditorijos kalbos lygio. Kuriems amžiaus kategorijos galvoje įjungia skirtingas funkcijas, padedančias būti suprastiems.

Tikriausiai „kūrybinio proceso sausros“ kamuoja ne tik rašančius, bet ir visus, norinčius be universitetinio paruošimo išmokti naują amatą. Žinoma, dabar mes turime krūvas galimybių, atsiveriančių į Google paiešką įvedus frazę „how to…“. Galime rinktis iš įvairiausių internetinių kursų portalų arba pasitikėti įvairiais entuziastais YouTube platformoje. Aš pažįstu ne vieną įkvepiantį žmogų savarankiškai keičiantį savo profesiją. Nei vienas iš jų nepasieina be mažų suklupimų, kuriuos dažniausiai sukelia iš kojų verčiančios abejonės savimi.

Aš nuoširdžiai pavydžiu žmonėms, kurie per gyvenimą eina tarsi buldozeriai, prie kaktų prisiklijavę užrašą „man niekas nebaisu“. O gal, iš tikrųjų, jie labai bijo. Bet jų tikėjimas savimi, susimaišęs su svajonės siekimo aistra, jiems sukuria pasitikėjimo formulę, į kurią žiūrint norisi sekti iš paskos. Ar bent jau susirinkti jų galybės trupinius. Matydama tuos žmones, aš mokausi lėto, bet pastovaus mokymosi proceso. Suvokimo, jog svarbiausia ne staiga užsiplieskusi įkvėpimo ugnis, o gebėjimas kurstyti ir panaudoti tą vidinę kaitrą. Ir, tikriausiai, būtent tie žmonės-buldozeriai išmoko į kiekvieną įkvėpimo sausrą žiūrėti kaip į laikiną etapą. Nes, kad ir kokia ilga būtų sausra, vis tiek, galiausiai, kada nors prapliups po truputį stiprėjantis lietus.

Kalėdų (ne)laukimas arba „dovanoju, nes reikia“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, kaledos, life blog, mintys, realybe, Uncategorized

Aš labai mėgstu po mažą dalelę išnagrinėti žodį „reikia“: kodėl būtina vienose situacijose elgtis, rengtis ar kalbėti vienaip. Versti save daryti dalykus, kurie tavo prigimčiai ir asmenybei yra visai netinkantys, vien tam kad būtum „kaip visi“ ir pastoviai galvoti, ką kiti pasakys. Žinoma, dažnai pagrindinis atsakymas yra pakankamai akivaizdus: tai nusistovėjusios socialinės normos ir per laiką susiformavusios tradicijos, tačiau dažniausiai, išmetus kelis šiuos visuomeninius „reikalavimus“, gyvenimas pasidarytų daug mielesnis. Nuoširdžiai manau, jog šiomis „reikia“ tradicijomis mes aprengiame jaukiausias metų šventes ir paverčiame laukimo malonumą sutižusiu ir su purvu susimaišiusiu sniegu.

Gruodžio mėnesis mane užpuolė netikėtai. Žinoma, mes darbe dažnai galvojame keliais mėnesiais į priekį ir Kalėdų laikotarpis jau nuo rugsėjo pradžios dažnai apsilanko mūsų pokalbiuose, tačiau net ir kalėdinės dekoracijos, atsiradusios parduotuvių vitrinose po Vėlinių, neatnešė suvokimo, jog šventės jau ne taip ir toli. Ir juk dažniausiai, pirmiausia mūsų gyvenime atsiranda ne šventinis laukimas, o chaosas, perpildytos parduotuvių vitrinos ir maišais apsikrovusių žmonių kiekis, reklamose tituluojamas „kalėdinio bumo“ vardu, o sąvoka „dovanos“ pradeda asocijuotis ne su džiugiomis emocijomis, o prievole.

Pirmasis sniegas man atnešė svarstymus apie viso šio bumo prasmę ir kodėl dovanoti ir gauti dovanas pasidarė nebe taip malonu. Kiek kartų gyvenime gavę dovaną pasijutote nemaloniai vien dėl to, jog neturėjote nupirkę dovanos atgal? O gal būtent jūs buvote tas dovanotojas, kurio veidą perkreipė nusivylimas, kad į jūsų gražų poelgį nebuvo atsakyta tuo pačiu? O gal yra tekę bėgti pirkti skubios dovanos sužinojus, jog kažkas ruošiasi jus sveikinti? Aš savo viduje pajutau nuovargį vien galvodama apie šias situacijas. Ar kada paklausėte savęs, dėl ko dovanojate ir dovanas gaunate? Ar dovanoti vien dėl to, kad tikitės gauti dovaną atgal, nėra itin egoistiška ir ar vis dar galima šiuos veiksmus vadinti dovana?

Manau, kad visas šis dovanojimo žaidimas turėtų būti smagus. Galvoti apie savo artimų žmonių poreikius ir hobius, siekiant juos pradžiuginti turėtų būti prioritetas, o ne papildoma funkcija. Juk dovanoti arbatų rinkinį ir jaukų megztinį yra daug smagiau, negu galvoje dėlioti dovanų maišelius ant svarstyklių, galvojant kaip išleisti panašią sumą pinigų ir „nenusipiginti“.

Šiais metais aš oficialiai iš savo Kalėdų laukimo laikotarpio išmetu žodį „reikia“ ir dovanų ieškojimą ruošiuosi paversti ne kardio treniruote, o smagiu procesu, galvojant ne apie išskaičiavimus, o apie nuoširdų norą dovanoti.

Dovanokite ir jūs kokybišką laiką ir jaukias akimirkas. Puoškite Kalėdų eglutes ir namus, nesistengdami praspjauti kaimynų, kepkite sausainius ir pyragus kolegoms ne todėl, jog norite padaryti įspūdį, o todėl, kad tai atneša dar malonesnius pokalbius pertraukų metu, ruoškite vakarienes kartu ne todėl, kad taip greičiau ir paprasčiau, o todėl, kad kiekvienas procesas gali būti kupinas juoko iki ašarų ir pačių linksmiausių kuriozų. Neverskite savęs dovanoti kažkam dovanų dėl to, kad „reikia“. Dovanokite tada, kai norisi dovanoti ir tai, kas sušildys jaukumu viduje. Paverskite Kalėdų laukimą ne „bumu“, o prasmingu laikotarpiu, padovanokite sau patiems, ir tuo pačiu, visiems aplinkui, gabalėlį nuoširdžios meilės. Juk visos šios idilės prasmė ir yra tokia: būti dar šiek tiek labiau laimingais.

„Neapsisprendėlės“ sindromas

diary, dienorastis, life blog, mintys, Uncategorized

Tikriausiai, aš būčiau pats prasčiausias pašnekovas imant interviu. Į bet kokį klausimą, ką mėgstu, kas pradžiugina, kuo noriu būti ir kaip save įsivaizduoju po kelerių metų, aš atsakyčiau iš milijono kampuotų perspektyvų. Pradėčiau pasakoti apie savo mėgstamiausią muzikos žanrą ir, greičiausiai, jau vidurį sakinio apsigalvočiau, bei mintyse pakeisčiau savo nuomonę. Kiekvieną požiūrio tašką paversčiau dvitaškiu ar daugtaškiu. Ir aš nesutinku, jeigu Jūs manote, jog aš nežinau, ko noriu iš gyvenimo ir esu tiesiog nuobodi „neapsisprendėlė“.

Ko noriu aš puikiai žinau: būti laiminga, jaustis ramia savo subalansuotoje rutinoje ir spontaniškuose jos nukrypimuose. Tiesiog aš netikiu, jog norint pasiekti savo gyvenimo tikslus, mes turime atsakyti į klausimą „kas aš esu“ ir įspausti save į atsakymų rėmus.

Atlikti įvairius asmenybės testus, be abejo, yra tikrai smagu. Paauglystėje nuoširdžiai džiaugdavomės su draugėmis gavusios atsakymus „esi ryžtinga ir komunikabili asmenybė, kuri pasiekia viską, ko nori ir ką yra užsibrėžusi“. Nes juk labai gerai būti ryžtingai. Tačiau tas ryžtas kai kuriose gyvenimo situacijose ima ir išblėsta: parašius motyvacinį laišką į taip norimą darbo pozicija, taip ir nepaspaudi mygtuko „siųsti“. Kvestionuoji kiekvieną rimtesnį pasirinkimą, „ryžtingai“ atidėliodamas galutinį sprendimo terminą. Ir kai sąvoka „ryžtinga asmenybė“ jau visiškai nebetinka, pradedi ieškoti kitų apibrėžimų savo charakteriui arba tau juos sugalvoja kiti.

Pabaigus vieną specialybę universitete ir pasirinkus (o gal tik dar ieškant) kelio po to, aplinkiniai (iš tėvų ir močiučių kategorijos) dažnai mėgstą pakomentuoti situaciją. Nes juk popieriukas, ant kurio skambiai puikuojasi „magistro laipsnis“, turėtų itin palengvinti gyvenimą ir pakreipti jį aiškia linkme. Tačiau kartais, pabaigus teisės studijas ir užsiklijavus didžiai gerbiamą etiketę „teisininkas“, nesijauti pilnai laimingas ir viena asmenybės dalis šiek tiek išlenda iš rėmelio krašto.

Po universiteto baigimo, kuris įvyko visai neseniai (diplomą rankose laikau nuo birželio mėnesio), aš vis dar sunkiai suvokiu, kiek daug laiko aš turiu. Jaučiuosi, tarsi pasiėmusi „gap year“, tik, vietoje kelionių po neatrastas šalis, dirbu mylimą darbą, papildomai mokausi (atradau internetinių kursų teikiamą džiaugsmą) ir turiu laiko ne atsakyti į klausimus „kas aš esu“ arba „ko noriu iš gyvenimo“, o skleistis už visų įmanomų rėmų ir, tiesiog, būti (savimi?). Aš pasiėmiau laisvus metus nuo prievartos sau ir savęs plakimo rykštėmis „mažas produktyvumas“, „neperspektyvumas“, „maži pasiekimai“. Leidžiu savo ilgamečiams (ne)svarbiems hobiams, kuriems visada nebūdavo pakankamai laiko, atsirasti prioritetų sąraše ir stebėti, kur jie mane nuves. Nes mes esame daugiau negu bakalaurai ir testų rezultatai. O neapsispręsti, kokią vietą po saule nori užimti, leidžiant sau išbandyti kelias, dažnai, gali būti pagrindinis ingredientas „laimė“ recepte.

2019 m. lapkričio 28 d.

Šiame pasaulyje yra vietos emocijoms

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, ideas, idejos, mintys, rasymas, Uncategorized

Paauglystėje iš mamos dažnai girdėjau, kad turiu „nusiimti savo karūną“, tapti meilesne ir ne tokia ekspresyvia, mažiau rėkti (po žaidimų kieme dažnai neprakalbėdavau kelias dienas), tvarkingai sėdėti, suskaičiuoti iki dešimt prieš išpilant bjaurius žodžius skriaudėjams. O aš, kaip laukinis kačiukas, visada purkšdavau atgal, jog kažkas kada nors mylės ir tokią. Ir ištiko, emocionalūs šuoliai su manimi keliauja koja kojon. Per dieną mano būsenos pasikeitimai tikrai viršija normos ribas ir, tikriausiai, jau nebegalėtų būti tituluojami „nuotaikų kaita“, o labiau „švelnia beprotybe“. Sėdėdama kavinėje, įsisiurbusi į kavos puodelį ir knygą, aš galiu pajusti iš vidaus sproginėjančią nenuslopinamą laimę, o kitą akimirką, atsistojus po lietumi be namie (kaip visada) pamiršto skėčio, supykti ant viso pasaulio ir keikti kiekvieną praeivio žvilgsnį.

Tikriausiai niekada neišmoksiu pralaimėti ir ramiai priimti man absoliučiai nepriimtinų nuomonių. Negalėsiu taikiai stovėti „duodama durniui kelią“, o pati pirma kūliais versiuosi per jį. Ir tai nebūtinai išsitransliuoja rėkimu. Skvarbus žvilgsnis ir strėlėmis šaudomi argumentai dažnai veikia geriau nei aukštesni decibelai. Aš išmokau diplomatiško ir racionalaus pokalbio subtilybių su pačiais artimiausiais, nes auginti stiprius ir kokybiškus santykių ant pykčio agonijos dar nepavyko niekam. Nors dažnai mūsų „mes diskutuojam“ aplinkiniams atrodo kaip trečiasis pasaulinis karas.

Stabilumas ir išmintinga ramybė man visada atrodė be proto žavi. Mokėti suvaldyti savo iš absoliučios Narnijos kylančias emocijų bangas ir neišdrėbti viso nepagrįsto purvo artimiesiems į akis yra tikra siekiamybė. Tačiau stiprus emocionalumas su savimi atsineša ir tą, „penkiamečio, apsikabinusio katinėlį“, džiaugsmą. Norą mėtyti nukritusius rudeninius lapus į viršų ir prie jūros statyti smėlio pilis. Dažnai balansas ir stabilios emocijos pražudo raganišką vidinį pasaulį. Ir, tikriausiai, jis puikiai tinka astronautams, bet yra visai ne pakeliui su kūrybiškoms sielom.

Ir, tikriausiai, jeigu reiktų rinktis, ar turėti tobulai išvystytą emocinį intelektą, ar per bangas šokinėjančios nuotaikos pliūpsnius, aš pasirinkčiau būti „netobula“. Nes visi mano pykčiai ir skauduliai leidžia atsikratyti vidinių dvejonių ir padaryti kažką „iš principo“. Galbūt įrodinėti kažkam, jog esi geresnis, negu jie mano, ir nėra labai sveika, tačiau tik vėliau nusprendęs, kad tau atsibodo jaustis blogai, galėsi ramiai ir be proto laimingai ieškoti ramybės.

2019 m. lapkričio 4 d.

(Ne)sėkmės istorijos

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, Uncategorized

dangus vis tiek tas patsDažnai mes suteikiame savo abejonėmis savimi kitų asmenų formą. Kaltiname juos, kad mūsų nepalaiko, kažkada, kažkurio ir kažkokio pokalbio metu pasakė, jog mumis netiki arba iš vis nepasakė nieko – juk užtenka ir tylos, kurią mes transliuotume per savo baimės prizmę, paversdami nuodingais argumentais, kodėl mums kažkas nepavyks.

Mes būname akli kačiukai, kalbėdami apie savo svajonių realizavimą, nepastebėdami palaikančių žvilgsnių, moralinės paramos ir nuo vaikystės jaučiamo padrąsinimo. Tačiau atlapaširdiškai puolame prie tų, kurie savo žodžiais mus maitoja negailestingai. Iš kur toks polinkis į mazochizmą? Ar tai socialinio rato įtaka, ar tėvų klaidos, padarytos vaikystėje, neapdairiai pasakius frazę, pasėjusią tą toksišką abejonę savimi? Štai ir vėl, esminė klaida, ieškoti kaltų ir išorės priežasčių, o nesikoncentruoti į esminį problemų šaltinį – save.

Aš mėgstu skaityti sėkmės istorijas. Man patinka knygos, kuriose pasakojama apie žymių žmonių vaikystę, paauglystę bei jų kelią link to nuostabaus kūrinio, kurį matome dabar. Tačiau šiose istorijose neieškau patarimų, kaip tapti sėkmingu ar žymiu žmogumi. Aš ieškau paguodos tuose segmentuose, kuriuose tie, iš pažiūros, stiprūs ir už savo pasaulį kovojantys žmonės, skęsta abejonėse ir ieško būdų, kaip save iš šio liūno ištraukti. Dažnai visai puikiai pavyksta rasti tą trapų paguodos siūlą kitų gyvenimuose, tačiau labai greitai ramybės bangą keičia nerimas ir nusivylimas – juk čia visai ne mano istorija.

Negavusi reikiamos informacijos knygose, aš jos ieškau žmonėse. Ir, nemalonu tai pripažinti, dažnai randu paguodą jų pačių nepasitikėjime savimi. Juk daug smagiau žinoti, jog tu ne vienas jautiesi mažas, kai visi aplink, atrodo, dideli. Pasirodo, visi mes suasmeniname abejones. Nors vienintelis šaltinis, kuriame reikėtų ieškoti informacijos – esi pats tu. Ir kai pats save palaikysi už rankos, lipant laiptais svajonės link, nebereikės slėptis nuo kitų žmonių abejonių arba ieškoti paguodos jų sėkmės ir nesėkmes istorijose.

2019 m. spalio 9 d.

Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.