TELENOVELAS DE ESPAÑA AR HAPPILY EVER AFTER?

diary, dienorastis, gyvenimas, inspiration, meile, mintys, Uncategorized

Aš ir mano draugų kompanija labai mėgstame stalo žaidimų vakarus. Smagūs pokalbiai, įvairių kokteilių idėjos bei papildoma veikla, praturtinta azartu ir strategijomis, užima visai nemažą dalį mūsų laisvalaikio ir savaitgalius paverčia smagia ir itin laukiama gyvenimo dalimi. Skamba jaukiai ir maloniai? Ne visada.

Dažnai šie mūsų vakarai baigiasi mažomis santykių dramomis dėl žaidimų metu įvykdytos išdavytės, puolimo arba kandžios frazės, pasakytos kartaus pralaimėjimo metu. Dažnai įsiplieskiantys ginčai debesimis užtemdo ne tik jaukaus vakaro saulę, bet (deja?) į šį emocijų sūkurį įtraukia ir žaidėjų tarpusavio santykius. Žinau, skamba itin vaikiškai ir juokingai. Juk „tai tik žaidimas” ir juk „čia visai ne rimtai”. Tačiau nereikšmingos žaidimų taktikos ir netikėtai jų metu išreikštos emocijos ne visada išblėsta po žaidimo lentos užvertimo, bei atskleidžia daugiau mažų, bet reikšmingų santykių peripetijų.

Dažnai šių dramų centre atsiduriu ir aš su savo draugu. Lyginant su kitomis poromis, mes esame degtukai. Mums patinka ginčytis, diskutuoti ir išsiaiškinti viską “iki galo”. Dažnai kitiems atrodo, jog mes pastoviai pykstamės ar rėkiame vienas ant kito. Kaip tos ispaniškų serialų poros, kurių santykiai primena staigios audros užslinkusius žaibus. Tikriausiai, aplinkiniai dažnai galvoja, kaip mes iš vis galime būti kartu. Juk į viską pažiūrėti būtų galima daug paprasčiau, kai kurias frazes paversti juokais bei smagiai pasijuokti iš savęs. Ir iš tiesų, tikriausiai daug paprasčiau būtų gyventi, jeigu bent vienas iš mūsų būtų melancholikas. Pokalbiai praeitų ramiai ir racionaliai, mums labiau sektųsi girdėti, o ne išsakyti.

Tačiau mūsų bendravimo modelio aš nenorėčiau keisti į nieką kitą. Taip stipriai kaip mes rėkiame – taip pat ir sugebame išreikšti jaukius ir stiprius jausmus vienas kitam. Mūsų santykiuose nėra užslėptų emocijų, nes dažniausiai jos veržiasi geizeriais į viršų. Ne visada jos būna paremtos logika ar santykių psichologijos vadovėliais, bet nuo kada emocijas reikia 100 proc. suvaldyti ir būtina išreikšti racionaliai?

Mano kelias iki visuomenėje „rimtais“ vadinamų santykių buvo ilgas ir įvairiapusis. Kartais aš su gimtadienio torto žvakučių dūmais į orą leisdavau norą atrasti meilę. Kartais, sėdėdama gražiausiose ir tolimiausiose pasaulio vietose, gyvenimui į veidą mesdavau savo laisvę. Vienos meilės skaudino ir augino, kitos pačios savaime nuėjo “ne pakeliui”. Vieni santykiai išblėso kaip Maironio „dūmas, neblaškomas vėjo”, o kitus dar ilgai nešiojausi paslėptus vidiniuose stalčiukuose ir nejudinau, nes pravėrus mažą plyšelį tų prisiminimų kažkur suskausdavo.

Todėl mūsų mažos (ar didelės?) dramos man primena kaip svarbu santykiuose išlaikyti tikrumą. Nors aplinkiniams ir atrodo, jog mes dažnai pykstamės – pas mus „visada viskas labai aišku“, kadangi visi geri ir negatyvūs jausmai būna išberti į veidą telenoveles de España principu. Mes netinkame tobulai ir nesekame pasakų, jog mus suvedė likimas. Bandome prisitaikyti prie vienas kito charakterio šukių įnirtingomis diskusijomis ir dažnai juoku iš pykčio. Tačiau lygiai taip pat kvailai, kaip nesugebame pralaimėti mažų nereikšmingų stalo žaidimų, mes nemėgstame pralaimėti ir gyvenime. Ir pagrindinė pergalė, kurią bet kokia kaina norime pasiekti – tai mūsų happily ever after.

Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.

Meilei visada reikia šiek tiek dramos

Hokaidas, japan, japonija, love, meile, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

IMG_20181026_214117_522Labai ilgai laukiau, kol mintys pačios subyrės į vientisą tekstą apie Hokaidą. Juk kiekviena kelionė praturtina savaip. Naujais įspūdžiais, žmonėmis, kvapą gniaužiančiomis vietom arba neįprastu maistu. Kiekviena kelionė „kitur“ yra ir gilesnė kelionė į save, taip? Ne visada. Iš šios kelionės tikėjausi atrasti dar vieną Japonijos pusę. Kuri nebūtų tokia kaip Kanto (Tokijo regionas) ir Kansai (Osakos regionas, kuriame aš dabar). Tokią ją tikriausiai ir radau. Vietą, kurioje jautiesi vienintele „šviesia galva“, kurioje sulauki dar daugiau dėmesio, nes esi „kitoks“. Japoniją, kurioje transporto sistema ne tokia jau ir tobula: Sappore susisiekimas traukiniais tikrai puikus, tačiau aplink jį – tik autobusai, kurie, dažniausiai, brangūs ir važiuoja keletą kartų per dieną. Ar Hokaide galime pajusti ainu kultūrą (tiems, kam įdomu plačiau, ką ši sąvokia reiškia – google.lt tikrai suteiks daug informacijos)? Taip, jeigu kultūra galima vadinti centrinėje stotyje ant sienos kabančius kelis paveikslus, porą skulptūrų, „sušvelnintą“ istoriją perteikiantį muziejų ir puikiai įruoštus ainu vietinės kultūros centrus/kaimelius, su vos pora žmonių ir sudėtingu susisiekimu.

Hokaidas mus pasitiko Europietišku rudeniu. Nukritusiais lapais ir tuo maloniu šalčio ir lietaus kvapu (šiuo metu ten, kur gyvenu, +20 laipsnių). Džiaugiausi prisiminus savo „europietišką“ orą. Tačiau greitai tas oras pradėjo rodyti savo charakterį, kurio nuotaikos (kaip ir mano dažniai), keitėsi kas 30min. Vieta, kuri tapo šios kelionės didžiausiu atradimu ir iš kurios išvykti taip ir nenorėjome – Kamui kyšulys. Išvertus iš ainu kalbos „kamui“ (kaip ir japonų „kami“) reiškia „dievas, dvasia, dievybė“. Būtent gaivią ir švarią „dvasią“ ten ir pajutome. Kelionė prasidėjo kaip ir didžioji dalis nuostabių žygių – į niekur. Išlipusios iš traukinio sužinojome, kad mūsų suplanuoto autobuso nėra (vėlgi nuostabi transporto sistema už Sapporo ribų), o vienintelis važiuojantis į tą pusę autobusas yra daug brangesnis negu planavome ir jo paskutinė stotelė nutolusi valanda kelio pėsčiomis nuo mums reikiamos vietos. Turėjome lygiai 5min nuspręsti, ar važiuojame, kadangi tai buvo paskutinis autobusas tą dieną. Po trumpų bet įtemptų dvejonių nusprendėme išbandyti savo sėkmę. Nespėjome nusipirkti vandens ar užkandžių. Turėjome viena kitą, žemėlapį japonų kalba, ausinukus, jūros vaizdą beveik visą kelią ir (ačiū Dievui) pakrautus telefonus. Šiek tiek neramino informacijos centre dirbusi moteriškė, kuri labai skeptiškai žiūrėjo į mūsų pasirinkimą eiti valandą kelio „į viršų“. Atvykus į vietą supratome, kad valanda kelio „į viršų“ yra ėjimas paprastu keliu (vėlgi, dalį jo prie jūros), tada veda į lengvą įkalnę. Saulėtą dieną. +26. Palei rudenėjantį mišką. Išvada – jokio didelio iššūkio. Tik malonus laikas gamtoje. Štai tokia yra ta viena Japonijos pusė ir jos gyventojai. Be patogumų, kurie nuveda tiesiai iš taško A į tašką B, be aiškios sistemos ir organizuotumo – neverta vargintis.

Mano ir Japonijos santykiai tapo komplikuoti. Bet juk didelės meilės istorijos visada turi kažkiek dramos. Labiausiai mane pradėjo erzinti žmonės. Jų lėtumas (ir kiekis), nereikšmingų taisyklių primetimas ir didelių problemų ignoravimas. Mano tolimos kelionės sulėtėjo. Užrašai irgi pasidarė trumpesni. Ar tikrai smagu pažinti šalį iki tos akimirkos, kai, visgi, myli, bet matai ir pilkas jos puses? Ar smagiau būtų pasilikti tam vadinamam „medaus mėnesyje“ ir visam pasauliui rėkti, kokia Japonija yra nuostabi. Kaip D. Rams teigia „išgryninkite iki esmės, tačiau pasilikite poeziją“. Tikriausiai poezijos aš ir pasigendu. Tikriausiai man ir mano Japonijai reikia vėl susitikti dviese. Surasti vietą be turistų ir be daug vietinių žmonių. Kur galėčiau prisiliesti prie gamtos, įkvėpti gryno oro ir, atsivertus knygą, susikoncentruoti į žodžius, o ne į žmonių šurmulį. Tada grįš ir poezija. Ir nenugalima bei besąlygiška meilė.

2018 m. lapkričio 19 d.