Kai pasaulis paspaudžia mygtuką „pause“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, rasymas, Uncategorized

Visus mus vienaip ar kitaip palietė naujienos apie pasklidusį virusą ir su juo susiję draudimai. Dalis mūsų praras arba laikinai sustabdys savo darbus, ženkliai sumažindami savo pajamas, kitiems teks atšaukti gyvenimo keliones ir didelius savirealizacijos projektus, kuriems ruošėsi ne vieną mėnesį ar metus. Treti su nerimu širdyje lauks paskutinių skrydžių, nežinodami ar, artimiausiu metu galės pasiekti namus.

Dažnai rašydavau ir susimąstydavau apie bėgantį pasaulį, apie draugus, kurie vieni kitiems tiesiog neturi laiko, šeimas, gyvenančias po vienu stogu, bet turinčias „savo namo kampus“ ir grafikus, kaip vieni kitiems nesimaišyti. Ironiškai pašiepdavau karjeros, viršvalandžių, persidirbimo, streso ir gyvenimo tikslų viesulus, kuriuose žmonės marinuoja savo vidinį chaosą. Ir, staiga, mums nebereikia meditacijos ir psichologo, siekiant bent trumpam susigrąžinti prarastą ramybę ir sąmoningumą. Mūsų visų pasaulis pats nusprendė paspausti mygtuką „pause“. Ir, šalia visų išvardintų ir kylančių iššūkių, mums pateikiama dar viena, ir, kartais, pati sunkiausia dilema – nesuplanuotas laisvas laikas, papildytas galimybe ramiai pabūti su savimi ir aplinkiniais.

Kiek kartų per dieną mašinoje ar autobuse garsiai pasileidžiate muziką, kad nereikėtų girdėti savo minčių ar kito žmogaus kalbų? Stovėdami duše galvojate ne apie tobulai nušveistą odą ir malonų šampūno kvapą, o mintyse dėliojate „būtinus“ įgyvendinti dienos planus? Ar vis dar mokate gyventi be viso šio vidinio chaoso? Ar vis dar sugebate pažiūrėti savo artimiesiems giliai į akis ir turėti nuoširdų ir jaukų pokalbį? Sunku visoje šioje panikos pilnoje situacijoje įžvelgti pozityvius dalykus. Man pačiai sustojęs gyvenimo ritmas ir rutina galvoje bei širdyje pasėjo daug nerimo įdrėskimų. Tačiau išjungus garsią muziką ir iš smegenų pašalinus „virtualias“ planų užrašines, galvoje turėtų atsirasti vietos apmąstymams.

Leisdama gyvenimui tekėti patogia ir viskuo aprūpinta vaga, aš rasdavau daug progų savo kasdienybe ir sprendimais pasiskųsti. Neplanuotai sulėtėjęs ritmas išmoko mylėti savo rutiną ir suprasti, kokia maloni ir pilnavertė ji iš tikro yra. Kad veikla, kuria užsiimu kiekvieną dieną yra nuoširdžiai mylima ir leidžia realizuoti save. Dienos namuose priverčia jaustis dėkingai galimybe turėti žmones su gražia siela aplink save. Draugus su kuriais pokalbiai vis dar be proto įdomūs ir planuotos „pora susitikimo valandų“ virsta beveik puse paros. Šeimos narius, su kuriais bendri pietūs – tarsi vakarėlis, o diskusijos, nors ir karštos, ne visada politiškai korektiškos ir dažnai verčiančios šiek tiek užkimti, kuria stiprų ryšį ir žinojimą, kad besąlygiškas vienas kito palaikymas egzistuoja šimtu procentų.

Socialiniuose tinkluose sklando daug patarimų, kaip praleisti staiga atsiradusį laisvą laiką. Jie visi puikūs ir verti dėmesio. Tačiau vietoj to, jog bėgtumėte tvarkyti savo spintų ir stalčių, pirmiausia siūlau išsivalyti savo galvas. Pirmiausia išmeskite nuoskaudų šiukšles. Tada išvalykite nerimo dulkes. Ir, galiausiai, viską papuoškit dėkingumo aplinkiniams ir meilės sau gėlėmis. Iš spintos išsitraukite taip ir neperskaitytas, bet labai rekomenduotas knygas ir vaikystėje mylėtus stalo žaidimus. Leiskite sau pažiūrėti kvailą romantinę komediją arba pradėkite mokytis egzotišką užsienio kalbą. Bėgantis pasaulis ir gyvenimo ritmas sugrįš. Pasitikime jį sugrįžę į vidinį balansą, sustiprinę savo vertybes, ryšius su aplinka ir su savimi.

KŪRYBINĖS SAUSROS IR ŽMONĖS-BULDOZERIAI

diary, dienorastis, life blog, mintys, rasymas, Uncategorized

Rašyti man visada buvo malonumas. Niekada iš to nesukūriau rutinos ar periodiškumo, o prisijaukinau įkvėpimo sukeltas bangas, kurios mano manymu, negali baigtis ir yra semiamos iš neišeikvojamo aruodo. Tačiau paskutiniu metu, kai svajonė rašymą paversti papildoma profesija milimetriniais žingsneliais išlenda iš galvoje tūnančio skyriaus „tik idėja“, mane apima baimė, o jeigu mes iš tiesų turime vaizdingų sakinių limitą savo galvose?

Atlikinėdama praktiką knygų leidykloje, rašydama trumpus patarimų stiliaus straipsnelius nuotakoms bei po truputį bendradarbiaudama su vienu žurnalu, sakinius įvairiomis temomis pradėjau dėlioti gana dažnai. Kartais jiems nebūna įkvėpimo, tačiau spaudžiant laikui ir priežasčiai „reikia“, juos tenka monotoniškai bei schemiškai išdėlioti puslapiuose. Ir, nors žinau, kad šios užduotys mane moko puikaus žodžių meno ir žaismo, aš jaučiu, kaip į mano žodyną atkeliauja sausra.

Tikriausiai nereikėtų stebėtis jausmo „žinau, kad nieko nežinau“ atsiradimu ir priimti šią patirtį kaip natūraliai duobėtą mokymosi procesą. Per šešerius metus universitete jis (ypač politinės ekonomikos paskaitose bei rašant magistro darbą) apsilankydavo gana dažnai. Dabar žinau, kad mažai išmanau apie rašymo planą ir pastoviai turiu sau priminti apie jo poreikį. Nemoku ramiai apgalvoti teksto griaučių, o kilus idėjai ją labai greitai užrašau, kad nei viena mintis nespėtų paskęsti kitų minčių potvyniuose. Supratau, kad nemoku rašyti lengvais ir paprastais sakiniais. Mano frazės būna didaktinės, sakiniai užima pastraipas, o sąvokos, dažnai naudojamos tik žodynuose ir akademiniuose straipsniuose. Pavydžiu literatūrinius mokslus pabaigusiems žmonėms, kurie lengvai prisitaiko prie skirtingos auditorijos kalbos lygio. Kuriems amžiaus kategorijos galvoje įjungia skirtingas funkcijas, padedančias būti suprastiems.

Tikriausiai „kūrybinio proceso sausros“ kamuoja ne tik rašančius, bet ir visus, norinčius be universitetinio paruošimo išmokti naują amatą. Žinoma, dabar mes turime krūvas galimybių, atsiveriančių į Google paiešką įvedus frazę „how to…“. Galime rinktis iš įvairiausių internetinių kursų portalų arba pasitikėti įvairiais entuziastais YouTube platformoje. Aš pažįstu ne vieną įkvepiantį žmogų savarankiškai keičiantį savo profesiją. Nei vienas iš jų nepasieina be mažų suklupimų, kuriuos dažniausiai sukelia iš kojų verčiančios abejonės savimi.

Aš nuoširdžiai pavydžiu žmonėms, kurie per gyvenimą eina tarsi buldozeriai, prie kaktų prisiklijavę užrašą „man niekas nebaisu“. O gal, iš tikrųjų, jie labai bijo. Bet jų tikėjimas savimi, susimaišęs su svajonės siekimo aistra, jiems sukuria pasitikėjimo formulę, į kurią žiūrint norisi sekti iš paskos. Ar bent jau susirinkti jų galybės trupinius. Matydama tuos žmones, aš mokausi lėto, bet pastovaus mokymosi proceso. Suvokimo, jog svarbiausia ne staiga užsiplieskusi įkvėpimo ugnis, o gebėjimas kurstyti ir panaudoti tą vidinę kaitrą. Ir, tikriausiai, būtent tie žmonės-buldozeriai išmoko į kiekvieną įkvėpimo sausrą žiūrėti kaip į laikiną etapą. Nes, kad ir kokia ilga būtų sausra, vis tiek, galiausiai, kada nors prapliups po truputį stiprėjantis lietus.

Kalėdų (ne)laukimas arba „dovanoju, nes reikia“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, kaledos, life blog, mintys, realybe, Uncategorized

Aš labai mėgstu po mažą dalelę išnagrinėti žodį „reikia“: kodėl būtina vienose situacijose elgtis, rengtis ar kalbėti vienaip. Versti save daryti dalykus, kurie tavo prigimčiai ir asmenybei yra visai netinkantys, vien tam kad būtum „kaip visi“ ir pastoviai galvoti, ką kiti pasakys. Žinoma, dažnai pagrindinis atsakymas yra pakankamai akivaizdus: tai nusistovėjusios socialinės normos ir per laiką susiformavusios tradicijos, tačiau dažniausiai, išmetus kelis šiuos visuomeninius „reikalavimus“, gyvenimas pasidarytų daug mielesnis. Nuoširdžiai manau, jog šiomis „reikia“ tradicijomis mes aprengiame jaukiausias metų šventes ir paverčiame laukimo malonumą sutižusiu ir su purvu susimaišiusiu sniegu.

Gruodžio mėnesis mane užpuolė netikėtai. Žinoma, mes darbe dažnai galvojame keliais mėnesiais į priekį ir Kalėdų laikotarpis jau nuo rugsėjo pradžios dažnai apsilanko mūsų pokalbiuose, tačiau net ir kalėdinės dekoracijos, atsiradusios parduotuvių vitrinose po Vėlinių, neatnešė suvokimo, jog šventės jau ne taip ir toli. Ir juk dažniausiai, pirmiausia mūsų gyvenime atsiranda ne šventinis laukimas, o chaosas, perpildytos parduotuvių vitrinos ir maišais apsikrovusių žmonių kiekis, reklamose tituluojamas „kalėdinio bumo“ vardu, o sąvoka „dovanos“ pradeda asocijuotis ne su džiugiomis emocijomis, o prievole.

Pirmasis sniegas man atnešė svarstymus apie viso šio bumo prasmę ir kodėl dovanoti ir gauti dovanas pasidarė nebe taip malonu. Kiek kartų gyvenime gavę dovaną pasijutote nemaloniai vien dėl to, jog neturėjote nupirkę dovanos atgal? O gal būtent jūs buvote tas dovanotojas, kurio veidą perkreipė nusivylimas, kad į jūsų gražų poelgį nebuvo atsakyta tuo pačiu? O gal yra tekę bėgti pirkti skubios dovanos sužinojus, jog kažkas ruošiasi jus sveikinti? Aš savo viduje pajutau nuovargį vien galvodama apie šias situacijas. Ar kada paklausėte savęs, dėl ko dovanojate ir dovanas gaunate? Ar dovanoti vien dėl to, kad tikitės gauti dovaną atgal, nėra itin egoistiška ir ar vis dar galima šiuos veiksmus vadinti dovana?

Manau, kad visas šis dovanojimo žaidimas turėtų būti smagus. Galvoti apie savo artimų žmonių poreikius ir hobius, siekiant juos pradžiuginti turėtų būti prioritetas, o ne papildoma funkcija. Juk dovanoti arbatų rinkinį ir jaukų megztinį yra daug smagiau, negu galvoje dėlioti dovanų maišelius ant svarstyklių, galvojant kaip išleisti panašią sumą pinigų ir „nenusipiginti“.

Šiais metais aš oficialiai iš savo Kalėdų laukimo laikotarpio išmetu žodį „reikia“ ir dovanų ieškojimą ruošiuosi paversti ne kardio treniruote, o smagiu procesu, galvojant ne apie išskaičiavimus, o apie nuoširdų norą dovanoti.

Dovanokite ir jūs kokybišką laiką ir jaukias akimirkas. Puoškite Kalėdų eglutes ir namus, nesistengdami praspjauti kaimynų, kepkite sausainius ir pyragus kolegoms ne todėl, jog norite padaryti įspūdį, o todėl, kad tai atneša dar malonesnius pokalbius pertraukų metu, ruoškite vakarienes kartu ne todėl, kad taip greičiau ir paprasčiau, o todėl, kad kiekvienas procesas gali būti kupinas juoko iki ašarų ir pačių linksmiausių kuriozų. Neverskite savęs dovanoti kažkam dovanų dėl to, kad „reikia“. Dovanokite tada, kai norisi dovanoti ir tai, kas sušildys jaukumu viduje. Paverskite Kalėdų laukimą ne „bumu“, o prasmingu laikotarpiu, padovanokite sau patiems, ir tuo pačiu, visiems aplinkui, gabalėlį nuoširdžios meilės. Juk visos šios idilės prasmė ir yra tokia: būti dar šiek tiek labiau laimingais.

„Neapsisprendėlės“ sindromas

diary, dienorastis, life blog, mintys, Uncategorized

Tikriausiai, aš būčiau pats prasčiausias pašnekovas imant interviu. Į bet kokį klausimą, ką mėgstu, kas pradžiugina, kuo noriu būti ir kaip save įsivaizduoju po kelerių metų, aš atsakyčiau iš milijono kampuotų perspektyvų. Pradėčiau pasakoti apie savo mėgstamiausią muzikos žanrą ir, greičiausiai, jau vidurį sakinio apsigalvočiau, bei mintyse pakeisčiau savo nuomonę. Kiekvieną požiūrio tašką paversčiau dvitaškiu ar daugtaškiu. Ir aš nesutinku, jeigu Jūs manote, jog aš nežinau, ko noriu iš gyvenimo ir esu tiesiog nuobodi „neapsisprendėlė“.

Ko noriu aš puikiai žinau: būti laiminga, jaustis ramia savo subalansuotoje rutinoje ir spontaniškuose jos nukrypimuose. Tiesiog aš netikiu, jog norint pasiekti savo gyvenimo tikslus, mes turime atsakyti į klausimą „kas aš esu“ ir įspausti save į atsakymų rėmus.

Atlikti įvairius asmenybės testus, be abejo, yra tikrai smagu. Paauglystėje nuoširdžiai džiaugdavomės su draugėmis gavusios atsakymus „esi ryžtinga ir komunikabili asmenybė, kuri pasiekia viską, ko nori ir ką yra užsibrėžusi“. Nes juk labai gerai būti ryžtingai. Tačiau tas ryžtas kai kuriose gyvenimo situacijose ima ir išblėsta: parašius motyvacinį laišką į taip norimą darbo pozicija, taip ir nepaspaudi mygtuko „siųsti“. Kvestionuoji kiekvieną rimtesnį pasirinkimą, „ryžtingai“ atidėliodamas galutinį sprendimo terminą. Ir kai sąvoka „ryžtinga asmenybė“ jau visiškai nebetinka, pradedi ieškoti kitų apibrėžimų savo charakteriui arba tau juos sugalvoja kiti.

Pabaigus vieną specialybę universitete ir pasirinkus (o gal tik dar ieškant) kelio po to, aplinkiniai (iš tėvų ir močiučių kategorijos) dažnai mėgstą pakomentuoti situaciją. Nes juk popieriukas, ant kurio skambiai puikuojasi „magistro laipsnis“, turėtų itin palengvinti gyvenimą ir pakreipti jį aiškia linkme. Tačiau kartais, pabaigus teisės studijas ir užsiklijavus didžiai gerbiamą etiketę „teisininkas“, nesijauti pilnai laimingas ir viena asmenybės dalis šiek tiek išlenda iš rėmelio krašto.

Po universiteto baigimo, kuris įvyko visai neseniai (diplomą rankose laikau nuo birželio mėnesio), aš vis dar sunkiai suvokiu, kiek daug laiko aš turiu. Jaučiuosi, tarsi pasiėmusi „gap year“, tik, vietoje kelionių po neatrastas šalis, dirbu mylimą darbą, papildomai mokausi (atradau internetinių kursų teikiamą džiaugsmą) ir turiu laiko ne atsakyti į klausimus „kas aš esu“ arba „ko noriu iš gyvenimo“, o skleistis už visų įmanomų rėmų ir, tiesiog, būti (savimi?). Aš pasiėmiau laisvus metus nuo prievartos sau ir savęs plakimo rykštėmis „mažas produktyvumas“, „neperspektyvumas“, „maži pasiekimai“. Leidžiu savo ilgamečiams (ne)svarbiems hobiams, kuriems visada nebūdavo pakankamai laiko, atsirasti prioritetų sąraše ir stebėti, kur jie mane nuves. Nes mes esame daugiau negu bakalaurai ir testų rezultatai. O neapsispręsti, kokią vietą po saule nori užimti, leidžiant sau išbandyti kelias, dažnai, gali būti pagrindinis ingredientas „laimė“ recepte.

2019 m. lapkričio 28 d.

(Ne)sėkmės istorijos

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, Uncategorized

dangus vis tiek tas patsDažnai mes suteikiame savo abejonėmis savimi kitų asmenų formą. Kaltiname juos, kad mūsų nepalaiko, kažkada, kažkurio ir kažkokio pokalbio metu pasakė, jog mumis netiki arba iš vis nepasakė nieko – juk užtenka ir tylos, kurią mes transliuotume per savo baimės prizmę, paversdami nuodingais argumentais, kodėl mums kažkas nepavyks.

Mes būname akli kačiukai, kalbėdami apie savo svajonių realizavimą, nepastebėdami palaikančių žvilgsnių, moralinės paramos ir nuo vaikystės jaučiamo padrąsinimo. Tačiau atlapaširdiškai puolame prie tų, kurie savo žodžiais mus maitoja negailestingai. Iš kur toks polinkis į mazochizmą? Ar tai socialinio rato įtaka, ar tėvų klaidos, padarytos vaikystėje, neapdairiai pasakius frazę, pasėjusią tą toksišką abejonę savimi? Štai ir vėl, esminė klaida, ieškoti kaltų ir išorės priežasčių, o nesikoncentruoti į esminį problemų šaltinį – save.

Aš mėgstu skaityti sėkmės istorijas. Man patinka knygos, kuriose pasakojama apie žymių žmonių vaikystę, paauglystę bei jų kelią link to nuostabaus kūrinio, kurį matome dabar. Tačiau šiose istorijose neieškau patarimų, kaip tapti sėkmingu ar žymiu žmogumi. Aš ieškau paguodos tuose segmentuose, kuriuose tie, iš pažiūros, stiprūs ir už savo pasaulį kovojantys žmonės, skęsta abejonėse ir ieško būdų, kaip save iš šio liūno ištraukti. Dažnai visai puikiai pavyksta rasti tą trapų paguodos siūlą kitų gyvenimuose, tačiau labai greitai ramybės bangą keičia nerimas ir nusivylimas – juk čia visai ne mano istorija.

Negavusi reikiamos informacijos knygose, aš jos ieškau žmonėse. Ir, nemalonu tai pripažinti, dažnai randu paguodą jų pačių nepasitikėjime savimi. Juk daug smagiau žinoti, jog tu ne vienas jautiesi mažas, kai visi aplink, atrodo, dideli. Pasirodo, visi mes suasmeniname abejones. Nors vienintelis šaltinis, kuriame reikėtų ieškoti informacijos – esi pats tu. Ir kai pats save palaikysi už rankos, lipant laiptais svajonės link, nebereikės slėptis nuo kitų žmonių abejonių arba ieškoti paguodos jų sėkmės ir nesėkmes istorijose.

2019 m. spalio 9 d.

Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.

Save įveikti reikia primiausiai.

debesys, diary, dienorastis, fudzi, gyvenimo blogas, inspiration, issukis, japan, japonija, kalnai, life blog, Uncategorized

2016 liepos 17 d.

Susikaupiau. Užsimerkiau. Pabandžiau mintyse sudėti pirmą sakinį. Nepavyko. Tiriausiai neįmanoma taip lengvai sugalvoti, kaip pradėti pasakojimą apie didžiausią fizinį iššūkį, ir vieną didžiausių svajonių gyvenime… Prieš važiuodama į Japoniją, ant paprasto popieriaus lapelio surašiau dalykus, be kurių negaliu palikti šios šalies. Vienoje iš eiliučių nedrąsiai išraičiau sakinį: „įkopti į Fudži kalną“ – Japonijos aukščiausią viršukalnę, dar vis veikiantį, tačiau miegantį ugnikalnį. Šis noras buvo visiškai neapgalvotas ir jau beveik padėtas į skyrių „svajuko dramblionės“. Tačiau šį savaitgalį, aš, mano buvusi kambariokė ir Giedrė, mano etatinė draugė, kuri pasirašo visoms avantiūroms, nusprendėme, jog metas išpildyti ne tik savo svajones, tačiau ir išbandyti savo fizinę jėgą ir užsisipyrimą. Nemeluoju, šis savaitgalis pareikalavo įrodymo, koks stiprus yra noras pasiekti savo tikslus.20160717_060117

Mūsų pasirinkta trasa – pati populiariausia tarp visų pasirįžusių įkopti į Fudžį. Tai maždaug 5-6 val. kelias, kuriame galima rasti daug mažų hostelių, kavinių, su keturis kart didesnėmis kainomis (aš ritmai, vandens buteliukas beveik 4eu) ir kuris veda iki viršūnės. Vos tik pradėjusios lipti, dar pilnomis entuziazmo širdimis supratom, jog tai nebus lengva kelionė: teko pereiti rūką, lietų, kaitinančią saulę (spekit, kas atrodo kaip krabas, raudonu veidu, kaklu ir ausimis?), stingdantį vėją, kuris stumia iš kelio, ir nežmonišką šaltį (dvi maikutės+džemperis+megztinis+striukė+mano šalikas-pledukas+pirštinės+vilnonės kojnės+kedai = visai nepadėjo). Teko leistis žemyn tamsoje, apsistoti vietose be vadens ir iškęsti nemigą. Įpusėjusios kelią, mes su Giedre (kaip labai jau daug, matyt, haikinusios 😀 ) nusprendėm, kad „ne taip jau ir blogai“. Jaučiasi nuovargis, tačiau trasa tikrai įmanoma. Kadangi Fudži kalnas yra ugnikalnis, jo dirvožemis skiriasi nuo tipinių haikinimų miškuose: mažai augalų (kurie praktiškai visiškai dingsta pu20160716_181014_Richtone(HDR)siaukelėje), tenka eiti iš po kojų labai slystančiais lavos akmenimis.

Kadangi ši Yoshida trasa atidaroma tik liepos 1d. ir veikia iki rugsėjo primos savaitės – skubėti neįmanoma per žmonių eiles, todėl tai nepasirodė itin sunku. Tačiau mūsų pasitikėjimas savo jėgomis buvo greitai sugniuždytas visų pasaulio karmų, kai paprastas „žvyriuko“ takiukas pavirto didelėmis uolomis ir akmenimis, kurias įveikti teko naudoti visus egzistuojančius raumenis ir rankas. Nors ir reikalanujantis daug išvermės, toks kopimas būtų irgi įveikiamas jeigu ne slėgio pokyčiai. Jau maždaug 2500m auksštyje pradėjom jausti savo plaučius, apie kuriuos dažniausiai retai kada pagalvoji. Atrodo, kad jie pradėjo vysti. Su kiekvienu įkvėpimu atrodė, jog širdis susiglamžo kaip popierius. Po truputį pradėjo suktis galva, skaudėti skrandį, o mūsų laukė dar ilgas ir sudėtingas kelias, kuris su kiekvienu žingsniu pareikalavo vis daugiau jėgų ir vis ilgesnių pauzių.

Per didelius vargus, pasiekus 3250m aukštį, kūnas jau nebesuprato, kas vyksta viduje ir aplinkui. Atrodo, jis ant manęs pyko už šią kvailą idėją, kurią suglavojo širdis. Nuovargis spaudė prie žemės, lyg į kuprinę būtum prisikrovęs akmenų. Galvą pradėjo plėšyti skausmas, o oras plaučiuose skausmingai stingo. Visos trys pradėjom jausti skirtingas, tačiau vienodai negatyvias, pasikeitusio  slėgio pasėkmes. Nemeluosiu, dar niekada gyvenime nebuvo taip fiziškai sunku. Tikriausiai po 5val. kopimo, vienintelis raminantis ir sustoti neleidžiantis faktorius buvo vaizdas: kai pakyli virš debesų – nori juoktis. Nežinau, gal dėl to irgi kaltas deguonies trūkumas, tačiau prisimeni vaikiškas svajones, kai norėjai pašokinėti ant debesų, kai galvodavai, kad jie kaip minkštos pagalvėles, ant kurių miega angeliukai. Kai matai mažus žmogeliukus, kurie atrodo kaip spalvoti taškeliai, judantys aukštyn, supranti, kiek daug jau įveikei ir šios mintys stumia į priekį. Mums pasisekė, nes tuo, pačiu sudėtingiausiu metu, mus vis dar šildė saulė. Nors oras, tuo metu atrodęs kaip lipni masė plaučiuose, labai sparčiai vėso, giedras, tyrai mėlynas dangus poilsio pauzes padarydavo dar malonesnes. Sako žmonės kalnuose jaučia galią. O aš bandžiau akimis apkabinti tą visą galingą pasaulį.

Kadangi mūsų planas buvo primą dieną užkopti ir pamatyti saulėlydį, tada leistis apie 1,5val žemyn,apsistoti hostelį ir tik kitą rytą, pasitikus saulę, leistis į pradinį tašką, jautėm, jog skubėti nereikia.  Tačiau, pasitikėti gamtos laikrodžiu (o gal mūsų), pasirodo, negalima, ir, būdamos dar gera valanda kelio nuo viršukalnės, supratom, kad metas eiti greičiau. Ši valanda buvo visiškai nelygi, tačiau labai nuožmi kova su savimi. Kelionės pradžioje savęs ir draugių klausiau, kodėl žmonės ryžtasi tokiems iššūkiams? Kodėl pastato save į sudėtingas, nepatogias ir visapusiškai varginančias situacijas? Juk tiesiog gyvendami, galime rasti visas tas neigiamas emocijas vienoje savaitėje. Žinoma, tai buvo retoriniai klausimai, į kuriuos pati žinojau tą nusistovėjusį ir banalų atsakymą. Tačiau paskutinė valanda kopimo uolomis, žemės arimo rankomis ir beveik griuvimo iš nuovargio ir deguonės trūkumo, leido pajusti, kaip, net negalvodamas apie tai, būdamas gamtoje tu mokaisi pažinti… save. Kai tikslas taip arti – nebegali pasiduoti. Kai esi atsakingas ne tik už save, tačiau eini koja kojon su savo draugais, kuriais pasitiki, negali nuvilti ir jų. Kartoji sau ne skambias banalias motyvuojančias frazes, o nejučia randi žodžius, prisiminimus ir jausmus, tinkančius tik tau vienam. Tai, kas stumia į priekį tik tave, tai, kas bus naudinga ne tik lipant į kalną, ar važiuojant dviračiu, bet kas gali neįkainojamai padėti gyvenant kiekvieną dieną.

DSC03470Pasiekus kalno viršūnę – sunku tuo patikėti. „Tai viskas“. Skamba kaip aidas arba kažkieno kito, visiškai nepažįstama, mintis. Visos trys sustojom ir, atrodo, džiaugėmes, tačiau tai neskambėjo kaip tiesa. Tai neatrodė tikra. Tik po kelių minučių, kai stingdantis vėjas prapučia skaudamą galvą, plaučiuose susikaupia ne deguonis, o kažkokia jėga, kuri nori išsiveržti riksmu. Po ilgos ir varginančios dienos, kai jau kartais atrodė, kad šis kalnas viršūnės visai neturi, matant debesėlius apačioje, jaučiant viršukalnės žemę po kojomis ir gniaužiant Lietuvos vėliavą delne, suprnati… iš tikro, nieko. Nieko nesupranti. Nerandi gyvenimo prasmės ir neįgauni daugiau išminties. Tiesiog pajauti. Išjauti tą vieną akimirką. Gražiausią jos dalį ir svaiginančią ramybę. Būdamas 3770m aukštyje, matydamas žvaigždes ir lėktuvus iš arčiau ir aplenkęs visus debesis, laikydamas vėją delnuos ir gaudydamas orą plaučiais, mintyse išbrauki paskutinį šąrašo punktą šiems metams Japonijoje. Paskutinį punktą iš sąrašo, davusio tiek daug. Iš šalies, išmokiusios eiti ne tik tvirtus žingsnius į kalnus, bet ir žengti juos kas dieną pirmyn. Supranti, kad viskam lėtai ateina pabaigos, kad tikslai, visgi, kažkada palieka tuos nedrąsius mūsų sąrašus. Ir 4h ryto, stovėdamas ant to pačio kalno ir pasitikdamas naują dieną Tekančios Saulės šalyje, vis dar laikydmas vėją delnuose, susikuri sau kitus, dar labiau neįtikėtinus ir bauginančius naujus tikslus.

IMG_1908

Pabaigos ateina netikėtai.

atostogos, diary, dienorastis, gyvenimo blogas, international, japan, japonija, life blog, pabaiga, realybe, tokijas, Uncategorized, university

2016 m. liepos 1 d.

Tylėjau ilgai. Baisu suprasi, jog praėjo mėnesis nuo paskutinio įrašo. Negalėčiau pasakyti, jog nebuvo įkvėpimo rašymiui. Galbūt atvirkščiai, galvoje buvo tiek visko ir tuo pačiu nieko, jog sunku tai sudėti į paprastą ir logišką tekstą. Tikriausiai dėl to, jog atėjo metas viską atidėlioti. Visas galimybes pasiimti iš šių metų dar daugiau, visus darbus, kurių prisikaupė bauginančiai daug, ir didžiuosius vasaros planus.

Laikas yra labai žavingas dalykas. Ne tik galimybė jį skaičiuoti metais, bet ir gebėjimas lengva ranka pridėtį mėnesį prie savo planų. Gyvenimas Tokijuje, (o gal romantiniai filmai) išmokė mane vieno naudingo dalyko – susikurti tobulas akimirkas. Būti vienai, dedeliame mieste ir matyti tame žavesį. Išmokė, jog kavos puodelis rankoje ir naktinis pasivaikščiojimas klaidžiomis milžiniškomis gatvėmis yra tarsi maža šventė tau pačiam. Mintims ir savęs klausymuisi. Išmokė klausyti žmonių. Nesvarbu kokiomis kalbomis jie bekalbėtų –  visada gali rasti kažką artimo. Nežinau, kokį tikslą turi šis puslapis. Net neturiu konkrečios istorijos papasakojimui.

Vienintelis tikrai labai baugiai tikslus faktas, jog tai paskutinis puslapis, kurį rašau šiame bendrabutyje. Pasibaigus mokslo metams, metas užverti ir namais tapusio merginų bendrabučio duris. Nesiruošiu verkti ir bėgti pasikabinti visų jų iš eilės. Nes tikrai ne visos jos man tapo kaip seserys. Tikrai ne visas taisykles palaikiau ir supratau. Nevisi sprendimai buvo logiški. Tačiau daugybę akimirkų ir nuotykių pasiliksiu ilgam. Šiais metais buvau apdovanota dviem nuostabiom kambariokėmis, su kuriomis, kažkada šiame1466793740155.JPEG gyvenime, tikrai dar susitiksiu. Ilgi mūsų pokalbiai, bandymai nuskinti persimonus nuo medžio, stovint ant bendrabučio stogo, vyno ir skanaus maisto vakarėliai, pirmadienio rytais paliekami saldumynai ant stalo, su užrašu „kad savaitė būtų gera, ją reikia pradėti šokoladu“, be proto ilgi haikinimai ir malonios onsen (japoniškos vonios) kartu. Ir svarbiausia, tas mielas ir jaukus supratimas, leidžiantis jausti, jog kažkam iš tikro rūpi.

Ilgai pasiliksiu ir tą jausmą, kai šoki naktį ant stogo, apsuptas tik miško ir poros žibintų. Kai labai nori pagalvoti, bet baisu bijoti savo minčių. Ir kai išgirdus muziką jos nurimsta. Ilgai prisiminsiu tuos varginančius bendrabučio susitikimus, per kuriuos negalima kalbėti, turėti vandens, telefono ir beveik mirksėti ir kvėpuoti. Ir tą gerą jausmą jam pasibaigus, kai kas nors pasako „o aš jums atnešiau pyrago“. Iš vis, nemokamo maisto kultūra padaro bendrabučio gyvenimą dar žavesnį. Kambariokė, pusryčiams gaminanti paella ir dar nuperkanti ledų – draugė visam gyvenimui. 😀

Vakar taip pFB_IMG_1467354460582at baigėsi mano šokių sezonas Japonijoje. Kiek daug gali duoti šokių komanda. Supratimą, kas yra sunkus darbas, kas yra palaikymas ir įrodymą, jog šokis yra tarptautinė kalba. Aš visada ieškau įkvėpimo. Man jis reikalingas kaip oras. Surasti jį žmonėse beveik taip pat svarbu, kaip juose jausti namus. Negaliu sakyti, jog tapom šeima. Niekas nepakeis mano lietuviško šokių klubo, tačiau galimybė pažinti šimtą žmonių, kurie šokį myli gal net labiau negu aš, buvo nereali patirtis.

Praėjusi savaitė buvo pilna žodžio „paskutinis“. Paskutinės vakarienės, paskutinės treniruotės, paskutinis vyno vakarėlis arba pasivaikščiojimas. Dar nesuprantu, ar tai yra liūdna ir sudėtinga, ar maloniai smagu. Baigiasi daug mano dalimi tapusių dalykų, tačiau prasidės daugybė naujų. Ne visada malonių ir kartais bauginančių, tačiau dar daugiau visko išmokančių patirčių. Dar neatsisveikinu su Japonija, dar nepaleidžiu artimiausių draugų, su kuriais liko įveikti pora didelių tikslų. Tačiau, likus Japonijoje tik 40 dienų, jau pradedu jausti Lietuvos kvapą.

鼓舞

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, japan, japonija, life blog, mintys, naujasgyvenimas, Uncategorized

Kultūriniam šokui judant link pabaigos, galiu šviežiomis akimis apžvelgti vaizdą, kurį matau savo naujuose namučiuose. Viskas pulsuoja Amerika. Vakar ir šiandien, pasibaigus visoms orientacinėms paskaitoms, vyko klubų prisistatymas: visa pagrindinė gatvė atrodė kaip turgus, klubų atstovai siūlė lankstinukus, kvietė prisijungti prie jų, vyko pasirodymai. Spėkit, kur Agnė nori labiausiai? 😀 Prisirinkau krūūūūūūva šokių klubų lankstinukų. Tačiau svarstymo bus labai mažai. ICU turi vieną gatvės šokių klubą – Smooth Steppers. Pasirodant kitiems klubams, salė buvo pustuštė. Kai atėjo šios komandos pasirodymo eilė – jų pažiūrėti susirinko visas studentų miestelis. Kaip ir amerikietiškuose filmuose, taip ir čia – yra keli populiariausi klubai, kuriuose būti yra prestižas. ICU atveju – amerikietiškas futbolas ir Smooth Steppers.

Jau ne kartą minėjau, ir dar daug kartų pasikartosiu, kaip puikiai įkurta ši vieta. Teritorija atoki, apsupta miško, tačiau joje gali rasti viską, ko reikia žmogiškam pragyvenimui: banką, paštą, parduotuvę, sporto centrą, valgyklą, kurioje gali pavalgyti sočius pietus iki 360 JYP (~3eu), kompiuterių klasę, kultūros pastatą (su pakankamai sovietine scena) bei (man labai aktualus dalykas) kavinukę, kur gali pasiimti NORMALIOS kavos išsinešimui. Šiandien vakare vyks vakarienės gaminimas su drauge kine, kurios vardo, deja, nei parašyti, nei ištarti neturiu gabumų. Vadinu ją tiesiog Jung, arba Sicilia (sakė, kad jai patinka šitas amerikietiškas vardas). Mano draugė kinė – labai malonus žmogus, deja sunkiai kalba angliškai. Kartais tenka pasitelkti vaizduotę, kai ji man pasakoja, iš tono galima suprasti, labai puikią ir įdomią istoriją. Tačiau kalbos barjerai mums netrukdo kartu leisti tikrai puikų laiką ir bendradarbiauti. Vienas žavus faktas apie Jung (mano draugė kinė/Sicilia) – ji nelabai suvokia, kas yra virtuvė ir maisto gaminimas. Visada galvojau, kad aš esu nesutverta puodams ir keptuvėms, tačiau palyginus – aš virtuvės meistrė. Padarėm sąjungą – ji perka produktus, o aš gaminu. Sąjungą nr.2 – aš ją mokau anglų kalbos, ji mane japonų. Taip ir gyvenam. Su visokiomis sąjungomis, pagalbomis ir maisto dalinimusi. Taip ir turi būti, jeigu nori džiugiai gyventi.

Tikriausiai džiugiai gyventi pastarąją savaitę man trukdė ne saulės, o sporto ilgesys. Šiandien ryte buvau pabėgioti ir prasivedžiau sau ir draugei kinei lengvą kūno rengybėlę. Tiesa, Jung ji nepasirodė lengva, taigi ji, praėjus 10 min, mandagiai atsiprašė ir palaikė man kompaniją skaitydama komiksus. Koks lengvumo jausmas apima, pradėjus rytą aktyviai. Negaliu sulaukti treniruočių pradžios. Tikiuosi liks joms laiko, nes, kaip paaiškėjo vakar, išmokyti jie čia rimtai nusiteikę: turėsiu 8 japonų kalbos paskaitas per savaitę, ir du papildomus dalykus, po 6 valandas. Trumpiai tariant: susirinkau savo kultūrinį šoką ir pasidėjau į lentyną. Dabar duosim kelią smalsumui. J

Smalsumas nuvedė į orientacinę paskaitą „Kaip išgyventi ICU? Kaip išgyventi Japonijoje?“. Praėjus 10 min paskaitos, motyvacijos lygis mano organizme pasiekė maksimumą. Amerikiečių dėstytojai (vėl Amerika) – nuostabūs oratoriai, kurie per kelias sekundes sugeba prikaustyti tavo dėmesį visai paskaitai. Dienos moralas: laikas eina. Kiekvieną minutę tavo mainų laikas tirpsta. Todėl bendrauk su žmonėm, ragauk maistą ir… pasiklysk. Leisk sau eiti kur veda akys. Būk šiame momente ir išnaudok visas galimybes. Nesvarbu, ar jos bus sunkios, ar nuostabiai lengvos – būtent jos užaugins tave kaip asmenybę.

2015 m. rugsėjo 3 d.