2016 liepos 17 d.
Susikaupiau. Užsimerkiau. Pabandžiau mintyse sudėti pirmą sakinį. Nepavyko. Tiriausiai neįmanoma taip lengvai sugalvoti, kaip pradėti pasakojimą apie didžiausią fizinį iššūkį, ir vieną didžiausių svajonių gyvenime… Prieš važiuodama į Japoniją, ant paprasto popieriaus lapelio surašiau dalykus, be kurių negaliu palikti šios šalies. Vienoje iš eiliučių nedrąsiai išraičiau sakinį: „įkopti į Fudži kalną“ – Japonijos aukščiausią viršukalnę, dar vis veikiantį, tačiau miegantį ugnikalnį. Šis noras buvo visiškai neapgalvotas ir jau beveik padėtas į skyrių „svajuko dramblionės“. Tačiau šį savaitgalį, aš, mano buvusi kambariokė ir Giedrė, mano etatinė draugė, kuri pasirašo visoms avantiūroms, nusprendėme, jog metas išpildyti ne tik savo svajones, tačiau ir išbandyti savo fizinę jėgą ir užsisipyrimą. Nemeluoju, šis savaitgalis pareikalavo įrodymo, koks stiprus yra noras pasiekti savo tikslus.
Mūsų pasirinkta trasa – pati populiariausia tarp visų pasirįžusių įkopti į Fudžį. Tai maždaug 5-6 val. kelias, kuriame galima rasti daug mažų hostelių, kavinių, su keturis kart didesnėmis kainomis (aš ritmai, vandens buteliukas beveik 4eu) ir kuris veda iki viršūnės. Vos tik pradėjusios lipti, dar pilnomis entuziazmo širdimis supratom, jog tai nebus lengva kelionė: teko pereiti rūką, lietų, kaitinančią saulę (spekit, kas atrodo kaip krabas, raudonu veidu, kaklu ir ausimis?), stingdantį vėją, kuris stumia iš kelio, ir nežmonišką šaltį (dvi maikutės+džemperis+megztinis+striukė+mano šalikas-pledukas+pirštinės+vilnonės kojnės+kedai = visai nepadėjo). Teko leistis žemyn tamsoje, apsistoti vietose be vadens ir iškęsti nemigą. Įpusėjusios kelią, mes su Giedre (kaip labai jau daug, matyt, haikinusios 😀 ) nusprendėm, kad „ne taip jau ir blogai“. Jaučiasi nuovargis, tačiau trasa tikrai įmanoma. Kadangi Fudži kalnas yra ugnikalnis, jo dirvožemis skiriasi nuo tipinių haikinimų miškuose: mažai augalų (kurie praktiškai visiškai dingsta pu
siaukelėje), tenka eiti iš po kojų labai slystančiais lavos akmenimis.
Kadangi ši Yoshida trasa atidaroma tik liepos 1d. ir veikia iki rugsėjo primos savaitės – skubėti neįmanoma per žmonių eiles, todėl tai nepasirodė itin sunku. Tačiau mūsų pasitikėjimas savo jėgomis buvo greitai sugniuždytas visų pasaulio karmų, kai paprastas „žvyriuko“ takiukas pavirto didelėmis uolomis ir akmenimis, kurias įveikti teko naudoti visus egzistuojančius raumenis ir rankas. Nors ir reikalanujantis daug išvermės, toks kopimas būtų irgi įveikiamas jeigu ne slėgio pokyčiai. Jau maždaug 2500m auksštyje pradėjom jausti savo plaučius, apie kuriuos dažniausiai retai kada pagalvoji. Atrodo, kad jie pradėjo vysti. Su kiekvienu įkvėpimu atrodė, jog širdis susiglamžo kaip popierius. Po truputį pradėjo suktis galva, skaudėti skrandį, o mūsų laukė dar ilgas ir sudėtingas kelias, kuris su kiekvienu žingsniu pareikalavo vis daugiau jėgų ir vis ilgesnių pauzių.
Per didelius vargus, pasiekus 3250m aukštį, kūnas jau nebesuprato, kas vyksta viduje ir aplinkui. Atrodo, jis ant manęs pyko už šią kvailą idėją, kurią suglavojo širdis. Nuovargis spaudė prie žemės, lyg į kuprinę būtum prisikrovęs akmenų. Galvą pradėjo plėšyti skausmas, o oras plaučiuose skausmingai stingo. Visos trys pradėjom jausti skirtingas, tačiau vienodai negatyvias, pasikeitusio slėgio pasėkmes. Nemeluosiu, dar niekada gyvenime nebuvo taip fiziškai sunku. Tikriausiai po 5val. kopimo, vienintelis raminantis ir sustoti neleidžiantis faktorius buvo vaizdas: kai pakyli virš debesų – nori juoktis. Nežinau, gal dėl to irgi kaltas deguonies trūkumas, tačiau prisimeni vaikiškas svajones, kai norėjai pašokinėti ant debesų, kai galvodavai, kad jie kaip minkštos pagalvėles, ant kurių miega angeliukai. Kai matai mažus žmogeliukus, kurie atrodo kaip spalvoti taškeliai, judantys aukštyn, supranti, kiek daug jau įveikei ir šios mintys stumia į priekį. Mums pasisekė, nes tuo, pačiu sudėtingiausiu metu, mus vis dar šildė saulė. Nors oras, tuo metu atrodęs kaip lipni masė plaučiuose, labai sparčiai vėso, giedras, tyrai mėlynas dangus poilsio pauzes padarydavo dar malonesnes. Sako žmonės kalnuose jaučia galią. O aš bandžiau akimis apkabinti tą visą galingą pasaulį.
Kadangi mūsų planas buvo primą dieną užkopti ir pamatyti saulėlydį, tada leistis apie 1,5val žemyn,apsistoti hostelį ir tik kitą rytą, pasitikus saulę, leistis į pradinį tašką, jautėm, jog skubėti nereikia. Tačiau, pasitikėti gamtos laikrodžiu (o gal mūsų), pasirodo, negalima, ir, būdamos dar gera valanda kelio nuo viršukalnės, supratom, kad metas eiti greičiau. Ši valanda buvo visiškai nelygi, tačiau labai nuožmi kova su savimi. Kelionės pradžioje savęs ir draugių klausiau, kodėl žmonės ryžtasi tokiems iššūkiams? Kodėl pastato save į sudėtingas, nepatogias ir visapusiškai varginančias situacijas? Juk tiesiog gyvendami, galime rasti visas tas neigiamas emocijas vienoje savaitėje. Žinoma, tai buvo retoriniai klausimai, į kuriuos pati žinojau tą nusistovėjusį ir banalų atsakymą. Tačiau paskutinė valanda kopimo uolomis, žemės arimo rankomis ir beveik griuvimo iš nuovargio ir deguonės trūkumo, leido pajusti, kaip, net negalvodamas apie tai, būdamas gamtoje tu mokaisi pažinti… save. Kai tikslas taip arti – nebegali pasiduoti. Kai esi atsakingas ne tik už save, tačiau eini koja kojon su savo draugais, kuriais pasitiki, negali nuvilti ir jų. Kartoji sau ne skambias banalias motyvuojančias frazes, o nejučia randi žodžius, prisiminimus ir jausmus, tinkančius tik tau vienam. Tai, kas stumia į priekį tik tave, tai, kas bus naudinga ne tik lipant į kalną, ar važiuojant dviračiu, bet kas gali neįkainojamai padėti gyvenant kiekvieną dieną.
Pasiekus kalno viršūnę – sunku tuo patikėti. „Tai viskas“. Skamba kaip aidas arba kažkieno kito, visiškai nepažįstama, mintis. Visos trys sustojom ir, atrodo, džiaugėmes, tačiau tai neskambėjo kaip tiesa. Tai neatrodė tikra. Tik po kelių minučių, kai stingdantis vėjas prapučia skaudamą galvą, plaučiuose susikaupia ne deguonis, o kažkokia jėga, kuri nori išsiveržti riksmu. Po ilgos ir varginančios dienos, kai jau kartais atrodė, kad šis kalnas viršūnės visai neturi, matant debesėlius apačioje, jaučiant viršukalnės žemę po kojomis ir gniaužiant Lietuvos vėliavą delne, suprnati… iš tikro, nieko. Nieko nesupranti. Nerandi gyvenimo prasmės ir neįgauni daugiau išminties. Tiesiog pajauti. Išjauti tą vieną akimirką. Gražiausią jos dalį ir svaiginančią ramybę. Būdamas 3770m aukštyje, matydamas žvaigždes ir lėktuvus iš arčiau ir aplenkęs visus debesis, laikydamas vėją delnuos ir gaudydamas orą plaučiais, mintyse išbrauki paskutinį šąrašo punktą šiems metams Japonijoje. Paskutinį punktą iš sąrašo, davusio tiek daug. Iš šalies, išmokiusios eiti ne tik tvirtus žingsnius į kalnus, bet ir žengti juos kas dieną pirmyn. Supranti, kad viskam lėtai ateina pabaigos, kad tikslai, visgi, kažkada palieka tuos nedrąsius mūsų sąrašus. Ir 4h ryto, stovėdamas ant to pačio kalno ir pasitikdamas naują dieną Tekančios Saulės šalyje, vis dar laikydmas vėją delnuose, susikuri sau kitus, dar labiau neįtikėtinus ir bauginančius naujus tikslus.
