LIETUVIŠKOS ATOSTOGOS IR LAIMĖS HASHTAG‘AI

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, idejos, inspiration, Keliones, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Ši vasara yra pirmoji per septynerius metus, kai mano širdies nevirpina vasaros kelionės laukimas. Kiekvienais metais su pirmosiomis birželio dienomis mano galvoje pradėdavo tiksėti vidinis laikrodis, kuris su dideliu džiugesiu širdyje braukdavo dienas, likusias iki ilgai svajotos ir planuotos šeimos arba draugų išvykos svetur.

Man visada atrodė taip nuobodu nenorėti pajusti Sakartvelo liaudies muzikos ritmo. Atsisakyti sužinoti, koks yra tikro rameno skonis. Bijoti patirti, ką reiškia Juodkalnijos serpentinai arba tingėti išsiaiškinti kaip skamba naktinė Roma. Be pasaulio kontrastų atradimo aš neįsivaizdavau vasaros. Be kelionių ir pažinimo troškimo aš neįsivaizdavau gyvenimo.

Man nuoširdžiai suprantamas ir Instagram hashtag‘as „wanderlust“. Ne dėl to, jog pati kada praleidau pusę metų savanoriaudama su drambliukais Indonezijoje ar mėnesį meditavau su vienuoliais Tibete. Tiesiog, man nesvetimas noras dalintis su visu pasauliu man nuostabiais kelionių akimirkų atradimais, nuoširdžiai tikint, jog jam tai įdomu. Tačiau kartais „wanderlust“ solidarumas pasireiškia ir dėl tos mažos tuštybės sėklos, kuriai patinka egzotikos suteikiamas prestižas.

Žinoma, kažkuriuo metu šiame tekste turi atsirasti žodis „karantinas“ ir teiginys „kaip siaubingai jis viską pakeitė“. Kol vieni atrado savyje ryžto ir rutinoje laiko būti geresniais, aš ne tik pakeičiau darbą ir nustojau lankytis „Makalius“ ir „Novaturas“ organizacijų puslapiuose, bet ir iš naujo pamilau Lietuvą su visais jos kas pusvalandį besikeičiančiais orais. Ne vien kelionės po užsienį mums duoda laisvės ir laimės jausmą. Galima keliauti po Lietuvą ir jaustis vienodai laimingu. Ar mažiau Instagram like’ų verta foto nuo Zarasų ežerų pakrančių negu iš Tailando šventyklų platybių?

Šių metų vasarą aš kavą gersiu ne centrinėje Kotoro miesto aikštėje, o Palangoje, atliekant minčių detoksikaciją pušyno garsais. Nesivažinėsiu painiais Paryžiaus metro, bet leisiuosi į baidarių žygį Lietuvos upių vingiais. Žvaigždes skaičiuosiu ne Alpių kalnuose, o seno vaikystės namo balkone.

Ir, tikriausiai, mano nuotraukos neatrodys taip įspūdingai kaip tų, kurie dalinasi egzotinių vaisių subtilybėmis. Mano vyno taurė lietuviškos sodybos fone nebus tokia patraukli kaip selfis ispaniškuose vynuogynuose. Gal, sekant kai kurių mano draugų gyvenimus socialiniuose tinkluose, man kartais pasivaidens mintis, jog mano gyvenimas ne toks spalvotas ir visapusiškas kaip jų. Tačiau aš labai pasistengsiu susikurti savo nuostabias atostogų akimirkas ne vietovėse, o žmonėse. Su savimi visada turėsiu tuos pačius brangiausius, kurie leidžia mylėti save net ir po kelių parų be dušo, praleistų palapinėje. Į save sugersiu tiek pat juoko, nuotykių, jaukių prisiminimų ir meilės gyvenimui, kiek ir dvylikos parų kelionės po Europą su šeima metu. Ir, nors lokacijos nebus prestižinės ir vertos didelių socialinių ovacijų, hastag‘ai „laimė“ ir „meilė_gyvenimui“ paženklins ir šios, labai lietuviškos, vasaros akimirkas.

Netyčia užklydusios idėjos

atostogos, dienorastis, ideas, idejos, inspiration, japan, japonija, kelione, Keliones, nuovargis, realybe, Uncategorized

Aš niekada nekuriu sau naujametinių pažadų. Man nereikia oficialios pradžios įformintos laiko. Dažniausiai užtenka netikėto įkvėpimo ir netyčia užklydusios idėjos. Tačiau taip jau nutiko, kad mano49913092_861929700806347_8490765863014629376_n nauji metai prasidėjo nauju vidinės energijos gūsiu, o tai jau galima pavadinti oficialia pradžia. Noru pažinti pasaulį, būti jam draugiškesne ir naudingesne. Būti geresne savo pačios versija. Ne, ne charakterio prasme ir nebendraujant su aplinkiniais. Nors gal, iš dalies, ir šioje srityje. Surasti balansą tarp kūno, proto ir sielos. Daugiau skaityti. Keliauti ir keliaujant labiau priimti ir neteisti. Susidraugauti su gamta. Domėtis daugiau sričių nepaviršutiniškai, o kokybiškai. Kokybiškai ilsėtis. Žiūrėti naudingus filmus. Mokytis iš širdies, o ne dėl pažymio ar kreditų skaičiaus. Nuoširdžiai domėtis aplinkiniais, kuriant kokybiškus ryšius. Lyginti save tik su savimi. Konkuruoti irgi tik su tuo pačiu žmogumi. Nešiotis mažiau skaudžių prisiminimų mintyse. Tačiau dar nežinau, ar už juos atleisti. Mylėti gyvūnus, bet ne tik tuos išlepusius naminius, bet prisidėti prie tikrai nuskriaustų geresnio gyvenimo. Žiūrėti į pasaulį kaip į galimybių visumą, o ne priešą, kuris bando atsiųsti vis daugiau iššūkių.

Nešiojausi šias neaiškias idėjas galvoje visą mėnesį, tačiau greitas atostogų tempas neleido suvokti jų sistemingai. O mano atostogos prasidėjo kalnuose. Tiksliau Kalėdų atmosfera buvo išpūsta vėjo ir smilgų kedenimo garso. Iš karto buvo aišku – jog eilinių lietuviškų žiemos atostogų čia nebus nei kvapo. Supratau, jog savo aplinkoje sukaupiau gausybę malonių ir mielų žmonių. Nebeturiu galimybės būti vieniša. Žinoma, atrodo, jog gyvenant bendrabutyje vienišas jaustis ir nelabai gali, tačiau žmonės ir artumas ne visada žengia koja kojon. Aš vėl iš naujo suradau savo Japoniją ir jo apylinkes. Pasirodo, jos spalvos labai priklauso nuo kompanijos, su kuria keliauji. Mano Japonija prieš dvejus metus buvo nuspalvinta vidinio pažinimo. Ši (kaip buvo ir šios atostogos) yra nuspalvinta skirtingomis asmenybėmis.

Aš labai džiaugiuosi, jog metų pradžia jau yra papuošta kultūriniu šoku. Bankoko ypatumai leido suprati, jog teigti, kad mėgsti keliauti ir pažinti, nepažinus mažiau išsivysčiusių šalių, yra labai netikslu. Vos tik atvykus, pirmieji įspūdžiai privertė galvoti, jog Pietryčių Azijos pažinimas yra tikrai ne man. Tačiau praėjus šiek tiek laiko (ir atsidūrus pastovioje gyvenamojoje vietoje, kai kiekvieną rytą nereikia pakuoti lagamino) iššūkių ir nuotykių alkis bei idiliškas keliautojo portretas vėl skatina ieškoti naujos pažinimo galimybės.

Man atrodo, jog po ilgo laiko tarpo aš vėl noriu semti atradimus rieškutėmis. Neštis jų siūlomas patirtis su savimi ir dalintis jų sukurtomis gražiausiomis istorijomis. Nežinau, ar ši idėja, draugauti su pasauliu, ilgalaikė. Galbūt ji laikina ir rytoj, poryt, o gal po mėnesio aš nuspręsiu pasiduoti. Tačiau jeigu taip nutiks, tikiuosi tie malonūs ir mieli žmonės vėl mane įkvėps kultūriniams šokams. O gal šį kartą užteks ir naujų netyčia užklydusių idėjų.

2019 m. sausio 21 d.

Man yra sakę

japonija, kelione, Keliones

Man yra sakę, kad turėčiau parašyti knygą. Neslėpsiu, ši mintis iš tikro slepiasi kažkur mano norų sąraše ir vis kužda, kad jau reikėtų dirbti. Bet, gerai pagalvojus, ką gi aš Jums pasakyčiau? Ar galėčiau Jus ko nors naujo išmokyti? Įkvėpti? Nustebinti? Nemanau, kad turiu teisę rašyti apie savo gyvenimą. Greičiausiai, mano problemos yra didelės tik man ir daug kas jose rastų „išlepusios princesės išsigalvotas fobijas“.

Būdama 24 metų negalėčiau parašyti memuarų. Ne visi mes esam Beatos Tiškevič, kuri sugeba savo trečioje dešimtyje išgyventi visus meksikietiškus serialus. Nemanau, kad galėčiau rašyti filosofines knygas. Nes mano filosofija keičiasi beveik kas dieną. Kartais ji būna perpinta cinizmo, kartais perdėto džiaugsmo visu pasauliu. O kartais, tą džiaugsmą gali pakeisti viena trumpa sms žinutė ir tada savo žodžiais ant lapo tiesiog noriu iškeikti visą pasaulį. Negalėčiau rašyti meilės istorijų, nes įprasti scenarijai man yra savaip juokingi, o mano pačios meilės, arba logika paremti reiškiniai, dažnai būna klaidos, pasirinktos kartoti savo noru. Galėčiau rašyti apie keliones. Bet atsivertus savo Facebook‘o profilį per pirmas 5 min rasčiau bent penkis žmones, vertesnius tai daryti. Taigi kodėl, apsiginklavus tiek daug abejonių, aš vis dar atsiverčiu savo kompiuterį ir nieko neapsvarsčius iš anksto, lieju žodžius?

Rašymas man suteikia ramybę. Lygiai tą patį aš gaunu ir iš Japonijos. Labai retai atsiverčiu savo užrašus ar peržiūriu nuotraukas, nes visiškai nenoriu vėl širdyje pažadinti nostalgijos demono. Tačiau dabar, kai atgalinis skaičiavimo laikrodis jau pradėjo tiksėti, perskaičiau visus savo tekstus nuo pirmo iki paskutinio. Supratau, kiek daug dabar rašyčiau kitaip: sakyčiau atviriau, visiškai nepagražinčiau ir išreikščiau kitais žodžiais. Nenorėčiau tikėti, kad per tuos metus, nuo paskutinio savo įrašo Japonijoje, užaugau. Gal tik vėlgi – pasikeitė filosofija. Tačiau vieno dalyko tikrai nesiruošiu keisti – tai tikslo išnaudoti kiekvieną minutę ir pajusti šalį taip, lyg daugiau čia nebesugrįšiu niekada. Jeigu įdomu – kur rasti mano žodžius ir patirtis žinote. Ne knyga, ne kelionių romanas ir greičiausiai visiškai neįkvepiantis reikalas. Tik nuoširdumas, potyriai ir meilė kelionėms.

2018 m. liepos 23 d.

P. Korėja. Tarp XXI a. karų ir XXI a. pop kultūros.

atostogos, diary, dienorastis, international, kelione, Keliones, korea, lektuvas, realybe, seulas, Uncategorized

2016 m. gegužės 02 – 07 d. P. Korėja

IMG_1823Paskutinis pasispardymas. Taip pavadinčiau praėjusią savo savaitę. Norėdama pabėgti nuo  nacionalinių švenčių Japonijoje (“Golden week” Tokijuje – realiai 13 mln. gyventojų nedirba visą savaitę), su Giedre (taip, mes vėl kartu) išleidome uždirbtus pinigus atsakingai, kaip suaugę žmonės – nusipirkom dar vienus lėktuvo bilietus. 😀  Aš niekada neturėjau aiškios nuomės apie Pietų Korėją. Gal dėl to, jog nelabai ir domėjausi. Ši šalis visada atrodė šiek tiek „trečia“ – užgožta Kinijos ir Japonijos. Todėl sėdėdama oro uoste ir laukdama savo paskutinės didelės kelionės pradžios, nelabai žinojau, ko tikėtis.

Laukdama savo skrydžio nusprendžiau, jog korėjiečiai – gražūs vyrai. Nežinau, ar tai privalomos karinės tarnybos, ar sporto klubų nuopelnas, bet jie atrodo daug vyriškesni, negu japonai. Ir, tikriausiai ryškios pop kultūros nuopelnas, rengiasi labai stilingai. Jau sėdėdama oro uoste nusprendžiau, jog kelionė man patiks. 😀 Tačiau viena didelė (o gal ir nelabai) problema – būtų tikrai sudėtinga atskirti gatvėje tuos, kuriuos pažįsti… 😀 Japonai man neatrodo vienodi, tačiau to negaliu pasakyti apie korėjiečius… 😀

Na, nors vyrukų vismuomenės dalis P. Korėjoje yra žavintis faktorius, dar įsimintinesniu P. Korėjos ir Japonijos skirtumu tapo… vyresnių žmonių kultūra. Kaip aš myliu japonų mandagumą ir paslaugumą… Niekas nesistumdo, o jeigu jau ir netyčia stuktelėjo į šoną, mandagiai atsiprašo. Išmokau ir aš gyvneti čia taip – paprastai ir jaučiant atstumą tarp žmonių. P. Korėjoje šiek tiek kitap. Žmonės labai neblogai kalba angliškai ir tikrai yra linkę padėti, tačiau atstumo pojūčio faktorius – itin erzinantis. Ypač seni žmonės, kurie visur turi būtų pirmi, o jeigu stovi jų kelyje – jie be jokio vargo įžūliai nustums tave į šoną. Mano charakteris yra pakankamai užsidegantis – aš labai greitai susinervinu dėl tokių dalykų. Todėl kartais, pasivažinėjimai itin pigiais Seulo traukiniais arba pasivaikščiojimai perpildytomis gatvėjis suteikdavo neigiamų emocijų.

Tikriausiai pati save nustebinsiu pasakydama, ta20160503_124736čiau korėjiečių maistas yra vienas geriausių kadanors mano ragautų. Visada maniau, jog P. Korėjoje žmonės valgo labai aštrų maistą. Visur dedamas vadinamas kimchi, kuris, mano švelniam ir išlepintam skrandukui, kaip atvira liepsna. Žinoma, tai, kaip Japonijoje ryžiai, neatsiejama visų patiekalų dalis, tačiau didžiam mano ir Giedrės džiaugsmui – visada patiekiama atskirai. Po paskutinės mūsų kelionės į Taivaną, kurioje maistui, deja, palikome vos ne paskutinę vietą, šioje nusprendėm valgyti kiek telpa. Kilogramas per vieną dieną? Įmanoma!

Seulas – mados ir kosmetikos miestas. Dar niekur kitur nesu mačius tokios gausybės kosmetikos parduotuvių. Merginos čia – išprotėjusios dėl savo išvaizdos. Tačiau tenka pripažinti, gražiai apsirengti jos tikrai moka. Leidau sau kelioms dienoms pamiršti labai greitai pabėgančią stipendiją ir pasinerti į tą taip maloniai viliojantį parduotuvių žaismą  (savo kreditinės kortelės sąskaitos likučio tikrinti vis dar nesirįžau)… Tačiau šiuolaikinė Seulo kultūra šiek tiek dvelkė tuštybe. Žinoma, kaip ir Tokijas, kuris sukuria ledinio betono kultūros įspūdį, tačiau reikia jį geriau pažinti. P. Korėjos istorija – nebuvo itin gailestinga jos kultūrai, šalis buvo mėtoma karų ir skirtingų okupacijų. Gal dėl šių priežasčių surasti ir pajusti taip maloniai traukiančią senąją kultūrą buvo sudėtinga.

Tačiau pajusti iki šių dienų pulsuojančią abiejų Korėjų istoriją buvo išties labai paprasta. Šios kelionės „vinimi“ tapo kelionė į DMZ – demilitarizuotą zoną. 1950-1953 metų Korėjos karas padalino šį pussiasalį į dvi dalis – komunizmo ir kapitalizmo. Formaliai, pagal pasirašytą karo sustabdymo sutartį, šalys vis dar kariauja tarpusavyje. Šiandien man teko galimybė prisiminti šios istorijos skyriaus pamokas teritorijoje, į kurią galimą įvažiuoti tik su turizmo organizacijomis ir po kelių paso patikrinimo postų. Važiuojant autobusu palei upę, kuri yra atskirta vieline tvora, dėl savo padėties, jungiant abi Korėjas, galva po truputį bandė suvokti gidės pasakojamas istorijas. Šiandien ta diena, kai akies krašteliu bus galima išvysti Š. Korėją…. Ir iš tiesų, stovint apžvalgos aikštelėje ir stebint už 4km nusidriekusią demarkacijos liniją ir kitoje jos pusėje plevėsuojančią Š. Korėjos vėliavą, apėmė keistas jausmas. Kiekvieną dieną gyvenime gali nutikti bet kas. Mes visada žaidžiama žaidimą, bandydami planuoti a20160506_113502_Richtone(HDR)r atspėti, kas mūsų laukia. Tačiau šioje teritorijoje per metus užfiksuojami šimtai įvairių neramumų. Šioje teritorijoje viena šalis provokuoja kitą šalį karui. Per vieną paliktą tiltą čia, prieš kelias dešimtis metų, buvo paleisti keli tūkstančiai nelaisvėje laikytų kalinių. Vieną dieną ši, dabar ramiai atrodanti vieta, per kelias sekundes gali virsti karo zona.

Bet iš tiesų, šiaurės korėjiečiai buvo (ir tikriausiai yra) originalūs žmonės. Nesugebėję užimti P. Korėjos tradiciniu būdų, jie sugalvojo tai padaryti… po žeme. 75m gylyje dinamitu išsprogdintais tuneliais. Vieno iš tunelių pagalba, per vieną valandą iš Š. Korėjos į P. Korėją būtų galėję patekti 30 tūkst. kareivių. Ignoruojant klaustrofobiją teko galimybė pasivaikščioti vienu iš keturių tunelių. Tunelių paslaptis ir planas buvo atskleistas darbininkų, dirbusių tuose tuneliuose (įdomu, kaip jie baigė savo dienas). Oficialiai yra rasti 4 tuneliai, tačiau neoficialiais duomenimis jų yra apie 500… Jei vyksta karas – jis vyksta visur. Vandenyje, ant žemės, po žeme. Saugus negali būti niekur ir tikėtis gali bet ko ir iš bet kur. Visą gyvenimą mes apie mokomės žiaurią karų istoriją, lankom vietas, kuriose įvyko mūšiai, nulėmę daugybės žmonių likimus. Ši istorija vyksta dabar. Sunku suvokti, kiek mes daug iš tikro nežinom.

Kita vieta, taip pat privertusi pažiūrėti į Korėją kitu kampu, “Dorasan” traukinių stotis. Tai viena iš keturių, 2002 metais statytų stočių, 20160504_132521tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. 2002 metais, abiejų Korėjų santykiai buvo teikiantys daug vilčių. Šios stotys tai vienas iš vilties, pagaliau paskelbti taiką, įrodymų. Tačiau pasikeitus valdžioms, pasikeitė ir šalių santykiai. Todėl ši geležinkelio linija, panaudota tik vieną kartą, buvo uždaryta. Iki dabar yra išlikusi švieslentė, rodanti kryptį link Šiaurės Korėjos, tačiau stotis yra uždaryta ir palikta kaip simbolis, turistų lankoma vieta, tikintis sulaukti ramių ir taikių laikų.

Korėja man buvo kaip pilkas žmogus be įsimintino veido. Nors šioje šalyje praleidau tik kelias dienas, patirtos emocijos ir pamatyti vaizdai sukūrė dar iki galo nesuprantamas emocijas ir požiūrį apie šį regioną. Neįmanoma pažinti šalies per tokį trumpą laiką. Tačiau net ir trumpos kelionės priverčia iš naujo pradėti mylėti istoriją ir domėtis tave supančiu pasauliu. Kelionė į P. Korėją buvo paskutinis mano suplanuotas taškas.

Nuo šiol apie savo artimiausių mėnesių gyvenimą žinau itin nedaug. Nežinau kada grįšiu namo. Nežinau, ar gausiu norimą praktiką. Nežinau, kur gyvensiu, kai pasibaigs su bendrabučiu sudaryta sutartis. Nežinau, kaip sunku (o gal tikėkimes – ne) bus pabaigti bakalauro studijas. Ankstų rytą, sėdėdama lėktuve į Tokiją ir pasitikdama saulę, galvoje turėjau daugiau klausimų, negu atsakymų, taičiau kelionės subrandina asmenybę. Jos priverčia tave nepastebimai augti. Užaugus iki šio taško, bent jau žinau, jog dangus visur vis tiek tas pats.

Dangus-vis-vien-tas-pats

Kai apsikabini svajones ir surandi tai, ko visada ieškojai.

atostogos, diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, japan, japonija, Keliones, okinava, realybe, svajones pildosi

2016 m. balandžio 2 – 7 dienos. Okinava.

Kai pradėjau mokytis ICU, supratau, kokią didelę įtaką Japonijai (yaptingai Tokijuj) turi Amerikos politika ir kultūra. Iš pradžių buvo sunku nepastebėti tos nepaprastos kultūrinės sumaišties. Tačiau, laikui bėgant, šie aspektai pasidarė beveik nepastebimi. Arba išmokau atskirti skirtingus kultūrinius atspalvius, arba tiesiog jų nebematau. Tačiau kai mano lėktuvas nusileido Okinavoje, Nahos oro uoste, naujas amerikietiškas dvelksmas pasklido ore. Okinavos sala – istorinė kryžkelė tarp Kinijos, Japonijos ir JAV, todėl vargiai gali jausti japonišką gyvenimo ritmą. Japonijai pasidavus Antrąjame pasauliniame kare, Okinavoje liko daug amerikiečių karinių bazių, sala formaliai priklausė JAV, todėl visur, ypač, Nahoje – pagrindiniame Okinavos mieste, amerkietiškos kavinės, pramogų parkai, tatuiruočių salonai tiesiog klesti. Tik 1972 m. sala buvo pripažinta Japonijos dalimi, tačiau visgi sunku čia rasti tą Japoniją, kuria gyvenau paskutinius 7 mėnesius. Niekada nebuvau Havajuose. Tačiau ši vieta, remiantis šeštu pojūčiu ir Perl Harboro filmu, kvepia būtent šiuo pasaulio kampeliu.

Visada svajojau nuvykti į Okinavą. Nežinau kodėl, tačiau IMG_1759pasamonėje visada sau išsikeliu niekuo nepagrįstus tikslus ir apie juos svajoju be jokios priežasties. Tikriausiai ne tik meilėje, bet ir šiuo atveju, egzistuoja posakis „klausyk savo širdies“. O ji, kol kas, gyvenime mane nuveda teisingu keliu. Okinavoje gyvenimo ritmas kitoks: sala visada kvėpuoja vasara. Oro temperatūra žiemą vargiai kada nukrenta žemiau 16 laipsnių ir visur, net ir prie oro uosto, gali rast paplūdimį. Nenuostabu, kad žmonių veidai išmarginti ne rūpesčio ir nuovargio atspalvių, o gražaus vasariško įdegio.

Oro uosto darbuotojai vilki ne griežtas uniformas, o havajietiškus, gėlėmis išmargintus marškinėlius. Ore tvyro dregmė ir karštis. Dažniausiai matomi medžiai, žinoma, palmės, o miškai ir mažiausi parkai pilni žavių gamtos garsų. Jaučiausi labai greitai peršokusi sakurų žavesį ir pavasarį, bei nejučia pasinėrusi į vasaros malonumą. Okinava turi vieną iš didžiausių pasaulyje akvariumų ir daugybę koralinių rifų paplūdimių. O aš taip myliu vandenį ir jo kultūrą… Pati gražiausia mėlyna dažniausiai supasi vandenyne, o pati gražiausia žalia apkabina tropinius miškus.

Būtent dėl gamtos grožio civilizuotame Nahos mieste praleidome 10tik vieną dieną. Ne miesto ritmo pajusti atvažiavome. Mažų Okinavos miestelių gyvenimas – žavinčiai taikus. Žmonės gyvena nuosavuose namuose ant jūros kranto, užsiėma vietiniu verslu ir mėgaujasi lėtu gyvenimo rimtu. Vienas geresnių dalykų, apsistojant skirtingose vietose, išgirsti įvairių žmonių gyvenimo istorijas. Jos padeda prisiminti, koks nenuspėjamas ir radikaliai besikeičiantis gali būti gyvenimas. Vieno be proto jaukaus namo Nago mieste savininkas, pas kurį apsistojome porai dienų, prieš apsigyvenant Okinavoje, gyveno visai netoli mano universiteto – Tokijuje. Vyras guodėsi, jog dirbdamas Tokijuje, gerdavo daug sakės (japoniškas tradicinis alkoholinis gerimas. Plačiau – google). Sausakimši traukiniai, betoninės gatvės ir darbas ofise, kas dieną įsispraudžiant į formalų kostiumą, išvargindavo ne tik kūną, bet ir sielą. Pajautęs, kad gyvenimo džiaugsmas ritasi žemyn, vyrukas nusprendė, jog reikia stabdyti gyvenimą: pasiėmė šeimą, gyvenimo santaupas ir pesikėlė gyventi į Okinavą. Nežinau, koks jis buvo prieš priėmant šį, gan didelį ir svarbų gyvenimui, sprendimą. Tačiau, kaip jis pats teigė, dabar gerti sakės jam nebereikia. Akys pilnos ramybės, vaikutis auga apsuptas gamtos ir tyro oro, o širdyje ir sieloje taika. Ir iš tikro, toje vietoje kvepėjo harmonija. Okinavą jaučiu labiau negu kitus Japonijos miestus. Nors ji nuo visų kitų radikaliai skiriasi. Jaučiau, kaip šis gyvenimo ritmas įsismelkia į širdį. Arba tiesiog natūraliai prisimeni, kaip stipriai žmogus susietas su gamta.

Pietinė Okinavos dalis yra žymiai tankiau apgyvendinta negu šiaurinė, padengta žavių tropinių miškų. Būtent šiame gamtos kampelyje, Hiji krioklių link, mus užpuolė tropinis – stipraus dušo tipo – lietus. Anktų rytą, nors ir pabudus su lengvu lietučiu, oro temperatūra nenukrito žemiau +25 lapsnių. Visur kvepėjo vasara. Prisiminiau vaikystėje skaitytas Žiulio Verno knygas apie Amazonės džiungles. Mėgaudamasi ankstaus ryto arbata ir jaukiais prisiminimais apie vaikystės vasaros vakarus su įkvepiančiais skaitiniais, nekantriai laukiau mūsų mažos išvykos į žmogaus mažai suvaldytus miškus.

IMG_1782

Tačiau visgi ignoruoti bauginančias orų prognozes buvo klaida: net neįpusėjus savo jaukaus pasivaikščiojimo, mus užpuolė griaustinis ir stiprus lietus. Lietpalčiai buvo bejėgai – batai ir drabužiai permirko iki paskutinio siūlelio, tačiau liūtis šypsenos nuo veido ir džiaugsmo iš širdies nenuplovė. Tokios oro sąlygos tropiniam miškui pridėjo tik daugiau žavesio. Virš miško kylantis rūkas ir vandens ošimas kiekviename žingsnyje nukėlė į tas pačias egzotiką dalinančias Žiulio Verno knygas. Praleidome tame lietuje visą dieną. Atrodė, būtų galima ir visą gyvenimą. Visur taip nuostabiai kvepėjo gamta. Tiesa, giliai kvėpuoti tokiose vietose neįmanoma. Atrodo, savo plaučiais palieti orą, o jis vėl kažkur pradingsta. Drėgmė ir karštis sukuria tą vientisą, lipnią masę, kuri palaiko gyvybę. Kvėpavimas sulėteja. Mintys nurimsta. Užsimerkia akys. Pradedi tiesiog klausyti garsų ir būti čia ir dabar. Visiškai nesuvaidinta meditacija.

Mano tekstuose mintys šokinėja. Nuo kultūrinio potyrio prie gamtos aprašymo. Nuo faktų prie labai išjaustų emocijų. Okinavoje kiekvieną dieną galvoje atsirasdavo tūkstančiai naujų minčių ir klausimų sau. Tą pačią sekundę juos nusinešdavo nauja emocijų ir gražių vaizdų banga. Praleidome šioje saloje tik penkias dienas. Tik penkios dienos pažinti tokį kontrastingą rojų… Per Velykas, sėdėdama Izu, Irozaki pakrantėje, galvojau, jog pasiekiau gamtos grožio viršūnę. Atrodė, jog pagal mano standartus, gražiau būti jau nebegali. Bet štai tada, Japonija tau ant rankyčių padeda vėl naują patirtį. Šį kart labai svaiginančią ir labai išjaustą. Kaip sunku sutalpinti tiek daug į žodžius. Pavydžiu rašytojams, kurie moka suspausti visus savo išgyvenimus į kelis prasmingus sakinius. Tikriausiai jau kelis tūkstančius kartų esu perskaičiusi Ashe Vernon eilėraštį, kurio pavadinimo niekaip negaliu prisiminti. Ir tikriausiai dar daugiau tūkstančių kartų galvoje skambėjo eilutė „I believe in all the ones who are told they don’t belong. I don’t think I belong either. I don’t know what it means to “belong”. Dainavau ją sau širdį taip dažnai, jog pradėjau tikėti, kad tai nepasikeis. Pasikeitė. Už tai ir mylėkim gyvenimą.

Atostogos, bėgančios kalniukais.

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, inspiration, japan, japonija, kalnai, kelione, Keliones, naujasnuotikis, tokijas, Uncategorized

2016 m. kovo 16 – 17 dienos
Aš iš tiesų img_20160316_141640.jpgmėgstu rašyti. Atrodo taip paprasta ir naudinga savo pasiklydusias mintis sudėti ant lapo į tvarkingą ir logišką eilę. Tačiau šis malonumas tampa itin sudėtingu procesu, kai galvoje tų minčių daugiau milijonų nei prieš tai ir per paskutines dvi savaites aplnakytų Japonijos vietų sąrašas gerokai prasiplėtė. Niekada nemokėjau rašyti faktų ir atpasakoti įvykių paprasta eilės tvarka, todėl, norint rasti detalų skirtingų Japonijos miestų aprašymą, derėtų rinktis Google, o ne mano rašliavas. Tačiau tiems, kurie naujas vietas labiau pajunta, negu turistiškai apžiūri, mano vargingi, tačiau nuoširdūs žodžių žaidimai gali šiek tiek padėti pajusti Japoniją.

Kai visai netyčia ir visai netikėtai tave aplanko draugas iš Lietuvos, kuris apie Japoniją žino, tikriausiai, tiek pat, kiek aš apie automobilius, gero ir sklandaus keliavimo tirkiausiai neverta tikėtis. Mano nauji potyriai prasidėjo smagiu (dabar jau smagiu) nuotykiu, pavadinimu „greiti ir įsiutę“ (greitas taksi/ įsiutusi Agnė). Pinigų taupymo sumetimais pasirinkome kelionę naktiniais autobusais ir susidarėme visai ilgą ir labai detalų planą, kur ir kada reikia būti. Pagrindinė tokio keliavimo sąlyga: visus suspėti ir keisti savo lokacijas sklandžiai. Deja, autobusų sitema, pasirodo, sugeba pavesti ne tik Taivane, tačiau ir Japonijoje. Šis naujas kultūrinis potyris aplnakė Justą būnant ~50km nuo Tokijo ir turint LABAI mažai laiko iki naktinio autobuso į Hirošimą, todėl kitas kultūrinis patyrimas buvo japoniško taksi patogumai (ir kaina). Mūsų naktiniam autobusui pajudėjus 20.15, mes jame atsidūrėme 20.14. Su tokia kelionės pradžia, galėjau tik įsivaizduoti, kuo ji baigsis, tačiau argi nuotykiai gyvenime kam nors labai sutrugdė ir pakenkė? 😀 (nenoriu žinoti atsakymo į šį retorinį klausimą).

Išlindus iš naktinio autobuso kažkur Hirošimos viduryje, akis greitai pasitiko kultūrinis kontrastas: mieste trūksta spalvų. Dažniausiai japoniškos reklamos viename stende apima visas pasaulio spalvas. Vakarinis Šindžuku rajonas tikrai palieka nemažą efektą akims. Tačiau Hirošimos peizažai radikaliai skirasi. Tai yra miestas legenda, kuris savo istorijoje turi atominės bombos košmarą. Miestas, kuris visada turės tą kančios ir baisių istorijų šešėlį. Atrodo, jog po triuškinančio smūgio Antro pasaulinio karo metu, miesto žaizdos taip ir nesugijo. Visi memorialai ir atominės bombos muziejai priverčia pajusti istorijos svorį galvoje ir širdyje. Neįmanoma suvokti to, kas nutiko šiam miestui. Neįmanoma suvokti, jog per vieną sekundę sudužo tiek gyvenimų. Hirošimoje istorija nėra pamiršta. Kiekvienas šio miesto kampas drebia tau į veidą purvą, parodydamas, kaip brangiai gali kainuoti sprendimai ir kad dėl jų, dažniausiai nukenčia ne tie, kas juos priėma, o tie, kurie neturi galios nuo jų apsiginti.

20160317_111642_Richtone(HDR)

Bandžiau surasti savo galvoje vietos ramybei, tačiau visos mintys nusidažė pilkomis spalvomis. Kaip bebūtų, Japonija neleidžia ilgai liūdėti. Tie žavintys kontrastai pasitiko mane jau tą patį vakarą. Jeigu manęs kas nors paprašytų įvardinti rojų žemėje – tikriausiai mano sąrašo viršuje be sąžinės graužimo būtų įrašyta Miyadžima. Kai keltas paliko pilkos Hirošimos krantus, plaučiai prisipildė ramybės. Kiekvienas žmogus turi savo idilę. Mano tobulas paveikslas susideda iš vandenyno, saulės, švelnaus vėjo ir vis dar gerai nepažįstamos kultūros. Miyajima padovanojo visus šiuos dalykus ir nuoširdžiai pridėjo jų dar daugiau. Didieji Torii vartai vandenyje ir Misen kalnas buvo atgaiva akims, kūnui ir sielai.

Dažniausiai lankantis įvairiose didingose vietose, norisi jose rasti stebuklą: atsakymą į ilgai ramybės neduodantį klausimą arba naujų idėjų gyvenimui, kuris visada bėga kalniukais. Tačiau nežinau ar kalta aplinka, ar tiesiog atėjo tas gyvenimo etapas, kai galvoje ir sieloje tiesiog… ramu. Kai sėdi ant kalno viršūnės, kur gražiau, atrodo, jau būti nebegali, tikiesi, jog protingos mintys tiesiog plūs į galvą. Tačiau vienitelis veiksmas, kurį natūraliai norisi daryti, tai  akimis apkabinti kaip įmanoma daugiau tos pačios gražiausios mėlynos. Pasaulis nebeatrodo toks sudėtingas keliaujant. Tikriausiai jis atrodo dar žavesnis jaučiant, jog kiekvieną dieną viduje po truputį augi. Tačiau vidinė tyla nebuvo paskutinis potyris mano pavasario atostogose. Jos, kaip ir kalniukais bėgantis gyvenimas, buvo itin spalvotos ir įvairiapusės…

received_573921739450593

Mažytė dalis Taivano spalvų

atostogos, diary, dienorastis, gamta, Keliones, Taivanas, Uncategorized

2016 m. vasario 05 – 09 d. Taivanas

Kai planuoji atostogauti tik visą kovo mėnesį, bet nusrendi pasidaryti sau dar vienas atostogas, belieka tik gimtadienio proga pasidovanoti lėktuvo bilietą. Kadangi Azija yra tas labai labai norimas atrasti pasaulis, pasirinkimų buvo daug. Tačiau atsižvelgiant į atstumą, kainą ir interesus, mano pirmąja kelione už jūrų marių (neskaitant Japonijos, žinoma) tapo Taivanas. Taigi šią mano mažytę gyvenimo ištrauką pavadinkime taip: „kai dvi draugės iš Lietuvos susitiko Taivane“. Su Giedre susipažinom pirmame kurse, kartu studijuojam japonų kalbą (linkėjimai, mažyti, jei skaitai:D ), todėl, susikibusios už rankyčių, keliavos savo japoniškosios svajonės link. Niekada negalvojau, kad gyvendamos skirtinguose miestuose Japonijoje sugalvosim susitikti… Taipėjuje. 😀

Visada svajojau įveikti savo kvailas baimes. Viena jų – keliavimas vienai, kai tenka pasitikėti tik savimi ir savo orientacija. Per kelis šiuos mėnesius, gyvenant Japonijoje, mano baimės apkabino mane labai stipriai ir nepaleido ilgai. Todėl pasiekti Taipėjų vienai pačiai man atrodė šiek tiek baisoka. Naritos oro uostas milžiniškas, tačiau net ir tokiai kaip aš (galiu pasiklysti visur. Tikrai.) sistema labai paprasta ir aiški, o japoniško personalo paslaugumas, kaip visada, maloniai džiugina. Išlipus Taipėjaus oro uoste, laukiant atskrendančios Giedres, iš kart supratau žiaurią tiesą – aš jau nebe japoniškame inkubatoriuje. Visur aplink lengvai pastebimas chaosas. Mano savisaugos instinktai įsijungė nedelsiant. Tokiose vietose, aplink oro uostą ir traukinių stotis, atsiveria nieko nestebinantis vaizdas – benamiai, neaiškių žmonių grūstys ir industriniai pastatai. Taivano ekonomika (žinoma ne tokiu greitu tempu kaip Kinijos) sparčiai auga. Miesto infrastruktūra keičiasi kas dieną, tačiau atrodo, jog žmonės nespėja vytis pokyčių. Naujausiuose daugiabučiuose šviesos vakarai nedega. Žmonės ten negyvena. Nedaugelis gali sau leisti gyventi prabangiai. Aš, žinoma, galiu labai stipriai klysti, tačiau, verta pastebtėti, jog visa tai, ką pateiksiu šiuose puslapiuose, bus tik turistinė, ir labai nepagrįsta faktais, patirtis.

1

Naktinis Taipėjus žavi savo  prekybos gatvėmis. Dabar jau žinau, kaip apibūdinti žodį „gyvas“. Žmonės, spalvos, skoniai, kvapai ir kalbos. Visa tai verda viename katile, kurio pavadinimas Linijiang Street Market. Čia ir prasidėjo mūsų su Giedre egzotinių vaisių degustacija, po kurios, drąsiai galiu pasakyti, jog mano mėgstamiausias vaisius jau nebe melionas, o anona (pasigooglinkit paveiksliuką, draugai). Šis, keistos formos ir keistos išvaizdos „dalykas“ iš pradžių atrodo rizikingas valgyti, tačiau po pirmo kąsnio – tai yra vienintelis dalykas, kuriuo nori maitintis visą savo gyvenimą ir puikus pakaitalas šokoladui, nes saldumo lygis, drįsčiau teigti, labai panašus. Gaila, kad planas atsisakyti šokolado vietoj vaisiaus ir liks tik planu, nes anonos neesu mačiusi nei Japonijoje, nei, tuo labiau, Lietuvoje. Kiti naktinio Taipėjaus gyvenimo malonumai taip pat buvo susiję su maistu. Nusprendėme išbandyti „gatvės maistą“ – tradicinį, vietinių pamėgtą, kurio galima nuspirkti mažuose kioskeliuose, kurie išsidėstę visoje gatvėje. Dėl skonio, sako nesiginčijama, tačiau man didelę psichologinę įtaką padarė prie tavo paties akių į patiekalą beriami „stebuklingi“ milteliai, kurie paverčia skonį nepaprastai patraukliu. Kiek ten visokiausių E ir šalia esančių skaičių – nežinau, o ir tikriausiai nenoriu žinoti, tačiau šią savaitę valgyti tik daržoves ir ryžius, valant organizmą, manau visai neprasta mintis. 😀 O kad galėčiau visą savaitę valgyti tik anoną…

Dieninis Taipėjus parodė visai kitą, jaukesnį, savo veidą. Savo dieną pradėjome Peace Park teritorijoje, kur sutikome žmones, praktikuojančius Tai chi. Niekada nebandžiau šios meditacijos formos, tačiau žiūrint į tą ramybės būseną ir susikoncentravimą, atrodo, jog toks stiprus balansas būtų naudingas kiekvieno gyvenime. Parke pradėjom jausti architektūrinį kontastą. Šventyklos Taivane tokios, kaip daugelis pasakytų, „labai kiniškos“. Pompastika yra tinkamas žodis apibūdinti vaizdą, arba, paprastai ir tiksliai sakan „visko ten labai daug ant tų stogų“. 😀 Visos pamatytos šventyklos ir ant jų tupintys drakonai – didelė šios kultūros puošmena. Paveiksliukai iš Google arba įvairūs filmai neperteikia šio grožio. Malonus jausmas savo pačios akimis „sugerti“ tą didybę. Nauji miestai – naujos panoramos. Elephant mountain – viena populairiausių turistinių vietų Taipėjuje. Nusprendėme palydėti saulę ir pasimėgiauti naktinio miesto vaizdu ir 101 Tower nuo kalno (labiau kalniuko) viršūnės. Tačiau palydėti saulę tokiam industriniame mieste – sudėtinga. Smogo kiekis (ne toks baisus, kaip Kinijoje) puikiai paslepia saulę, taičiau miesto vaizas, ypač užsiridenus ant milziniškų akmenų, tikrai jaukiai romantiškas ir malonus akims, tačiau, lyginant su Tokijumi, „šviesyčių“ skaičius ženkliai mažesnis.:D

Lankantis Taivane, pietinę jo dalį sukrėtė 6.4 balų žemės drebėjimas. 12 žuvusių, šimtai dingusių be žinios. Įsivaizduokit mamų reakcijas, išgirdus tai per žinias. Taipėjus šią katastrofą pajuto tik vos vos. Kadangi tai buvo 4.00 ryto, mūsų pavargę turistiniai organizmai nesuprato, kas įvyko, tol ko negavom daugybės žinučių iš susirūpinusių šeimų ir draugų. Būti taip arti tokių baisių dalykų verčia suvokti, kaip viskas yra nenuspėjama ir kaip greitai ramus ir paprastas gyvenimas gali apsiverti aukštyn kojom. Kaip greitai galima pajausti, kad gyveni ne svajonėse…

23

Tačiau pajutus realybę, atgal į svajones tuojau pat sugražino Taroko Nacionalinio parko gamta. Kas gali nemylėti kalnų… Šioje vietoje tikriausiai atsiras daugybė daugtaškių, nes žodžių, apibūdinti tą ramybe kevepiančią didybę man vis dar pritrūksta. Kai sugebėsiu apibūdinti tai, ką jaučiu kalnuose, manau mano tekstai bus verti didesnio ir viešesnio skaitytojų rato. Vienai draugei pažadėjau rašyti dienoraštį pačiuose nuostabiausiuose Azijos kampeliuose. Ore tvyrant pavasariui ir akims stengiantis apkabinti kaip įmanoma daugiau lietuviškos vasaros žalios spalvos ir kalnų didybės, bandžiau įsiklausyti į raminačius tylos garsus. Atrodo, ko daugiau žmogui ir reikia, tačiau mūsų tikslas Taroko apylinkėse buvo vandenynas ir didžiulės paplūdimio uolos.

Aš nuoširdžiai tikėjausi, kad tai bus geriausias mano matytas vaizdas gyvenime. Kad norėsiu verkti iš grožio, o jausmai ir mintys susipainios kaip ir kalbos galvoje. Tačiau idealistiškos savjonės taip ir liko svajonėmis, nes, eilinį kartą, koją pakišo natūralus Taivano chaosėlis. Šį kartą autobusų sitema, kuriai apibūdinti žodis „sistema“ skamba juokingai. Vėluodami po 50min ir stodami neaiškiose vietose kalnuose, su vairuotojais, kurie nekalba nei angliškai nei japoniškai ir vienintelis jų suprastas žodis buvo „no“ šie autobusai radikaliai sujaukė mūsų planus.  Vietoj planuotos 1,5 val, buvome priverstos praleisti Nacionaliniame parke 4val. Taip jau kiaulystės dėsnis suveikė, jog mums nebeužteko laiko pasiekti savo išsvajotas uolas. Širdis verkė, tačiau geriau pagalvojus – puiki proga sugrįšti dar kartą.

Sunku suvokti, kokias emocijas man sukėlė ši kelionė. Sunku papasakoti net mažiausią dalelę įspūdžių, nes visada tiek daug lieka nepasakyta. Taivanas, kaip ir (tikiu) dauguma Azijos šalių, itink kontrastingas. Baimę keliantis chaosas ir įspūdinga gamta, transporto sistema ir žmonių mentalitetas, kalbų skirtumai (beje, kartais buvom nesuprastos angliškai, tačiau pavykdavo susikalbėti japoniškai) ir žemos kainos. Tai tik labai maža dalis to, ką sugebėjau pamatyti per šias kelias dienas ir tik minimali dalis to, kaip iš tikro ši šalis atrodo.

Iš tiesų, ši kelionė padėjo suvokti, kaip stipriai man patinka Japonija ir vietinių gyvenimo būdas. Buvau itin laiminga grįžusi… namo (vis dar keista naudoti šį žodį). Tai buvo kelionė, kupina įspūdžių ir kartais baimių, ypač vaikštant lūšnynų kvartaluose arba keliais, tarp mašinų ir  skardžių, esančių kalnuose. Kartais nuovargis laimėdavo ir nuotaika nebebūdavo tokia puiki. Kartais, laimėdavo vaizdas, kai nebesinori pajudėti iš vietos, o tik grožėtis aplinka. Taivano chaotiškumas – buvo pirmas žingsnis, pažįstant skirtingas Azijos kultūras. Kaip visada, kelionės augina žmonės. Ši kelio padėjo suprasti, jog esu ten, kur ir turiu būti. Gyvenu labai kitokioje kultūroje, kurios, tikriausiai, dar labai nesuprantu, tačiau esu savo vietoje ir dar labiau paskatinta ją pažinti.

 

 

Pabėgimas ir kvėpavimas.

diary, japan, japonija, Keliones, tokijas, Uncategorized

Made with Square InstaPicNesvarbu kad kartais būna sunku. Nesvarbu, kad egzistuoja kiaulystės dėsnis, kuris visus egzaminus ir generalines repeticijas sukiša į vieną savaitę. Nesvarbu, kad pasigamintus skanius pietus randi laiko suvalgyti tik kitą dieną per pusryčius, kurie būna 13h. Nesvarbu, kad kartais tenka pirmiau skirti laiką pareigoms, o ne poilsiui. Kai viskas susikrauna ant pečių, įtraukiant ir visus psichologinius ir fizinius lūžius – viskas yra pakankamai stabilu tol, kol randi laiko pasimėgauti rudeniu. Tol kol širdis džiaugiasi nukritusiais lapais ir randa noro ir laiko paskaityti mėgstamą knygą – viskas kontroliuojama.  Tačiau kartais sėdėti vienoj vietoj pasidaro labai sudėtinga. Netgi ir miškas, nuostabi gamta, kurioje gyveni nepadeda pasijusti gerai. Jautiesi uždarytas dėžutėje. Ir tada reikia pabėgti.

O bėgti geriausia yra prie vandenyno. Jau senai pastebėjau, kad didelės ir plačios erdvės mane veikia itin teigiamai. Kai protu nesugebi suvokti galybės, o akimis aprėpti vaizdo. Kai kvėpuoti pasidaro taip lengva ir gryno, gaivaus oro gūsis svaigina. Tačiau nusigauti iki vandenyno čia užtrunka ir kainuoja. Gerai, kad savo tikslui pamatyti šalį iš visų pusių turiu atsidėjusi atitinkamą sumą pinigų. Šiandien buvau Enošimoje. Iki šios vietos teko važiuoti autobusu ir keturiais traukiniais į vieną pusę. Tai yra maždaug 1h 40min. Todėl, norint pabėgti toliau iš universiteto miestelio, tenka planuoti savo laiką pakankamai tiksliai. Tačiau po šios darbingos savaitės jaučiausi nusipelniusi šio pabėgimo.

Kartais kyla klausimas, koks mano pagrindinis tikslas, būnant čia: ar puikiai mokytis, ar išmokti kalbą, ar pamatyti šalį ir pažinti jos kultūrą keliaujant. Sunku apsispręsti, nes prioritetų sąrašas nuolat svyruoja. Tik itin lengva suvokti vieną dalyką – tikrai neturėsi visko. Teks rinktis, o pasirinkimai dažnai daug kainuoja. Vandenyno čia mačiau pakankamai nemažai, dabar artimiausias tikslas – pamatyti rudenėjančius kalnus. Na, ir žinoma, išlaikyti egzaminus.

2015 spalio 11 d.

三鷹で紛れる

japan, japonija, kelione, Keliones, Uncategorized

 IMG_20150905_151713Aš visada bijojau pasiklysti. O gal tiesiog man baisu nežinoti. Tačiau kartais reikia eiti, kur veda akys, nes tik tada iš tikro randi, ko ilgai ieškojai. Šiandien aš nusprendžiau pasiklysti. Na, ne specialiai, tiesiog taip būna, kai sugalvoji susirasti kokį nors įdomesnį objektą Japonijoje ir neturi tos vietos žemėlapio, GPS arba interneto. Šiandien nusprendžiau skirti laiką sau ir Japonijai. Pažiūrėti į ją tik iš savo perspektyvos, pati užkalbinti žmones, pati sugalvoti, ko noriu valgyti, pati važiuoti ir… surasti. Taigi keliavau iki Jindaiji šventyklos. Tai antra pagal senumą (pirmoji Sensoji Asakusoje) Budistinė Tendai šventyla Japonijoje, ne taip jau toli nuo ICU. Pora autobusų – ir tu jau vietoje. Tačiau aš sugalvojau pataupyti pinigus ir iki antrojo autobuso nueiti pėščiomis.

Pusę kelio nueiti buvo gana paprasta – mano kelrode žvaigžde tapo japoniškas greito maisto restoranas ir Mitakos centrinis paštas, tačiau antrosios stotelės man nepavyko rasti. Nusprendžiau dar kartą patikrinti vietinių žmonių paslaugumą ir paklausti kelio vienos, labai maloniai atrodančios moteriškės. Mano džiugesiui, japonų kultūra eilinį kartą manęs nenuvylė ir malonioji moterytė nusprendė mane palydėti iki reikiamos vietos (nors prieš tai ėjo į visai kitą pusę), dar paskambino draugei pasitikslinti kelio ir, visą mūsų trumpą pasivaikščiojimą kartu, klausinėjo manęs įvairių dalykų paprasta, net man suprantama japonų kalba ir maloniai linksėjo man pamirštant žodžius ar sumaišant linksnio dalelytes. Įsėdus į autobusą, dar pamojavo ir paprašė vairuotojo, kad parodų man, kur išlipti. Nenoriu būti pesimiste, bet ar Lietuvoje įmanoma tokia situacija, gerumas ir paslaugumas?

Iš pradžių aplankiau Jindaiji botanikos sodą, kuris (visai ne naujiena) – be proto didelis ir klaidus. Po ilgo vaikščiojimo tiesiog atsėdau ant suoliuko, stebėjau parkIMG_20150905_172237e žaidžiančias ir iškylaujančias šeimas, skaičiau knygą ir tuo metu žinojau, kad net neįsivaizduoju, kaip ir kada grįšiu namo, kurioje žemėlapio vietoje esu ir kaip rasti kelią iki autobuso. Tačiau dar niekada nebuvau tokia rami. Kai nežinai, kur esi, jautiesi čia ir dabar. Ir stebėti tave supančius dalykus yra pats geriausias būdas stebėti save.

Pasiekus Jindaiji šventyklą aplankė dar vienas jausmas. Išskirtinumo. Kad ir kokioj vietoj bebūčiau, autobuse, parke ar restorane, IMG_20150905_172256sunku surasti dar bent vieną šviesiaplaukį. Aš tarsi vaikštantis švyturys. Žmonės (ypač Mitakoj, kur nedaug turistų) palydi mane keistais žvilgsniais. Jie stengiasi nusukti akis, nes spoksoti į kitą – nemandagu, tačiau argi ne įdomiai atrodo šviesiaplaukė mergaitė, apsupta japoniškos gamtos ir skaitanti knygą?IMG_20150905_172334

Šiandien mano Japonija buvo kitokia. Tokia klaidi ir sava. Be jokių angliškų pokalbių, bandymų tinkamai pristatyti save, be didelių miestų, dangoraižių ir amerikietiška kultūra pulsuojančio universiteto. Šiandien buvom tik aš ir ji. Na, ir dar mano užrašų knygutė.

2015 m. rugsėjo 5 d.

迷子

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, international, japan, japonija, kelione, Keliones, Uncategorized

IMG_20150829_211759 IMG_20150829_211915

Man patinka žmonės. Tokie, kurie nebijo išsiskirti: rengiasi per dideliais drabužiais, jaukiais sudribusiais megztiniais ir dažosi plaukus keisčiausiomis spalvomis. Man patinka būti jų minioje, vaikščioti pulsuojančiomis gatvėmis ir mėgautis betoninės kultūros galybe. Haradžiuku rajonas kaip tik skirtas pasidžiaugti tokiais vaizdais. Išėjus iš pagrindinės traukinių stoties nereikia orientuotis, kur esi. Akis pasiekia Takešita gatvė, spalvotų paauglių minia ir skėčių jūra, pasigirsta taip ilgai lauktas didmiesčio šurmulys ir akys sugeria pačius įvairiausius atspalvius. Taip norėtų tiesiog susirasti atokią kavinę, užsisakyti kavos ir stebėti viską iš šono.

Tačiau gautIMG_20150829_212048i normalios kavos Tokijuje nėra taip paprasta. Parduotuvėse galima įsigyti tik tirpios, kakavą primenančios ir labai saldžios kavos. Man, linkusiai pradėti kiekvieną rytą pūkuotame chalate, su kavos puodeliu rankose, sudėtinga suprasti, kaip taip anksti besikelianti tauta gali gyventi be stiprios, juodos kavos. Mano pagrindinis bevertis pinigų leidimo šaltinis neginčyjamai taps Starbucks kavinė…

Priklausomybę galima turėti ne tik kavai, bet ir garsams. Būnant Tokijo parkuose nesigirdi mirtinos, gaivinančios tylos. Jame tavo ausys sugeria svirplių skleidžiamus garsus. Visas parkas perpildytas svirpimo muzikos, kuri yra nenutrūkstanti ir raminanti. Tai savotiška meditacija, būdas kvėpuoti iš naujo. Yoyogi parke, esančiame netoli Haradžiuku gatvės ši meditacijos forma buvo pagrindinis dalykas, padėjęs pamiršti laiko zonų organizme kovą.

Ši kova stiprėja kas dien. Vidurnaktį aš noriu valgyti, nes mano organizmas galvoja, kad tuo metu 18 valanda. 2 valandą nakties aš vartausi lovoje, nes smegenys supranta, jog dabar 20 valanda ir negali ilsėtis, o paryčiais užmiegu taip giliai, jog negirdžiu po mano lovą vaikščiojančio gyvūno. Teisingai. Šią naktį mane aplankė pirmasis naujas draugas Japonijoje, kurio veislės/rūšies/pavadinimo aš, deja, bet nežinau. Atsikėlusi ryte savo baltoje lovoje pamačiau purvinas pėdutes, kurių vakare tikrai nebuvo. Aš myliu gyvūnėlius ir galėčiau juos visus susirinkti ir auginti, supraskit mane teisingai, tačiau apima keistas jausmas, kai supranti, jog miegojai taip kietai, jog nejautei, kaip tavo lovoje vaikšto neatpažintas, mažas letenėles turintis, gyvūnėlis…

Tai ne vienintelė nauja patirtis Tokijuje. Vaikštant prie Meidži Džingu švetyklos Haradžuku, mus užkalbino japonų grupė. Žmonės čia labai paslaugūs ir malonūs, tačiau visada, bent jau iš pradžių, kreipiuosi į juos japoniškai. Tai kaip ir taktinis manevras, siekiant atkreipti dėmesį ir neprarasti savo pašnekovo. Tačiau pirmą kartą šiame mieste manęs paklausė, ar aš kalbu angliškai. Pasirodo, mums pasisekė sutikti jaunų anglų kalbos studentų grupę, kurie, siekdami patobulinti savo anglų kalbos žinias, veda savanoriškas ekskursijas turistams. Istorijos mūsų pokalbiuose buvo nedaug. Daugiau buvo žavėjimosi kultūriniu lietuvių ir japonų skirtumu, nutolusiomis laiko juostomis ir didmiesčio kontrastu. Tai buvo puiki proga palaikyti pokalbį anglų kalba ir išdrįsti klausti japoniškai. Tuo momentu aš supratau, kad mano smegenys pradeda pereinamąjį laikotarpį. Tuo metu nutilus galvoje sunkiai išgirsdavau lietuvišką mintį. Viskas sukosi kitomis kalbomis. Savo visu kūnu pajaučiau kaip Tokijo sukeltas kultūrinis šokas pulsuoja venose.

Kultūrinis šokas mano organizme įgavo pagreitį atsidūrus Šindžiuku pagrindinėje traukinių stotyje. Baltų, tvarkingų marškinių jūra prarijo visą metro erdvę. Žmonės buvo visur. Skubėjo po vieną, lėtai vaikščiojo grupėmis ir atvikščiai. Bet žmonės čia įpratę būti miniose. Jie išmokę gerbti savo ir kito erdvę nesiliesdami vieni prie kitų. Net ir skėčių jūroje neteko grūstis, būti pastumtai ar apmindžiotai kojom. Kitoks japonų mentalitetas persiduoda visose srityse, visose erdvėse. ŠinjIMG_20150829_211609džiuku stotyje mus pasitiko mūsų angelas sargas Šijori. Mano šiandienos tikslas buvo pamatyti miestą iš 45 Tokyo Metropolitan Goverment pastato aukšto ir suvokti, koks nežmoniškai galingas yra Tokijas. Šiandien oficialiai pardaviau savo širdį betoninei kultūrai. Šiandien oficialiai mane sužavėjo gatvių spalvos, reklamų iškabos, žmonių stiliai ir parduotuvių vitrinos. Tokijas yra miestas, kuris nesustoja. Tokijas pulsuoja gyvybe, jis visada skuba. Dangoraižiai dažniausiai netelpa į nuotraukos kadrą ir paskausta kaklą visada žiūrėti į viršų. Pasijauti menkas. Pasijauti tuščias. Bet mėgaujiesi tuo, nes neturi pasirinkimo. Turi pamilti Tokijo kultūrą ir ritmą, kitu atveju tai sunaikins tave iš vidaus. Tas sunkumo ir menkumo jausmas prives prie depresijos. Ir atsiras noras grįžti namo.