Ši vasara yra pirmoji per septynerius metus, kai mano širdies nevirpina vasaros kelionės laukimas. Kiekvienais metais su pirmosiomis birželio dienomis mano galvoje pradėdavo tiksėti vidinis laikrodis, kuris su dideliu džiugesiu širdyje braukdavo dienas, likusias iki ilgai svajotos ir planuotos šeimos arba draugų išvykos svetur.
Man visada atrodė taip nuobodu nenorėti pajusti Sakartvelo liaudies muzikos ritmo. Atsisakyti sužinoti, koks yra tikro rameno skonis. Bijoti patirti, ką reiškia Juodkalnijos serpentinai arba tingėti išsiaiškinti kaip skamba naktinė Roma. Be pasaulio kontrastų atradimo aš neįsivaizdavau vasaros. Be kelionių ir pažinimo troškimo aš neįsivaizdavau gyvenimo.
Man nuoširdžiai suprantamas ir Instagram hashtag‘as „wanderlust“. Ne dėl to, jog pati kada praleidau pusę metų savanoriaudama su drambliukais Indonezijoje ar mėnesį meditavau su vienuoliais Tibete. Tiesiog, man nesvetimas noras dalintis su visu pasauliu man nuostabiais kelionių akimirkų atradimais, nuoširdžiai tikint, jog jam tai įdomu. Tačiau kartais „wanderlust“ solidarumas pasireiškia ir dėl tos mažos tuštybės sėklos, kuriai patinka egzotikos suteikiamas prestižas.
Žinoma, kažkuriuo metu šiame tekste turi atsirasti žodis „karantinas“ ir teiginys „kaip siaubingai jis viską pakeitė“. Kol vieni atrado savyje ryžto ir rutinoje laiko būti geresniais, aš ne tik pakeičiau darbą ir nustojau lankytis „Makalius“ ir „Novaturas“ organizacijų puslapiuose, bet ir iš naujo pamilau Lietuvą su visais jos kas pusvalandį besikeičiančiais orais. Ne vien kelionės po užsienį mums duoda laisvės ir laimės jausmą. Galima keliauti po Lietuvą ir jaustis vienodai laimingu. Ar mažiau Instagram like’ų verta foto nuo Zarasų ežerų pakrančių negu iš Tailando šventyklų platybių?
Šių metų vasarą aš kavą gersiu ne centrinėje Kotoro miesto aikštėje, o Palangoje, atliekant minčių detoksikaciją pušyno garsais. Nesivažinėsiu painiais Paryžiaus metro, bet leisiuosi į baidarių žygį Lietuvos upių vingiais. Žvaigždes skaičiuosiu ne Alpių kalnuose, o seno vaikystės namo balkone.
Ir, tikriausiai, mano nuotraukos neatrodys taip įspūdingai kaip tų, kurie dalinasi egzotinių vaisių subtilybėmis. Mano vyno taurė lietuviškos sodybos fone nebus tokia patraukli kaip selfis ispaniškuose vynuogynuose. Gal, sekant kai kurių mano draugų gyvenimus socialiniuose tinkluose, man kartais pasivaidens mintis, jog mano gyvenimas ne toks spalvotas ir visapusiškas kaip jų. Tačiau aš labai pasistengsiu susikurti savo nuostabias atostogų akimirkas ne vietovėse, o žmonėse. Su savimi visada turėsiu tuos pačius brangiausius, kurie leidžia mylėti save net ir po kelių parų be dušo, praleistų palapinėje. Į save sugersiu tiek pat juoko, nuotykių, jaukių prisiminimų ir meilės gyvenimui, kiek ir dvylikos parų kelionės po Europą su šeima metu. Ir, nors lokacijos nebus prestižinės ir vertos didelių socialinių ovacijų, hastag‘ai „laimė“ ir „meilė_gyvenimui“ paženklins ir šios, labai lietuviškos, vasaros akimirkas.
nauji metai prasidėjo nauju vidinės energijos gūsiu, o tai jau galima pavadinti oficialia pradžia. Noru pažinti pasaulį, būti jam draugiškesne ir naudingesne. Būti geresne savo pačios versija. Ne, ne charakterio prasme ir nebendraujant su aplinkiniais. Nors gal, iš dalies, ir šioje srityje. Surasti balansą tarp kūno, proto ir sielos. Daugiau skaityti. Keliauti ir keliaujant labiau priimti ir neteisti. Susidraugauti su gamta. Domėtis daugiau sričių nepaviršutiniškai, o kokybiškai. Kokybiškai ilsėtis. Žiūrėti naudingus filmus. Mokytis iš širdies, o ne dėl pažymio ar kreditų skaičiaus. Nuoširdžiai domėtis aplinkiniais, kuriant kokybiškus ryšius. Lyginti save tik su savimi. Konkuruoti irgi tik su tuo pačiu žmogumi. Nešiotis mažiau skaudžių prisiminimų mintyse. Tačiau dar nežinau, ar už juos atleisti. Mylėti gyvūnus, bet ne tik tuos išlepusius naminius, bet prisidėti prie tikrai nuskriaustų geresnio gyvenimo. Žiūrėti į pasaulį kaip į galimybių visumą, o ne priešą, kuris bando atsiųsti vis daugiau iššūkių.
Paskutinis pasispardymas. Taip pavadinčiau praėjusią savo savaitę. Norėdama pabėgti nuo nacionalinių švenčių Japonijoje (“Golden week” Tokijuje – realiai 13 mln. gyventojų nedirba visą savaitę), su Giedre (taip, mes vėl kartu) išleidome uždirbtus pinigus atsakingai, kaip suaugę žmonės – nusipirkom dar vienus lėktuvo bilietus. 😀 Aš niekada neturėjau aiškios nuomės apie Pietų Korėją. Gal dėl to, jog nelabai ir domėjausi. Ši šalis visada atrodė šiek tiek „trečia“ – užgožta Kinijos ir Japonijos. Todėl sėdėdama oro uoste ir laukdama savo paskutinės didelės kelionės pradžios, nelabai žinojau, ko tikėtis.
čiau korėjiečių maistas yra vienas geriausių kadanors mano ragautų. Visada maniau, jog P. Korėjoje žmonės valgo labai aštrų maistą. Visur dedamas vadinamas kimchi, kuris, mano švelniam ir išlepintam skrandukui, kaip atvira liepsna. Žinoma, tai, kaip Japonijoje ryžiai, neatsiejama visų patiekalų dalis, tačiau didžiam mano ir Giedrės džiaugsmui – visada patiekiama atskirai. Po paskutinės mūsų kelionės į Taivaną, kurioje maistui, deja, palikome vos ne paskutinę vietą, šioje nusprendėm valgyti kiek telpa. Kilogramas per vieną dieną? Įmanoma!
r atspėti, kas mūsų laukia. Tačiau šioje teritorijoje per metus užfiksuojami šimtai įvairių neramumų. Šioje teritorijoje viena šalis provokuoja kitą šalį karui. Per vieną paliktą tiltą čia, prieš kelias dešimtis metų, buvo paleisti keli tūkstančiai nelaisvėje laikytų kalinių. Vieną dieną ši, dabar ramiai atrodanti vieta, per kelias sekundes gali virsti karo zona.
tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. 2002 metais, abiejų Korėjų santykiai buvo teikiantys daug vilčių. Šios stotys tai vienas iš vilties, pagaliau paskelbti taiką, įrodymų. Tačiau pasikeitus valdžioms, pasikeitė ir šalių santykiai. Todėl ši geležinkelio linija, panaudota tik vieną kartą, buvo uždaryta. Iki dabar yra išlikusi švieslentė, rodanti kryptį link Šiaurės Korėjos, tačiau stotis yra uždaryta ir palikta kaip simbolis, turistų lankoma vieta, tikintis sulaukti ramių ir taikių laikų.
pasamonėje visada sau išsikeliu niekuo nepagrįstus tikslus ir apie juos svajoju be jokios priežasties. Tikriausiai ne tik meilėje, bet ir šiuo atveju, egzistuoja posakis „klausyk savo širdies“. O ji, kol kas, gyvenime mane nuveda teisingu keliu. Okinavoje gyvenimo ritmas kitoks: sala visada kvėpuoja vasara. Oro temperatūra žiemą vargiai kada nukrenta žemiau 16 laipsnių ir visur, net ir prie oro uosto, gali rast paplūdimį. Nenuostabu, kad žmonių veidai išmarginti ne rūpesčio ir nuovargio atspalvių, o gražaus vasariško įdegio.
tik vieną dieną. Ne miesto ritmo pajusti atvažiavome. Mažų Okinavos miestelių gyvenimas – žavinčiai taikus. Žmonės gyvena nuosavuose namuose ant jūros kranto, užsiėma vietiniu verslu ir mėgaujasi lėtu gyvenimo rimtu. Vienas geresnių dalykų, apsistojant skirtingose vietose, išgirsti įvairių žmonių gyvenimo istorijas. Jos padeda prisiminti, koks nenuspėjamas ir radikaliai besikeičiantis gali būti gyvenimas. Vieno be proto jaukaus namo Nago mieste savininkas, pas kurį apsistojome porai dienų, prieš apsigyvenant Okinavoje, gyveno visai netoli mano universiteto – Tokijuje. Vyras guodėsi, jog dirbdamas Tokijuje, gerdavo daug sakės (japoniškas tradicinis alkoholinis gerimas. Plačiau – google). Sausakimši traukiniai, betoninės gatvės ir darbas ofise, kas dieną įsispraudžiant į formalų kostiumą, išvargindavo ne tik kūną, bet ir sielą. Pajautęs, kad gyvenimo džiaugsmas ritasi žemyn, vyrukas nusprendė, jog reikia stabdyti gyvenimą: pasiėmė šeimą, gyvenimo santaupas ir pesikėlė gyventi į Okinavą. Nežinau, koks jis buvo prieš priėmant šį, gan didelį ir svarbų gyvenimui, sprendimą. Tačiau, kaip jis pats teigė, dabar gerti sakės jam nebereikia. Akys pilnos ramybės, vaikutis auga apsuptas gamtos ir tyro oro, o širdyje ir sieloje taika. Ir iš tikro, toje vietoje kvepėjo harmonija. Okinavą jaučiu labiau negu kitus Japonijos miestus. Nors ji nuo visų kitų radikaliai skiriasi. Jaučiau, kaip šis gyvenimo ritmas įsismelkia į širdį. Arba tiesiog natūraliai prisimeni, kaip stipriai žmogus susietas su gamta.
mėgstu rašyti. Atrodo taip paprasta ir naudinga savo pasiklydusias mintis sudėti ant lapo į tvarkingą ir logišką eilę. Tačiau šis malonumas tampa itin sudėtingu procesu, kai galvoje tų minčių daugiau milijonų nei prieš tai ir per paskutines dvi savaites aplnakytų Japonijos vietų sąrašas gerokai prasiplėtė. Niekada nemokėjau rašyti faktų ir atpasakoti įvykių paprasta eilės tvarka, todėl, norint rasti detalų skirtingų Japonijos miestų aprašymą, derėtų rinktis Google, o ne mano rašliavas. Tačiau tiems, kurie naujas vietas labiau pajunta, negu turistiškai apžiūri, mano vargingi, tačiau nuoširdūs žodžių žaidimai gali šiek tiek padėti pajusti Japoniją.
e žaidžiančias ir iškylaujančias šeimas, skaičiau knygą ir tuo metu žinojau, kad net neįsivaizduoju, kaip ir kada grįšiu namo, kurioje žemėlapio vietoje esu ir kaip rasti kelią iki autobuso. Tačiau dar niekada nebuvau tokia rami. Kai nežinai, kur esi, jautiesi čia ir dabar. Ir stebėti tave supančius dalykus yra pats geriausias būdas stebėti save. 
sunku surasti dar bent vieną šviesiaplaukį. Aš tarsi vaikštantis švyturys. Žmonės (ypač Mitakoj, kur nedaug turistų) palydi mane keistais žvilgsniais. Jie stengiasi nusukti akis, nes spoksoti į kitą – nemandagu, tačiau argi ne įdomiai atrodo šviesiaplaukė mergaitė, apsupta japoniškos gamtos ir skaitanti knygą?
i normalios kavos Tokijuje nėra taip paprasta. Parduotuvėse galima įsigyti tik tirpios, kakavą primenančios ir labai saldžios kavos. Man, linkusiai pradėti kiekvieną rytą pūkuotame chalate, su kavos puodeliu rankose, sudėtinga suprasti, kaip taip anksti besikelianti tauta gali gyventi be stiprios, juodos kavos. Mano pagrindinis bevertis pinigų leidimo šaltinis neginčyjamai taps Starbucks kavinė…
