TELENOVELAS DE ESPAÑA AR HAPPILY EVER AFTER?

diary, dienorastis, gyvenimas, inspiration, meile, mintys, Uncategorized

Aš ir mano draugų kompanija labai mėgstame stalo žaidimų vakarus. Smagūs pokalbiai, įvairių kokteilių idėjos bei papildoma veikla, praturtinta azartu ir strategijomis, užima visai nemažą dalį mūsų laisvalaikio ir savaitgalius paverčia smagia ir itin laukiama gyvenimo dalimi. Skamba jaukiai ir maloniai? Ne visada.

Dažnai šie mūsų vakarai baigiasi mažomis santykių dramomis dėl žaidimų metu įvykdytos išdavytės, puolimo arba kandžios frazės, pasakytos kartaus pralaimėjimo metu. Dažnai įsiplieskiantys ginčai debesimis užtemdo ne tik jaukaus vakaro saulę, bet (deja?) į šį emocijų sūkurį įtraukia ir žaidėjų tarpusavio santykius. Žinau, skamba itin vaikiškai ir juokingai. Juk „tai tik žaidimas” ir juk „čia visai ne rimtai”. Tačiau nereikšmingos žaidimų taktikos ir netikėtai jų metu išreikštos emocijos ne visada išblėsta po žaidimo lentos užvertimo, bei atskleidžia daugiau mažų, bet reikšmingų santykių peripetijų.

Dažnai šių dramų centre atsiduriu ir aš su savo draugu. Lyginant su kitomis poromis, mes esame degtukai. Mums patinka ginčytis, diskutuoti ir išsiaiškinti viską “iki galo”. Dažnai kitiems atrodo, jog mes pastoviai pykstamės ar rėkiame vienas ant kito. Kaip tos ispaniškų serialų poros, kurių santykiai primena staigios audros užslinkusius žaibus. Tikriausiai, aplinkiniai dažnai galvoja, kaip mes iš vis galime būti kartu. Juk į viską pažiūrėti būtų galima daug paprasčiau, kai kurias frazes paversti juokais bei smagiai pasijuokti iš savęs. Ir iš tiesų, tikriausiai daug paprasčiau būtų gyventi, jeigu bent vienas iš mūsų būtų melancholikas. Pokalbiai praeitų ramiai ir racionaliai, mums labiau sektųsi girdėti, o ne išsakyti.

Tačiau mūsų bendravimo modelio aš nenorėčiau keisti į nieką kitą. Taip stipriai kaip mes rėkiame – taip pat ir sugebame išreikšti jaukius ir stiprius jausmus vienas kitam. Mūsų santykiuose nėra užslėptų emocijų, nes dažniausiai jos veržiasi geizeriais į viršų. Ne visada jos būna paremtos logika ar santykių psichologijos vadovėliais, bet nuo kada emocijas reikia 100 proc. suvaldyti ir būtina išreikšti racionaliai?

Mano kelias iki visuomenėje „rimtais“ vadinamų santykių buvo ilgas ir įvairiapusis. Kartais aš su gimtadienio torto žvakučių dūmais į orą leisdavau norą atrasti meilę. Kartais, sėdėdama gražiausiose ir tolimiausiose pasaulio vietose, gyvenimui į veidą mesdavau savo laisvę. Vienos meilės skaudino ir augino, kitos pačios savaime nuėjo “ne pakeliui”. Vieni santykiai išblėso kaip Maironio „dūmas, neblaškomas vėjo”, o kitus dar ilgai nešiojausi paslėptus vidiniuose stalčiukuose ir nejudinau, nes pravėrus mažą plyšelį tų prisiminimų kažkur suskausdavo.

Todėl mūsų mažos (ar didelės?) dramos man primena kaip svarbu santykiuose išlaikyti tikrumą. Nors aplinkiniams ir atrodo, jog mes dažnai pykstamės – pas mus „visada viskas labai aišku“, kadangi visi geri ir negatyvūs jausmai būna išberti į veidą telenoveles de España principu. Mes netinkame tobulai ir nesekame pasakų, jog mus suvedė likimas. Bandome prisitaikyti prie vienas kito charakterio šukių įnirtingomis diskusijomis ir dažnai juoku iš pykčio. Tačiau lygiai taip pat kvailai, kaip nesugebame pralaimėti mažų nereikšmingų stalo žaidimų, mes nemėgstame pralaimėti ir gyvenime. Ir pagrindinė pergalė, kurią bet kokia kaina norime pasiekti – tai mūsų happily ever after.

SVEIKI ATVYKĘ Į „RUDENINĖS NUOTAIKOS“ ETAPĄ

diary, dienorastis, gyvenimas, inspiration, rasymas

Kai man buvo aštuoniolika-devyniolika metų, vieną savo gyvenimo intervalą aš mačiau pro pakankamai tamsių spalvų akinius. Sunku buvo pripažinti, bet, tikriausiai, savo draugų tarpe buvau būtent tas žmogus, kurį galima tituluoti „pesimistu“. Tikriausiai, viskas tada atrodė tiesiog per daug sudėtinga. Kiekviena situacija, kurioje „reikėdavo“ priimti gerą sprendimą, atrodė kaip neįmanoma misija, pareikalaudavusi daug laiko, miego ir nervų ląstelių resursų. Sunku būdavo atsikelti ryte, nes, nors dienos būdavo kupinos smagių ir įdomių veiklų, jose visada atsirasdavo kruopelė beprasmybės. Ar man buvo depresija? Tokiais dalykais mes tada netikėjome, o visas savo gyvenimo dramas gydydavome ilgesniu miegu ir pokalbiais su draugėmis.

Šiame savo vėlyvos paauglystės laikotarpyje man buvo ryškiai pasireiškęs aukos efekto sindromas, kurio metu, viena sielos dalis mėgaujasi vidine kančia ir vaidina daug pakeliančią didvyrę. Dažnai, iš šios būsenos yra išaugama kai organizme atsiranda daugiau brandos hormonų, tačiau pažįstu kelis žmones, kurie, nors ir mažais žingsneliais jau juda link trisdešimtmečio, vis dar kartoja gailesčio sau mantras.

Pasikeitusio savo požiūrio nepastebėjau, kol man akių neatvėrė aplinkiniai. Nuoširdžiai nustebau išgirdusi man adresuotą frazę „kaip nuostabiai tu moki mėgautis detalėmis“. Negi dažnai niurzganti ir smulkių realybės iššūkių pripildyta asmenybė gali keistis? Peržvelgus paskutinių kelerių metų požiūrį į savo kasdienybę, šį pokytį pastebėjau ir pati. Man nebereikia rytais versti savęs išlipti iš lovos. Man nesunku susikurti jaukumą virtuvėje ir, specialiai atsikėlus valanda anksčiau, skirti laiko mylimos knygos puslapiams. Nors mano pyktis ant netikėtų ir nemalonių situacijų vis dar pasireiškia keiksmažodžių serija ir pykčio ašaromis akyse, emocinės bangos greitai nurimsta prisiminus artėjantį draugų vakarėlį. Man nebereikia keliauti į mėgstamiausio atlikėjo koncertą, tam kad pajusčiau meno teikiamus malonumus, nes pati gražiausia yra šnarančių lapų po kojomis simfonija. Nors vis dar pagaunu save teisiant kitus žmones, vis daugiau aplinkiniuose pastebiu įkvepiančio gėrio ir išminties detalių.

Gyvenimas yra labai sunkus ir sudėtingas, jeigu leidi jam tokiam būti. Tos kasdienės nemalonios situacijos tampa tokios nereikšmingos prisiminus sąrašą dalykų, dėl kurių esi laimingas. Mes visada galime rasti kažką blogo, gniuždančio ir kankinančio, jeigu tik pradedame ristis nuo šio, grožiui apatiško, dramatiško kalno. Geriausias vaistas – matyti grožį detalėse. Pasidžiaugti nuostabia rudens spalvų ir kvapų gama, pasimėgauti tobulai pagamintos latte kavos puodeliu ar pasidžiaugti ryškėjančiais sporto rezultatais. Mes praleidžiame per daug laiko darbe, kad turėtume teisę jo nemėgti ir skųstis. Per trumpai būnam turbo energingi ir jaunatviški, kad atsisakytume pabandyti nubėgti maratoną. Tikiu, kad dauguma iš mūsų negali pakęsti tų banalių frazių „gyvenimas trumpas ir mėgaukis šia minute“. Susikurkime savo filosofijas ir paverskime sąvoka „rudeninė nuotaika“ ne depresijos ir liūdesio, o gyvenimo romantikos kupina būsena.

LIETUVIŠKOS ATOSTOGOS IR LAIMĖS HASHTAG‘AI

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, idejos, inspiration, Keliones, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Ši vasara yra pirmoji per septynerius metus, kai mano širdies nevirpina vasaros kelionės laukimas. Kiekvienais metais su pirmosiomis birželio dienomis mano galvoje pradėdavo tiksėti vidinis laikrodis, kuris su dideliu džiugesiu širdyje braukdavo dienas, likusias iki ilgai svajotos ir planuotos šeimos arba draugų išvykos svetur.

Man visada atrodė taip nuobodu nenorėti pajusti Sakartvelo liaudies muzikos ritmo. Atsisakyti sužinoti, koks yra tikro rameno skonis. Bijoti patirti, ką reiškia Juodkalnijos serpentinai arba tingėti išsiaiškinti kaip skamba naktinė Roma. Be pasaulio kontrastų atradimo aš neįsivaizdavau vasaros. Be kelionių ir pažinimo troškimo aš neįsivaizdavau gyvenimo.

Man nuoširdžiai suprantamas ir Instagram hashtag‘as „wanderlust“. Ne dėl to, jog pati kada praleidau pusę metų savanoriaudama su drambliukais Indonezijoje ar mėnesį meditavau su vienuoliais Tibete. Tiesiog, man nesvetimas noras dalintis su visu pasauliu man nuostabiais kelionių akimirkų atradimais, nuoširdžiai tikint, jog jam tai įdomu. Tačiau kartais „wanderlust“ solidarumas pasireiškia ir dėl tos mažos tuštybės sėklos, kuriai patinka egzotikos suteikiamas prestižas.

Žinoma, kažkuriuo metu šiame tekste turi atsirasti žodis „karantinas“ ir teiginys „kaip siaubingai jis viską pakeitė“. Kol vieni atrado savyje ryžto ir rutinoje laiko būti geresniais, aš ne tik pakeičiau darbą ir nustojau lankytis „Makalius“ ir „Novaturas“ organizacijų puslapiuose, bet ir iš naujo pamilau Lietuvą su visais jos kas pusvalandį besikeičiančiais orais. Ne vien kelionės po užsienį mums duoda laisvės ir laimės jausmą. Galima keliauti po Lietuvą ir jaustis vienodai laimingu. Ar mažiau Instagram like’ų verta foto nuo Zarasų ežerų pakrančių negu iš Tailando šventyklų platybių?

Šių metų vasarą aš kavą gersiu ne centrinėje Kotoro miesto aikštėje, o Palangoje, atliekant minčių detoksikaciją pušyno garsais. Nesivažinėsiu painiais Paryžiaus metro, bet leisiuosi į baidarių žygį Lietuvos upių vingiais. Žvaigždes skaičiuosiu ne Alpių kalnuose, o seno vaikystės namo balkone.

Ir, tikriausiai, mano nuotraukos neatrodys taip įspūdingai kaip tų, kurie dalinasi egzotinių vaisių subtilybėmis. Mano vyno taurė lietuviškos sodybos fone nebus tokia patraukli kaip selfis ispaniškuose vynuogynuose. Gal, sekant kai kurių mano draugų gyvenimus socialiniuose tinkluose, man kartais pasivaidens mintis, jog mano gyvenimas ne toks spalvotas ir visapusiškas kaip jų. Tačiau aš labai pasistengsiu susikurti savo nuostabias atostogų akimirkas ne vietovėse, o žmonėse. Su savimi visada turėsiu tuos pačius brangiausius, kurie leidžia mylėti save net ir po kelių parų be dušo, praleistų palapinėje. Į save sugersiu tiek pat juoko, nuotykių, jaukių prisiminimų ir meilės gyvenimui, kiek ir dvylikos parų kelionės po Europą su šeima metu. Ir, nors lokacijos nebus prestižinės ir vertos didelių socialinių ovacijų, hastag‘ai „laimė“ ir „meilė_gyvenimui“ paženklins ir šios, labai lietuviškos, vasaros akimirkas.

Kai pasaulis paspaudžia mygtuką „pause“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, rasymas, Uncategorized

Visus mus vienaip ar kitaip palietė naujienos apie pasklidusį virusą ir su juo susiję draudimai. Dalis mūsų praras arba laikinai sustabdys savo darbus, ženkliai sumažindami savo pajamas, kitiems teks atšaukti gyvenimo keliones ir didelius savirealizacijos projektus, kuriems ruošėsi ne vieną mėnesį ar metus. Treti su nerimu širdyje lauks paskutinių skrydžių, nežinodami ar, artimiausiu metu galės pasiekti namus.

Dažnai rašydavau ir susimąstydavau apie bėgantį pasaulį, apie draugus, kurie vieni kitiems tiesiog neturi laiko, šeimas, gyvenančias po vienu stogu, bet turinčias „savo namo kampus“ ir grafikus, kaip vieni kitiems nesimaišyti. Ironiškai pašiepdavau karjeros, viršvalandžių, persidirbimo, streso ir gyvenimo tikslų viesulus, kuriuose žmonės marinuoja savo vidinį chaosą. Ir, staiga, mums nebereikia meditacijos ir psichologo, siekiant bent trumpam susigrąžinti prarastą ramybę ir sąmoningumą. Mūsų visų pasaulis pats nusprendė paspausti mygtuką „pause“. Ir, šalia visų išvardintų ir kylančių iššūkių, mums pateikiama dar viena, ir, kartais, pati sunkiausia dilema – nesuplanuotas laisvas laikas, papildytas galimybe ramiai pabūti su savimi ir aplinkiniais.

Kiek kartų per dieną mašinoje ar autobuse garsiai pasileidžiate muziką, kad nereikėtų girdėti savo minčių ar kito žmogaus kalbų? Stovėdami duše galvojate ne apie tobulai nušveistą odą ir malonų šampūno kvapą, o mintyse dėliojate „būtinus“ įgyvendinti dienos planus? Ar vis dar mokate gyventi be viso šio vidinio chaoso? Ar vis dar sugebate pažiūrėti savo artimiesiems giliai į akis ir turėti nuoširdų ir jaukų pokalbį? Sunku visoje šioje panikos pilnoje situacijoje įžvelgti pozityvius dalykus. Man pačiai sustojęs gyvenimo ritmas ir rutina galvoje bei širdyje pasėjo daug nerimo įdrėskimų. Tačiau išjungus garsią muziką ir iš smegenų pašalinus „virtualias“ planų užrašines, galvoje turėtų atsirasti vietos apmąstymams.

Leisdama gyvenimui tekėti patogia ir viskuo aprūpinta vaga, aš rasdavau daug progų savo kasdienybe ir sprendimais pasiskųsti. Neplanuotai sulėtėjęs ritmas išmoko mylėti savo rutiną ir suprasti, kokia maloni ir pilnavertė ji iš tikro yra. Kad veikla, kuria užsiimu kiekvieną dieną yra nuoširdžiai mylima ir leidžia realizuoti save. Dienos namuose priverčia jaustis dėkingai galimybe turėti žmones su gražia siela aplink save. Draugus su kuriais pokalbiai vis dar be proto įdomūs ir planuotos „pora susitikimo valandų“ virsta beveik puse paros. Šeimos narius, su kuriais bendri pietūs – tarsi vakarėlis, o diskusijos, nors ir karštos, ne visada politiškai korektiškos ir dažnai verčiančios šiek tiek užkimti, kuria stiprų ryšį ir žinojimą, kad besąlygiškas vienas kito palaikymas egzistuoja šimtu procentų.

Socialiniuose tinkluose sklando daug patarimų, kaip praleisti staiga atsiradusį laisvą laiką. Jie visi puikūs ir verti dėmesio. Tačiau vietoj to, jog bėgtumėte tvarkyti savo spintų ir stalčių, pirmiausia siūlau išsivalyti savo galvas. Pirmiausia išmeskite nuoskaudų šiukšles. Tada išvalykite nerimo dulkes. Ir, galiausiai, viską papuoškit dėkingumo aplinkiniams ir meilės sau gėlėmis. Iš spintos išsitraukite taip ir neperskaitytas, bet labai rekomenduotas knygas ir vaikystėje mylėtus stalo žaidimus. Leiskite sau pažiūrėti kvailą romantinę komediją arba pradėkite mokytis egzotišką užsienio kalbą. Bėgantis pasaulis ir gyvenimo ritmas sugrįš. Pasitikime jį sugrįžę į vidinį balansą, sustiprinę savo vertybes, ryšius su aplinka ir su savimi.

PASAULĮ VALDANTIS BALANSAS

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, rasymas, realybe, tinklarastis, Uncategorized

Nuo tos dienos, kai susiformavo mano mažai kintantis požiūris į kokybišką rutiną, aš bandau save „išdresuoti“ gyventi subalansuotai: nešvaistyti laiko nekokybiškam turiniui, nenuodyti savęs greitu maistu, neapleisti sporto, „pasipuošiant“ papildomais kilogramais, neaukoti miego dėl kvailų romantinių komedijų ir skirti laiko savo šiek tiek apleistiems hobiams.

Dažniausiai man sekasi visai neblogai. Su lengvais paslydimais, stabiliai susikuriu malonią rutiną, kurioje užtenka laiko visoms šioms ugdančioms veikloms. Socialiniuose tinkluose apkabinau save turiniu, kuris atitinka mano vertybes, skatina bei primena jomis vadovautis. Tačiau kartais aš paskęstu laikotarpyje, kai orkaitėje baigia kepti pica, skrandyje jau antra taurė vyno, keli kilogramai siūbuoja ant pilvo, o sporto kilimėlis apdulkėjęs stovi kampe. Kai Netflix sąraše puikuojasi lengvai nuspėjamos romantinės komedijos, o įkvepiančias ir skambiai išgirtas knygas pakeičia Facebook paskalos ir su realybe prasilenkiantys straipsniai.

Savo rutiną sustyguoti bandau skaičiais. Instagram paskyroje neseniai užsidėjau filtrą, kad programėlė man praneštų, kai pasieksiu 20min naršymo ribą. Ją pasiekus pažadėjau sau išjungti paskyrą ir eiti toliau gyventi “tikro” gyvenimo. Optimistiškai maniau, jog ši užduotis – vieni niekai, tačiau įsitraukus į „tobulų žmonių“ spalvotą turinį mano 20min smėlio laikrodis dažnai ima ir pasiekia dugną. Kartais tenka sustoti viduryje puikaus teksto ir, kovojant su savimi, kartojant mantrą “stipri valia” išjungti viliojantį ekraną. Tačiau būna akimirkų, kai šis paprastas pažadas sau išgelbėja nuo hipnotizuoto ir beprasmio kitų žmonių gyvenimo sekimo.

Per dieną siekiu nueiti bent 10tūkst. žingsnių. Po kiekvienos greitesnės dienos akimirkos, aš tikrinu laikrodį ant riešo, stebėdama kiek liko iki dar vieno susikurto minimalaus pasiekimo. Per sekundę sugebu pasijusti storesne, šios ribos nepasiekus, o nuėjus daugiau žingsnių – pasitaiso ir labai debesuota nuotaika.

Aš nuoširdžiai tikiu, jog sprausdama save į šias pačios susikurtas taisykles darau savo gyvenimą kokybiškesnį, sumažindama jame chaoso kiekį. Bet, iš tikro, ar šiuo atveju pasirinkimų nevaldo skaičiai ir limitai? Už plaukų save temti į kokybę neprimena teisingo kelio į nirvanos nušviestą pasaulį. Neseniai supratau, jog nemoku užsibrėžti grandiozinių tikslų. Ir ne, aš ne apie globalinio atšilimo problemos išsprendimą. Šiuo atveju „grandiozinis“ – numesti 5kg arba mėnesį kasdien apsilankyti baseine. Lengviausiai man užsibrėžtus tikslus pasiekti sekasi „po vieną dieną“. Pažadėti sau vieną dieną būti geresne. Ir, įvykdžius šį tikslą, su tuo pačiu ryžtu pasitiksi sekančias 24 valandas. Žingsnelis po žingsnelio lipdyti rezultatą, nebandant naiviai pasauliui išrėkti, jog „per ateinančius pusę metų išmoksiu suomių kalbą“.

Ir, tikriausiai, aš ne viena, kuri nebemoka motyvuoti savęs tiesiog „iš savęs“. Daugeliui iš mūsų reikia skaičių limitų, mažyčių laimėjimų, kad jaustumėmės vertesniais ir taptume „geresnėmis“ savo versijomis. Blogiausias šio „tobulėjimo“ scenarijus – tai tapti skaičių ir tobulo balanso vergais, besivadovaujančiais biudžeto ir kalorijų skaičiuoklėms, kavą su sojų pienu geriančiais ne todėl jog taip sveikiau, skaniau ar siekiant transliuodami savo solidarumą veganams, o žinant nuotraukos su hashtagu Instagraminę vertę ir pagal perskaitytas saviugdos knygas kitus gyventi mokančiais snobais.

Šiandien mano visiškai nepavyko. Dienos planas sveikai maitintis pasibaigė su pasišildytu picos gabaliuku. Nuėjau tik 9tūkst. žingsnių ir neprasitęsiau savo baseino abonemento. Instagrame tuoj pasieksiu 20min limitą, bet taip norisi pažiūrėti, ką įkėlė Beata Tiškevič. Tačiau šiandien aš ramiai ir besimėgaujant perskaičiau kelis įtraukiančius knygos puslapius. Ir mano silpnavališka diena mažais skaičiukais tapo kokybiškesnė.

NĖRA MANĘS VAKAR IR MANĘS RYTOJ

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, inspiration, tinklarastis, Uncategorized

Kiekvienais metais, dieną prieš arba dieną po naujų metų šventės, aš parašau laišką sau metams į priekį. Visada rašau pirmu asmeniu, lyg bendraučiau su drauge ir pasakočiau jai ką per metus laiko išmokau, sužinojau, kaip užaugau ir kiek pažadų įvykdžiau. Aptariu visas meilės dramas, pasiekimus ir keliones bei parašau pačią aktualiausią citatą iš perskaitytų knygų, palinkėjimą ateinantiems metams ir pagrindinius lūkesčius, kuo norėčiau, kad ta kita „aš“ taptų.

Kadangi beveik visi laiško žodžiai ir linkėjimai per metus pasimiršta, atvertus laišką po metų atrodo, jog laišką gavai nuo kito žmogaus. Tik rašymo stilius labai panašus į skaitytojos. Malonus jausmas apima skaitant lūkesčius, kuriuos visiškai nesąmoningai pavyko išpildyti, bei gyvenimo pasirinkimo vingius, kurie prieš metus atrodė tik kaip trapūs ateities muilo burbulai. Kiekvienas tas laiškas (o jų susikaupė visai nemažai) įkūnija visai kitokią asmenybę, kuri, tikriausiai, jau tik maža dalimi yra „aš“.

Voldemortas savo sielą išdalino į horokrusus (jeigu nesuprantate, apie ką aš kalbu, man labai gaila jūsų vaikystės), o aš savo asmenybės užkampius saugoti patikėjau laiškams. Dažnai tenka skaityti ar klausyti sėkmingų žmonių istorijų ir patarimų, jog norint pasiekti savo tikslų ar bent jau suprasti kokie jie yra, pirmiausia reikia juos užrašyti. Nemanau, jog šių mano laiškų tikslas yra išpildyti gyvenimo siekius ir nemanau, jog juos naudoju kaip terapiją „ateities sau“. Rašyti laišką apie (trumpą) metų trukmės laikotarpį – tai tarsi būdas viską kas buvo ir viską kas bus suvesti į vieną akimirką, išgyventi jos grožį ir sugerti visų svajonių, lūkesčių ir prisiminimų energiją į vieną tašką „dabar“ ir lygiai po vienerių metų išgyventi jį dar kartą.

Čia laiško sau aš nerašysiu. Jį sukursiu senamadiškai – popieriaus, tušinuko ir voko pagalba, ant kurio išraitysiu kokią nors sąmojingą frazę, kuri daugumai, tikriausiai, skambėtų lėkštai, o man kitais metais primins kokia naiviai išmintinga aš maniau esanti. Tačiau vieną banalią mintį aš paliksiu ir čia. Jog nėra manęs vakar ir manęs rytoj. Buvo ir bus tik laiškai, o aš ir jūs esame tik dabar. Todėl, kad ir kaip svarbu realizuoti savo užrašytus tikslus, svarbiausias gyvenimo tarpsnis yra ir visada bus dabar. Ir, tikriausiai, mums visiems šią banalią frazę reikėtų nuoširdžiai suvokti. Ne, negyventi, „lyg būtų likusi viena diena“ (baisus posakis), o džiaugtis ir priimti visas metų pamokas, skaudulius ir džiaugsmus, bei jų pagalba ne atsakyti į klausimą „kas aš esu“, o paprasčiausiai pasidžiaugti būsena „aš esu“.

2019 m. gruodžio 30 d.

Kalėdų (ne)laukimas arba „dovanoju, nes reikia“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, kaledos, life blog, mintys, realybe, Uncategorized

Aš labai mėgstu po mažą dalelę išnagrinėti žodį „reikia“: kodėl būtina vienose situacijose elgtis, rengtis ar kalbėti vienaip. Versti save daryti dalykus, kurie tavo prigimčiai ir asmenybei yra visai netinkantys, vien tam kad būtum „kaip visi“ ir pastoviai galvoti, ką kiti pasakys. Žinoma, dažnai pagrindinis atsakymas yra pakankamai akivaizdus: tai nusistovėjusios socialinės normos ir per laiką susiformavusios tradicijos, tačiau dažniausiai, išmetus kelis šiuos visuomeninius „reikalavimus“, gyvenimas pasidarytų daug mielesnis. Nuoširdžiai manau, jog šiomis „reikia“ tradicijomis mes aprengiame jaukiausias metų šventes ir paverčiame laukimo malonumą sutižusiu ir su purvu susimaišiusiu sniegu.

Gruodžio mėnesis mane užpuolė netikėtai. Žinoma, mes darbe dažnai galvojame keliais mėnesiais į priekį ir Kalėdų laikotarpis jau nuo rugsėjo pradžios dažnai apsilanko mūsų pokalbiuose, tačiau net ir kalėdinės dekoracijos, atsiradusios parduotuvių vitrinose po Vėlinių, neatnešė suvokimo, jog šventės jau ne taip ir toli. Ir juk dažniausiai, pirmiausia mūsų gyvenime atsiranda ne šventinis laukimas, o chaosas, perpildytos parduotuvių vitrinos ir maišais apsikrovusių žmonių kiekis, reklamose tituluojamas „kalėdinio bumo“ vardu, o sąvoka „dovanos“ pradeda asocijuotis ne su džiugiomis emocijomis, o prievole.

Pirmasis sniegas man atnešė svarstymus apie viso šio bumo prasmę ir kodėl dovanoti ir gauti dovanas pasidarė nebe taip malonu. Kiek kartų gyvenime gavę dovaną pasijutote nemaloniai vien dėl to, jog neturėjote nupirkę dovanos atgal? O gal būtent jūs buvote tas dovanotojas, kurio veidą perkreipė nusivylimas, kad į jūsų gražų poelgį nebuvo atsakyta tuo pačiu? O gal yra tekę bėgti pirkti skubios dovanos sužinojus, jog kažkas ruošiasi jus sveikinti? Aš savo viduje pajutau nuovargį vien galvodama apie šias situacijas. Ar kada paklausėte savęs, dėl ko dovanojate ir dovanas gaunate? Ar dovanoti vien dėl to, kad tikitės gauti dovaną atgal, nėra itin egoistiška ir ar vis dar galima šiuos veiksmus vadinti dovana?

Manau, kad visas šis dovanojimo žaidimas turėtų būti smagus. Galvoti apie savo artimų žmonių poreikius ir hobius, siekiant juos pradžiuginti turėtų būti prioritetas, o ne papildoma funkcija. Juk dovanoti arbatų rinkinį ir jaukų megztinį yra daug smagiau, negu galvoje dėlioti dovanų maišelius ant svarstyklių, galvojant kaip išleisti panašią sumą pinigų ir „nenusipiginti“.

Šiais metais aš oficialiai iš savo Kalėdų laukimo laikotarpio išmetu žodį „reikia“ ir dovanų ieškojimą ruošiuosi paversti ne kardio treniruote, o smagiu procesu, galvojant ne apie išskaičiavimus, o apie nuoširdų norą dovanoti.

Dovanokite ir jūs kokybišką laiką ir jaukias akimirkas. Puoškite Kalėdų eglutes ir namus, nesistengdami praspjauti kaimynų, kepkite sausainius ir pyragus kolegoms ne todėl, jog norite padaryti įspūdį, o todėl, kad tai atneša dar malonesnius pokalbius pertraukų metu, ruoškite vakarienes kartu ne todėl, kad taip greičiau ir paprasčiau, o todėl, kad kiekvienas procesas gali būti kupinas juoko iki ašarų ir pačių linksmiausių kuriozų. Neverskite savęs dovanoti kažkam dovanų dėl to, kad „reikia“. Dovanokite tada, kai norisi dovanoti ir tai, kas sušildys jaukumu viduje. Paverskite Kalėdų laukimą ne „bumu“, o prasmingu laikotarpiu, padovanokite sau patiems, ir tuo pačiu, visiems aplinkui, gabalėlį nuoširdžios meilės. Juk visos šios idilės prasmė ir yra tokia: būti dar šiek tiek labiau laimingais.

(Ne)sėkmės istorijos

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, Uncategorized

dangus vis tiek tas patsDažnai mes suteikiame savo abejonėmis savimi kitų asmenų formą. Kaltiname juos, kad mūsų nepalaiko, kažkada, kažkurio ir kažkokio pokalbio metu pasakė, jog mumis netiki arba iš vis nepasakė nieko – juk užtenka ir tylos, kurią mes transliuotume per savo baimės prizmę, paversdami nuodingais argumentais, kodėl mums kažkas nepavyks.

Mes būname akli kačiukai, kalbėdami apie savo svajonių realizavimą, nepastebėdami palaikančių žvilgsnių, moralinės paramos ir nuo vaikystės jaučiamo padrąsinimo. Tačiau atlapaširdiškai puolame prie tų, kurie savo žodžiais mus maitoja negailestingai. Iš kur toks polinkis į mazochizmą? Ar tai socialinio rato įtaka, ar tėvų klaidos, padarytos vaikystėje, neapdairiai pasakius frazę, pasėjusią tą toksišką abejonę savimi? Štai ir vėl, esminė klaida, ieškoti kaltų ir išorės priežasčių, o nesikoncentruoti į esminį problemų šaltinį – save.

Aš mėgstu skaityti sėkmės istorijas. Man patinka knygos, kuriose pasakojama apie žymių žmonių vaikystę, paauglystę bei jų kelią link to nuostabaus kūrinio, kurį matome dabar. Tačiau šiose istorijose neieškau patarimų, kaip tapti sėkmingu ar žymiu žmogumi. Aš ieškau paguodos tuose segmentuose, kuriuose tie, iš pažiūros, stiprūs ir už savo pasaulį kovojantys žmonės, skęsta abejonėse ir ieško būdų, kaip save iš šio liūno ištraukti. Dažnai visai puikiai pavyksta rasti tą trapų paguodos siūlą kitų gyvenimuose, tačiau labai greitai ramybės bangą keičia nerimas ir nusivylimas – juk čia visai ne mano istorija.

Negavusi reikiamos informacijos knygose, aš jos ieškau žmonėse. Ir, nemalonu tai pripažinti, dažnai randu paguodą jų pačių nepasitikėjime savimi. Juk daug smagiau žinoti, jog tu ne vienas jautiesi mažas, kai visi aplink, atrodo, dideli. Pasirodo, visi mes suasmeniname abejones. Nors vienintelis šaltinis, kuriame reikėtų ieškoti informacijos – esi pats tu. Ir kai pats save palaikysi už rankos, lipant laiptais svajonės link, nebereikės slėptis nuo kitų žmonių abejonių arba ieškoti paguodos jų sėkmės ir nesėkmes istorijose.

2019 m. spalio 9 d.

Visai neramūs scenarijai

dienorastis, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, realybe, Uncategorized

IMG_20181225_160303_573

Nuo mokyklos laikų mano galvoje visada sukosi viena dilema, kuri, tada atrodydama tik kaip niekad neateisiantis šešėlis, šiandien visu pajėgumu kelia vėjus galvoje. Aš, kaip ir dauguma  mokyklą baigiančių ir nauja darbo galia tampančių šviežių asmenybių, visada bandžiau įsivaizduoti savo ateitį, tik niekaip negalėdavau nuspręsti, kur noriu matyti save labiau: ar kalnuose, apsuptą neaprašomos gamtos ir ramybės, savanoriaujančią Tailande su drambliukais ir prisidedančią prie nepelno siekiančios organizacijos, ar jaukioje kavinėje, miesto centre, apkabintą žmonių keliamo šurmulio, tačiau paskendusią savo mintyse, atliekančią užduotis ir kvėpuojančią kūrybiniu įkvėpimu, ar įsispraudusią į brangų kostiumėlį, oficialiame priėmime su vyno taure rankoje bei ambicingai gyventi leidžiančia ir skatinančia banko sąskaita.

Kiekvienas šis scenarijus man buvo savaip gražus bei intriguojantis. Tačiau laikui bėgant, žinoma, paaiškėjo, kad turėti jų visų trijų sintezę, tikriausiai, nepavyks. Taip ir prasidėjo mano blaškymasis po idiles, bėgiojimas nuo vieno tikslo prie kito, nuo noro gyventi laisvai ir nepriklausomai iki noro tilpti į gražius rėmus, kurių iš manęs tikimąsi. Kelis studentavimo metus rankose laikiau pirmą savo susikurtos idilės variantą. Teko sugerti ne vieno kalno grožį, ieškoti atsakymų lipant į Fudžį, aplankyti drambliukus, savanoriauti pačio įvairiausio pobūdžio projektuose, dirbti įvairiausius darbus, daug šokti, įsimylėti, klysti ir pažinti pasaulį. Ir tai, žinoma, skambiai galima tituluoti, geriausiais mano gyvenimo metais. Nes juk kol esi (tik) antrame kurse, tavo platūs šuoliai per pasaulį yra beveik skatinami ar bent jau toleruojami. Tačiau, laikui bėgant, iš tavęs tikimąsi „susitupėti“ ir tu pats nusprendi, kad toliau, rinkdamasis „kuo nori būti“, klysti jau nebegali.

Šiandien gyvenu pagal antrą scenarijų. Turiu kūrybišką darbą, kurį, didžiąją laiko dalį, galiu atlikti iš bet kurios vietos pasaulyje, kur yra internetas. Dirbu su labai spalvingomis ir įkvepiančiomis asmenybėmis, aplinkoje, kurioje neegzistuoja tradiciniai boso ir pavaldinio bendravimo rėmai, kur iš žmonių gali mokytis ne tik profesinėje srityje, bet (SVARBIAUSIA) tikros ir be proto didelės meilės gyvenimui. Ir aš dažnai sėdžiu kavinėje, apkabinta žmonių šurmulio, pasinėrusi į savo mintis. Tikrai dirbu ne „sau ir dėl savęs“ modeliu. Dirbu dėl mažo kolektyvo, kuriame viskas priklauso ne nuo darbo robotukams pritaikytų darbo valandų, o nuo rezultato. Dažnai, panorėjusi pamiegoti šiek tiek ilgiau (arba nesidažyti ir likti pižamoje) aš dirbu tėvų namo sode, kuriame nėra miesto šurmulio, dar lengviau paskęsti savo mintyse ir visada laukiu žiemos sezono, kuris savo tempu prilygsta keliems etatams, bet tuo pat metu sukuria labai daug ilgų pokalbių, stengtis verčiančių iššūkių ir leidžia nusiplėnyti taip laukiamų žiemos atostogų kokiame nors neatrastame krašte. Ir iš ties labai smagu suvokti, jog į šį dinamišką ir kūrybišką mano gyvenimo etapą mane atvedė pirmasis, šuoliais per pasaulį besiverčiantis ir klysti leidžiantis, scenarijus.

Gyvendama pagal šį scenarijų aš randu laiko sau, ko dažnai pritrūkdavo studijų metais. Skaitau visas norimas knygas iš eilės, turiu laiko norimiems online kursas, gilinti senai pamirštų užsienio kalbų žinias, skirti laiko naujų rūšių sporto atradimams bei gilių, ir labiausiai laimę gyvenime puoselėjančių, ryšių su brangiais žmonėmis stiprinimui. Mano mintys dar niekada taip lengvai nesidėliojo rašant tekstą. Net tada, kai sėdėdavau kalnuose, pakilus stipriam vėjui, skambus tekstas prarasdavo kas antrą epitetą. Ir aš iš ties jaučiuosi laiminga.

Bet nerami.

Nes juk trečiasis scenarijus vis dar liko neišbandytas. Kad ir kaip džiaugčiausi tuo, kas vyksta čia ir dabar, kažkuriuo metu, kiekvienoje dienoje šmėsteli šešėlis, o gal mano vieta kitur? Ir iš pradžių, jis buvo itin varginantis ir gadinantis nuotaiką. Tačiau per tiek metų, kai jis pastoviai man neleido mėgautis dabartimi, aš į jį žiūriu kaip į vidinį polėkį, kuris neleidžia sustoti. Tikriausiai, tokiems žmonėms kaip aš, gyvenime iki galo gerai niekada nebus. Mūsų viduje tiesiog netelpa gražiai apibrėžtas vienas gyvenimo modelis. Mes visada liksim besiblaškančios po pasaulį laisvos sielos. Ir aš žinau, kad mūsų blaškymaisi yra labai įvairūs ir tokių mūsų yra labai daug. Aš žinau, kad netgi išpildę visus savo susikurtus scenarijus, mes sugalvosime jų dar daugiau. Ir dažnai mums neužteks kalnų, kavinių bei dailaus kostiumėlio teikiamų privalumų. Bet kiekvienas tas scenarijus pridės bent po mažą dalelę į didžiulį projektą „ramybė“. Tačiau iki galo mums, tikriausiai, ramu niekada nebus.

2019 m. rugsėjo 6 d.

Netyčia užklydusios idėjos

atostogos, dienorastis, ideas, idejos, inspiration, japan, japonija, kelione, Keliones, nuovargis, realybe, Uncategorized

Aš niekada nekuriu sau naujametinių pažadų. Man nereikia oficialios pradžios įformintos laiko. Dažniausiai užtenka netikėto įkvėpimo ir netyčia užklydusios idėjos. Tačiau taip jau nutiko, kad mano49913092_861929700806347_8490765863014629376_n nauji metai prasidėjo nauju vidinės energijos gūsiu, o tai jau galima pavadinti oficialia pradžia. Noru pažinti pasaulį, būti jam draugiškesne ir naudingesne. Būti geresne savo pačios versija. Ne, ne charakterio prasme ir nebendraujant su aplinkiniais. Nors gal, iš dalies, ir šioje srityje. Surasti balansą tarp kūno, proto ir sielos. Daugiau skaityti. Keliauti ir keliaujant labiau priimti ir neteisti. Susidraugauti su gamta. Domėtis daugiau sričių nepaviršutiniškai, o kokybiškai. Kokybiškai ilsėtis. Žiūrėti naudingus filmus. Mokytis iš širdies, o ne dėl pažymio ar kreditų skaičiaus. Nuoširdžiai domėtis aplinkiniais, kuriant kokybiškus ryšius. Lyginti save tik su savimi. Konkuruoti irgi tik su tuo pačiu žmogumi. Nešiotis mažiau skaudžių prisiminimų mintyse. Tačiau dar nežinau, ar už juos atleisti. Mylėti gyvūnus, bet ne tik tuos išlepusius naminius, bet prisidėti prie tikrai nuskriaustų geresnio gyvenimo. Žiūrėti į pasaulį kaip į galimybių visumą, o ne priešą, kuris bando atsiųsti vis daugiau iššūkių.

Nešiojausi šias neaiškias idėjas galvoje visą mėnesį, tačiau greitas atostogų tempas neleido suvokti jų sistemingai. O mano atostogos prasidėjo kalnuose. Tiksliau Kalėdų atmosfera buvo išpūsta vėjo ir smilgų kedenimo garso. Iš karto buvo aišku – jog eilinių lietuviškų žiemos atostogų čia nebus nei kvapo. Supratau, jog savo aplinkoje sukaupiau gausybę malonių ir mielų žmonių. Nebeturiu galimybės būti vieniša. Žinoma, atrodo, jog gyvenant bendrabutyje vienišas jaustis ir nelabai gali, tačiau žmonės ir artumas ne visada žengia koja kojon. Aš vėl iš naujo suradau savo Japoniją ir jo apylinkes. Pasirodo, jos spalvos labai priklauso nuo kompanijos, su kuria keliauji. Mano Japonija prieš dvejus metus buvo nuspalvinta vidinio pažinimo. Ši (kaip buvo ir šios atostogos) yra nuspalvinta skirtingomis asmenybėmis.

Aš labai džiaugiuosi, jog metų pradžia jau yra papuošta kultūriniu šoku. Bankoko ypatumai leido suprati, jog teigti, kad mėgsti keliauti ir pažinti, nepažinus mažiau išsivysčiusių šalių, yra labai netikslu. Vos tik atvykus, pirmieji įspūdžiai privertė galvoti, jog Pietryčių Azijos pažinimas yra tikrai ne man. Tačiau praėjus šiek tiek laiko (ir atsidūrus pastovioje gyvenamojoje vietoje, kai kiekvieną rytą nereikia pakuoti lagamino) iššūkių ir nuotykių alkis bei idiliškas keliautojo portretas vėl skatina ieškoti naujos pažinimo galimybės.

Man atrodo, jog po ilgo laiko tarpo aš vėl noriu semti atradimus rieškutėmis. Neštis jų siūlomas patirtis su savimi ir dalintis jų sukurtomis gražiausiomis istorijomis. Nežinau, ar ši idėja, draugauti su pasauliu, ilgalaikė. Galbūt ji laikina ir rytoj, poryt, o gal po mėnesio aš nuspręsiu pasiduoti. Tačiau jeigu taip nutiks, tikiuosi tie malonūs ir mieli žmonės vėl mane įkvėps kultūriniams šokams. O gal šį kartą užteks ir naujų netyčia užklydusių idėjų.

2019 m. sausio 21 d.