LIETUVIŠKOS ATOSTOGOS IR LAIMĖS HASHTAG‘AI

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, idejos, inspiration, Keliones, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Ši vasara yra pirmoji per septynerius metus, kai mano širdies nevirpina vasaros kelionės laukimas. Kiekvienais metais su pirmosiomis birželio dienomis mano galvoje pradėdavo tiksėti vidinis laikrodis, kuris su dideliu džiugesiu širdyje braukdavo dienas, likusias iki ilgai svajotos ir planuotos šeimos arba draugų išvykos svetur.

Man visada atrodė taip nuobodu nenorėti pajusti Sakartvelo liaudies muzikos ritmo. Atsisakyti sužinoti, koks yra tikro rameno skonis. Bijoti patirti, ką reiškia Juodkalnijos serpentinai arba tingėti išsiaiškinti kaip skamba naktinė Roma. Be pasaulio kontrastų atradimo aš neįsivaizdavau vasaros. Be kelionių ir pažinimo troškimo aš neįsivaizdavau gyvenimo.

Man nuoširdžiai suprantamas ir Instagram hashtag‘as „wanderlust“. Ne dėl to, jog pati kada praleidau pusę metų savanoriaudama su drambliukais Indonezijoje ar mėnesį meditavau su vienuoliais Tibete. Tiesiog, man nesvetimas noras dalintis su visu pasauliu man nuostabiais kelionių akimirkų atradimais, nuoširdžiai tikint, jog jam tai įdomu. Tačiau kartais „wanderlust“ solidarumas pasireiškia ir dėl tos mažos tuštybės sėklos, kuriai patinka egzotikos suteikiamas prestižas.

Žinoma, kažkuriuo metu šiame tekste turi atsirasti žodis „karantinas“ ir teiginys „kaip siaubingai jis viską pakeitė“. Kol vieni atrado savyje ryžto ir rutinoje laiko būti geresniais, aš ne tik pakeičiau darbą ir nustojau lankytis „Makalius“ ir „Novaturas“ organizacijų puslapiuose, bet ir iš naujo pamilau Lietuvą su visais jos kas pusvalandį besikeičiančiais orais. Ne vien kelionės po užsienį mums duoda laisvės ir laimės jausmą. Galima keliauti po Lietuvą ir jaustis vienodai laimingu. Ar mažiau Instagram like’ų verta foto nuo Zarasų ežerų pakrančių negu iš Tailando šventyklų platybių?

Šių metų vasarą aš kavą gersiu ne centrinėje Kotoro miesto aikštėje, o Palangoje, atliekant minčių detoksikaciją pušyno garsais. Nesivažinėsiu painiais Paryžiaus metro, bet leisiuosi į baidarių žygį Lietuvos upių vingiais. Žvaigždes skaičiuosiu ne Alpių kalnuose, o seno vaikystės namo balkone.

Ir, tikriausiai, mano nuotraukos neatrodys taip įspūdingai kaip tų, kurie dalinasi egzotinių vaisių subtilybėmis. Mano vyno taurė lietuviškos sodybos fone nebus tokia patraukli kaip selfis ispaniškuose vynuogynuose. Gal, sekant kai kurių mano draugų gyvenimus socialiniuose tinkluose, man kartais pasivaidens mintis, jog mano gyvenimas ne toks spalvotas ir visapusiškas kaip jų. Tačiau aš labai pasistengsiu susikurti savo nuostabias atostogų akimirkas ne vietovėse, o žmonėse. Su savimi visada turėsiu tuos pačius brangiausius, kurie leidžia mylėti save net ir po kelių parų be dušo, praleistų palapinėje. Į save sugersiu tiek pat juoko, nuotykių, jaukių prisiminimų ir meilės gyvenimui, kiek ir dvylikos parų kelionės po Europą su šeima metu. Ir, nors lokacijos nebus prestižinės ir vertos didelių socialinių ovacijų, hastag‘ai „laimė“ ir „meilė_gyvenimui“ paženklins ir šios, labai lietuviškos, vasaros akimirkas.

Kai pasaulis paspaudžia mygtuką „pause“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, rasymas, Uncategorized

Visus mus vienaip ar kitaip palietė naujienos apie pasklidusį virusą ir su juo susiję draudimai. Dalis mūsų praras arba laikinai sustabdys savo darbus, ženkliai sumažindami savo pajamas, kitiems teks atšaukti gyvenimo keliones ir didelius savirealizacijos projektus, kuriems ruošėsi ne vieną mėnesį ar metus. Treti su nerimu širdyje lauks paskutinių skrydžių, nežinodami ar, artimiausiu metu galės pasiekti namus.

Dažnai rašydavau ir susimąstydavau apie bėgantį pasaulį, apie draugus, kurie vieni kitiems tiesiog neturi laiko, šeimas, gyvenančias po vienu stogu, bet turinčias „savo namo kampus“ ir grafikus, kaip vieni kitiems nesimaišyti. Ironiškai pašiepdavau karjeros, viršvalandžių, persidirbimo, streso ir gyvenimo tikslų viesulus, kuriuose žmonės marinuoja savo vidinį chaosą. Ir, staiga, mums nebereikia meditacijos ir psichologo, siekiant bent trumpam susigrąžinti prarastą ramybę ir sąmoningumą. Mūsų visų pasaulis pats nusprendė paspausti mygtuką „pause“. Ir, šalia visų išvardintų ir kylančių iššūkių, mums pateikiama dar viena, ir, kartais, pati sunkiausia dilema – nesuplanuotas laisvas laikas, papildytas galimybe ramiai pabūti su savimi ir aplinkiniais.

Kiek kartų per dieną mašinoje ar autobuse garsiai pasileidžiate muziką, kad nereikėtų girdėti savo minčių ar kito žmogaus kalbų? Stovėdami duše galvojate ne apie tobulai nušveistą odą ir malonų šampūno kvapą, o mintyse dėliojate „būtinus“ įgyvendinti dienos planus? Ar vis dar mokate gyventi be viso šio vidinio chaoso? Ar vis dar sugebate pažiūrėti savo artimiesiems giliai į akis ir turėti nuoširdų ir jaukų pokalbį? Sunku visoje šioje panikos pilnoje situacijoje įžvelgti pozityvius dalykus. Man pačiai sustojęs gyvenimo ritmas ir rutina galvoje bei širdyje pasėjo daug nerimo įdrėskimų. Tačiau išjungus garsią muziką ir iš smegenų pašalinus „virtualias“ planų užrašines, galvoje turėtų atsirasti vietos apmąstymams.

Leisdama gyvenimui tekėti patogia ir viskuo aprūpinta vaga, aš rasdavau daug progų savo kasdienybe ir sprendimais pasiskųsti. Neplanuotai sulėtėjęs ritmas išmoko mylėti savo rutiną ir suprasti, kokia maloni ir pilnavertė ji iš tikro yra. Kad veikla, kuria užsiimu kiekvieną dieną yra nuoširdžiai mylima ir leidžia realizuoti save. Dienos namuose priverčia jaustis dėkingai galimybe turėti žmones su gražia siela aplink save. Draugus su kuriais pokalbiai vis dar be proto įdomūs ir planuotos „pora susitikimo valandų“ virsta beveik puse paros. Šeimos narius, su kuriais bendri pietūs – tarsi vakarėlis, o diskusijos, nors ir karštos, ne visada politiškai korektiškos ir dažnai verčiančios šiek tiek užkimti, kuria stiprų ryšį ir žinojimą, kad besąlygiškas vienas kito palaikymas egzistuoja šimtu procentų.

Socialiniuose tinkluose sklando daug patarimų, kaip praleisti staiga atsiradusį laisvą laiką. Jie visi puikūs ir verti dėmesio. Tačiau vietoj to, jog bėgtumėte tvarkyti savo spintų ir stalčių, pirmiausia siūlau išsivalyti savo galvas. Pirmiausia išmeskite nuoskaudų šiukšles. Tada išvalykite nerimo dulkes. Ir, galiausiai, viską papuoškit dėkingumo aplinkiniams ir meilės sau gėlėmis. Iš spintos išsitraukite taip ir neperskaitytas, bet labai rekomenduotas knygas ir vaikystėje mylėtus stalo žaidimus. Leiskite sau pažiūrėti kvailą romantinę komediją arba pradėkite mokytis egzotišką užsienio kalbą. Bėgantis pasaulis ir gyvenimo ritmas sugrįš. Pasitikime jį sugrįžę į vidinį balansą, sustiprinę savo vertybes, ryšius su aplinka ir su savimi.

PASAULĮ VALDANTIS BALANSAS

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, rasymas, realybe, tinklarastis, Uncategorized

Nuo tos dienos, kai susiformavo mano mažai kintantis požiūris į kokybišką rutiną, aš bandau save „išdresuoti“ gyventi subalansuotai: nešvaistyti laiko nekokybiškam turiniui, nenuodyti savęs greitu maistu, neapleisti sporto, „pasipuošiant“ papildomais kilogramais, neaukoti miego dėl kvailų romantinių komedijų ir skirti laiko savo šiek tiek apleistiems hobiams.

Dažniausiai man sekasi visai neblogai. Su lengvais paslydimais, stabiliai susikuriu malonią rutiną, kurioje užtenka laiko visoms šioms ugdančioms veikloms. Socialiniuose tinkluose apkabinau save turiniu, kuris atitinka mano vertybes, skatina bei primena jomis vadovautis. Tačiau kartais aš paskęstu laikotarpyje, kai orkaitėje baigia kepti pica, skrandyje jau antra taurė vyno, keli kilogramai siūbuoja ant pilvo, o sporto kilimėlis apdulkėjęs stovi kampe. Kai Netflix sąraše puikuojasi lengvai nuspėjamos romantinės komedijos, o įkvepiančias ir skambiai išgirtas knygas pakeičia Facebook paskalos ir su realybe prasilenkiantys straipsniai.

Savo rutiną sustyguoti bandau skaičiais. Instagram paskyroje neseniai užsidėjau filtrą, kad programėlė man praneštų, kai pasieksiu 20min naršymo ribą. Ją pasiekus pažadėjau sau išjungti paskyrą ir eiti toliau gyventi “tikro” gyvenimo. Optimistiškai maniau, jog ši užduotis – vieni niekai, tačiau įsitraukus į „tobulų žmonių“ spalvotą turinį mano 20min smėlio laikrodis dažnai ima ir pasiekia dugną. Kartais tenka sustoti viduryje puikaus teksto ir, kovojant su savimi, kartojant mantrą “stipri valia” išjungti viliojantį ekraną. Tačiau būna akimirkų, kai šis paprastas pažadas sau išgelbėja nuo hipnotizuoto ir beprasmio kitų žmonių gyvenimo sekimo.

Per dieną siekiu nueiti bent 10tūkst. žingsnių. Po kiekvienos greitesnės dienos akimirkos, aš tikrinu laikrodį ant riešo, stebėdama kiek liko iki dar vieno susikurto minimalaus pasiekimo. Per sekundę sugebu pasijusti storesne, šios ribos nepasiekus, o nuėjus daugiau žingsnių – pasitaiso ir labai debesuota nuotaika.

Aš nuoširdžiai tikiu, jog sprausdama save į šias pačios susikurtas taisykles darau savo gyvenimą kokybiškesnį, sumažindama jame chaoso kiekį. Bet, iš tikro, ar šiuo atveju pasirinkimų nevaldo skaičiai ir limitai? Už plaukų save temti į kokybę neprimena teisingo kelio į nirvanos nušviestą pasaulį. Neseniai supratau, jog nemoku užsibrėžti grandiozinių tikslų. Ir ne, aš ne apie globalinio atšilimo problemos išsprendimą. Šiuo atveju „grandiozinis“ – numesti 5kg arba mėnesį kasdien apsilankyti baseine. Lengviausiai man užsibrėžtus tikslus pasiekti sekasi „po vieną dieną“. Pažadėti sau vieną dieną būti geresne. Ir, įvykdžius šį tikslą, su tuo pačiu ryžtu pasitiksi sekančias 24 valandas. Žingsnelis po žingsnelio lipdyti rezultatą, nebandant naiviai pasauliui išrėkti, jog „per ateinančius pusę metų išmoksiu suomių kalbą“.

Ir, tikriausiai, aš ne viena, kuri nebemoka motyvuoti savęs tiesiog „iš savęs“. Daugeliui iš mūsų reikia skaičių limitų, mažyčių laimėjimų, kad jaustumėmės vertesniais ir taptume „geresnėmis“ savo versijomis. Blogiausias šio „tobulėjimo“ scenarijus – tai tapti skaičių ir tobulo balanso vergais, besivadovaujančiais biudžeto ir kalorijų skaičiuoklėms, kavą su sojų pienu geriančiais ne todėl jog taip sveikiau, skaniau ar siekiant transliuodami savo solidarumą veganams, o žinant nuotraukos su hashtagu Instagraminę vertę ir pagal perskaitytas saviugdos knygas kitus gyventi mokančiais snobais.

Šiandien mano visiškai nepavyko. Dienos planas sveikai maitintis pasibaigė su pasišildytu picos gabaliuku. Nuėjau tik 9tūkst. žingsnių ir neprasitęsiau savo baseino abonemento. Instagrame tuoj pasieksiu 20min limitą, bet taip norisi pažiūrėti, ką įkėlė Beata Tiškevič. Tačiau šiandien aš ramiai ir besimėgaujant perskaičiau kelis įtraukiančius knygos puslapius. Ir mano silpnavališka diena mažais skaičiukais tapo kokybiškesnė.

NĖRA MANĘS VAKAR IR MANĘS RYTOJ

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, inspiration, tinklarastis, Uncategorized

Kiekvienais metais, dieną prieš arba dieną po naujų metų šventės, aš parašau laišką sau metams į priekį. Visada rašau pirmu asmeniu, lyg bendraučiau su drauge ir pasakočiau jai ką per metus laiko išmokau, sužinojau, kaip užaugau ir kiek pažadų įvykdžiau. Aptariu visas meilės dramas, pasiekimus ir keliones bei parašau pačią aktualiausią citatą iš perskaitytų knygų, palinkėjimą ateinantiems metams ir pagrindinius lūkesčius, kuo norėčiau, kad ta kita „aš“ taptų.

Kadangi beveik visi laiško žodžiai ir linkėjimai per metus pasimiršta, atvertus laišką po metų atrodo, jog laišką gavai nuo kito žmogaus. Tik rašymo stilius labai panašus į skaitytojos. Malonus jausmas apima skaitant lūkesčius, kuriuos visiškai nesąmoningai pavyko išpildyti, bei gyvenimo pasirinkimo vingius, kurie prieš metus atrodė tik kaip trapūs ateities muilo burbulai. Kiekvienas tas laiškas (o jų susikaupė visai nemažai) įkūnija visai kitokią asmenybę, kuri, tikriausiai, jau tik maža dalimi yra „aš“.

Voldemortas savo sielą išdalino į horokrusus (jeigu nesuprantate, apie ką aš kalbu, man labai gaila jūsų vaikystės), o aš savo asmenybės užkampius saugoti patikėjau laiškams. Dažnai tenka skaityti ar klausyti sėkmingų žmonių istorijų ir patarimų, jog norint pasiekti savo tikslų ar bent jau suprasti kokie jie yra, pirmiausia reikia juos užrašyti. Nemanau, jog šių mano laiškų tikslas yra išpildyti gyvenimo siekius ir nemanau, jog juos naudoju kaip terapiją „ateities sau“. Rašyti laišką apie (trumpą) metų trukmės laikotarpį – tai tarsi būdas viską kas buvo ir viską kas bus suvesti į vieną akimirką, išgyventi jos grožį ir sugerti visų svajonių, lūkesčių ir prisiminimų energiją į vieną tašką „dabar“ ir lygiai po vienerių metų išgyventi jį dar kartą.

Čia laiško sau aš nerašysiu. Jį sukursiu senamadiškai – popieriaus, tušinuko ir voko pagalba, ant kurio išraitysiu kokią nors sąmojingą frazę, kuri daugumai, tikriausiai, skambėtų lėkštai, o man kitais metais primins kokia naiviai išmintinga aš maniau esanti. Tačiau vieną banalią mintį aš paliksiu ir čia. Jog nėra manęs vakar ir manęs rytoj. Buvo ir bus tik laiškai, o aš ir jūs esame tik dabar. Todėl, kad ir kaip svarbu realizuoti savo užrašytus tikslus, svarbiausias gyvenimo tarpsnis yra ir visada bus dabar. Ir, tikriausiai, mums visiems šią banalią frazę reikėtų nuoširdžiai suvokti. Ne, negyventi, „lyg būtų likusi viena diena“ (baisus posakis), o džiaugtis ir priimti visas metų pamokas, skaudulius ir džiaugsmus, bei jų pagalba ne atsakyti į klausimą „kas aš esu“, o paprasčiausiai pasidžiaugti būsena „aš esu“.

2019 m. gruodžio 30 d.

Kalėdų (ne)laukimas arba „dovanoju, nes reikia“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, kaledos, life blog, mintys, realybe, Uncategorized

Aš labai mėgstu po mažą dalelę išnagrinėti žodį „reikia“: kodėl būtina vienose situacijose elgtis, rengtis ar kalbėti vienaip. Versti save daryti dalykus, kurie tavo prigimčiai ir asmenybei yra visai netinkantys, vien tam kad būtum „kaip visi“ ir pastoviai galvoti, ką kiti pasakys. Žinoma, dažnai pagrindinis atsakymas yra pakankamai akivaizdus: tai nusistovėjusios socialinės normos ir per laiką susiformavusios tradicijos, tačiau dažniausiai, išmetus kelis šiuos visuomeninius „reikalavimus“, gyvenimas pasidarytų daug mielesnis. Nuoširdžiai manau, jog šiomis „reikia“ tradicijomis mes aprengiame jaukiausias metų šventes ir paverčiame laukimo malonumą sutižusiu ir su purvu susimaišiusiu sniegu.

Gruodžio mėnesis mane užpuolė netikėtai. Žinoma, mes darbe dažnai galvojame keliais mėnesiais į priekį ir Kalėdų laikotarpis jau nuo rugsėjo pradžios dažnai apsilanko mūsų pokalbiuose, tačiau net ir kalėdinės dekoracijos, atsiradusios parduotuvių vitrinose po Vėlinių, neatnešė suvokimo, jog šventės jau ne taip ir toli. Ir juk dažniausiai, pirmiausia mūsų gyvenime atsiranda ne šventinis laukimas, o chaosas, perpildytos parduotuvių vitrinos ir maišais apsikrovusių žmonių kiekis, reklamose tituluojamas „kalėdinio bumo“ vardu, o sąvoka „dovanos“ pradeda asocijuotis ne su džiugiomis emocijomis, o prievole.

Pirmasis sniegas man atnešė svarstymus apie viso šio bumo prasmę ir kodėl dovanoti ir gauti dovanas pasidarė nebe taip malonu. Kiek kartų gyvenime gavę dovaną pasijutote nemaloniai vien dėl to, jog neturėjote nupirkę dovanos atgal? O gal būtent jūs buvote tas dovanotojas, kurio veidą perkreipė nusivylimas, kad į jūsų gražų poelgį nebuvo atsakyta tuo pačiu? O gal yra tekę bėgti pirkti skubios dovanos sužinojus, jog kažkas ruošiasi jus sveikinti? Aš savo viduje pajutau nuovargį vien galvodama apie šias situacijas. Ar kada paklausėte savęs, dėl ko dovanojate ir dovanas gaunate? Ar dovanoti vien dėl to, kad tikitės gauti dovaną atgal, nėra itin egoistiška ir ar vis dar galima šiuos veiksmus vadinti dovana?

Manau, kad visas šis dovanojimo žaidimas turėtų būti smagus. Galvoti apie savo artimų žmonių poreikius ir hobius, siekiant juos pradžiuginti turėtų būti prioritetas, o ne papildoma funkcija. Juk dovanoti arbatų rinkinį ir jaukų megztinį yra daug smagiau, negu galvoje dėlioti dovanų maišelius ant svarstyklių, galvojant kaip išleisti panašią sumą pinigų ir „nenusipiginti“.

Šiais metais aš oficialiai iš savo Kalėdų laukimo laikotarpio išmetu žodį „reikia“ ir dovanų ieškojimą ruošiuosi paversti ne kardio treniruote, o smagiu procesu, galvojant ne apie išskaičiavimus, o apie nuoširdų norą dovanoti.

Dovanokite ir jūs kokybišką laiką ir jaukias akimirkas. Puoškite Kalėdų eglutes ir namus, nesistengdami praspjauti kaimynų, kepkite sausainius ir pyragus kolegoms ne todėl, jog norite padaryti įspūdį, o todėl, kad tai atneša dar malonesnius pokalbius pertraukų metu, ruoškite vakarienes kartu ne todėl, kad taip greičiau ir paprasčiau, o todėl, kad kiekvienas procesas gali būti kupinas juoko iki ašarų ir pačių linksmiausių kuriozų. Neverskite savęs dovanoti kažkam dovanų dėl to, kad „reikia“. Dovanokite tada, kai norisi dovanoti ir tai, kas sušildys jaukumu viduje. Paverskite Kalėdų laukimą ne „bumu“, o prasmingu laikotarpiu, padovanokite sau patiems, ir tuo pačiu, visiems aplinkui, gabalėlį nuoširdžios meilės. Juk visos šios idilės prasmė ir yra tokia: būti dar šiek tiek labiau laimingais.

(Ne)sėkmės istorijos

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, Uncategorized

dangus vis tiek tas patsDažnai mes suteikiame savo abejonėmis savimi kitų asmenų formą. Kaltiname juos, kad mūsų nepalaiko, kažkada, kažkurio ir kažkokio pokalbio metu pasakė, jog mumis netiki arba iš vis nepasakė nieko – juk užtenka ir tylos, kurią mes transliuotume per savo baimės prizmę, paversdami nuodingais argumentais, kodėl mums kažkas nepavyks.

Mes būname akli kačiukai, kalbėdami apie savo svajonių realizavimą, nepastebėdami palaikančių žvilgsnių, moralinės paramos ir nuo vaikystės jaučiamo padrąsinimo. Tačiau atlapaširdiškai puolame prie tų, kurie savo žodžiais mus maitoja negailestingai. Iš kur toks polinkis į mazochizmą? Ar tai socialinio rato įtaka, ar tėvų klaidos, padarytos vaikystėje, neapdairiai pasakius frazę, pasėjusią tą toksišką abejonę savimi? Štai ir vėl, esminė klaida, ieškoti kaltų ir išorės priežasčių, o nesikoncentruoti į esminį problemų šaltinį – save.

Aš mėgstu skaityti sėkmės istorijas. Man patinka knygos, kuriose pasakojama apie žymių žmonių vaikystę, paauglystę bei jų kelią link to nuostabaus kūrinio, kurį matome dabar. Tačiau šiose istorijose neieškau patarimų, kaip tapti sėkmingu ar žymiu žmogumi. Aš ieškau paguodos tuose segmentuose, kuriuose tie, iš pažiūros, stiprūs ir už savo pasaulį kovojantys žmonės, skęsta abejonėse ir ieško būdų, kaip save iš šio liūno ištraukti. Dažnai visai puikiai pavyksta rasti tą trapų paguodos siūlą kitų gyvenimuose, tačiau labai greitai ramybės bangą keičia nerimas ir nusivylimas – juk čia visai ne mano istorija.

Negavusi reikiamos informacijos knygose, aš jos ieškau žmonėse. Ir, nemalonu tai pripažinti, dažnai randu paguodą jų pačių nepasitikėjime savimi. Juk daug smagiau žinoti, jog tu ne vienas jautiesi mažas, kai visi aplink, atrodo, dideli. Pasirodo, visi mes suasmeniname abejones. Nors vienintelis šaltinis, kuriame reikėtų ieškoti informacijos – esi pats tu. Ir kai pats save palaikysi už rankos, lipant laiptais svajonės link, nebereikės slėptis nuo kitų žmonių abejonių arba ieškoti paguodos jų sėkmės ir nesėkmes istorijose.

2019 m. spalio 9 d.

Visai neramūs scenarijai

dienorastis, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, realybe, Uncategorized

IMG_20181225_160303_573

Nuo mokyklos laikų mano galvoje visada sukosi viena dilema, kuri, tada atrodydama tik kaip niekad neateisiantis šešėlis, šiandien visu pajėgumu kelia vėjus galvoje. Aš, kaip ir dauguma  mokyklą baigiančių ir nauja darbo galia tampančių šviežių asmenybių, visada bandžiau įsivaizduoti savo ateitį, tik niekaip negalėdavau nuspręsti, kur noriu matyti save labiau: ar kalnuose, apsuptą neaprašomos gamtos ir ramybės, savanoriaujančią Tailande su drambliukais ir prisidedančią prie nepelno siekiančios organizacijos, ar jaukioje kavinėje, miesto centre, apkabintą žmonių keliamo šurmulio, tačiau paskendusią savo mintyse, atliekančią užduotis ir kvėpuojančią kūrybiniu įkvėpimu, ar įsispraudusią į brangų kostiumėlį, oficialiame priėmime su vyno taure rankoje bei ambicingai gyventi leidžiančia ir skatinančia banko sąskaita.

Kiekvienas šis scenarijus man buvo savaip gražus bei intriguojantis. Tačiau laikui bėgant, žinoma, paaiškėjo, kad turėti jų visų trijų sintezę, tikriausiai, nepavyks. Taip ir prasidėjo mano blaškymasis po idiles, bėgiojimas nuo vieno tikslo prie kito, nuo noro gyventi laisvai ir nepriklausomai iki noro tilpti į gražius rėmus, kurių iš manęs tikimąsi. Kelis studentavimo metus rankose laikiau pirmą savo susikurtos idilės variantą. Teko sugerti ne vieno kalno grožį, ieškoti atsakymų lipant į Fudžį, aplankyti drambliukus, savanoriauti pačio įvairiausio pobūdžio projektuose, dirbti įvairiausius darbus, daug šokti, įsimylėti, klysti ir pažinti pasaulį. Ir tai, žinoma, skambiai galima tituluoti, geriausiais mano gyvenimo metais. Nes juk kol esi (tik) antrame kurse, tavo platūs šuoliai per pasaulį yra beveik skatinami ar bent jau toleruojami. Tačiau, laikui bėgant, iš tavęs tikimąsi „susitupėti“ ir tu pats nusprendi, kad toliau, rinkdamasis „kuo nori būti“, klysti jau nebegali.

Šiandien gyvenu pagal antrą scenarijų. Turiu kūrybišką darbą, kurį, didžiąją laiko dalį, galiu atlikti iš bet kurios vietos pasaulyje, kur yra internetas. Dirbu su labai spalvingomis ir įkvepiančiomis asmenybėmis, aplinkoje, kurioje neegzistuoja tradiciniai boso ir pavaldinio bendravimo rėmai, kur iš žmonių gali mokytis ne tik profesinėje srityje, bet (SVARBIAUSIA) tikros ir be proto didelės meilės gyvenimui. Ir aš dažnai sėdžiu kavinėje, apkabinta žmonių šurmulio, pasinėrusi į savo mintis. Tikrai dirbu ne „sau ir dėl savęs“ modeliu. Dirbu dėl mažo kolektyvo, kuriame viskas priklauso ne nuo darbo robotukams pritaikytų darbo valandų, o nuo rezultato. Dažnai, panorėjusi pamiegoti šiek tiek ilgiau (arba nesidažyti ir likti pižamoje) aš dirbu tėvų namo sode, kuriame nėra miesto šurmulio, dar lengviau paskęsti savo mintyse ir visada laukiu žiemos sezono, kuris savo tempu prilygsta keliems etatams, bet tuo pat metu sukuria labai daug ilgų pokalbių, stengtis verčiančių iššūkių ir leidžia nusiplėnyti taip laukiamų žiemos atostogų kokiame nors neatrastame krašte. Ir iš ties labai smagu suvokti, jog į šį dinamišką ir kūrybišką mano gyvenimo etapą mane atvedė pirmasis, šuoliais per pasaulį besiverčiantis ir klysti leidžiantis, scenarijus.

Gyvendama pagal šį scenarijų aš randu laiko sau, ko dažnai pritrūkdavo studijų metais. Skaitau visas norimas knygas iš eilės, turiu laiko norimiems online kursas, gilinti senai pamirštų užsienio kalbų žinias, skirti laiko naujų rūšių sporto atradimams bei gilių, ir labiausiai laimę gyvenime puoselėjančių, ryšių su brangiais žmonėmis stiprinimui. Mano mintys dar niekada taip lengvai nesidėliojo rašant tekstą. Net tada, kai sėdėdavau kalnuose, pakilus stipriam vėjui, skambus tekstas prarasdavo kas antrą epitetą. Ir aš iš ties jaučiuosi laiminga.

Bet nerami.

Nes juk trečiasis scenarijus vis dar liko neišbandytas. Kad ir kaip džiaugčiausi tuo, kas vyksta čia ir dabar, kažkuriuo metu, kiekvienoje dienoje šmėsteli šešėlis, o gal mano vieta kitur? Ir iš pradžių, jis buvo itin varginantis ir gadinantis nuotaiką. Tačiau per tiek metų, kai jis pastoviai man neleido mėgautis dabartimi, aš į jį žiūriu kaip į vidinį polėkį, kuris neleidžia sustoti. Tikriausiai, tokiems žmonėms kaip aš, gyvenime iki galo gerai niekada nebus. Mūsų viduje tiesiog netelpa gražiai apibrėžtas vienas gyvenimo modelis. Mes visada liksim besiblaškančios po pasaulį laisvos sielos. Ir aš žinau, kad mūsų blaškymaisi yra labai įvairūs ir tokių mūsų yra labai daug. Aš žinau, kad netgi išpildę visus savo susikurtus scenarijus, mes sugalvosime jų dar daugiau. Ir dažnai mums neužteks kalnų, kavinių bei dailaus kostiumėlio teikiamų privalumų. Bet kiekvienas tas scenarijus pridės bent po mažą dalelę į didžiulį projektą „ramybė“. Tačiau iki galo mums, tikriausiai, ramu niekada nebus.

2019 m. rugsėjo 6 d.

Netyčia užklydusios idėjos

atostogos, dienorastis, ideas, idejos, inspiration, japan, japonija, kelione, Keliones, nuovargis, realybe, Uncategorized

Aš niekada nekuriu sau naujametinių pažadų. Man nereikia oficialios pradžios įformintos laiko. Dažniausiai užtenka netikėto įkvėpimo ir netyčia užklydusios idėjos. Tačiau taip jau nutiko, kad mano49913092_861929700806347_8490765863014629376_n nauji metai prasidėjo nauju vidinės energijos gūsiu, o tai jau galima pavadinti oficialia pradžia. Noru pažinti pasaulį, būti jam draugiškesne ir naudingesne. Būti geresne savo pačios versija. Ne, ne charakterio prasme ir nebendraujant su aplinkiniais. Nors gal, iš dalies, ir šioje srityje. Surasti balansą tarp kūno, proto ir sielos. Daugiau skaityti. Keliauti ir keliaujant labiau priimti ir neteisti. Susidraugauti su gamta. Domėtis daugiau sričių nepaviršutiniškai, o kokybiškai. Kokybiškai ilsėtis. Žiūrėti naudingus filmus. Mokytis iš širdies, o ne dėl pažymio ar kreditų skaičiaus. Nuoširdžiai domėtis aplinkiniais, kuriant kokybiškus ryšius. Lyginti save tik su savimi. Konkuruoti irgi tik su tuo pačiu žmogumi. Nešiotis mažiau skaudžių prisiminimų mintyse. Tačiau dar nežinau, ar už juos atleisti. Mylėti gyvūnus, bet ne tik tuos išlepusius naminius, bet prisidėti prie tikrai nuskriaustų geresnio gyvenimo. Žiūrėti į pasaulį kaip į galimybių visumą, o ne priešą, kuris bando atsiųsti vis daugiau iššūkių.

Nešiojausi šias neaiškias idėjas galvoje visą mėnesį, tačiau greitas atostogų tempas neleido suvokti jų sistemingai. O mano atostogos prasidėjo kalnuose. Tiksliau Kalėdų atmosfera buvo išpūsta vėjo ir smilgų kedenimo garso. Iš karto buvo aišku – jog eilinių lietuviškų žiemos atostogų čia nebus nei kvapo. Supratau, jog savo aplinkoje sukaupiau gausybę malonių ir mielų žmonių. Nebeturiu galimybės būti vieniša. Žinoma, atrodo, jog gyvenant bendrabutyje vienišas jaustis ir nelabai gali, tačiau žmonės ir artumas ne visada žengia koja kojon. Aš vėl iš naujo suradau savo Japoniją ir jo apylinkes. Pasirodo, jos spalvos labai priklauso nuo kompanijos, su kuria keliauji. Mano Japonija prieš dvejus metus buvo nuspalvinta vidinio pažinimo. Ši (kaip buvo ir šios atostogos) yra nuspalvinta skirtingomis asmenybėmis.

Aš labai džiaugiuosi, jog metų pradžia jau yra papuošta kultūriniu šoku. Bankoko ypatumai leido suprati, jog teigti, kad mėgsti keliauti ir pažinti, nepažinus mažiau išsivysčiusių šalių, yra labai netikslu. Vos tik atvykus, pirmieji įspūdžiai privertė galvoti, jog Pietryčių Azijos pažinimas yra tikrai ne man. Tačiau praėjus šiek tiek laiko (ir atsidūrus pastovioje gyvenamojoje vietoje, kai kiekvieną rytą nereikia pakuoti lagamino) iššūkių ir nuotykių alkis bei idiliškas keliautojo portretas vėl skatina ieškoti naujos pažinimo galimybės.

Man atrodo, jog po ilgo laiko tarpo aš vėl noriu semti atradimus rieškutėmis. Neštis jų siūlomas patirtis su savimi ir dalintis jų sukurtomis gražiausiomis istorijomis. Nežinau, ar ši idėja, draugauti su pasauliu, ilgalaikė. Galbūt ji laikina ir rytoj, poryt, o gal po mėnesio aš nuspręsiu pasiduoti. Tačiau jeigu taip nutiks, tikiuosi tie malonūs ir mieli žmonės vėl mane įkvėps kultūriniams šokams. O gal šį kartą užteks ir naujų netyčia užklydusių idėjų.

2019 m. sausio 21 d.

Save įveikti reikia primiausiai.

debesys, diary, dienorastis, fudzi, gyvenimo blogas, inspiration, issukis, japan, japonija, kalnai, life blog, Uncategorized

2016 liepos 17 d.

Susikaupiau. Užsimerkiau. Pabandžiau mintyse sudėti pirmą sakinį. Nepavyko. Tiriausiai neįmanoma taip lengvai sugalvoti, kaip pradėti pasakojimą apie didžiausią fizinį iššūkį, ir vieną didžiausių svajonių gyvenime… Prieš važiuodama į Japoniją, ant paprasto popieriaus lapelio surašiau dalykus, be kurių negaliu palikti šios šalies. Vienoje iš eiliučių nedrąsiai išraičiau sakinį: „įkopti į Fudži kalną“ – Japonijos aukščiausią viršukalnę, dar vis veikiantį, tačiau miegantį ugnikalnį. Šis noras buvo visiškai neapgalvotas ir jau beveik padėtas į skyrių „svajuko dramblionės“. Tačiau šį savaitgalį, aš, mano buvusi kambariokė ir Giedrė, mano etatinė draugė, kuri pasirašo visoms avantiūroms, nusprendėme, jog metas išpildyti ne tik savo svajones, tačiau ir išbandyti savo fizinę jėgą ir užsisipyrimą. Nemeluoju, šis savaitgalis pareikalavo įrodymo, koks stiprus yra noras pasiekti savo tikslus.20160717_060117

Mūsų pasirinkta trasa – pati populiariausia tarp visų pasirįžusių įkopti į Fudžį. Tai maždaug 5-6 val. kelias, kuriame galima rasti daug mažų hostelių, kavinių, su keturis kart didesnėmis kainomis (aš ritmai, vandens buteliukas beveik 4eu) ir kuris veda iki viršūnės. Vos tik pradėjusios lipti, dar pilnomis entuziazmo širdimis supratom, jog tai nebus lengva kelionė: teko pereiti rūką, lietų, kaitinančią saulę (spekit, kas atrodo kaip krabas, raudonu veidu, kaklu ir ausimis?), stingdantį vėją, kuris stumia iš kelio, ir nežmonišką šaltį (dvi maikutės+džemperis+megztinis+striukė+mano šalikas-pledukas+pirštinės+vilnonės kojnės+kedai = visai nepadėjo). Teko leistis žemyn tamsoje, apsistoti vietose be vadens ir iškęsti nemigą. Įpusėjusios kelią, mes su Giedre (kaip labai jau daug, matyt, haikinusios 😀 ) nusprendėm, kad „ne taip jau ir blogai“. Jaučiasi nuovargis, tačiau trasa tikrai įmanoma. Kadangi Fudži kalnas yra ugnikalnis, jo dirvožemis skiriasi nuo tipinių haikinimų miškuose: mažai augalų (kurie praktiškai visiškai dingsta pu20160716_181014_Richtone(HDR)siaukelėje), tenka eiti iš po kojų labai slystančiais lavos akmenimis.

Kadangi ši Yoshida trasa atidaroma tik liepos 1d. ir veikia iki rugsėjo primos savaitės – skubėti neįmanoma per žmonių eiles, todėl tai nepasirodė itin sunku. Tačiau mūsų pasitikėjimas savo jėgomis buvo greitai sugniuždytas visų pasaulio karmų, kai paprastas „žvyriuko“ takiukas pavirto didelėmis uolomis ir akmenimis, kurias įveikti teko naudoti visus egzistuojančius raumenis ir rankas. Nors ir reikalanujantis daug išvermės, toks kopimas būtų irgi įveikiamas jeigu ne slėgio pokyčiai. Jau maždaug 2500m auksštyje pradėjom jausti savo plaučius, apie kuriuos dažniausiai retai kada pagalvoji. Atrodo, kad jie pradėjo vysti. Su kiekvienu įkvėpimu atrodė, jog širdis susiglamžo kaip popierius. Po truputį pradėjo suktis galva, skaudėti skrandį, o mūsų laukė dar ilgas ir sudėtingas kelias, kuris su kiekvienu žingsniu pareikalavo vis daugiau jėgų ir vis ilgesnių pauzių.

Per didelius vargus, pasiekus 3250m aukštį, kūnas jau nebesuprato, kas vyksta viduje ir aplinkui. Atrodo, jis ant manęs pyko už šią kvailą idėją, kurią suglavojo širdis. Nuovargis spaudė prie žemės, lyg į kuprinę būtum prisikrovęs akmenų. Galvą pradėjo plėšyti skausmas, o oras plaučiuose skausmingai stingo. Visos trys pradėjom jausti skirtingas, tačiau vienodai negatyvias, pasikeitusio  slėgio pasėkmes. Nemeluosiu, dar niekada gyvenime nebuvo taip fiziškai sunku. Tikriausiai po 5val. kopimo, vienintelis raminantis ir sustoti neleidžiantis faktorius buvo vaizdas: kai pakyli virš debesų – nori juoktis. Nežinau, gal dėl to irgi kaltas deguonies trūkumas, tačiau prisimeni vaikiškas svajones, kai norėjai pašokinėti ant debesų, kai galvodavai, kad jie kaip minkštos pagalvėles, ant kurių miega angeliukai. Kai matai mažus žmogeliukus, kurie atrodo kaip spalvoti taškeliai, judantys aukštyn, supranti, kiek daug jau įveikei ir šios mintys stumia į priekį. Mums pasisekė, nes tuo, pačiu sudėtingiausiu metu, mus vis dar šildė saulė. Nors oras, tuo metu atrodęs kaip lipni masė plaučiuose, labai sparčiai vėso, giedras, tyrai mėlynas dangus poilsio pauzes padarydavo dar malonesnes. Sako žmonės kalnuose jaučia galią. O aš bandžiau akimis apkabinti tą visą galingą pasaulį.

Kadangi mūsų planas buvo primą dieną užkopti ir pamatyti saulėlydį, tada leistis apie 1,5val žemyn,apsistoti hostelį ir tik kitą rytą, pasitikus saulę, leistis į pradinį tašką, jautėm, jog skubėti nereikia.  Tačiau, pasitikėti gamtos laikrodžiu (o gal mūsų), pasirodo, negalima, ir, būdamos dar gera valanda kelio nuo viršukalnės, supratom, kad metas eiti greičiau. Ši valanda buvo visiškai nelygi, tačiau labai nuožmi kova su savimi. Kelionės pradžioje savęs ir draugių klausiau, kodėl žmonės ryžtasi tokiems iššūkiams? Kodėl pastato save į sudėtingas, nepatogias ir visapusiškai varginančias situacijas? Juk tiesiog gyvendami, galime rasti visas tas neigiamas emocijas vienoje savaitėje. Žinoma, tai buvo retoriniai klausimai, į kuriuos pati žinojau tą nusistovėjusį ir banalų atsakymą. Tačiau paskutinė valanda kopimo uolomis, žemės arimo rankomis ir beveik griuvimo iš nuovargio ir deguonės trūkumo, leido pajusti, kaip, net negalvodamas apie tai, būdamas gamtoje tu mokaisi pažinti… save. Kai tikslas taip arti – nebegali pasiduoti. Kai esi atsakingas ne tik už save, tačiau eini koja kojon su savo draugais, kuriais pasitiki, negali nuvilti ir jų. Kartoji sau ne skambias banalias motyvuojančias frazes, o nejučia randi žodžius, prisiminimus ir jausmus, tinkančius tik tau vienam. Tai, kas stumia į priekį tik tave, tai, kas bus naudinga ne tik lipant į kalną, ar važiuojant dviračiu, bet kas gali neįkainojamai padėti gyvenant kiekvieną dieną.

DSC03470Pasiekus kalno viršūnę – sunku tuo patikėti. „Tai viskas“. Skamba kaip aidas arba kažkieno kito, visiškai nepažįstama, mintis. Visos trys sustojom ir, atrodo, džiaugėmes, tačiau tai neskambėjo kaip tiesa. Tai neatrodė tikra. Tik po kelių minučių, kai stingdantis vėjas prapučia skaudamą galvą, plaučiuose susikaupia ne deguonis, o kažkokia jėga, kuri nori išsiveržti riksmu. Po ilgos ir varginančios dienos, kai jau kartais atrodė, kad šis kalnas viršūnės visai neturi, matant debesėlius apačioje, jaučiant viršukalnės žemę po kojomis ir gniaužiant Lietuvos vėliavą delne, suprnati… iš tikro, nieko. Nieko nesupranti. Nerandi gyvenimo prasmės ir neįgauni daugiau išminties. Tiesiog pajauti. Išjauti tą vieną akimirką. Gražiausią jos dalį ir svaiginančią ramybę. Būdamas 3770m aukštyje, matydamas žvaigždes ir lėktuvus iš arčiau ir aplenkęs visus debesis, laikydamas vėją delnuos ir gaudydamas orą plaučiais, mintyse išbrauki paskutinį šąrašo punktą šiems metams Japonijoje. Paskutinį punktą iš sąrašo, davusio tiek daug. Iš šalies, išmokiusios eiti ne tik tvirtus žingsnius į kalnus, bet ir žengti juos kas dieną pirmyn. Supranti, kad viskam lėtai ateina pabaigos, kad tikslai, visgi, kažkada palieka tuos nedrąsius mūsų sąrašus. Ir 4h ryto, stovėdamas ant to pačio kalno ir pasitikdamas naują dieną Tekančios Saulės šalyje, vis dar laikydmas vėją delnuose, susikuri sau kitus, dar labiau neįtikėtinus ir bauginančius naujus tikslus.

IMG_1908

Atostogos, bėgančios kalniukais.

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, inspiration, japan, japonija, kalnai, kelione, Keliones, naujasnuotikis, tokijas, Uncategorized

2016 m. kovo 16 – 17 dienos
Aš iš tiesų img_20160316_141640.jpgmėgstu rašyti. Atrodo taip paprasta ir naudinga savo pasiklydusias mintis sudėti ant lapo į tvarkingą ir logišką eilę. Tačiau šis malonumas tampa itin sudėtingu procesu, kai galvoje tų minčių daugiau milijonų nei prieš tai ir per paskutines dvi savaites aplnakytų Japonijos vietų sąrašas gerokai prasiplėtė. Niekada nemokėjau rašyti faktų ir atpasakoti įvykių paprasta eilės tvarka, todėl, norint rasti detalų skirtingų Japonijos miestų aprašymą, derėtų rinktis Google, o ne mano rašliavas. Tačiau tiems, kurie naujas vietas labiau pajunta, negu turistiškai apžiūri, mano vargingi, tačiau nuoširdūs žodžių žaidimai gali šiek tiek padėti pajusti Japoniją.

Kai visai netyčia ir visai netikėtai tave aplanko draugas iš Lietuvos, kuris apie Japoniją žino, tikriausiai, tiek pat, kiek aš apie automobilius, gero ir sklandaus keliavimo tirkiausiai neverta tikėtis. Mano nauji potyriai prasidėjo smagiu (dabar jau smagiu) nuotykiu, pavadinimu „greiti ir įsiutę“ (greitas taksi/ įsiutusi Agnė). Pinigų taupymo sumetimais pasirinkome kelionę naktiniais autobusais ir susidarėme visai ilgą ir labai detalų planą, kur ir kada reikia būti. Pagrindinė tokio keliavimo sąlyga: visus suspėti ir keisti savo lokacijas sklandžiai. Deja, autobusų sitema, pasirodo, sugeba pavesti ne tik Taivane, tačiau ir Japonijoje. Šis naujas kultūrinis potyris aplnakė Justą būnant ~50km nuo Tokijo ir turint LABAI mažai laiko iki naktinio autobuso į Hirošimą, todėl kitas kultūrinis patyrimas buvo japoniško taksi patogumai (ir kaina). Mūsų naktiniam autobusui pajudėjus 20.15, mes jame atsidūrėme 20.14. Su tokia kelionės pradžia, galėjau tik įsivaizduoti, kuo ji baigsis, tačiau argi nuotykiai gyvenime kam nors labai sutrugdė ir pakenkė? 😀 (nenoriu žinoti atsakymo į šį retorinį klausimą).

Išlindus iš naktinio autobuso kažkur Hirošimos viduryje, akis greitai pasitiko kultūrinis kontrastas: mieste trūksta spalvų. Dažniausiai japoniškos reklamos viename stende apima visas pasaulio spalvas. Vakarinis Šindžuku rajonas tikrai palieka nemažą efektą akims. Tačiau Hirošimos peizažai radikaliai skirasi. Tai yra miestas legenda, kuris savo istorijoje turi atominės bombos košmarą. Miestas, kuris visada turės tą kančios ir baisių istorijų šešėlį. Atrodo, jog po triuškinančio smūgio Antro pasaulinio karo metu, miesto žaizdos taip ir nesugijo. Visi memorialai ir atominės bombos muziejai priverčia pajusti istorijos svorį galvoje ir širdyje. Neįmanoma suvokti to, kas nutiko šiam miestui. Neįmanoma suvokti, jog per vieną sekundę sudužo tiek gyvenimų. Hirošimoje istorija nėra pamiršta. Kiekvienas šio miesto kampas drebia tau į veidą purvą, parodydamas, kaip brangiai gali kainuoti sprendimai ir kad dėl jų, dažniausiai nukenčia ne tie, kas juos priėma, o tie, kurie neturi galios nuo jų apsiginti.

20160317_111642_Richtone(HDR)

Bandžiau surasti savo galvoje vietos ramybei, tačiau visos mintys nusidažė pilkomis spalvomis. Kaip bebūtų, Japonija neleidžia ilgai liūdėti. Tie žavintys kontrastai pasitiko mane jau tą patį vakarą. Jeigu manęs kas nors paprašytų įvardinti rojų žemėje – tikriausiai mano sąrašo viršuje be sąžinės graužimo būtų įrašyta Miyadžima. Kai keltas paliko pilkos Hirošimos krantus, plaučiai prisipildė ramybės. Kiekvienas žmogus turi savo idilę. Mano tobulas paveikslas susideda iš vandenyno, saulės, švelnaus vėjo ir vis dar gerai nepažįstamos kultūros. Miyajima padovanojo visus šiuos dalykus ir nuoširdžiai pridėjo jų dar daugiau. Didieji Torii vartai vandenyje ir Misen kalnas buvo atgaiva akims, kūnui ir sielai.

Dažniausiai lankantis įvairiose didingose vietose, norisi jose rasti stebuklą: atsakymą į ilgai ramybės neduodantį klausimą arba naujų idėjų gyvenimui, kuris visada bėga kalniukais. Tačiau nežinau ar kalta aplinka, ar tiesiog atėjo tas gyvenimo etapas, kai galvoje ir sieloje tiesiog… ramu. Kai sėdi ant kalno viršūnės, kur gražiau, atrodo, jau būti nebegali, tikiesi, jog protingos mintys tiesiog plūs į galvą. Tačiau vienitelis veiksmas, kurį natūraliai norisi daryti, tai  akimis apkabinti kaip įmanoma daugiau tos pačios gražiausios mėlynos. Pasaulis nebeatrodo toks sudėtingas keliaujant. Tikriausiai jis atrodo dar žavesnis jaučiant, jog kiekvieną dieną viduje po truputį augi. Tačiau vidinė tyla nebuvo paskutinis potyris mano pavasario atostogose. Jos, kaip ir kalniukais bėgantis gyvenimas, buvo itin spalvotos ir įvairiapusės…

received_573921739450593