PASAULĮ VALDANTIS BALANSAS

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, rasymas, realybe, tinklarastis, Uncategorized

Nuo tos dienos, kai susiformavo mano mažai kintantis požiūris į kokybišką rutiną, aš bandau save „išdresuoti“ gyventi subalansuotai: nešvaistyti laiko nekokybiškam turiniui, nenuodyti savęs greitu maistu, neapleisti sporto, „pasipuošiant“ papildomais kilogramais, neaukoti miego dėl kvailų romantinių komedijų ir skirti laiko savo šiek tiek apleistiems hobiams.

Dažniausiai man sekasi visai neblogai. Su lengvais paslydimais, stabiliai susikuriu malonią rutiną, kurioje užtenka laiko visoms šioms ugdančioms veikloms. Socialiniuose tinkluose apkabinau save turiniu, kuris atitinka mano vertybes, skatina bei primena jomis vadovautis. Tačiau kartais aš paskęstu laikotarpyje, kai orkaitėje baigia kepti pica, skrandyje jau antra taurė vyno, keli kilogramai siūbuoja ant pilvo, o sporto kilimėlis apdulkėjęs stovi kampe. Kai Netflix sąraše puikuojasi lengvai nuspėjamos romantinės komedijos, o įkvepiančias ir skambiai išgirtas knygas pakeičia Facebook paskalos ir su realybe prasilenkiantys straipsniai.

Savo rutiną sustyguoti bandau skaičiais. Instagram paskyroje neseniai užsidėjau filtrą, kad programėlė man praneštų, kai pasieksiu 20min naršymo ribą. Ją pasiekus pažadėjau sau išjungti paskyrą ir eiti toliau gyventi “tikro” gyvenimo. Optimistiškai maniau, jog ši užduotis – vieni niekai, tačiau įsitraukus į „tobulų žmonių“ spalvotą turinį mano 20min smėlio laikrodis dažnai ima ir pasiekia dugną. Kartais tenka sustoti viduryje puikaus teksto ir, kovojant su savimi, kartojant mantrą “stipri valia” išjungti viliojantį ekraną. Tačiau būna akimirkų, kai šis paprastas pažadas sau išgelbėja nuo hipnotizuoto ir beprasmio kitų žmonių gyvenimo sekimo.

Per dieną siekiu nueiti bent 10tūkst. žingsnių. Po kiekvienos greitesnės dienos akimirkos, aš tikrinu laikrodį ant riešo, stebėdama kiek liko iki dar vieno susikurto minimalaus pasiekimo. Per sekundę sugebu pasijusti storesne, šios ribos nepasiekus, o nuėjus daugiau žingsnių – pasitaiso ir labai debesuota nuotaika.

Aš nuoširdžiai tikiu, jog sprausdama save į šias pačios susikurtas taisykles darau savo gyvenimą kokybiškesnį, sumažindama jame chaoso kiekį. Bet, iš tikro, ar šiuo atveju pasirinkimų nevaldo skaičiai ir limitai? Už plaukų save temti į kokybę neprimena teisingo kelio į nirvanos nušviestą pasaulį. Neseniai supratau, jog nemoku užsibrėžti grandiozinių tikslų. Ir ne, aš ne apie globalinio atšilimo problemos išsprendimą. Šiuo atveju „grandiozinis“ – numesti 5kg arba mėnesį kasdien apsilankyti baseine. Lengviausiai man užsibrėžtus tikslus pasiekti sekasi „po vieną dieną“. Pažadėti sau vieną dieną būti geresne. Ir, įvykdžius šį tikslą, su tuo pačiu ryžtu pasitiksi sekančias 24 valandas. Žingsnelis po žingsnelio lipdyti rezultatą, nebandant naiviai pasauliui išrėkti, jog „per ateinančius pusę metų išmoksiu suomių kalbą“.

Ir, tikriausiai, aš ne viena, kuri nebemoka motyvuoti savęs tiesiog „iš savęs“. Daugeliui iš mūsų reikia skaičių limitų, mažyčių laimėjimų, kad jaustumėmės vertesniais ir taptume „geresnėmis“ savo versijomis. Blogiausias šio „tobulėjimo“ scenarijus – tai tapti skaičių ir tobulo balanso vergais, besivadovaujančiais biudžeto ir kalorijų skaičiuoklėms, kavą su sojų pienu geriančiais ne todėl jog taip sveikiau, skaniau ar siekiant transliuodami savo solidarumą veganams, o žinant nuotraukos su hashtagu Instagraminę vertę ir pagal perskaitytas saviugdos knygas kitus gyventi mokančiais snobais.

Šiandien mano visiškai nepavyko. Dienos planas sveikai maitintis pasibaigė su pasišildytu picos gabaliuku. Nuėjau tik 9tūkst. žingsnių ir neprasitęsiau savo baseino abonemento. Instagrame tuoj pasieksiu 20min limitą, bet taip norisi pažiūrėti, ką įkėlė Beata Tiškevič. Tačiau šiandien aš ramiai ir besimėgaujant perskaičiau kelis įtraukiančius knygos puslapius. Ir mano silpnavališka diena mažais skaičiukais tapo kokybiškesnė.

(Ne)sėkmės istorijos

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, Uncategorized

dangus vis tiek tas patsDažnai mes suteikiame savo abejonėmis savimi kitų asmenų formą. Kaltiname juos, kad mūsų nepalaiko, kažkada, kažkurio ir kažkokio pokalbio metu pasakė, jog mumis netiki arba iš vis nepasakė nieko – juk užtenka ir tylos, kurią mes transliuotume per savo baimės prizmę, paversdami nuodingais argumentais, kodėl mums kažkas nepavyks.

Mes būname akli kačiukai, kalbėdami apie savo svajonių realizavimą, nepastebėdami palaikančių žvilgsnių, moralinės paramos ir nuo vaikystės jaučiamo padrąsinimo. Tačiau atlapaširdiškai puolame prie tų, kurie savo žodžiais mus maitoja negailestingai. Iš kur toks polinkis į mazochizmą? Ar tai socialinio rato įtaka, ar tėvų klaidos, padarytos vaikystėje, neapdairiai pasakius frazę, pasėjusią tą toksišką abejonę savimi? Štai ir vėl, esminė klaida, ieškoti kaltų ir išorės priežasčių, o nesikoncentruoti į esminį problemų šaltinį – save.

Aš mėgstu skaityti sėkmės istorijas. Man patinka knygos, kuriose pasakojama apie žymių žmonių vaikystę, paauglystę bei jų kelią link to nuostabaus kūrinio, kurį matome dabar. Tačiau šiose istorijose neieškau patarimų, kaip tapti sėkmingu ar žymiu žmogumi. Aš ieškau paguodos tuose segmentuose, kuriuose tie, iš pažiūros, stiprūs ir už savo pasaulį kovojantys žmonės, skęsta abejonėse ir ieško būdų, kaip save iš šio liūno ištraukti. Dažnai visai puikiai pavyksta rasti tą trapų paguodos siūlą kitų gyvenimuose, tačiau labai greitai ramybės bangą keičia nerimas ir nusivylimas – juk čia visai ne mano istorija.

Negavusi reikiamos informacijos knygose, aš jos ieškau žmonėse. Ir, nemalonu tai pripažinti, dažnai randu paguodą jų pačių nepasitikėjime savimi. Juk daug smagiau žinoti, jog tu ne vienas jautiesi mažas, kai visi aplink, atrodo, dideli. Pasirodo, visi mes suasmeniname abejones. Nors vienintelis šaltinis, kuriame reikėtų ieškoti informacijos – esi pats tu. Ir kai pats save palaikysi už rankos, lipant laiptais svajonės link, nebereikės slėptis nuo kitų žmonių abejonių arba ieškoti paguodos jų sėkmės ir nesėkmes istorijose.

2019 m. spalio 9 d.

Visai neramūs scenarijai

dienorastis, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, realybe, Uncategorized

IMG_20181225_160303_573

Nuo mokyklos laikų mano galvoje visada sukosi viena dilema, kuri, tada atrodydama tik kaip niekad neateisiantis šešėlis, šiandien visu pajėgumu kelia vėjus galvoje. Aš, kaip ir dauguma  mokyklą baigiančių ir nauja darbo galia tampančių šviežių asmenybių, visada bandžiau įsivaizduoti savo ateitį, tik niekaip negalėdavau nuspręsti, kur noriu matyti save labiau: ar kalnuose, apsuptą neaprašomos gamtos ir ramybės, savanoriaujančią Tailande su drambliukais ir prisidedančią prie nepelno siekiančios organizacijos, ar jaukioje kavinėje, miesto centre, apkabintą žmonių keliamo šurmulio, tačiau paskendusią savo mintyse, atliekančią užduotis ir kvėpuojančią kūrybiniu įkvėpimu, ar įsispraudusią į brangų kostiumėlį, oficialiame priėmime su vyno taure rankoje bei ambicingai gyventi leidžiančia ir skatinančia banko sąskaita.

Kiekvienas šis scenarijus man buvo savaip gražus bei intriguojantis. Tačiau laikui bėgant, žinoma, paaiškėjo, kad turėti jų visų trijų sintezę, tikriausiai, nepavyks. Taip ir prasidėjo mano blaškymasis po idiles, bėgiojimas nuo vieno tikslo prie kito, nuo noro gyventi laisvai ir nepriklausomai iki noro tilpti į gražius rėmus, kurių iš manęs tikimąsi. Kelis studentavimo metus rankose laikiau pirmą savo susikurtos idilės variantą. Teko sugerti ne vieno kalno grožį, ieškoti atsakymų lipant į Fudžį, aplankyti drambliukus, savanoriauti pačio įvairiausio pobūdžio projektuose, dirbti įvairiausius darbus, daug šokti, įsimylėti, klysti ir pažinti pasaulį. Ir tai, žinoma, skambiai galima tituluoti, geriausiais mano gyvenimo metais. Nes juk kol esi (tik) antrame kurse, tavo platūs šuoliai per pasaulį yra beveik skatinami ar bent jau toleruojami. Tačiau, laikui bėgant, iš tavęs tikimąsi „susitupėti“ ir tu pats nusprendi, kad toliau, rinkdamasis „kuo nori būti“, klysti jau nebegali.

Šiandien gyvenu pagal antrą scenarijų. Turiu kūrybišką darbą, kurį, didžiąją laiko dalį, galiu atlikti iš bet kurios vietos pasaulyje, kur yra internetas. Dirbu su labai spalvingomis ir įkvepiančiomis asmenybėmis, aplinkoje, kurioje neegzistuoja tradiciniai boso ir pavaldinio bendravimo rėmai, kur iš žmonių gali mokytis ne tik profesinėje srityje, bet (SVARBIAUSIA) tikros ir be proto didelės meilės gyvenimui. Ir aš dažnai sėdžiu kavinėje, apkabinta žmonių šurmulio, pasinėrusi į savo mintis. Tikrai dirbu ne „sau ir dėl savęs“ modeliu. Dirbu dėl mažo kolektyvo, kuriame viskas priklauso ne nuo darbo robotukams pritaikytų darbo valandų, o nuo rezultato. Dažnai, panorėjusi pamiegoti šiek tiek ilgiau (arba nesidažyti ir likti pižamoje) aš dirbu tėvų namo sode, kuriame nėra miesto šurmulio, dar lengviau paskęsti savo mintyse ir visada laukiu žiemos sezono, kuris savo tempu prilygsta keliems etatams, bet tuo pat metu sukuria labai daug ilgų pokalbių, stengtis verčiančių iššūkių ir leidžia nusiplėnyti taip laukiamų žiemos atostogų kokiame nors neatrastame krašte. Ir iš ties labai smagu suvokti, jog į šį dinamišką ir kūrybišką mano gyvenimo etapą mane atvedė pirmasis, šuoliais per pasaulį besiverčiantis ir klysti leidžiantis, scenarijus.

Gyvendama pagal šį scenarijų aš randu laiko sau, ko dažnai pritrūkdavo studijų metais. Skaitau visas norimas knygas iš eilės, turiu laiko norimiems online kursas, gilinti senai pamirštų užsienio kalbų žinias, skirti laiko naujų rūšių sporto atradimams bei gilių, ir labiausiai laimę gyvenime puoselėjančių, ryšių su brangiais žmonėmis stiprinimui. Mano mintys dar niekada taip lengvai nesidėliojo rašant tekstą. Net tada, kai sėdėdavau kalnuose, pakilus stipriam vėjui, skambus tekstas prarasdavo kas antrą epitetą. Ir aš iš ties jaučiuosi laiminga.

Bet nerami.

Nes juk trečiasis scenarijus vis dar liko neišbandytas. Kad ir kaip džiaugčiausi tuo, kas vyksta čia ir dabar, kažkuriuo metu, kiekvienoje dienoje šmėsteli šešėlis, o gal mano vieta kitur? Ir iš pradžių, jis buvo itin varginantis ir gadinantis nuotaiką. Tačiau per tiek metų, kai jis pastoviai man neleido mėgautis dabartimi, aš į jį žiūriu kaip į vidinį polėkį, kuris neleidžia sustoti. Tikriausiai, tokiems žmonėms kaip aš, gyvenime iki galo gerai niekada nebus. Mūsų viduje tiesiog netelpa gražiai apibrėžtas vienas gyvenimo modelis. Mes visada liksim besiblaškančios po pasaulį laisvos sielos. Ir aš žinau, kad mūsų blaškymaisi yra labai įvairūs ir tokių mūsų yra labai daug. Aš žinau, kad netgi išpildę visus savo susikurtus scenarijus, mes sugalvosime jų dar daugiau. Ir dažnai mums neužteks kalnų, kavinių bei dailaus kostiumėlio teikiamų privalumų. Bet kiekvienas tas scenarijus pridės bent po mažą dalelę į didžiulį projektą „ramybė“. Tačiau iki galo mums, tikriausiai, ramu niekada nebus.

2019 m. rugsėjo 6 d.

社会

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, japan, japonija, mainai, naujasgyvenimas, tokijas, Uncategorized

Nauja gyvenimo pamoka (jau taip seniai žinoma, ir tik dabar išmokta): svajonėse viskas atrodo minkšta ir pūkuota. Realybės spalvos ir kontrastai skiriasi. Į šį universitetą stojau dėl daug priežasčių. Viena iš jų buvo pasirenkamųjų dalykų įvairovė anglų kalba. Tačiau atėjus registracijos dienai, mano norimi studijuoti dalykai pavirto japoniškais ir vykstančiais vienu metu. Jaučiausi šiek tiek apgauta, supykusi ir išsigandusi, tačiau visgi – ne šitas kelias, tai kitas. Mokysiuosi japonų kalbą japonų kalba, įvadą į japonų visuomenę ir Japonijos politiką. Ar bus įveikiama? Nežinau. Ar VDU užskaitys tuos dalykus? Irgi neaišku. Kol kas visi keliai veda į nežinią. Tokią laukiamą ir visai nepažintą.

Šiandien 3val prasėdėjau banke. Pasirodo, kad atsidarytum sąskaitą Japonijoje – reikia praeiti tikrus kryžiaus kelius. Sunkiausia to dalis – identiškas parašas. Visoje lapų krūvoje, kurią turi užpildyti, yra net kelios vietos, skirtos tavo parašui. Brūkšnelis ne vietoj arba per mažai pakilęs? Sveikinu, gali perrašinėti visą prašymo formą dar kartą. Vienam vaikinui šita pramoga teko 14 kartų. Užpildžius visus dokumentus prasideda laukimas. Valandos slenka skausmingai lėtai, jeigu nesusigalvoji, kokia veikla užsiimti. Koks palengvėjimas apima išėjus ir supratus, kad banko kortelė jau yra, dabar tik belieka sulaukti stipendijos.. 😊

Tačiau mano kelionė tuo džiaugsmu nesibaigė. Su keliomis kinėmis ir japonu (kurių vardai iki šiol yra kažkas nesuvokiamo), nusprendėm pavalgyti mieste. Kaip man patinka japonų maistas… Viskas patiekiama taip estetiškai ir smulkmeniškai, žmonės būriuojasi prie durų, stovėdami eilėje, jau išsirenka maistą, šalia tavęs sėdi pagyvenęs japonas, skaito laikraštį ir, meistriškai valdydamas lazdeles, doroja savo vakarienę. Tokiose vietose verda labai griežta ir aiškiai išskirtinė kultūra. Kiekvienas turi savo paskirtį, atrodo, net klientai, užsieniečiai, vietiniai, verslininkai ar mamos su vaikais, atlieka savo vaidmenį. Galėčiau tiesiog sėdėti tokioje vietoje ir stebėti žmones.

Dar viena kultūrinė patirtis, aplankiusi šiandien – 100 jenų (0.75eu) parduotuvė. Šioje vietoje yra visko… Pradedant lazdelėmis, puodeliais ir dubenėliais ir baigiant raganos kostiumais bei įvairiomis kaukėmis. Tačiau reikia neapsigauti. Kainų šioje parduotuvėje niekas nerašo. Kartais, tavo norimas dalykas kainuoja daugiau ir tu tai sužinoti gali tik kasoje, kai malonus pardavėjas, nežmoniška greitakalbe, beria neaiškius žodžius. Manęs per daug nenuskalpavo, už daug tikrai naudingų ir gyvenimą palengvinančių dalykų sumokėjau apie 700 jpy (~6eu).

Būdama Šindžiuku, Haradžiuku ir Asakusoje nesusidūriau su dideliais žmonių srautais. Žmonių būdavo daug, tačiau visi rasdavo būdą, kaip apeiti neatsitrenkus ar neužkirsti kelio kitiems. Šiandien supratau, kas yra japoniški žmonių kamščiai metro. Važiuoti į ICU nusprendėm piko metu, kai daugumai žmonių pasibaigia darbas. Todėl mano (tikriausiai tik mano), nuostabai mus pasitiko metro, iš kurio, atsidarius durims, žmonės tiesiog krito. Tačiau niekas nesuskundė. Visiems, atrodo, normalu, kad neturi kur pasukti rankų, kad prie tavęs iš visų pusių yra prisispaudę žmonės, jog jeigu nori iš lipti iš metro, dėl tavęs turės išlipti dar krūvelė žmonių.

Japonų visuomenė yra kitokia. Dažnas europietis įsivaizduoja šiuos žmones, kaip vientisą masę: kiekvienas turi savo pareigą, poziciją ir visi yra sąlyginai vienodi. Ir jie iš dalies yra teisūs. Iš dalies. Praderėjus gyventi tarp šių žmonių supranti, kokia yra viso šito esmė ir kaina. Visuomenėje yra nustatyta nerašyta taisyklė: mokykloje turi mokytis puikias pažymiais, kad tvirtai nusprendus, ko sieki, galėtum įstoti į universitetą. Universitete turi sunkiai dirbti ir jau trečiame kurse susirasti darbo vietą (vadinamas job hunting), į kurią patektum iš kart po baigimo ir dirbtum visą gyvenimą. Aiškus ir tikslus gyvenimo planas yra būtinas. Žmones, kurie stoja į universitetą vėliau arba sugalvoja pakeisti specialybę, laikomi nesuprastais, kitokiais ir nesugeba susirasti pavyzdinio darbo. Ar kuriant vientisą ir stiprią visuomenę, individualus žmogus gali būti laimingas? Kaip elgtis tokiam, kuris suprato, kad jo kelias ne čia, kad širdis veda į kitą pusę? Reikia kovoti ne tik su visuomenės normomis, bet ir su šeima, kuri spaudžia tave pasiimti savo ateitį čia ir dabar. Randu šiuose klausimuose daug savęs. Gyvenu tarp japonų, mano kambariokė japonė. Ir ji rimtai svarsto nepaklusti sistemai. Tai ne mano istorija, o jos. Tačiau aš turėsiu puikią galimybę stebėti šį visuomenės ir individo konfliktą iš labai arti ir pažiūrėti, kaip europietės ir maištingos japonės idėjos sugebės gyventi po vienu stogu.

2015 m. rugsėjo 4 d.

鼓舞

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, japan, japonija, life blog, mintys, naujasgyvenimas, Uncategorized

Kultūriniam šokui judant link pabaigos, galiu šviežiomis akimis apžvelgti vaizdą, kurį matau savo naujuose namučiuose. Viskas pulsuoja Amerika. Vakar ir šiandien, pasibaigus visoms orientacinėms paskaitoms, vyko klubų prisistatymas: visa pagrindinė gatvė atrodė kaip turgus, klubų atstovai siūlė lankstinukus, kvietė prisijungti prie jų, vyko pasirodymai. Spėkit, kur Agnė nori labiausiai? 😀 Prisirinkau krūūūūūūva šokių klubų lankstinukų. Tačiau svarstymo bus labai mažai. ICU turi vieną gatvės šokių klubą – Smooth Steppers. Pasirodant kitiems klubams, salė buvo pustuštė. Kai atėjo šios komandos pasirodymo eilė – jų pažiūrėti susirinko visas studentų miestelis. Kaip ir amerikietiškuose filmuose, taip ir čia – yra keli populiariausi klubai, kuriuose būti yra prestižas. ICU atveju – amerikietiškas futbolas ir Smooth Steppers.

Jau ne kartą minėjau, ir dar daug kartų pasikartosiu, kaip puikiai įkurta ši vieta. Teritorija atoki, apsupta miško, tačiau joje gali rasti viską, ko reikia žmogiškam pragyvenimui: banką, paštą, parduotuvę, sporto centrą, valgyklą, kurioje gali pavalgyti sočius pietus iki 360 JYP (~3eu), kompiuterių klasę, kultūros pastatą (su pakankamai sovietine scena) bei (man labai aktualus dalykas) kavinukę, kur gali pasiimti NORMALIOS kavos išsinešimui. Šiandien vakare vyks vakarienės gaminimas su drauge kine, kurios vardo, deja, nei parašyti, nei ištarti neturiu gabumų. Vadinu ją tiesiog Jung, arba Sicilia (sakė, kad jai patinka šitas amerikietiškas vardas). Mano draugė kinė – labai malonus žmogus, deja sunkiai kalba angliškai. Kartais tenka pasitelkti vaizduotę, kai ji man pasakoja, iš tono galima suprasti, labai puikią ir įdomią istoriją. Tačiau kalbos barjerai mums netrukdo kartu leisti tikrai puikų laiką ir bendradarbiauti. Vienas žavus faktas apie Jung (mano draugė kinė/Sicilia) – ji nelabai suvokia, kas yra virtuvė ir maisto gaminimas. Visada galvojau, kad aš esu nesutverta puodams ir keptuvėms, tačiau palyginus – aš virtuvės meistrė. Padarėm sąjungą – ji perka produktus, o aš gaminu. Sąjungą nr.2 – aš ją mokau anglų kalbos, ji mane japonų. Taip ir gyvenam. Su visokiomis sąjungomis, pagalbomis ir maisto dalinimusi. Taip ir turi būti, jeigu nori džiugiai gyventi.

Tikriausiai džiugiai gyventi pastarąją savaitę man trukdė ne saulės, o sporto ilgesys. Šiandien ryte buvau pabėgioti ir prasivedžiau sau ir draugei kinei lengvą kūno rengybėlę. Tiesa, Jung ji nepasirodė lengva, taigi ji, praėjus 10 min, mandagiai atsiprašė ir palaikė man kompaniją skaitydama komiksus. Koks lengvumo jausmas apima, pradėjus rytą aktyviai. Negaliu sulaukti treniruočių pradžios. Tikiuosi liks joms laiko, nes, kaip paaiškėjo vakar, išmokyti jie čia rimtai nusiteikę: turėsiu 8 japonų kalbos paskaitas per savaitę, ir du papildomus dalykus, po 6 valandas. Trumpiai tariant: susirinkau savo kultūrinį šoką ir pasidėjau į lentyną. Dabar duosim kelią smalsumui. J

Smalsumas nuvedė į orientacinę paskaitą „Kaip išgyventi ICU? Kaip išgyventi Japonijoje?“. Praėjus 10 min paskaitos, motyvacijos lygis mano organizme pasiekė maksimumą. Amerikiečių dėstytojai (vėl Amerika) – nuostabūs oratoriai, kurie per kelias sekundes sugeba prikaustyti tavo dėmesį visai paskaitai. Dienos moralas: laikas eina. Kiekvieną minutę tavo mainų laikas tirpsta. Todėl bendrauk su žmonėm, ragauk maistą ir… pasiklysk. Leisk sau eiti kur veda akys. Būk šiame momente ir išnaudok visas galimybes. Nesvarbu, ar jos bus sunkios, ar nuostabiai lengvos – būtent jos užaugins tave kaip asmenybę.

2015 m. rugsėjo 3 d.

迷子

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, international, japan, japonija, kelione, Keliones, Uncategorized

IMG_20150829_211759 IMG_20150829_211915

Man patinka žmonės. Tokie, kurie nebijo išsiskirti: rengiasi per dideliais drabužiais, jaukiais sudribusiais megztiniais ir dažosi plaukus keisčiausiomis spalvomis. Man patinka būti jų minioje, vaikščioti pulsuojančiomis gatvėmis ir mėgautis betoninės kultūros galybe. Haradžiuku rajonas kaip tik skirtas pasidžiaugti tokiais vaizdais. Išėjus iš pagrindinės traukinių stoties nereikia orientuotis, kur esi. Akis pasiekia Takešita gatvė, spalvotų paauglių minia ir skėčių jūra, pasigirsta taip ilgai lauktas didmiesčio šurmulys ir akys sugeria pačius įvairiausius atspalvius. Taip norėtų tiesiog susirasti atokią kavinę, užsisakyti kavos ir stebėti viską iš šono.

Tačiau gautIMG_20150829_212048i normalios kavos Tokijuje nėra taip paprasta. Parduotuvėse galima įsigyti tik tirpios, kakavą primenančios ir labai saldžios kavos. Man, linkusiai pradėti kiekvieną rytą pūkuotame chalate, su kavos puodeliu rankose, sudėtinga suprasti, kaip taip anksti besikelianti tauta gali gyventi be stiprios, juodos kavos. Mano pagrindinis bevertis pinigų leidimo šaltinis neginčyjamai taps Starbucks kavinė…

Priklausomybę galima turėti ne tik kavai, bet ir garsams. Būnant Tokijo parkuose nesigirdi mirtinos, gaivinančios tylos. Jame tavo ausys sugeria svirplių skleidžiamus garsus. Visas parkas perpildytas svirpimo muzikos, kuri yra nenutrūkstanti ir raminanti. Tai savotiška meditacija, būdas kvėpuoti iš naujo. Yoyogi parke, esančiame netoli Haradžiuku gatvės ši meditacijos forma buvo pagrindinis dalykas, padėjęs pamiršti laiko zonų organizme kovą.

Ši kova stiprėja kas dien. Vidurnaktį aš noriu valgyti, nes mano organizmas galvoja, kad tuo metu 18 valanda. 2 valandą nakties aš vartausi lovoje, nes smegenys supranta, jog dabar 20 valanda ir negali ilsėtis, o paryčiais užmiegu taip giliai, jog negirdžiu po mano lovą vaikščiojančio gyvūno. Teisingai. Šią naktį mane aplankė pirmasis naujas draugas Japonijoje, kurio veislės/rūšies/pavadinimo aš, deja, bet nežinau. Atsikėlusi ryte savo baltoje lovoje pamačiau purvinas pėdutes, kurių vakare tikrai nebuvo. Aš myliu gyvūnėlius ir galėčiau juos visus susirinkti ir auginti, supraskit mane teisingai, tačiau apima keistas jausmas, kai supranti, jog miegojai taip kietai, jog nejautei, kaip tavo lovoje vaikšto neatpažintas, mažas letenėles turintis, gyvūnėlis…

Tai ne vienintelė nauja patirtis Tokijuje. Vaikštant prie Meidži Džingu švetyklos Haradžuku, mus užkalbino japonų grupė. Žmonės čia labai paslaugūs ir malonūs, tačiau visada, bent jau iš pradžių, kreipiuosi į juos japoniškai. Tai kaip ir taktinis manevras, siekiant atkreipti dėmesį ir neprarasti savo pašnekovo. Tačiau pirmą kartą šiame mieste manęs paklausė, ar aš kalbu angliškai. Pasirodo, mums pasisekė sutikti jaunų anglų kalbos studentų grupę, kurie, siekdami patobulinti savo anglų kalbos žinias, veda savanoriškas ekskursijas turistams. Istorijos mūsų pokalbiuose buvo nedaug. Daugiau buvo žavėjimosi kultūriniu lietuvių ir japonų skirtumu, nutolusiomis laiko juostomis ir didmiesčio kontrastu. Tai buvo puiki proga palaikyti pokalbį anglų kalba ir išdrįsti klausti japoniškai. Tuo momentu aš supratau, kad mano smegenys pradeda pereinamąjį laikotarpį. Tuo metu nutilus galvoje sunkiai išgirsdavau lietuvišką mintį. Viskas sukosi kitomis kalbomis. Savo visu kūnu pajaučiau kaip Tokijo sukeltas kultūrinis šokas pulsuoja venose.

Kultūrinis šokas mano organizme įgavo pagreitį atsidūrus Šindžiuku pagrindinėje traukinių stotyje. Baltų, tvarkingų marškinių jūra prarijo visą metro erdvę. Žmonės buvo visur. Skubėjo po vieną, lėtai vaikščiojo grupėmis ir atvikščiai. Bet žmonės čia įpratę būti miniose. Jie išmokę gerbti savo ir kito erdvę nesiliesdami vieni prie kitų. Net ir skėčių jūroje neteko grūstis, būti pastumtai ar apmindžiotai kojom. Kitoks japonų mentalitetas persiduoda visose srityse, visose erdvėse. ŠinjIMG_20150829_211609džiuku stotyje mus pasitiko mūsų angelas sargas Šijori. Mano šiandienos tikslas buvo pamatyti miestą iš 45 Tokyo Metropolitan Goverment pastato aukšto ir suvokti, koks nežmoniškai galingas yra Tokijas. Šiandien oficialiai pardaviau savo širdį betoninei kultūrai. Šiandien oficialiai mane sužavėjo gatvių spalvos, reklamų iškabos, žmonių stiliai ir parduotuvių vitrinos. Tokijas yra miestas, kuris nesustoja. Tokijas pulsuoja gyvybe, jis visada skuba. Dangoraižiai dažniausiai netelpa į nuotraukos kadrą ir paskausta kaklą visada žiūrėti į viršų. Pasijauti menkas. Pasijauti tuščias. Bet mėgaujiesi tuo, nes neturi pasirinkimo. Turi pamilti Tokijo kultūrą ir ritmą, kitu atveju tai sunaikins tave iš vidaus. Tas sunkumo ir menkumo jausmas prives prie depresijos. Ir atsiras noras grįžti namo.

よこそう!

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, inspiration, international, japan, japonija, kelione, Keliones, Uncategorized

Ir iš tikro,smagu prisiminti. Prisiminimai sugeba žaviai iškraipyti realybę. Paprastus gyvenimiškus nutikimus apipina sprendimais, filosofiniais minčių šuoliais, emocijų vingiais ir kontrolės praradimo kartėliu. Man patinka juos neštis visur. Prisiminus skanesnė tampa kava, jautresni pokalbiai, labiau blizga akys ir aplinkoje gali užuosti jaukumą.

Man daug labiau patinka žmonės, kurie prisimena ir kurie supranta, jog prisiminimai būna spalvoti. Žmonės, kurie nesistengia paslėpti savo klaidų kažkur, kur bet kokiu atveju skauda. Kurie pasakoja pilkas istorijas ir tada tampa artimi. Kurių ramiame balse girdisi švelnus beprotybės atspalvis ir akys prisimerkia suvokus, jog bet kokiu atveju buvo verta. Man patinka žmonės, kuriems nuotraukos primena patirtas emocijas, vieną sakinį, kurį jie užsirašo sąsiuvinio kampe, kad niekada nepamirštų, nors niekada ir nepamirš. 

Man patinka prisiminti visus tuos, kurie kažkada buvo svarbiausi. Svarbiausi ne dėl to, jog galvojai, kad jie niekada neišeis. Svarbiausi dėl to, jog jeigu jų neprisimintum, dabar nebūtų tavęs. Nes labai kvaila gyvenime dėti taškus ir kurti pabaigas. Jos ateina pačios. Išsišakoja į naujus kelius ir sprendimus. Ir iš tikro, tada smagu prisiminimus paleisti. Įkvėpti tuščią orą ir kurti naujus. Nes paleidus savo mažą, prisiminimų apkabintą realybę, supranti, kad jaukaus pasaulio neužtenka. Tada „gyventi“ įgauną naują prasmę. 

11924705_1120998797928485_406873605_n