LIETUVIŠKOS ATOSTOGOS IR LAIMĖS HASHTAG‘AI

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, idejos, inspiration, Keliones, mintys, rasymas, tinklarastis, Uncategorized

Ši vasara yra pirmoji per septynerius metus, kai mano širdies nevirpina vasaros kelionės laukimas. Kiekvienais metais su pirmosiomis birželio dienomis mano galvoje pradėdavo tiksėti vidinis laikrodis, kuris su dideliu džiugesiu širdyje braukdavo dienas, likusias iki ilgai svajotos ir planuotos šeimos arba draugų išvykos svetur.

Man visada atrodė taip nuobodu nenorėti pajusti Sakartvelo liaudies muzikos ritmo. Atsisakyti sužinoti, koks yra tikro rameno skonis. Bijoti patirti, ką reiškia Juodkalnijos serpentinai arba tingėti išsiaiškinti kaip skamba naktinė Roma. Be pasaulio kontrastų atradimo aš neįsivaizdavau vasaros. Be kelionių ir pažinimo troškimo aš neįsivaizdavau gyvenimo.

Man nuoširdžiai suprantamas ir Instagram hashtag‘as „wanderlust“. Ne dėl to, jog pati kada praleidau pusę metų savanoriaudama su drambliukais Indonezijoje ar mėnesį meditavau su vienuoliais Tibete. Tiesiog, man nesvetimas noras dalintis su visu pasauliu man nuostabiais kelionių akimirkų atradimais, nuoširdžiai tikint, jog jam tai įdomu. Tačiau kartais „wanderlust“ solidarumas pasireiškia ir dėl tos mažos tuštybės sėklos, kuriai patinka egzotikos suteikiamas prestižas.

Žinoma, kažkuriuo metu šiame tekste turi atsirasti žodis „karantinas“ ir teiginys „kaip siaubingai jis viską pakeitė“. Kol vieni atrado savyje ryžto ir rutinoje laiko būti geresniais, aš ne tik pakeičiau darbą ir nustojau lankytis „Makalius“ ir „Novaturas“ organizacijų puslapiuose, bet ir iš naujo pamilau Lietuvą su visais jos kas pusvalandį besikeičiančiais orais. Ne vien kelionės po užsienį mums duoda laisvės ir laimės jausmą. Galima keliauti po Lietuvą ir jaustis vienodai laimingu. Ar mažiau Instagram like’ų verta foto nuo Zarasų ežerų pakrančių negu iš Tailando šventyklų platybių?

Šių metų vasarą aš kavą gersiu ne centrinėje Kotoro miesto aikštėje, o Palangoje, atliekant minčių detoksikaciją pušyno garsais. Nesivažinėsiu painiais Paryžiaus metro, bet leisiuosi į baidarių žygį Lietuvos upių vingiais. Žvaigždes skaičiuosiu ne Alpių kalnuose, o seno vaikystės namo balkone.

Ir, tikriausiai, mano nuotraukos neatrodys taip įspūdingai kaip tų, kurie dalinasi egzotinių vaisių subtilybėmis. Mano vyno taurė lietuviškos sodybos fone nebus tokia patraukli kaip selfis ispaniškuose vynuogynuose. Gal, sekant kai kurių mano draugų gyvenimus socialiniuose tinkluose, man kartais pasivaidens mintis, jog mano gyvenimas ne toks spalvotas ir visapusiškas kaip jų. Tačiau aš labai pasistengsiu susikurti savo nuostabias atostogų akimirkas ne vietovėse, o žmonėse. Su savimi visada turėsiu tuos pačius brangiausius, kurie leidžia mylėti save net ir po kelių parų be dušo, praleistų palapinėje. Į save sugersiu tiek pat juoko, nuotykių, jaukių prisiminimų ir meilės gyvenimui, kiek ir dvylikos parų kelionės po Europą su šeima metu. Ir, nors lokacijos nebus prestižinės ir vertos didelių socialinių ovacijų, hastag‘ai „laimė“ ir „meilė_gyvenimui“ paženklins ir šios, labai lietuviškos, vasaros akimirkas.

Kai pasaulis paspaudžia mygtuką „pause“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, rasymas, Uncategorized

Visus mus vienaip ar kitaip palietė naujienos apie pasklidusį virusą ir su juo susiję draudimai. Dalis mūsų praras arba laikinai sustabdys savo darbus, ženkliai sumažindami savo pajamas, kitiems teks atšaukti gyvenimo keliones ir didelius savirealizacijos projektus, kuriems ruošėsi ne vieną mėnesį ar metus. Treti su nerimu širdyje lauks paskutinių skrydžių, nežinodami ar, artimiausiu metu galės pasiekti namus.

Dažnai rašydavau ir susimąstydavau apie bėgantį pasaulį, apie draugus, kurie vieni kitiems tiesiog neturi laiko, šeimas, gyvenančias po vienu stogu, bet turinčias „savo namo kampus“ ir grafikus, kaip vieni kitiems nesimaišyti. Ironiškai pašiepdavau karjeros, viršvalandžių, persidirbimo, streso ir gyvenimo tikslų viesulus, kuriuose žmonės marinuoja savo vidinį chaosą. Ir, staiga, mums nebereikia meditacijos ir psichologo, siekiant bent trumpam susigrąžinti prarastą ramybę ir sąmoningumą. Mūsų visų pasaulis pats nusprendė paspausti mygtuką „pause“. Ir, šalia visų išvardintų ir kylančių iššūkių, mums pateikiama dar viena, ir, kartais, pati sunkiausia dilema – nesuplanuotas laisvas laikas, papildytas galimybe ramiai pabūti su savimi ir aplinkiniais.

Kiek kartų per dieną mašinoje ar autobuse garsiai pasileidžiate muziką, kad nereikėtų girdėti savo minčių ar kito žmogaus kalbų? Stovėdami duše galvojate ne apie tobulai nušveistą odą ir malonų šampūno kvapą, o mintyse dėliojate „būtinus“ įgyvendinti dienos planus? Ar vis dar mokate gyventi be viso šio vidinio chaoso? Ar vis dar sugebate pažiūrėti savo artimiesiems giliai į akis ir turėti nuoširdų ir jaukų pokalbį? Sunku visoje šioje panikos pilnoje situacijoje įžvelgti pozityvius dalykus. Man pačiai sustojęs gyvenimo ritmas ir rutina galvoje bei širdyje pasėjo daug nerimo įdrėskimų. Tačiau išjungus garsią muziką ir iš smegenų pašalinus „virtualias“ planų užrašines, galvoje turėtų atsirasti vietos apmąstymams.

Leisdama gyvenimui tekėti patogia ir viskuo aprūpinta vaga, aš rasdavau daug progų savo kasdienybe ir sprendimais pasiskųsti. Neplanuotai sulėtėjęs ritmas išmoko mylėti savo rutiną ir suprasti, kokia maloni ir pilnavertė ji iš tikro yra. Kad veikla, kuria užsiimu kiekvieną dieną yra nuoširdžiai mylima ir leidžia realizuoti save. Dienos namuose priverčia jaustis dėkingai galimybe turėti žmones su gražia siela aplink save. Draugus su kuriais pokalbiai vis dar be proto įdomūs ir planuotos „pora susitikimo valandų“ virsta beveik puse paros. Šeimos narius, su kuriais bendri pietūs – tarsi vakarėlis, o diskusijos, nors ir karštos, ne visada politiškai korektiškos ir dažnai verčiančios šiek tiek užkimti, kuria stiprų ryšį ir žinojimą, kad besąlygiškas vienas kito palaikymas egzistuoja šimtu procentų.

Socialiniuose tinkluose sklando daug patarimų, kaip praleisti staiga atsiradusį laisvą laiką. Jie visi puikūs ir verti dėmesio. Tačiau vietoj to, jog bėgtumėte tvarkyti savo spintų ir stalčių, pirmiausia siūlau išsivalyti savo galvas. Pirmiausia išmeskite nuoskaudų šiukšles. Tada išvalykite nerimo dulkes. Ir, galiausiai, viską papuoškit dėkingumo aplinkiniams ir meilės sau gėlėmis. Iš spintos išsitraukite taip ir neperskaitytas, bet labai rekomenduotas knygas ir vaikystėje mylėtus stalo žaidimus. Leiskite sau pažiūrėti kvailą romantinę komediją arba pradėkite mokytis egzotišką užsienio kalbą. Bėgantis pasaulis ir gyvenimo ritmas sugrįš. Pasitikime jį sugrįžę į vidinį balansą, sustiprinę savo vertybes, ryšius su aplinka ir su savimi.

PASAULĮ VALDANTIS BALANSAS

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, mintys, rasymas, realybe, tinklarastis, Uncategorized

Nuo tos dienos, kai susiformavo mano mažai kintantis požiūris į kokybišką rutiną, aš bandau save „išdresuoti“ gyventi subalansuotai: nešvaistyti laiko nekokybiškam turiniui, nenuodyti savęs greitu maistu, neapleisti sporto, „pasipuošiant“ papildomais kilogramais, neaukoti miego dėl kvailų romantinių komedijų ir skirti laiko savo šiek tiek apleistiems hobiams.

Dažniausiai man sekasi visai neblogai. Su lengvais paslydimais, stabiliai susikuriu malonią rutiną, kurioje užtenka laiko visoms šioms ugdančioms veikloms. Socialiniuose tinkluose apkabinau save turiniu, kuris atitinka mano vertybes, skatina bei primena jomis vadovautis. Tačiau kartais aš paskęstu laikotarpyje, kai orkaitėje baigia kepti pica, skrandyje jau antra taurė vyno, keli kilogramai siūbuoja ant pilvo, o sporto kilimėlis apdulkėjęs stovi kampe. Kai Netflix sąraše puikuojasi lengvai nuspėjamos romantinės komedijos, o įkvepiančias ir skambiai išgirtas knygas pakeičia Facebook paskalos ir su realybe prasilenkiantys straipsniai.

Savo rutiną sustyguoti bandau skaičiais. Instagram paskyroje neseniai užsidėjau filtrą, kad programėlė man praneštų, kai pasieksiu 20min naršymo ribą. Ją pasiekus pažadėjau sau išjungti paskyrą ir eiti toliau gyventi “tikro” gyvenimo. Optimistiškai maniau, jog ši užduotis – vieni niekai, tačiau įsitraukus į „tobulų žmonių“ spalvotą turinį mano 20min smėlio laikrodis dažnai ima ir pasiekia dugną. Kartais tenka sustoti viduryje puikaus teksto ir, kovojant su savimi, kartojant mantrą “stipri valia” išjungti viliojantį ekraną. Tačiau būna akimirkų, kai šis paprastas pažadas sau išgelbėja nuo hipnotizuoto ir beprasmio kitų žmonių gyvenimo sekimo.

Per dieną siekiu nueiti bent 10tūkst. žingsnių. Po kiekvienos greitesnės dienos akimirkos, aš tikrinu laikrodį ant riešo, stebėdama kiek liko iki dar vieno susikurto minimalaus pasiekimo. Per sekundę sugebu pasijusti storesne, šios ribos nepasiekus, o nuėjus daugiau žingsnių – pasitaiso ir labai debesuota nuotaika.

Aš nuoširdžiai tikiu, jog sprausdama save į šias pačios susikurtas taisykles darau savo gyvenimą kokybiškesnį, sumažindama jame chaoso kiekį. Bet, iš tikro, ar šiuo atveju pasirinkimų nevaldo skaičiai ir limitai? Už plaukų save temti į kokybę neprimena teisingo kelio į nirvanos nušviestą pasaulį. Neseniai supratau, jog nemoku užsibrėžti grandiozinių tikslų. Ir ne, aš ne apie globalinio atšilimo problemos išsprendimą. Šiuo atveju „grandiozinis“ – numesti 5kg arba mėnesį kasdien apsilankyti baseine. Lengviausiai man užsibrėžtus tikslus pasiekti sekasi „po vieną dieną“. Pažadėti sau vieną dieną būti geresne. Ir, įvykdžius šį tikslą, su tuo pačiu ryžtu pasitiksi sekančias 24 valandas. Žingsnelis po žingsnelio lipdyti rezultatą, nebandant naiviai pasauliui išrėkti, jog „per ateinančius pusę metų išmoksiu suomių kalbą“.

Ir, tikriausiai, aš ne viena, kuri nebemoka motyvuoti savęs tiesiog „iš savęs“. Daugeliui iš mūsų reikia skaičių limitų, mažyčių laimėjimų, kad jaustumėmės vertesniais ir taptume „geresnėmis“ savo versijomis. Blogiausias šio „tobulėjimo“ scenarijus – tai tapti skaičių ir tobulo balanso vergais, besivadovaujančiais biudžeto ir kalorijų skaičiuoklėms, kavą su sojų pienu geriančiais ne todėl jog taip sveikiau, skaniau ar siekiant transliuodami savo solidarumą veganams, o žinant nuotraukos su hashtagu Instagraminę vertę ir pagal perskaitytas saviugdos knygas kitus gyventi mokančiais snobais.

Šiandien mano visiškai nepavyko. Dienos planas sveikai maitintis pasibaigė su pasišildytu picos gabaliuku. Nuėjau tik 9tūkst. žingsnių ir neprasitęsiau savo baseino abonemento. Instagrame tuoj pasieksiu 20min limitą, bet taip norisi pažiūrėti, ką įkėlė Beata Tiškevič. Tačiau šiandien aš ramiai ir besimėgaujant perskaičiau kelis įtraukiančius knygos puslapius. Ir mano silpnavališka diena mažais skaičiukais tapo kokybiškesnė.

NĖRA MANĘS VAKAR IR MANĘS RYTOJ

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, inspiration, tinklarastis, Uncategorized

Kiekvienais metais, dieną prieš arba dieną po naujų metų šventės, aš parašau laišką sau metams į priekį. Visada rašau pirmu asmeniu, lyg bendraučiau su drauge ir pasakočiau jai ką per metus laiko išmokau, sužinojau, kaip užaugau ir kiek pažadų įvykdžiau. Aptariu visas meilės dramas, pasiekimus ir keliones bei parašau pačią aktualiausią citatą iš perskaitytų knygų, palinkėjimą ateinantiems metams ir pagrindinius lūkesčius, kuo norėčiau, kad ta kita „aš“ taptų.

Kadangi beveik visi laiško žodžiai ir linkėjimai per metus pasimiršta, atvertus laišką po metų atrodo, jog laišką gavai nuo kito žmogaus. Tik rašymo stilius labai panašus į skaitytojos. Malonus jausmas apima skaitant lūkesčius, kuriuos visiškai nesąmoningai pavyko išpildyti, bei gyvenimo pasirinkimo vingius, kurie prieš metus atrodė tik kaip trapūs ateities muilo burbulai. Kiekvienas tas laiškas (o jų susikaupė visai nemažai) įkūnija visai kitokią asmenybę, kuri, tikriausiai, jau tik maža dalimi yra „aš“.

Voldemortas savo sielą išdalino į horokrusus (jeigu nesuprantate, apie ką aš kalbu, man labai gaila jūsų vaikystės), o aš savo asmenybės užkampius saugoti patikėjau laiškams. Dažnai tenka skaityti ar klausyti sėkmingų žmonių istorijų ir patarimų, jog norint pasiekti savo tikslų ar bent jau suprasti kokie jie yra, pirmiausia reikia juos užrašyti. Nemanau, jog šių mano laiškų tikslas yra išpildyti gyvenimo siekius ir nemanau, jog juos naudoju kaip terapiją „ateities sau“. Rašyti laišką apie (trumpą) metų trukmės laikotarpį – tai tarsi būdas viską kas buvo ir viską kas bus suvesti į vieną akimirką, išgyventi jos grožį ir sugerti visų svajonių, lūkesčių ir prisiminimų energiją į vieną tašką „dabar“ ir lygiai po vienerių metų išgyventi jį dar kartą.

Čia laiško sau aš nerašysiu. Jį sukursiu senamadiškai – popieriaus, tušinuko ir voko pagalba, ant kurio išraitysiu kokią nors sąmojingą frazę, kuri daugumai, tikriausiai, skambėtų lėkštai, o man kitais metais primins kokia naiviai išmintinga aš maniau esanti. Tačiau vieną banalią mintį aš paliksiu ir čia. Jog nėra manęs vakar ir manęs rytoj. Buvo ir bus tik laiškai, o aš ir jūs esame tik dabar. Todėl, kad ir kaip svarbu realizuoti savo užrašytus tikslus, svarbiausias gyvenimo tarpsnis yra ir visada bus dabar. Ir, tikriausiai, mums visiems šią banalią frazę reikėtų nuoširdžiai suvokti. Ne, negyventi, „lyg būtų likusi viena diena“ (baisus posakis), o džiaugtis ir priimti visas metų pamokas, skaudulius ir džiaugsmus, bei jų pagalba ne atsakyti į klausimą „kas aš esu“, o paprasčiausiai pasidžiaugti būsena „aš esu“.

2019 m. gruodžio 30 d.

Kalėdų (ne)laukimas arba „dovanoju, nes reikia“

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, ideas, idejos, inspiration, kaledos, life blog, mintys, realybe, Uncategorized

Aš labai mėgstu po mažą dalelę išnagrinėti žodį „reikia“: kodėl būtina vienose situacijose elgtis, rengtis ar kalbėti vienaip. Versti save daryti dalykus, kurie tavo prigimčiai ir asmenybei yra visai netinkantys, vien tam kad būtum „kaip visi“ ir pastoviai galvoti, ką kiti pasakys. Žinoma, dažnai pagrindinis atsakymas yra pakankamai akivaizdus: tai nusistovėjusios socialinės normos ir per laiką susiformavusios tradicijos, tačiau dažniausiai, išmetus kelis šiuos visuomeninius „reikalavimus“, gyvenimas pasidarytų daug mielesnis. Nuoširdžiai manau, jog šiomis „reikia“ tradicijomis mes aprengiame jaukiausias metų šventes ir paverčiame laukimo malonumą sutižusiu ir su purvu susimaišiusiu sniegu.

Gruodžio mėnesis mane užpuolė netikėtai. Žinoma, mes darbe dažnai galvojame keliais mėnesiais į priekį ir Kalėdų laikotarpis jau nuo rugsėjo pradžios dažnai apsilanko mūsų pokalbiuose, tačiau net ir kalėdinės dekoracijos, atsiradusios parduotuvių vitrinose po Vėlinių, neatnešė suvokimo, jog šventės jau ne taip ir toli. Ir juk dažniausiai, pirmiausia mūsų gyvenime atsiranda ne šventinis laukimas, o chaosas, perpildytos parduotuvių vitrinos ir maišais apsikrovusių žmonių kiekis, reklamose tituluojamas „kalėdinio bumo“ vardu, o sąvoka „dovanos“ pradeda asocijuotis ne su džiugiomis emocijomis, o prievole.

Pirmasis sniegas man atnešė svarstymus apie viso šio bumo prasmę ir kodėl dovanoti ir gauti dovanas pasidarė nebe taip malonu. Kiek kartų gyvenime gavę dovaną pasijutote nemaloniai vien dėl to, jog neturėjote nupirkę dovanos atgal? O gal būtent jūs buvote tas dovanotojas, kurio veidą perkreipė nusivylimas, kad į jūsų gražų poelgį nebuvo atsakyta tuo pačiu? O gal yra tekę bėgti pirkti skubios dovanos sužinojus, jog kažkas ruošiasi jus sveikinti? Aš savo viduje pajutau nuovargį vien galvodama apie šias situacijas. Ar kada paklausėte savęs, dėl ko dovanojate ir dovanas gaunate? Ar dovanoti vien dėl to, kad tikitės gauti dovaną atgal, nėra itin egoistiška ir ar vis dar galima šiuos veiksmus vadinti dovana?

Manau, kad visas šis dovanojimo žaidimas turėtų būti smagus. Galvoti apie savo artimų žmonių poreikius ir hobius, siekiant juos pradžiuginti turėtų būti prioritetas, o ne papildoma funkcija. Juk dovanoti arbatų rinkinį ir jaukų megztinį yra daug smagiau, negu galvoje dėlioti dovanų maišelius ant svarstyklių, galvojant kaip išleisti panašią sumą pinigų ir „nenusipiginti“.

Šiais metais aš oficialiai iš savo Kalėdų laukimo laikotarpio išmetu žodį „reikia“ ir dovanų ieškojimą ruošiuosi paversti ne kardio treniruote, o smagiu procesu, galvojant ne apie išskaičiavimus, o apie nuoširdų norą dovanoti.

Dovanokite ir jūs kokybišką laiką ir jaukias akimirkas. Puoškite Kalėdų eglutes ir namus, nesistengdami praspjauti kaimynų, kepkite sausainius ir pyragus kolegoms ne todėl, jog norite padaryti įspūdį, o todėl, kad tai atneša dar malonesnius pokalbius pertraukų metu, ruoškite vakarienes kartu ne todėl, kad taip greičiau ir paprasčiau, o todėl, kad kiekvienas procesas gali būti kupinas juoko iki ašarų ir pačių linksmiausių kuriozų. Neverskite savęs dovanoti kažkam dovanų dėl to, kad „reikia“. Dovanokite tada, kai norisi dovanoti ir tai, kas sušildys jaukumu viduje. Paverskite Kalėdų laukimą ne „bumu“, o prasmingu laikotarpiu, padovanokite sau patiems, ir tuo pačiu, visiems aplinkui, gabalėlį nuoširdžios meilės. Juk visos šios idilės prasmė ir yra tokia: būti dar šiek tiek labiau laimingais.

Šiame pasaulyje yra vietos emocijoms

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, ideas, idejos, mintys, rasymas, Uncategorized

Paauglystėje iš mamos dažnai girdėjau, kad turiu „nusiimti savo karūną“, tapti meilesne ir ne tokia ekspresyvia, mažiau rėkti (po žaidimų kieme dažnai neprakalbėdavau kelias dienas), tvarkingai sėdėti, suskaičiuoti iki dešimt prieš išpilant bjaurius žodžius skriaudėjams. O aš, kaip laukinis kačiukas, visada purkšdavau atgal, jog kažkas kada nors mylės ir tokią. Ir ištiko, emocionalūs šuoliai su manimi keliauja koja kojon. Per dieną mano būsenos pasikeitimai tikrai viršija normos ribas ir, tikriausiai, jau nebegalėtų būti tituluojami „nuotaikų kaita“, o labiau „švelnia beprotybe“. Sėdėdama kavinėje, įsisiurbusi į kavos puodelį ir knygą, aš galiu pajusti iš vidaus sproginėjančią nenuslopinamą laimę, o kitą akimirką, atsistojus po lietumi be namie (kaip visada) pamiršto skėčio, supykti ant viso pasaulio ir keikti kiekvieną praeivio žvilgsnį.

Tikriausiai niekada neišmoksiu pralaimėti ir ramiai priimti man absoliučiai nepriimtinų nuomonių. Negalėsiu taikiai stovėti „duodama durniui kelią“, o pati pirma kūliais versiuosi per jį. Ir tai nebūtinai išsitransliuoja rėkimu. Skvarbus žvilgsnis ir strėlėmis šaudomi argumentai dažnai veikia geriau nei aukštesni decibelai. Aš išmokau diplomatiško ir racionalaus pokalbio subtilybių su pačiais artimiausiais, nes auginti stiprius ir kokybiškus santykių ant pykčio agonijos dar nepavyko niekam. Nors dažnai mūsų „mes diskutuojam“ aplinkiniams atrodo kaip trečiasis pasaulinis karas.

Stabilumas ir išmintinga ramybė man visada atrodė be proto žavi. Mokėti suvaldyti savo iš absoliučios Narnijos kylančias emocijų bangas ir neišdrėbti viso nepagrįsto purvo artimiesiems į akis yra tikra siekiamybė. Tačiau stiprus emocionalumas su savimi atsineša ir tą, „penkiamečio, apsikabinusio katinėlį“, džiaugsmą. Norą mėtyti nukritusius rudeninius lapus į viršų ir prie jūros statyti smėlio pilis. Dažnai balansas ir stabilios emocijos pražudo raganišką vidinį pasaulį. Ir, tikriausiai, jis puikiai tinka astronautams, bet yra visai ne pakeliui su kūrybiškoms sielom.

Ir, tikriausiai, jeigu reiktų rinktis, ar turėti tobulai išvystytą emocinį intelektą, ar per bangas šokinėjančios nuotaikos pliūpsnius, aš pasirinkčiau būti „netobula“. Nes visi mano pykčiai ir skauduliai leidžia atsikratyti vidinių dvejonių ir padaryti kažką „iš principo“. Galbūt įrodinėti kažkam, jog esi geresnis, negu jie mano, ir nėra labai sveika, tačiau tik vėliau nusprendęs, kad tau atsibodo jaustis blogai, galėsi ramiai ir be proto laimingai ieškoti ramybės.

2019 m. lapkričio 4 d.

(Ne)sėkmės istorijos

dienorastis, gyvenimo blogas, gyvenimoscenarijai, ideas, idejos, inspiration, life blog, mintys, Uncategorized

dangus vis tiek tas patsDažnai mes suteikiame savo abejonėmis savimi kitų asmenų formą. Kaltiname juos, kad mūsų nepalaiko, kažkada, kažkurio ir kažkokio pokalbio metu pasakė, jog mumis netiki arba iš vis nepasakė nieko – juk užtenka ir tylos, kurią mes transliuotume per savo baimės prizmę, paversdami nuodingais argumentais, kodėl mums kažkas nepavyks.

Mes būname akli kačiukai, kalbėdami apie savo svajonių realizavimą, nepastebėdami palaikančių žvilgsnių, moralinės paramos ir nuo vaikystės jaučiamo padrąsinimo. Tačiau atlapaširdiškai puolame prie tų, kurie savo žodžiais mus maitoja negailestingai. Iš kur toks polinkis į mazochizmą? Ar tai socialinio rato įtaka, ar tėvų klaidos, padarytos vaikystėje, neapdairiai pasakius frazę, pasėjusią tą toksišką abejonę savimi? Štai ir vėl, esminė klaida, ieškoti kaltų ir išorės priežasčių, o nesikoncentruoti į esminį problemų šaltinį – save.

Aš mėgstu skaityti sėkmės istorijas. Man patinka knygos, kuriose pasakojama apie žymių žmonių vaikystę, paauglystę bei jų kelią link to nuostabaus kūrinio, kurį matome dabar. Tačiau šiose istorijose neieškau patarimų, kaip tapti sėkmingu ar žymiu žmogumi. Aš ieškau paguodos tuose segmentuose, kuriuose tie, iš pažiūros, stiprūs ir už savo pasaulį kovojantys žmonės, skęsta abejonėse ir ieško būdų, kaip save iš šio liūno ištraukti. Dažnai visai puikiai pavyksta rasti tą trapų paguodos siūlą kitų gyvenimuose, tačiau labai greitai ramybės bangą keičia nerimas ir nusivylimas – juk čia visai ne mano istorija.

Negavusi reikiamos informacijos knygose, aš jos ieškau žmonėse. Ir, nemalonu tai pripažinti, dažnai randu paguodą jų pačių nepasitikėjime savimi. Juk daug smagiau žinoti, jog tu ne vienas jautiesi mažas, kai visi aplink, atrodo, dideli. Pasirodo, visi mes suasmeniname abejones. Nors vienintelis šaltinis, kuriame reikėtų ieškoti informacijos – esi pats tu. Ir kai pats save palaikysi už rankos, lipant laiptais svajonės link, nebereikės slėptis nuo kitų žmonių abejonių arba ieškoti paguodos jų sėkmės ir nesėkmes istorijose.

2019 m. spalio 9 d.

Prezidentai ir potencialios kastos

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, life blog, love, meile, mintys, thoughts, Uncategorized

71250064_468362397098002_4929009717063188480_nKaip dažnai susitikusios su draugėmis mes kalbame apie vyrus? Ir kaip dažnai mes savo galvoje susikuriame idealius, „mums tinkančius“ jų paveikslus? Nuo gražių paauglystės dienų su pačiomis artimiausiomis mes susirinkdavome vienos iš mūsų namuose ir valandų valandas kalbėdavome apie mums patinkančiuosius, įsijausdavome į savo santykių dramas ir, apsimetinėdamos tikromis meilės guru, patarinėdavom kitoms (pagal asmeninius dramų mastus, mažesnes problemas turinčioms) draugėms bei savo kalbomis, kaip jaunos raganaitės, bandydavom užkalbėti tą tikrąją meilę, bijodamos taip ir pasenti kartu (tik) su draugėmis ir katinais.

Dažnai tie mūsų burtai suveikdavo ne visai praktiškai – savo gražias emocijas ir idealus nukreipdavome visiškai netinkamo žmogaus link. Rasdavome egzistuojantį asmenį ir prilipindavome mums svarbius prioritetus, didžiai įtikėjusios, jog būtent jis atitiks tą išsvajotą idealą. Ir visgi, juk dažnai mes gauname ne tai ko norime, o tai, ko mums tuo metu reikia.

Neseniai mano brangi draugė, kurios meilės istorija pasisuko pakankamai egzotiška ir netikėta linkme, pasakė, kad visada galvojo tapsianti didžio politiko, o gal net ir prezidento žmona. Ji nuolatos ieškojo vyro, pasipuošusio etiketėmis „išsilavinęs“, „ambicingas“, „svaiginančią karjerą pasieksiantis“ ir, žinoma, automatiškai, „patiksiantis mamai“. Dauguma iš mūsų mielai prirašydavo ir vis dar prirašo šias savybes į savo prioritetų sąrašą. Ir tai juk absoliučiai nieko blogo nežadantis procesas. Aš ir pati didžiąją savo paauglystės dalį išsijuosusi skirsčiau potencialias simpatijas į šias kastas. O gal vis dar ir skirstau.

Tačiau man, kaip pakankamai sarkastiškam žmogui, likimo ironija šiuo klausimu yra itin žavi. Visos tos, kurios nuo paauglystės dienų guldėme savo širdis po „prezidentų“ kojomis, šiai dienai turime… visai kitokiomis etiketėmis tituluojamas istorijas. Visus prieš tai garbintus prioritetus papildė arba iš vis pakeitė kitos sąraše besipuikuojančios vertybės. Įvairios, filmo scenarijaus vertos meilės istorijos, kurias kūrėme įvairiose pasaulio vietose, nublanko. Nes juk visiškai nebūtina vaikščioti Monmarto gatvėmis, tam, kad pasijustum svarbus. Prancūzišką meilę gali jausti ir Kaune, kai lietingą pentadienio vakarą, susikibus už rankų, jums kartu pavykstą išvengti per balą skubančios mašinos sukeltos purvo bangos. Nes ne visada prioritetų sąraše turi puikuotis noras kartu užlipti į kažkurį Azijos kalną. Kartais pats romantiškiausias žygis, kurio gali imtis, tai žvarbų rytą, pašokti iš lovos ir bėgti kitam žmogui pirkti šviežių kepyklėlės bandelių.

Ir, tikriausiai, mums visai nereikia meilės laiškų arba viešai kartojamų panegirikų. Dažnai, po visiškai jokio racionalaus paaiškinimo neturinčio ginčo, užtenka frazės „o gal pasikalbam“ ir dalintis mintimis, kol netyčia sulauki aušros. Ir tada mums nebereikia ambicingų ir išsilavinusių prezidentų. Užteks tik žmogaus, kuris bus šalia ir palaikys už rankos, kol prezidentėmis tapsime mes pačios.

2019 m. spalio 1 d.

Šita mano Japonija

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, japan, japonija, Uncategorized

43225759_385311038674412_1683186971653963776_nIr šį kartą aš Japoniją semiu pilnomis rieškutėmis. Pasiimu ją kitokią ir su niekuo nesidalinu. Kaip mažas vaikas, saugau svarbią paslaptį, nors, dažniausiai ji svarbi tik sau pačiam. Šita Japonija, kuria džiaugiuosi dabar, labai panaši į mano kasdienį emocinį pasaulį, kuriame (ir kurioje) siaučia taifūnai (nuo mano atvykimo jau turėjome du. Artėja dar vienas), lengvi žemės drebėjimai, liūtys ir vėjai, po kurių, lyg pilko dangaus niekada nebūtų buvę, ateina saulėta, tyro oro kupina diena.

Šitoje Japonijoje aš dažniau nei visada sau užduodu klausima „o kam man visa tai?“. Pradėjus gilintis į politinę ekonomiką ir ją besimokant randant visai daug džiaugsmo, baugščiai ateina mintis – ar tai kada nors man bus naudinga. Ar pasieksiu tą išslavinimo lygį, kai galėsiu sau priklijuoti etiketę „protinga“. Kol kas sau priskiriu tik vienintelę etiketę: „kažkaip kitaip mąstanti ir sąmoningai atsiribojusi“. Galvojau, kad nėra labai normalu labiau mėgti keliauti vienai negu su žmonėmis. Tačiau kaip prieš porą dienų išgirdau iš vieno protingo žmogaus: „suprantama. Pajutus ta galią nuo nieko ir niekam nepriklausyti, sunku grįžti į socialines ribas“. Mano socialinės ribos šį kartą Japonijoje apsiriboja keliais vardais. Žmonėmis, su kuriais galima visą dieną skųstis užsieniečiais (žinau, pakankamai paradoksalu, tačiau aš esu tikrai labiau „japoniška“ negu 90proc. čia esančių kitų atvykėlių ;D), pasakoti kodėl myli knygas, kodėl yra smagu mokytis (ne aš viena, pasirodo, visus užduotus skaitinius pabaigiu iki paskutinio žodžio) ir kaip nuostabu pažinti savo Japoniją.

Aš suprantu, kad tikriausiai tai yra mano paskutiniai metai, kai sėdžiu paskaitose. Kai nagrinėju teorijas, skirtingus atvejus ir skirtingas perspektyvas. Per visus šiuos metus savo studijose išmokau vieną pagrindinį dalyką – nėra vieno teisingo atsakymo. Visada diskusijoje yra kintamasis, priklausantis nuo aplinkybių ir skirtingų požiūrio taškų. Šitoje Japonijoje mums pastoviai kartoja, jog geriausia mūsų investicija į save yra mūsų išsilavinimas. Mus bando tuo įtikinti su tokia didele ir nenugalima aistra, kad dažnai pradedi didžiuotis tuo, kur esi ir kokius sprendimus gyvenime priimi. Aišku, dažniausiai šias emocijas seka nežinomybės baimė, o nežinomybė mano gyvenime (tikriausiai, kaip ir daugumos visų) įgauna pagreitį.

Šitoje Japonijoje vėl iš naujo pergalvoju sąvokas „toli“, „laisvė“ ir „brangu“. Daugiausia paskaitose sutinkant amerikietišką požiūrį (iš 333 užsienio studentų 233 yra amerikiečiai) – aiškiai matosi, kaip skirtingai mes suprantam pasaulį. Didžiajai daliai jų – Japonija yra maža ir „viskas ranka pasiekiama“. Man Japonija yra sunkiai pamatuojama, kupina mažų paslėptų kampelių, detalių ir užburiančių vaizdų, iki kurių nusigauti kartais būna iššūkis. Jiems viskas čia yra pigu. Man, pamačius daržovių kainas – pasidaro juokinga. Pradedant diskutuoti dauguma temų, jie (dažniausiai) mato juodą ir baltą. Ir dažniausiai ta „balta“ būna jų pačių šalis. Jų „laisvė rinktis“ ir „gyventi taip kaip nori“. Aš dažniausiai matau pilką. Kurios atspalvis, sodrumas ir ryškumas skiriasi nuo labai daug aplinkybių. Aš negaliu pakęsti frazės „Japonija yra tokia…“ arba „japonai mąsto būtent taip“. Japonija yra visokia! Gyvenimas Tokijuje spinduliavo absoliučiai kitokią aurą negu gyvenimas Osakoje. Tikriausiai gyvenimas Hirošimoje arba Hokaide atvertų dar naują požiūrį į tai, „kokie japonai yra“.

Nesuprask manęs klaidingai, labai įdomu išgirsti ir kitą požiūrio tašką. Įnešti į pilką paletę dar vieną atspalvį. Tačiau taip pat yra labai įdomu su tuo požiūriu nesutikti. Viduje rėkti „tikrai ne“, bet ramiai, taip sakant „susiturėjus“ pradėti mandagią diskusiją. O padiskutavus, susiplanuoti naują savaitgalio kelionę ir dar kartą pasemti SAVO, labai kitokią ir visapusišką, Japoniją pilnomis rieškutėmis.

2018 m. spalio 4 d.

26.

diary, dienorastis, gyvenimo blogas, mintys, naujasgyvenimas, realybe, ruduo, Uncategorized

2016 rugsėjo 26 d.

Aš prisimenu vėsius rudens rytus Kiote. Kai lengvas rūkas apkabindavo lenktus siaurų gatvių stogus. Aš prisimenu, kai keliaudavom ir keldavomės anksti, tos gatvės vis dar būdavo tuščios ir tylios. Ir, tik pradėjus gerti rytinę kavą, jos prisipildydavo žmonių. Gerdama rytinę kavą namie, aš prisimenu mažas detales. Ir kiekviena jų viduje kažką atidaro. Tuščią, nepripildytą ertmę, į kurią turėčiau sudėti teigiamas emocijas, kitu atveju pradės skaudėti. Aš prisimenu skersvėjus šventyklose, kurios, iš pažiūros panašios, tačiau pasakoja skirtingas istorijas. Tuos medinius kioskelius, kuriuose vietiniai verslininkai pardavinėja tradicinį maistą. Atiduočiau daug, už galimybę vėl pajusti dango skonį. Aš prisimenu, kaip Kiote jautiesi apkabintas kalnų. Kaip gali lengviau kvėpuoti, nusimetęs Tokijo naštą nuo pečių. Prisiminimai, kaip filmo ištraukos, maži fragmentai prabėga galvoje. Sunku atskirti juos nuo realybės.

Kiekvieno mėnesio 26 dieną aš pasižiūriu į kalendorių ir prisimenu, kiek seniau tai reikšdavo. Taip skaičiuodavau prabėgusius mėnesius Japonijoje. Kiekvieno mėnesio 26 diena buvo vis nauja sukantis to, ką man teko patirti. Kiekvieną mėnesį vis naujas gimtadienis. Dabar kažkas sustabdė mano laiką. Nors šiandien 26 diena – nejaučiu, kad paaugau. Gyvenimas čia vystosi savaip lėtai, nepateigdamas nei didelių iššūkių, nei nuotykių, nei išbandymų. Negaliu skųstis – ramybė tikrai nėra blogiausia, kas gali nutikti žmogui, tačiau būtent 26 dieną, dviejų pasaulių, kuriuose teko/tenka gyventi kontrastai labiausiai jaučiasi.

Aš prisimenu, kai pradėjus vėsti orui, mano draugai sulindo į arbatos puodelius ir didelius šalikus, besiskųsdami sušalusiais pirštais ir nosimis. O man tas ruduo buvo toks pilnas gyvybės ir vidinės šilumos, jog niekaip negalėjau pajusti jų juntamo šalčio. Kiekvienas ilgas pasivažinėjimas traukiniu ir kiekviena naujai atrasta vieta pažadindavo vis naujas mintis, kurios leido mylėti rudenį ir gyvenimą taip stipriai ir nuoširdžiai.

Įdomu, ar visą gyvenimą nuo dabar, mano mažas organizmas bus kaip laikrodžio švytuoklė: blaškysis tarp dviejų pusių, nerasdamas sau vietos. Visi tie, kas kalbėjo apie depresiją grįžus, pamiršo paminėti, jog ji užklumpa ne iš karto. Ji palaukia, kai nebūsi pasiruošęs, kai pamirši, jog kadanors reikės su ja kovoti. Tačiau laikyti apkabinus prisiminimus – nėra pats geriausias receptas judėti pirmyn. Todėl šį rudenį, su dideliu šaliku ir arbatos puodeliu, kursiu 26 dienai naujas priežastis švęsti.