Šiame pasaulyje yra vietos emocijoms

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, ideas, idejos, mintys, rasymas, Uncategorized

Paauglystėje iš mamos dažnai girdėjau, kad turiu „nusiimti savo karūną“, tapti meilesne ir ne tokia ekspresyvia, mažiau rėkti (po žaidimų kieme dažnai neprakalbėdavau kelias dienas), tvarkingai sėdėti, suskaičiuoti iki dešimt prieš išpilant bjaurius žodžius skriaudėjams. O aš, kaip laukinis kačiukas, visada purkšdavau atgal, jog kažkas kada nors mylės ir tokią. Ir ištiko, emocionalūs šuoliai su manimi keliauja koja kojon. Per dieną mano būsenos pasikeitimai tikrai viršija normos ribas ir, tikriausiai, jau nebegalėtų būti tituluojami „nuotaikų kaita“, o labiau „švelnia beprotybe“. Sėdėdama kavinėje, įsisiurbusi į kavos puodelį ir knygą, aš galiu pajusti iš vidaus sproginėjančią nenuslopinamą laimę, o kitą akimirką, atsistojus po lietumi be namie (kaip visada) pamiršto skėčio, supykti ant viso pasaulio ir keikti kiekvieną praeivio žvilgsnį.

Tikriausiai niekada neišmoksiu pralaimėti ir ramiai priimti man absoliučiai nepriimtinų nuomonių. Negalėsiu taikiai stovėti „duodama durniui kelią“, o pati pirma kūliais versiuosi per jį. Ir tai nebūtinai išsitransliuoja rėkimu. Skvarbus žvilgsnis ir strėlėmis šaudomi argumentai dažnai veikia geriau nei aukštesni decibelai. Aš išmokau diplomatiško ir racionalaus pokalbio subtilybių su pačiais artimiausiais, nes auginti stiprius ir kokybiškus santykių ant pykčio agonijos dar nepavyko niekam. Nors dažnai mūsų „mes diskutuojam“ aplinkiniams atrodo kaip trečiasis pasaulinis karas.

Stabilumas ir išmintinga ramybė man visada atrodė be proto žavi. Mokėti suvaldyti savo iš absoliučios Narnijos kylančias emocijų bangas ir neišdrėbti viso nepagrįsto purvo artimiesiems į akis yra tikra siekiamybė. Tačiau stiprus emocionalumas su savimi atsineša ir tą, „penkiamečio, apsikabinusio katinėlį“, džiaugsmą. Norą mėtyti nukritusius rudeninius lapus į viršų ir prie jūros statyti smėlio pilis. Dažnai balansas ir stabilios emocijos pražudo raganišką vidinį pasaulį. Ir, tikriausiai, jis puikiai tinka astronautams, bet yra visai ne pakeliui su kūrybiškoms sielom.

Ir, tikriausiai, jeigu reiktų rinktis, ar turėti tobulai išvystytą emocinį intelektą, ar per bangas šokinėjančios nuotaikos pliūpsnius, aš pasirinkčiau būti „netobula“. Nes visi mano pykčiai ir skauduliai leidžia atsikratyti vidinių dvejonių ir padaryti kažką „iš principo“. Galbūt įrodinėti kažkam, jog esi geresnis, negu jie mano, ir nėra labai sveika, tačiau tik vėliau nusprendęs, kad tau atsibodo jaustis blogai, galėsi ramiai ir be proto laimingai ieškoti ramybės.

2019 m. lapkričio 4 d.

Dangus-vis-vien-tas-pats

Kai apsikabini svajones ir surandi tai, ko visada ieškojai.

atostogos, diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, japan, japonija, Keliones, okinava, realybe, svajones pildosi

2016 m. balandžio 2 – 7 dienos. Okinava.

Kai pradėjau mokytis ICU, supratau, kokią didelę įtaką Japonijai (yaptingai Tokijuj) turi Amerikos politika ir kultūra. Iš pradžių buvo sunku nepastebėti tos nepaprastos kultūrinės sumaišties. Tačiau, laikui bėgant, šie aspektai pasidarė beveik nepastebimi. Arba išmokau atskirti skirtingus kultūrinius atspalvius, arba tiesiog jų nebematau. Tačiau kai mano lėktuvas nusileido Okinavoje, Nahos oro uoste, naujas amerikietiškas dvelksmas pasklido ore. Okinavos sala – istorinė kryžkelė tarp Kinijos, Japonijos ir JAV, todėl vargiai gali jausti japonišką gyvenimo ritmą. Japonijai pasidavus Antrąjame pasauliniame kare, Okinavoje liko daug amerikiečių karinių bazių, sala formaliai priklausė JAV, todėl visur, ypač, Nahoje – pagrindiniame Okinavos mieste, amerkietiškos kavinės, pramogų parkai, tatuiruočių salonai tiesiog klesti. Tik 1972 m. sala buvo pripažinta Japonijos dalimi, tačiau visgi sunku čia rasti tą Japoniją, kuria gyvenau paskutinius 7 mėnesius. Niekada nebuvau Havajuose. Tačiau ši vieta, remiantis šeštu pojūčiu ir Perl Harboro filmu, kvepia būtent šiuo pasaulio kampeliu.

Visada svajojau nuvykti į Okinavą. Nežinau kodėl, tačiau IMG_1759pasamonėje visada sau išsikeliu niekuo nepagrįstus tikslus ir apie juos svajoju be jokios priežasties. Tikriausiai ne tik meilėje, bet ir šiuo atveju, egzistuoja posakis „klausyk savo širdies“. O ji, kol kas, gyvenime mane nuveda teisingu keliu. Okinavoje gyvenimo ritmas kitoks: sala visada kvėpuoja vasara. Oro temperatūra žiemą vargiai kada nukrenta žemiau 16 laipsnių ir visur, net ir prie oro uosto, gali rast paplūdimį. Nenuostabu, kad žmonių veidai išmarginti ne rūpesčio ir nuovargio atspalvių, o gražaus vasariško įdegio.

Oro uosto darbuotojai vilki ne griežtas uniformas, o havajietiškus, gėlėmis išmargintus marškinėlius. Ore tvyro dregmė ir karštis. Dažniausiai matomi medžiai, žinoma, palmės, o miškai ir mažiausi parkai pilni žavių gamtos garsų. Jaučiausi labai greitai peršokusi sakurų žavesį ir pavasarį, bei nejučia pasinėrusi į vasaros malonumą. Okinava turi vieną iš didžiausių pasaulyje akvariumų ir daugybę koralinių rifų paplūdimių. O aš taip myliu vandenį ir jo kultūrą… Pati gražiausia mėlyna dažniausiai supasi vandenyne, o pati gražiausia žalia apkabina tropinius miškus.

Būtent dėl gamtos grožio civilizuotame Nahos mieste praleidome 10tik vieną dieną. Ne miesto ritmo pajusti atvažiavome. Mažų Okinavos miestelių gyvenimas – žavinčiai taikus. Žmonės gyvena nuosavuose namuose ant jūros kranto, užsiėma vietiniu verslu ir mėgaujasi lėtu gyvenimo rimtu. Vienas geresnių dalykų, apsistojant skirtingose vietose, išgirsti įvairių žmonių gyvenimo istorijas. Jos padeda prisiminti, koks nenuspėjamas ir radikaliai besikeičiantis gali būti gyvenimas. Vieno be proto jaukaus namo Nago mieste savininkas, pas kurį apsistojome porai dienų, prieš apsigyvenant Okinavoje, gyveno visai netoli mano universiteto – Tokijuje. Vyras guodėsi, jog dirbdamas Tokijuje, gerdavo daug sakės (japoniškas tradicinis alkoholinis gerimas. Plačiau – google). Sausakimši traukiniai, betoninės gatvės ir darbas ofise, kas dieną įsispraudžiant į formalų kostiumą, išvargindavo ne tik kūną, bet ir sielą. Pajautęs, kad gyvenimo džiaugsmas ritasi žemyn, vyrukas nusprendė, jog reikia stabdyti gyvenimą: pasiėmė šeimą, gyvenimo santaupas ir pesikėlė gyventi į Okinavą. Nežinau, koks jis buvo prieš priėmant šį, gan didelį ir svarbų gyvenimui, sprendimą. Tačiau, kaip jis pats teigė, dabar gerti sakės jam nebereikia. Akys pilnos ramybės, vaikutis auga apsuptas gamtos ir tyro oro, o širdyje ir sieloje taika. Ir iš tikro, toje vietoje kvepėjo harmonija. Okinavą jaučiu labiau negu kitus Japonijos miestus. Nors ji nuo visų kitų radikaliai skiriasi. Jaučiau, kaip šis gyvenimo ritmas įsismelkia į širdį. Arba tiesiog natūraliai prisimeni, kaip stipriai žmogus susietas su gamta.

Pietinė Okinavos dalis yra žymiai tankiau apgyvendinta negu šiaurinė, padengta žavių tropinių miškų. Būtent šiame gamtos kampelyje, Hiji krioklių link, mus užpuolė tropinis – stipraus dušo tipo – lietus. Anktų rytą, nors ir pabudus su lengvu lietučiu, oro temperatūra nenukrito žemiau +25 lapsnių. Visur kvepėjo vasara. Prisiminiau vaikystėje skaitytas Žiulio Verno knygas apie Amazonės džiungles. Mėgaudamasi ankstaus ryto arbata ir jaukiais prisiminimais apie vaikystės vasaros vakarus su įkvepiančiais skaitiniais, nekantriai laukiau mūsų mažos išvykos į žmogaus mažai suvaldytus miškus.

IMG_1782

Tačiau visgi ignoruoti bauginančias orų prognozes buvo klaida: net neįpusėjus savo jaukaus pasivaikščiojimo, mus užpuolė griaustinis ir stiprus lietus. Lietpalčiai buvo bejėgai – batai ir drabužiai permirko iki paskutinio siūlelio, tačiau liūtis šypsenos nuo veido ir džiaugsmo iš širdies nenuplovė. Tokios oro sąlygos tropiniam miškui pridėjo tik daugiau žavesio. Virš miško kylantis rūkas ir vandens ošimas kiekviename žingsnyje nukėlė į tas pačias egzotiką dalinančias Žiulio Verno knygas. Praleidome tame lietuje visą dieną. Atrodė, būtų galima ir visą gyvenimą. Visur taip nuostabiai kvepėjo gamta. Tiesa, giliai kvėpuoti tokiose vietose neįmanoma. Atrodo, savo plaučiais palieti orą, o jis vėl kažkur pradingsta. Drėgmė ir karštis sukuria tą vientisą, lipnią masę, kuri palaiko gyvybę. Kvėpavimas sulėteja. Mintys nurimsta. Užsimerkia akys. Pradedi tiesiog klausyti garsų ir būti čia ir dabar. Visiškai nesuvaidinta meditacija.

Mano tekstuose mintys šokinėja. Nuo kultūrinio potyrio prie gamtos aprašymo. Nuo faktų prie labai išjaustų emocijų. Okinavoje kiekvieną dieną galvoje atsirasdavo tūkstančiai naujų minčių ir klausimų sau. Tą pačią sekundę juos nusinešdavo nauja emocijų ir gražių vaizdų banga. Praleidome šioje saloje tik penkias dienas. Tik penkios dienos pažinti tokį kontrastingą rojų… Per Velykas, sėdėdama Izu, Irozaki pakrantėje, galvojau, jog pasiekiau gamtos grožio viršūnę. Atrodė, jog pagal mano standartus, gražiau būti jau nebegali. Bet štai tada, Japonija tau ant rankyčių padeda vėl naują patirtį. Šį kart labai svaiginančią ir labai išjaustą. Kaip sunku sutalpinti tiek daug į žodžius. Pavydžiu rašytojams, kurie moka suspausti visus savo išgyvenimus į kelis prasmingus sakinius. Tikriausiai jau kelis tūkstančius kartų esu perskaičiusi Ashe Vernon eilėraštį, kurio pavadinimo niekaip negaliu prisiminti. Ir tikriausiai dar daugiau tūkstančių kartų galvoje skambėjo eilutė „I believe in all the ones who are told they don’t belong. I don’t think I belong either. I don’t know what it means to “belong”. Dainavau ją sau širdį taip dažnai, jog pradėjau tikėti, kad tai nepasikeis. Pasikeitė. Už tai ir mylėkim gyvenimą.

Atostogos, bėgančios kalniukais.

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, inspiration, japan, japonija, kalnai, kelione, Keliones, naujasnuotikis, tokijas, Uncategorized

2016 m. kovo 16 – 17 dienos
Aš iš tiesų img_20160316_141640.jpgmėgstu rašyti. Atrodo taip paprasta ir naudinga savo pasiklydusias mintis sudėti ant lapo į tvarkingą ir logišką eilę. Tačiau šis malonumas tampa itin sudėtingu procesu, kai galvoje tų minčių daugiau milijonų nei prieš tai ir per paskutines dvi savaites aplnakytų Japonijos vietų sąrašas gerokai prasiplėtė. Niekada nemokėjau rašyti faktų ir atpasakoti įvykių paprasta eilės tvarka, todėl, norint rasti detalų skirtingų Japonijos miestų aprašymą, derėtų rinktis Google, o ne mano rašliavas. Tačiau tiems, kurie naujas vietas labiau pajunta, negu turistiškai apžiūri, mano vargingi, tačiau nuoširdūs žodžių žaidimai gali šiek tiek padėti pajusti Japoniją.

Kai visai netyčia ir visai netikėtai tave aplanko draugas iš Lietuvos, kuris apie Japoniją žino, tikriausiai, tiek pat, kiek aš apie automobilius, gero ir sklandaus keliavimo tirkiausiai neverta tikėtis. Mano nauji potyriai prasidėjo smagiu (dabar jau smagiu) nuotykiu, pavadinimu „greiti ir įsiutę“ (greitas taksi/ įsiutusi Agnė). Pinigų taupymo sumetimais pasirinkome kelionę naktiniais autobusais ir susidarėme visai ilgą ir labai detalų planą, kur ir kada reikia būti. Pagrindinė tokio keliavimo sąlyga: visus suspėti ir keisti savo lokacijas sklandžiai. Deja, autobusų sitema, pasirodo, sugeba pavesti ne tik Taivane, tačiau ir Japonijoje. Šis naujas kultūrinis potyris aplnakė Justą būnant ~50km nuo Tokijo ir turint LABAI mažai laiko iki naktinio autobuso į Hirošimą, todėl kitas kultūrinis patyrimas buvo japoniško taksi patogumai (ir kaina). Mūsų naktiniam autobusui pajudėjus 20.15, mes jame atsidūrėme 20.14. Su tokia kelionės pradžia, galėjau tik įsivaizduoti, kuo ji baigsis, tačiau argi nuotykiai gyvenime kam nors labai sutrugdė ir pakenkė? 😀 (nenoriu žinoti atsakymo į šį retorinį klausimą).

Išlindus iš naktinio autobuso kažkur Hirošimos viduryje, akis greitai pasitiko kultūrinis kontrastas: mieste trūksta spalvų. Dažniausiai japoniškos reklamos viename stende apima visas pasaulio spalvas. Vakarinis Šindžuku rajonas tikrai palieka nemažą efektą akims. Tačiau Hirošimos peizažai radikaliai skirasi. Tai yra miestas legenda, kuris savo istorijoje turi atominės bombos košmarą. Miestas, kuris visada turės tą kančios ir baisių istorijų šešėlį. Atrodo, jog po triuškinančio smūgio Antro pasaulinio karo metu, miesto žaizdos taip ir nesugijo. Visi memorialai ir atominės bombos muziejai priverčia pajusti istorijos svorį galvoje ir širdyje. Neįmanoma suvokti to, kas nutiko šiam miestui. Neįmanoma suvokti, jog per vieną sekundę sudužo tiek gyvenimų. Hirošimoje istorija nėra pamiršta. Kiekvienas šio miesto kampas drebia tau į veidą purvą, parodydamas, kaip brangiai gali kainuoti sprendimai ir kad dėl jų, dažniausiai nukenčia ne tie, kas juos priėma, o tie, kurie neturi galios nuo jų apsiginti.

20160317_111642_Richtone(HDR)

Bandžiau surasti savo galvoje vietos ramybei, tačiau visos mintys nusidažė pilkomis spalvomis. Kaip bebūtų, Japonija neleidžia ilgai liūdėti. Tie žavintys kontrastai pasitiko mane jau tą patį vakarą. Jeigu manęs kas nors paprašytų įvardinti rojų žemėje – tikriausiai mano sąrašo viršuje be sąžinės graužimo būtų įrašyta Miyadžima. Kai keltas paliko pilkos Hirošimos krantus, plaučiai prisipildė ramybės. Kiekvienas žmogus turi savo idilę. Mano tobulas paveikslas susideda iš vandenyno, saulės, švelnaus vėjo ir vis dar gerai nepažįstamos kultūros. Miyajima padovanojo visus šiuos dalykus ir nuoširdžiai pridėjo jų dar daugiau. Didieji Torii vartai vandenyje ir Misen kalnas buvo atgaiva akims, kūnui ir sielai.

Dažniausiai lankantis įvairiose didingose vietose, norisi jose rasti stebuklą: atsakymą į ilgai ramybės neduodantį klausimą arba naujų idėjų gyvenimui, kuris visada bėga kalniukais. Tačiau nežinau ar kalta aplinka, ar tiesiog atėjo tas gyvenimo etapas, kai galvoje ir sieloje tiesiog… ramu. Kai sėdi ant kalno viršūnės, kur gražiau, atrodo, jau būti nebegali, tikiesi, jog protingos mintys tiesiog plūs į galvą. Tačiau vienitelis veiksmas, kurį natūraliai norisi daryti, tai  akimis apkabinti kaip įmanoma daugiau tos pačios gražiausios mėlynos. Pasaulis nebeatrodo toks sudėtingas keliaujant. Tikriausiai jis atrodo dar žavesnis jaučiant, jog kiekvieną dieną viduje po truputį augi. Tačiau vidinė tyla nebuvo paskutinis potyris mano pavasario atostogose. Jos, kaip ir kalniukais bėgantis gyvenimas, buvo itin spalvotos ir įvairiapusės…

received_573921739450593

Žygis į kalnus arba kaip išjungti galvojimo funkciją.

diary, dienorastis, gamta, gyvenimo blogas, japan, japonija, kalnai, tokijas, Uncategorized

12804347_1222929431068754_2105892079_n

2016 m. kovo 1 d.

Būna kartais žmonėms atostogos. Ir būna, jog kai kurie nelabai žino ką su tuo laiku daryti. Vieni tą laiką išnaudoja tiesiog nedarydami nieko (ir tuo mėgaujasi visai nuoširdžiai), o kitiems ta tuštuma be užkimštos dienotvarkės varo siaubą, nes atsiranda daug vietos savoms mintims. Niekada nenorėkite būti tokiais žmonėmis, kurie negali pakęsti turėti marias laiko ir tiesiog mėgautis… nieko nedarymu. Kai tiesiog gali visą dieną mirkti savo pižamoje, gerti saldžią kavą ir žiūrėti smegenis minkštinančius romantinius filmus.

Aš tokias laisvas dienas praleidžiu su šaižiai skambanču klausimu galvoje „kas toliau?“. O kai viename kambaryje gyvena dvi tokios „nenormalios“ – sprendimas aiškus – reikia į gamtą. Su kambarioke nusprendėm visus mažus ir didelius savo gyvenimų įvykius (ir dar tuos, kurie įvyks), paminėti kaip nors įdomiau negu tik skaniai pavalgyti. Nusprendėm, kad 6 valandų žygis kalnuose, namukas prie upės miško gilumoje, onsen (google paaišikins, kas tai yra) ir japoniški tradiciniai pusryčiai privers mūsų galvas pamiršti, ką reiškia stresas ir žodis „galvoti“.

Ir iš tikro, per tas kelias valandas galima pajusti viso gyvenimo skonius. Mano kelias vedė aukštyn, kartais akmenuotas ir sunkiai įveikiamas, kartais slidus arba visai nesudėtingas. Prireikdavo tik gilesnio įkvėpimo, gaivesnio oro gūsio į plaučius, ir vėl atsirasdavo galybė jėgų eiti į preikį. Kartais jis vesdavo žemyn. Atrodo, turėtum džiaugtis, jog visai paprasta, tačiau tuo pačiu darosi nuobodu ir atsiranda noras patirti iššūkių. Kartais (dažniausiai) mano kelias buvo saulėtas. Širdyje jautėsi pavasaris ir tereikėjo mėgautis vaizdu. Kartais, dangus apsiniaukdavo ir mus apkabindavo šaltas vėjas ir lietus. Dažniausiai, žinoma, lipant į viršų. Kartais darėsi šalta, buvo sunku kvėpuoti ir kojos itin pavargdavo, ypač nešant sunkumus (kuprinę) ant pečių. Norėdavosi sėdėti vienoje patogioje vietote, kartojant sau „juk ir čia gražu“, nors užsispyrimas ir smalsumas vedė pirmyn ir neleido pasiduoti.

Kartais tekdavo sutikti žmones, kurie tiesiog praeidavo pro šalį, nepalikdami jokių emocijų, tačiau kai kurie, maloniai nusišypsodavo ir priversdavo, nors ir trumpai,  nusišypsoti ir tave. Kai kurie sutikti buvo labai įdomūs ir įkvepiantys ir nukreipdavo tinkama linkme. Kartais norėdavosi rinktis lengvesnį kelią. Tačiau tomis akimirkomis savimeilė ir egoizmas protestuodavo, liepdami užsidirbti laukiantį poilsį sąžiningai. Kartais suabejodavai, ar tikrai pavyks. Ar iššūkis tikrai mūsų jėgoms. Tačiau nei karto nesinorėjo grįžti atgal, nes visą kelionę buvo verta eiti dėl kiekvieno žingsnio. Argi nesutilpo į šį mano pusdienį visas žingsniavimas per gyvenimą? 🙂 Pagalvokit apie savąjį.

Pasiekus savo stotelę apėmė ramybės jausmas. Kuo sunkesnis kelias, tuo mažiau klausai savo minčių ir galvoji apie kiekvieną žingsnį. Pagaliau pasiekus onsen ir nuraminus rėkančius raumenis, visas kūnas prisipildė malonios pilnatvės. Gamta priverčia susidurti su savimi. O kartais girdėti save yra pats didžiausias iššūkis. Nežinau, dėl ko einu savo kelią, kur jis veda ir ar kiekvienas jo posūkis teisingas. Žinau tik tiek, kad visą savaitę prieš tai, atsidarydavau savo dienoraštį, bandydavau sudėlioti mintis, pasėdėdavau prie tuščio lapo 10 min ir užversdavau, nes galvoje tūnančios mintys neskambėjo kaip logiški sakiniai. Šiandien mintys paprasčiausiai liejasi. Ne visos jos pasiekia tuščią lapą žodžiais, kai kurios taip ir lieka miegoti galvoje. Tačiau kadanors pažadinsiu ir jas. Svarbiausia, kad jos įkvėptų judėti. O tam visada padės gamta.

12769474_1222957474399283_2091704307_n.jpg

Mažytė dalis Taivano spalvų

atostogos, diary, dienorastis, gamta, Keliones, Taivanas, Uncategorized

2016 m. vasario 05 – 09 d. Taivanas

Kai planuoji atostogauti tik visą kovo mėnesį, bet nusrendi pasidaryti sau dar vienas atostogas, belieka tik gimtadienio proga pasidovanoti lėktuvo bilietą. Kadangi Azija yra tas labai labai norimas atrasti pasaulis, pasirinkimų buvo daug. Tačiau atsižvelgiant į atstumą, kainą ir interesus, mano pirmąja kelione už jūrų marių (neskaitant Japonijos, žinoma) tapo Taivanas. Taigi šią mano mažytę gyvenimo ištrauką pavadinkime taip: „kai dvi draugės iš Lietuvos susitiko Taivane“. Su Giedre susipažinom pirmame kurse, kartu studijuojam japonų kalbą (linkėjimai, mažyti, jei skaitai:D ), todėl, susikibusios už rankyčių, keliavos savo japoniškosios svajonės link. Niekada negalvojau, kad gyvendamos skirtinguose miestuose Japonijoje sugalvosim susitikti… Taipėjuje. 😀

Visada svajojau įveikti savo kvailas baimes. Viena jų – keliavimas vienai, kai tenka pasitikėti tik savimi ir savo orientacija. Per kelis šiuos mėnesius, gyvenant Japonijoje, mano baimės apkabino mane labai stipriai ir nepaleido ilgai. Todėl pasiekti Taipėjų vienai pačiai man atrodė šiek tiek baisoka. Naritos oro uostas milžiniškas, tačiau net ir tokiai kaip aš (galiu pasiklysti visur. Tikrai.) sistema labai paprasta ir aiški, o japoniško personalo paslaugumas, kaip visada, maloniai džiugina. Išlipus Taipėjaus oro uoste, laukiant atskrendančios Giedres, iš kart supratau žiaurią tiesą – aš jau nebe japoniškame inkubatoriuje. Visur aplink lengvai pastebimas chaosas. Mano savisaugos instinktai įsijungė nedelsiant. Tokiose vietose, aplink oro uostą ir traukinių stotis, atsiveria nieko nestebinantis vaizdas – benamiai, neaiškių žmonių grūstys ir industriniai pastatai. Taivano ekonomika (žinoma ne tokiu greitu tempu kaip Kinijos) sparčiai auga. Miesto infrastruktūra keičiasi kas dieną, tačiau atrodo, jog žmonės nespėja vytis pokyčių. Naujausiuose daugiabučiuose šviesos vakarai nedega. Žmonės ten negyvena. Nedaugelis gali sau leisti gyventi prabangiai. Aš, žinoma, galiu labai stipriai klysti, tačiau, verta pastebtėti, jog visa tai, ką pateiksiu šiuose puslapiuose, bus tik turistinė, ir labai nepagrįsta faktais, patirtis.

1

Naktinis Taipėjus žavi savo  prekybos gatvėmis. Dabar jau žinau, kaip apibūdinti žodį „gyvas“. Žmonės, spalvos, skoniai, kvapai ir kalbos. Visa tai verda viename katile, kurio pavadinimas Linijiang Street Market. Čia ir prasidėjo mūsų su Giedre egzotinių vaisių degustacija, po kurios, drąsiai galiu pasakyti, jog mano mėgstamiausias vaisius jau nebe melionas, o anona (pasigooglinkit paveiksliuką, draugai). Šis, keistos formos ir keistos išvaizdos „dalykas“ iš pradžių atrodo rizikingas valgyti, tačiau po pirmo kąsnio – tai yra vienintelis dalykas, kuriuo nori maitintis visą savo gyvenimą ir puikus pakaitalas šokoladui, nes saldumo lygis, drįsčiau teigti, labai panašus. Gaila, kad planas atsisakyti šokolado vietoj vaisiaus ir liks tik planu, nes anonos neesu mačiusi nei Japonijoje, nei, tuo labiau, Lietuvoje. Kiti naktinio Taipėjaus gyvenimo malonumai taip pat buvo susiję su maistu. Nusprendėme išbandyti „gatvės maistą“ – tradicinį, vietinių pamėgtą, kurio galima nuspirkti mažuose kioskeliuose, kurie išsidėstę visoje gatvėje. Dėl skonio, sako nesiginčijama, tačiau man didelę psichologinę įtaką padarė prie tavo paties akių į patiekalą beriami „stebuklingi“ milteliai, kurie paverčia skonį nepaprastai patraukliu. Kiek ten visokiausių E ir šalia esančių skaičių – nežinau, o ir tikriausiai nenoriu žinoti, tačiau šią savaitę valgyti tik daržoves ir ryžius, valant organizmą, manau visai neprasta mintis. 😀 O kad galėčiau visą savaitę valgyti tik anoną…

Dieninis Taipėjus parodė visai kitą, jaukesnį, savo veidą. Savo dieną pradėjome Peace Park teritorijoje, kur sutikome žmones, praktikuojančius Tai chi. Niekada nebandžiau šios meditacijos formos, tačiau žiūrint į tą ramybės būseną ir susikoncentravimą, atrodo, jog toks stiprus balansas būtų naudingas kiekvieno gyvenime. Parke pradėjom jausti architektūrinį kontastą. Šventyklos Taivane tokios, kaip daugelis pasakytų, „labai kiniškos“. Pompastika yra tinkamas žodis apibūdinti vaizdą, arba, paprastai ir tiksliai sakan „visko ten labai daug ant tų stogų“. 😀 Visos pamatytos šventyklos ir ant jų tupintys drakonai – didelė šios kultūros puošmena. Paveiksliukai iš Google arba įvairūs filmai neperteikia šio grožio. Malonus jausmas savo pačios akimis „sugerti“ tą didybę. Nauji miestai – naujos panoramos. Elephant mountain – viena populairiausių turistinių vietų Taipėjuje. Nusprendėme palydėti saulę ir pasimėgiauti naktinio miesto vaizdu ir 101 Tower nuo kalno (labiau kalniuko) viršūnės. Tačiau palydėti saulę tokiam industriniame mieste – sudėtinga. Smogo kiekis (ne toks baisus, kaip Kinijoje) puikiai paslepia saulę, taičiau miesto vaizas, ypač užsiridenus ant milziniškų akmenų, tikrai jaukiai romantiškas ir malonus akims, tačiau, lyginant su Tokijumi, „šviesyčių“ skaičius ženkliai mažesnis.:D

Lankantis Taivane, pietinę jo dalį sukrėtė 6.4 balų žemės drebėjimas. 12 žuvusių, šimtai dingusių be žinios. Įsivaizduokit mamų reakcijas, išgirdus tai per žinias. Taipėjus šią katastrofą pajuto tik vos vos. Kadangi tai buvo 4.00 ryto, mūsų pavargę turistiniai organizmai nesuprato, kas įvyko, tol ko negavom daugybės žinučių iš susirūpinusių šeimų ir draugų. Būti taip arti tokių baisių dalykų verčia suvokti, kaip viskas yra nenuspėjama ir kaip greitai ramus ir paprastas gyvenimas gali apsiverti aukštyn kojom. Kaip greitai galima pajausti, kad gyveni ne svajonėse…

23

Tačiau pajutus realybę, atgal į svajones tuojau pat sugražino Taroko Nacionalinio parko gamta. Kas gali nemylėti kalnų… Šioje vietoje tikriausiai atsiras daugybė daugtaškių, nes žodžių, apibūdinti tą ramybe kevepiančią didybę man vis dar pritrūksta. Kai sugebėsiu apibūdinti tai, ką jaučiu kalnuose, manau mano tekstai bus verti didesnio ir viešesnio skaitytojų rato. Vienai draugei pažadėjau rašyti dienoraštį pačiuose nuostabiausiuose Azijos kampeliuose. Ore tvyrant pavasariui ir akims stengiantis apkabinti kaip įmanoma daugiau lietuviškos vasaros žalios spalvos ir kalnų didybės, bandžiau įsiklausyti į raminačius tylos garsus. Atrodo, ko daugiau žmogui ir reikia, tačiau mūsų tikslas Taroko apylinkėse buvo vandenynas ir didžiulės paplūdimio uolos.

Aš nuoširdžiai tikėjausi, kad tai bus geriausias mano matytas vaizdas gyvenime. Kad norėsiu verkti iš grožio, o jausmai ir mintys susipainios kaip ir kalbos galvoje. Tačiau idealistiškos savjonės taip ir liko svajonėmis, nes, eilinį kartą, koją pakišo natūralus Taivano chaosėlis. Šį kartą autobusų sitema, kuriai apibūdinti žodis „sistema“ skamba juokingai. Vėluodami po 50min ir stodami neaiškiose vietose kalnuose, su vairuotojais, kurie nekalba nei angliškai nei japoniškai ir vienintelis jų suprastas žodis buvo „no“ šie autobusai radikaliai sujaukė mūsų planus.  Vietoj planuotos 1,5 val, buvome priverstos praleisti Nacionaliniame parke 4val. Taip jau kiaulystės dėsnis suveikė, jog mums nebeužteko laiko pasiekti savo išsvajotas uolas. Širdis verkė, tačiau geriau pagalvojus – puiki proga sugrįšti dar kartą.

Sunku suvokti, kokias emocijas man sukėlė ši kelionė. Sunku papasakoti net mažiausią dalelę įspūdžių, nes visada tiek daug lieka nepasakyta. Taivanas, kaip ir (tikiu) dauguma Azijos šalių, itink kontrastingas. Baimę keliantis chaosas ir įspūdinga gamta, transporto sistema ir žmonių mentalitetas, kalbų skirtumai (beje, kartais buvom nesuprastos angliškai, tačiau pavykdavo susikalbėti japoniškai) ir žemos kainos. Tai tik labai maža dalis to, ką sugebėjau pamatyti per šias kelias dienas ir tik minimali dalis to, kaip iš tikro ši šalis atrodo.

Iš tiesų, ši kelionė padėjo suvokti, kaip stipriai man patinka Japonija ir vietinių gyvenimo būdas. Buvau itin laiminga grįžusi… namo (vis dar keista naudoti šį žodį). Tai buvo kelionė, kupina įspūdžių ir kartais baimių, ypač vaikštant lūšnynų kvartaluose arba keliais, tarp mašinų ir  skardžių, esančių kalnuose. Kartais nuovargis laimėdavo ir nuotaika nebebūdavo tokia puiki. Kartais, laimėdavo vaizdas, kai nebesinori pajudėti iš vietos, o tik grožėtis aplinka. Taivano chaotiškumas – buvo pirmas žingsnis, pažįstant skirtingas Azijos kultūras. Kaip visada, kelionės augina žmonės. Ši kelio padėjo suprasti, jog esu ten, kur ir turiu būti. Gyvenu labai kitokioje kultūroje, kurios, tikriausiai, dar labai nesuprantu, tačiau esu savo vietoje ir dar labiau paskatinta ją pažinti.