SVEIKI ATVYKĘ Į „RUDENINĖS NUOTAIKOS“ ETAPĄ

diary, dienorastis, gyvenimas, inspiration, rasymas

Kai man buvo aštuoniolika-devyniolika metų, vieną savo gyvenimo intervalą aš mačiau pro pakankamai tamsių spalvų akinius. Sunku buvo pripažinti, bet, tikriausiai, savo draugų tarpe buvau būtent tas žmogus, kurį galima tituluoti „pesimistu“. Tikriausiai, viskas tada atrodė tiesiog per daug sudėtinga. Kiekviena situacija, kurioje „reikėdavo“ priimti gerą sprendimą, atrodė kaip neįmanoma misija, pareikalaudavusi daug laiko, miego ir nervų ląstelių resursų. Sunku būdavo atsikelti ryte, nes, nors dienos būdavo kupinos smagių ir įdomių veiklų, jose visada atsirasdavo kruopelė beprasmybės. Ar man buvo depresija? Tokiais dalykais mes tada netikėjome, o visas savo gyvenimo dramas gydydavome ilgesniu miegu ir pokalbiais su draugėmis.

Šiame savo vėlyvos paauglystės laikotarpyje man buvo ryškiai pasireiškęs aukos efekto sindromas, kurio metu, viena sielos dalis mėgaujasi vidine kančia ir vaidina daug pakeliančią didvyrę. Dažnai, iš šios būsenos yra išaugama kai organizme atsiranda daugiau brandos hormonų, tačiau pažįstu kelis žmones, kurie, nors ir mažais žingsneliais jau juda link trisdešimtmečio, vis dar kartoja gailesčio sau mantras.

Pasikeitusio savo požiūrio nepastebėjau, kol man akių neatvėrė aplinkiniai. Nuoširdžiai nustebau išgirdusi man adresuotą frazę „kaip nuostabiai tu moki mėgautis detalėmis“. Negi dažnai niurzganti ir smulkių realybės iššūkių pripildyta asmenybė gali keistis? Peržvelgus paskutinių kelerių metų požiūrį į savo kasdienybę, šį pokytį pastebėjau ir pati. Man nebereikia rytais versti savęs išlipti iš lovos. Man nesunku susikurti jaukumą virtuvėje ir, specialiai atsikėlus valanda anksčiau, skirti laiko mylimos knygos puslapiams. Nors mano pyktis ant netikėtų ir nemalonių situacijų vis dar pasireiškia keiksmažodžių serija ir pykčio ašaromis akyse, emocinės bangos greitai nurimsta prisiminus artėjantį draugų vakarėlį. Man nebereikia keliauti į mėgstamiausio atlikėjo koncertą, tam kad pajusčiau meno teikiamus malonumus, nes pati gražiausia yra šnarančių lapų po kojomis simfonija. Nors vis dar pagaunu save teisiant kitus žmones, vis daugiau aplinkiniuose pastebiu įkvepiančio gėrio ir išminties detalių.

Gyvenimas yra labai sunkus ir sudėtingas, jeigu leidi jam tokiam būti. Tos kasdienės nemalonios situacijos tampa tokios nereikšmingos prisiminus sąrašą dalykų, dėl kurių esi laimingas. Mes visada galime rasti kažką blogo, gniuždančio ir kankinančio, jeigu tik pradedame ristis nuo šio, grožiui apatiško, dramatiško kalno. Geriausias vaistas – matyti grožį detalėse. Pasidžiaugti nuostabia rudens spalvų ir kvapų gama, pasimėgauti tobulai pagamintos latte kavos puodeliu ar pasidžiaugti ryškėjančiais sporto rezultatais. Mes praleidžiame per daug laiko darbe, kad turėtume teisę jo nemėgti ir skųstis. Per trumpai būnam turbo energingi ir jaunatviški, kad atsisakytume pabandyti nubėgti maratoną. Tikiu, kad dauguma iš mūsų negali pakęsti tų banalių frazių „gyvenimas trumpas ir mėgaukis šia minute“. Susikurkime savo filosofijas ir paverskime sąvoka „rudeninė nuotaika“ ne depresijos ir liūdesio, o gyvenimo romantikos kupina būsena.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s