KŪRYBINĖS SAUSROS IR ŽMONĖS-BULDOZERIAI

diary, dienorastis, life blog, mintys, rasymas, Uncategorized

Rašyti man visada buvo malonumas. Niekada iš to nesukūriau rutinos ar periodiškumo, o prisijaukinau įkvėpimo sukeltas bangas, kurios mano manymu, negali baigtis ir yra semiamos iš neišeikvojamo aruodo. Tačiau paskutiniu metu, kai svajonė rašymą paversti papildoma profesija milimetriniais žingsneliais išlenda iš galvoje tūnančio skyriaus „tik idėja“, mane apima baimė, o jeigu mes iš tiesų turime vaizdingų sakinių limitą savo galvose?

Atlikinėdama praktiką knygų leidykloje, rašydama trumpus patarimų stiliaus straipsnelius nuotakoms bei po truputį bendradarbiaudama su vienu žurnalu, sakinius įvairiomis temomis pradėjau dėlioti gana dažnai. Kartais jiems nebūna įkvėpimo, tačiau spaudžiant laikui ir priežasčiai „reikia“, juos tenka monotoniškai bei schemiškai išdėlioti puslapiuose. Ir, nors žinau, kad šios užduotys mane moko puikaus žodžių meno ir žaismo, aš jaučiu, kaip į mano žodyną atkeliauja sausra.

Tikriausiai nereikėtų stebėtis jausmo „žinau, kad nieko nežinau“ atsiradimu ir priimti šią patirtį kaip natūraliai duobėtą mokymosi procesą. Per šešerius metus universitete jis (ypač politinės ekonomikos paskaitose bei rašant magistro darbą) apsilankydavo gana dažnai. Dabar žinau, kad mažai išmanau apie rašymo planą ir pastoviai turiu sau priminti apie jo poreikį. Nemoku ramiai apgalvoti teksto griaučių, o kilus idėjai ją labai greitai užrašau, kad nei viena mintis nespėtų paskęsti kitų minčių potvyniuose. Supratau, kad nemoku rašyti lengvais ir paprastais sakiniais. Mano frazės būna didaktinės, sakiniai užima pastraipas, o sąvokos, dažnai naudojamos tik žodynuose ir akademiniuose straipsniuose. Pavydžiu literatūrinius mokslus pabaigusiems žmonėms, kurie lengvai prisitaiko prie skirtingos auditorijos kalbos lygio. Kuriems amžiaus kategorijos galvoje įjungia skirtingas funkcijas, padedančias būti suprastiems.

Tikriausiai „kūrybinio proceso sausros“ kamuoja ne tik rašančius, bet ir visus, norinčius be universitetinio paruošimo išmokti naują amatą. Žinoma, dabar mes turime krūvas galimybių, atsiveriančių į Google paiešką įvedus frazę „how to…“. Galime rinktis iš įvairiausių internetinių kursų portalų arba pasitikėti įvairiais entuziastais YouTube platformoje. Aš pažįstu ne vieną įkvepiantį žmogų savarankiškai keičiantį savo profesiją. Nei vienas iš jų nepasieina be mažų suklupimų, kuriuos dažniausiai sukelia iš kojų verčiančios abejonės savimi.

Aš nuoširdžiai pavydžiu žmonėms, kurie per gyvenimą eina tarsi buldozeriai, prie kaktų prisiklijavę užrašą „man niekas nebaisu“. O gal, iš tikrųjų, jie labai bijo. Bet jų tikėjimas savimi, susimaišęs su svajonės siekimo aistra, jiems sukuria pasitikėjimo formulę, į kurią žiūrint norisi sekti iš paskos. Ar bent jau susirinkti jų galybės trupinius. Matydama tuos žmones, aš mokausi lėto, bet pastovaus mokymosi proceso. Suvokimo, jog svarbiausia ne staiga užsiplieskusi įkvėpimo ugnis, o gebėjimas kurstyti ir panaudoti tą vidinę kaitrą. Ir, tikriausiai, būtent tie žmonės-buldozeriai išmoko į kiekvieną įkvėpimo sausrą žiūrėti kaip į laikiną etapą. Nes, kad ir kokia ilga būtų sausra, vis tiek, galiausiai, kada nors prapliups po truputį stiprėjantis lietus.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s